|
|
TROJOS ARKLYS DIEVO MIESTE |
|
|
|
Parašė J. L. Navickas
|
Nors su Vatikano II susirinkimu Bažnyčia pradėjo naują savo gyvenimo tarpsnį, tačiau ne vienam tikinčiajam Bažnyčios atsinaujinimas kelia rūpestį ir nerimavimą. Ir ne be pagrindo! Jei su nuoširdumu ir atsidėjimu pastudijuosime II Vatikano dokumentus, konstitucijas ir dekretus, kurių pirmuosius du tomus jau turime lietuvių kalboje, vargu suabejosime Bažnyčios reformų aktualumu ir svarba. Tačiau jei paskaitysime reformas liečiančias dabarties knygas ir straipsnius, tikrai susidarysime visai skirtingą vaizdą. Pavyzdžiui, vysk. Francis Simone, kun. Du Bay, Daniel Callahan raštuose visai nedviprasmiškai reikalaujama, kad Bažnyčia atsisakytų savo pagrindinių dogmų, daugiau dėmesio skirtų elgetynams (slums) negu atpirkimui, kurtų specialias unijas, kurios prieš vyskupus gintų kunigų teises ir t.t. Kaip visa tai suderinti su labai nuosaikiomis ir blaiviomis Bažnyčios pažiūromis? Ar su pagrindu galime sakyti, kad šioje vis gausėjančioje literatūroje reiškiasi daugiau teologinis diletantizmas negu teologija, daugiau lėkštas sekuliarizmas negu antgamtinis interesas, daugiau susimaišymas negu sveikas protas?
Atsakyti į šiuos jautrius klausimus kaip tik ir yra pagrindinis uždavinys Fordhamo univ. prof. Dietrich von Hildebrand'o knygos Trojan Horse in the City of God (Franciscan Herald Press, Chica-go, 1967, 233 psl.). Paties autoriaus žodžiais tariant, šis veikalas skiriamas tiems, kurie dar suvokia žmogaus metafizinę padėtį, kurie dar atsispiria smegenų plovimui ir pasaulietiškiems šūkiams (secular slo-gans). ši knyga verta ypatingo dėmesio ir todėl, kad joje Bažnyčios atsinaujinimo prasmės klausimas keliamas ir sprendžiamas su didele rimtimi, giliu nuoširdumu ir tikrai augustiniška meile katalikų Bažnyčiai.
Kai daugeliui teologų ir pasauliečių dabarties reformos reiškia prisitaikymą moderniems laikams, tai D. von Hildebrandui religinis atsinaujinimas sutampa su nuolatine Bažnyčios pastanga aiškiau aptarti jos antgamtinę esmę ir misiją. Su šiuo pagrindiniu uždaviniu paryškinti apreikštąją tiesą yra neatsiejamai susijęs Bažnyčios pasipriešinimas sekuliarizacijai, kuri, lyg tas Trojos arklys, braunasi į Dievo miestą, siekdama šventus dalykus paversti pasaulietiškais dalykais. Autentiškasis Bažnyčios atsinaujinimas — tai vieno ir to paties tikėjimo pagilinimas ir pagyvinimas, šitaip suprastas Bažnyčios atsinaujinimas nieko bendro neturi nei su evoliucija, nei su technikos pažanga, nei pagaliau su Hėgelio pasaulinės dvasios raida istorijoje.
Tikrąjį Bažnyčios atsinaujinimą reikia suprasti "instaurare omnia in Christo" principo šviesoje. Pažangumas ir konservatyvizmas tai tik klaidinančios alternatyvos, nes Vatikano II susirinkimas žadina rinktis Kristų ir grįžti į autentišką Bažnyčios dvasią, gryninant ir atnaujinant nesikeičiančiuosius katalikybės principus. Tai ne kompromisas su šių laikų pasauliu, bet antgamtinio Bažnyčios gyvastingumo apraitka. žinoma, niekuomet negalėsime tinkamai suprasti religinio atsinaujinimo prasmės, jei tiesą ir žmogaus sąmonę vaizduosi-mės švytuokle, kuri neišvengiamai perbėga iš vieno kraštutinumo į kitą ir sustoja viduryje Susimaišiusieji galvoja, kad kiekviena reakcija ankstyvesnėms klaidoms ir trūkumams jau tuo pačiu yra tiesos atskleidimas. Anaiptol, tiesa ir kraštutinumų suderinimas yra du skirtingi dalykai. Reikia taip pat nepamiršti, kad nepilna tiesa dar nėra klaida. Pavyzdžiui, katalikų Bažnyčios santuokos doktrina, užakcentuojanti gimdymą, yra nepilna tiesa, ir kaip tik dėl to ji papil-dytina žmogiškosios meilės vertybės tiesa. Tačiau nepamirština, kad klaidinga lyčių interpretacija visuomet atidaro duris visai eilei klaidų, įsidėmėtini jėzuito W. Molins-ky svarstymai, esą, reikia rimtai suabejoti priešvestuvinio neskaistumo nedorumu, nes Tomo Akviniečio argumentai tuo klausimu yra labai menki. Išeitų, kad neskaistumo nuodėmingumą ar nenuodė-mingumą apsprendžia vien šv. Tomo įrodymų logika. D. von Hilde-brando supratimu, toki svarstymai išreiškia tik absoliutų aklumą dorinėms vertybėms.
Katalikai, kurie save mėgsta vadinti pažangiaisiais, yra tiesiog įsimylėję į moderniųjų laikų dvasią, kurioje jie regi ne tik galutinį tiesos žodį, bet ir patį tobuliausiąjį gyvenimo būdą. Suabsoliutindami dabartį, modernistai užsimerkia prieš visus šių laikų trūkumus ir neigiamybes. Tikrojo aggiornamen-to sąvoka yra blaivi ir kritiška: jis pritaria visiems pozityviems dabarties laimėjimams, bet atmeta visa, kas žmogų nužmogina. Pervertintame modernizme nėra vietos nė senai tiesai, jog žmogaus esminė prigimtis nekinta, kad skirtumas tarp dviejų epochų nėra absoliutus. Kaip praeityje, taip ir dabar, žmogus savo laimės šaltinius randa pažinime, meilėje, draugystėje, grožyje, kūryboje. Skirtumas tarp dviejų vieno ir to paties laikotarpio asmenų dažnai būna didesnis negu tarp dviejų asmenų, kuriuos skiria didžiulis laiko tarpas.
Visai nesunku suvokti, kad kardinolas Newmanas (m. 1890) yra daug artimesnis šv. Augustinui (m. 430) negu Karoliui Marksui (m. 1883).
Taigi, viena iš pagrindinių kliūčių tinkamai suprasti Bažnyčios atsinaujinimo prasmę glūdi intelektualiniame dabarties klimate. Se-kuliarizmo šalininkai pervertino mokslą ir pavertė jį fetišu. Nepripažindami Bažnyčiai antgamtinio charakterio, jie užsispyrusiai tvirtina, kad tikrasis atsinaujinimas ga" li ateiti tik per Bažnyčios prisiderinimą prie psichologijos, sociologijos ir kitų mokslų atradimų. Pasak jų, tiktai tokiu būdu yra galimybė išeiti iš "katalikiškojo geto". Tačiau D. von Hildebrandas mano, kad Bažnyčios supasaulietinimas iš tiesų reržkia "išeiti" iš katalikybės, bet pasilikti gete.
Posūkiui į sekuliarizmą lemiančios reikšmės turėjo Teilhard de Chardino teologinė fikcija, kurioje nėra vietos nei gimtajai nuodėmei, nei atpirkimui. Iš tiesų, šioje teorijoje atsinaujinimas Kristuje privalo užleisti vietą žmogaus evoliucijai, kurioje kiekviena tiesa, įskaitant apreikštąją tiesą, priklauso nuo epochinės dvasios. Be to, čia asmuo turi būti pasirengęs paklusti kosminėms jėgoms ir savo asmeninę sąmonę įjungti į bendrą antasmeninę sąmonę.
Pati rimčiausia grėsmė tikram Bažnyčios atsinaujinimui slypi simpatijoje amoralizmui ir antipatijoje dorinėms vertybėms. Jau prieš Vatikano II susirinkimą pasigirsdavo balsų, kad Kristus atėjo į šį pasaulį ne dorovės skelbti, bet kurti Dievo Karalijos. Nors paskutinioji šio tvirtinimo dalis yra bė" jokių priekaištų, tačiau sakyti, kad dorovė nevaidina jokio vaidmens Dievo Karalijos kūrime, yra didžiausia nesąmonė. Žinoma, simpatiją amoralizmui galima suprasti ir kaip pasipriešinimą legalisti-niam dorovės aiškinimui, kur dorovingumas paverčiamas draudžia-mumu, o pozityvus dorybių įgyvendinimas lieka pamirštas. Legalisti-nis dorovės aiškinimas nėra girtinas, tačiau dar mažiau girtinas yra Indore vyskupo Simons teigimas, jog dorovė liečia tik žmogaus gerovę. Reikia apgailestauti, kad katalikų vyskupas dorame gyvenime jau nebemato Dievui reiškiamos garbės ir šlovės.
Abejingumą dorai D. von Hildebrandas pastebi ir Kari Rahnerio pokalbyje su komunistais Herrenchiemsee, šiame dialoge garsusis teologas tvirtina, kad ateityje katalikams reikės atsisakyti visos eilės tradicinių vertybių, pasilaikant tik žmogaus garbingumo vertybę. Tenka ir vėl stebėtis, sako D. von Hildebrandas, kad toks iškilus jėzuitų teologas noriai prisideda prie antipatijos dorai ir jos sureliaty-vinimo.
Modernizmo, scientizmo, amora-lizmo ir reliatyvizmo paveikti, kunigai ir pasauliečiai kai nebesupranta tikrosios religijos prasmės, šių kunigų elgesys labai mažai skiriasi nuo paprastų tarnautojų ar šiaip profesionalų elgesio, ir jų santykiai su tikinčiaisiais primena pasaulietiškų pareigūnų apsiėjimą su savo klientais. Pasigendame tikrojo "sentiré cum ecclesia" — įsijautimo į Bažnyčios antgamtinę prigimtį ir eiliniuose tikinčiuosiuose. Toldami nuo tikėjimo, jie visi pasilieka abejingi šv. Povilo įspėjimui: 'Panagrinėkite visus dalykus; pasilaikykite tuos, kurie geri", šitokio atsitolinimo akivaizdoje katalikų Bažnyčios subruzdimas atsinaujinti ir sugrįžti prie esminių religijos dalykų įgyja ypatingą reikšmę ir aktualumą.
Norėtume baigti šią trumpą apžvalgą su keliomis pastabomis apie knygos autorių. Dietrich von Hildebrandas gimė Florencijoje. Filosofines studijas baigė Göttingene, kur paskaitų klausėsi pas fenomenologijos kūrėją E. Husserlį. Perėjęs į katalikybę, filosofiją dėstė Mūnchene, Vienoje, Tulūzos katalikų institute ir Fordhame. Svarbiausi veikalai vokiečių kalba: Die Idee der sittlichen Handlung, Metaphysik der Gemeinschaft, Vom Wesen des philosophischen Fragens und Erkennens. Pažymėtini veikalai anglų kalba: In Defense of Purity, Transformation in Christ, True Morality and its Counterfeits, Christian Ethics, Morality and Situation Ethics.
J. L. Navickas
|
|
|
|