Aidai.eu Apžvalga

TEATRO FESTIVALIO [SPŪDŽIAI

Parašė S.Ž.

Vienas pačių šviesiausių įspūdžių Išsineštų iš Teatro festivalio, įvykusio Čikagoj lapkričio 27 - gruodžio 1 dienomis, buvo pats pirmasis Čikagos Jaunimo teatro spektaklis. Tai keturių scenai pritaikytų literatūros gabalų rinkinys, pavadintas Viva Poesia ir režisuotas Leono Barausko (Putino poema "Prometėjas") ir Dariaus Lapinsko (Meko eilėraščiai "Pavieniai žodžiai", Škėmos novelė "Nakties tyla" ir Kairio vienaveiksmis "Diplomuotas siuvėjas"). Sumanus pasirinkimas inscenizuoti keletą atskirų trumpų dalykų neapsunkino vaidintojų didesniu uždaviniu - komplikuotesnių charakterių išvystymu, kuris būtų pareikalavęs didesnės vaidybinės patirties. Tai leido jų pajėgų ribose efektingiau pasirodyti, be to, sudarė progą didesniam ir įvairesniam vaidintojų skaičiui pasireikšti. Pasitenkinus mažąja scena ir atsisakius dekoracijų (tai palengvino spręsti scenos techniškuosius uždavinius), dėmesys buvo sukauptas į scenoje judanti veikėją, jam padedant vienu kitu prasmingu butaforijos objektu.

"Prometėjaus" poemoje žiūrovas grožėjosi ir didžiavosi puikia žodžio tartimi, prasminga jo interpretacija ir autentišku žodžio išgyvenimu. Trijuose kituose dalykuose Lapinskas, mūsasis Tom O'Horgan (šiandieninis Amerikos jaunas, didelio originalumo režisierius, sukėlęs nesibaigiančias kontra versi jas savo pastatymais, kai, režisuodamas veikalą, ne tik visa palenkia pastatyminiam primatui, bet savo individualiems režisūriniams sumanymams scenoj įgyvendinti perdirba visą veikalo tekstą, keičia autoriaus pagrindines mintis) įdomiai iliustravo tekstą žodžio ir judesio, tai stilizuoto, tai suabstrak-tinto, formomis. Kiekvieno trijų dalykų stiprus forminis išbaigtumas dar sykį liudijo Lapinsko, šiuo atveju scenos režisieriaus, įgimtą talentą dirbti su ne vien muzikos, bet ir kitų menų elementais, kuriais sukuriamos kompozicijos. Lapinsko atveju net nereikėtų prasitarti, kad jis parodė stipriai jaučiąs ritmą. Bet prisieina tai net pabrėžtinai paminėti, kai kiti penki festivalio spektakliai vaidinimo vyksme neparodė jokio ritmo.

Formiškai ir vaidybiškai silpniausias iš pirmojo spektaklio pasirodė "Diplomuoto siuvėjo" vienaveiksmis, dingęs pačių veikėjų groteskiškai susijaukusiuose judesiuose, neišlaikytoj ir sulaužytoj veiksmo linijoj, pasimetęs tarp monotoniškai į nieką rėkiančių balsų ir niekam kartojamų beprasmių frazių, kurios vis dėlto privalėjo būti dialogu.

"Viva Poesia" spektakly vaidinę jaunuoliai, iš kurių ateity gal nė vienas, o gal kuris nors ir apsispręs toliau eiti teatrinės karjeros keliu, įrodė, kad kūrybingumo kibirkštėlė gali būti įžiebta jau pačiuose pirmuose bepradedančiųjų žingsniuose, šis džiuginantis reiškinys nušviečia Jaunimo teatrą ne tik kaip pilnateisį, bet ir vieną reikšmingiausių pirmojo teatro festivalio dalyvį.

Iš Clevelando atkeliavę Rūko Keturi keliauninkai — penkių veiksmų vaidinimas, režisuotas Petro Maželio, — įprasmino save pačių jauniausių mūsų artistų prieaugliu.

Nors šiandien dar, berods, tarp psichologų ir pedagogų tebesiginčijama, ar vaidinimai vaikams gali būti vadinami pačių vaikų ar turėtų būti vaidinami suaugusiųjų, tačiau yra neginčijama tiesa, kad vaidinantiems vaikams pats vaidinimas turi didelės auklėjamosios reikšmės.

Profesiniame teatro gyvenime mažiausios ir didžiausios žvaigždės gerai žino seną tiesą: tik įleisk mažą vaikutį (ar dar blogiau — mažą šuniuką, kačiuką ar kitą panašų sutvėrimėlį) scenon, ir, nepaisant kokia scenos garsenybė tuo metu būtų jam partneriu, vis vien mažasis vaidintojas bematant "nukniauks" sau žvaigždės aureolę, ir visas publikos dėmesys bus skiriamas tik jam. Neišvengė to ir patys mažiausieji "Keturių keliauninkų" vaidinime: tik įstriksėjus paršiukams į sceną, žiūrovų akys negalėjo jų nesekti, nesidžiaugti, nesišypsoti, kol galiausiai mažieji artistai buvo apiberti katutėmis.

Visi jaunieji vaidintojai ne tik buvo gerai išmokę savo roles, bet kiekvienas su didžiausiu įsitikinimu išgyveno savo vaidmenį. Vaidinimas turtingai perpintas besikeičiančiu spalvingu scenovaizdžiu, fantastiškais pasakos herojų kostiumais, daug dinamikos žadančiais šokių numeriais, tačiau savo visumoj nesukūrė įvairesnių nuotaikų, nepraskambėjo visu žaismingumu ir pasakiškumu. Jau pačiame pirmame paveiksle, knygyne, keliauninkų kelionė iškrypo iš vaidinimo kelionės Įprastinių bėgių ir išsiblaškė atskirais vaizdais, sukapotais beveiksmėmis pauzėmis; vienur kitur dar buvo užsikabinta už stiprėlesnio ryškesnio charakterio pavidalo, bet netrukus vėl ji buvo sulaužyta perdidelių suaugusiųjų vaidintojų pastangų į tikrosios nuotaikos vėžes sugrąžinti. Daugely tų nesėkmingų vietų matėsi režisieriaus įdomūs užmojai, kurie, tik kažkokiems nelemtiems kalakutų dienos monams pasipainiojus, deja, neišsipildė. Reikia tikėti, kad Clevelando ansamblis yra turėjęs kur kas vientisesnių šio pastatymo spektaklių savojoje scenoje, o svetimam mieste visokios techniškai nesukontroliuojamos kliūtys tebuvo Keliauninkų atsitiktinis nuotykis, juos užgrūdinęs realioj kasdienybėj pakeliui į svajonių šalį.

Petras Maželis jau nebe pirmame pastatyme reiškiasi kaip visapusiškas teatro menininkas. Festivaly matytą vaidinimą jis ne tik režisavo, bet piešė dekoracijas, darė kostiumų eskizus, sukūrė choreografiją ir dar turėjo pavaduoti vaidinime dalyvauti negalėjusią aktorę, vaidinusią Besotę.

Eilėj trečiuoju pasirodęs Detroito Dramos mėgėjų sambūris, suvaidinęs Čiurlionienės - Kymantaitės Pinigėlius, režisuotus Zuzanos Arlauskaitės - Mikšienės, festivalio eigon pagaliau įnešė gaivaus pramoginio momento. Sekant komedijos nekomplikuotą intrigą, tarp publikos ir vaidintojų netrukus užsimezgė stiprus ryšys. Vienur kitur salės kampe pratrukęs netikras su-kikenimas neužilgo išaugo į užtikrintą visos salės juoką, tą nuostabųjį komedijos gyvybės eleksyrą. "Pinigėlių" problemos, kad ir ištrauktos iš laiko dulkėmis apneštos pageltusių knygų lentynos, žiūrovui tebėra suprantamos ir šiandien, savaip vis naujos.

Vaidybiniu požiūriu sambūris pasirodė turįs savo tarpe susigyvenusių, susivaidinusių didesnių ir mažesnių gabumų vaidintojų, kurie "Pinigėlių" spektakly parodė nemažą scenos darbo patirtį.

Detroito Dramos mėgėjų sambūris kartu su Clevelando Rūtos -Vaidilos teatru yra du mūsų teatrinio darbo vienetai, kurie jau žengia į savo gyvavimo dvidešimtmetį. Tai įspūdingas metų skaičius, nebeišbraukiamas iš išeivijos scenos istorijos. Ypatinga pagarba tenka šių sambūrių vadovams, kurie nepailstamai be pertraukos nešė ant savo pečių visų (vienintelė, berods, išimtis Vaidilos "Žmogus, kurį užmušiau" vaidinimas, režisuotas Ig. Gataučio) pastatymų režisūrinę naštą. Detroitiečiai rekordiniu spektaklių skaičiumi išeivijos teatriniame gyvenime užima savo vietą.

Antrasis festivalio repertuare Čiurlionienės - Kymantaitės vaidinimas Aušros sūnūs, statytas Čikagos šaulių teatro, nesusilaukė šiltesnio publikos atliepimo, kuris teko Detroito "Pinigėliams". Nesigilinant į šių dviejų skirtingų žanrų veikalų individualius šiandieniniam žiūrovui patrauklesnius bruožus, tematikos, veikalo formos ir sceninių priemonių atžvilgiu abu vaidinimai šiandien pasirodė gerokai atgyvenę. Abu pastatymai buvo ne sukurti, bet daugiau mažiau šabloniškai atkurti. Alfo Brinkos režisuoti "Aušros sūnūs", nelaimingu sutapimu praskambėję didesniu anachronizmu už pirmąjį Čiurlionienės veikalą, aiškintini itin silpnu vaidintojų sąstatu.

Kai Čikagos šauliai ir Detroito mėgėjai, pasitenkinę daugelį kartų statytais, meninėmis galimybėmis išsemtais veikalais, liudijo sambūrių kūrybinių polėkių vidutiniškumą, tai kur kas komplikuotes-nėj padėty pasirodė Hamiltono Aukuro teatras, atvežęs festivalin Vinco Krėvės istorinę dramą Mindaugo mirtį, režisuotą Elenos Dauguvietytės - Kudabienės.

Giliai prasmingas yra Hamiltono mostas įtraukti I Teatro festivalin mūsų klasiką Krėvę. Didelė pagarba vaidintojams už drąsų žingsnį išleisti festivaly Krėvės premjerą. Deja, visi kilnūs norai neišperka savo jėgų ribotumo ne-apskaičiavimo, nesupratimo, kad tokiam vaidinimui sukurti (nešnekant apie visus kitus pastatymo sunkumus ir sąlygų trūkumus), neturėta pagrindinės vaidybinės medžiagos. Ne vienas šiandien prisimena dar Valstybiniame Lietuvos teatre pradėtą repetuoti ir neužbaigtą "Mindaugo mirties" pastatymą, atmestą kaip scenai netinkamą. Aplinkybės, nulėmusios tokį apsisprendimą, šiandienos režisierei turėjo būti itin gerai pažįstamos. Reikia manyti, kad režisierė, prieš pradėdama kurti vaidinimą, paėmusi į rankas veikalo tekstą, negalėjo nepajusti reikalo ieškoti naujos formos ne tik pastatymui, bet ir pačiam veikalui. Nepaisant, kuriuo keliu ji būtų tai bandžiusi (ar pasitelkdama dramaturgą tekstui perrašyti, ar kompromisiniu būdu tekstą esamoms sąlygoms pritaikydama), bandymas jau būtų pagrįstas pateisinimas "Mindaugo mirties" pasirinkimui, šioje vietoje prisimintini formiškai išradingi Montrealio teatro pastatymai, inscenizuotasis Borutos "Bal-taragio malūnas" ir Sruogos žodžio jėga pasikliautoji "Milžino paunksmė".

"Mindaugo mirty" matėsi, kiek danug geros valios ir jėgų buvo įdėta, ruošiant neprityrusius, nebegryna lietuvių kalba šnekančius jaunuosius artistus. Jautėsi begalinės pastangos atsiminti vien veikalo tekstą, sunkią, periodinių sakinių nekasdieninę, stilistinę kalbą. Tačiau ir susiaurintuose veikalo perskaitymo, išdeklamavimo ar iliustravimo rėmuose kalbinis uždavinys, turėjęs atskleisti Krėvės svarųjį žodį, Aukuro ansambliui buvo per sunkus.

žiūrovų tarpe buvo ne vienas moksleivis pats atėjęs ar tėvų atvestas pamatyti istorinę lietuvio klasiko dramą vaidinamą lietuviškai. Ne viena motina ar tėvas gal Ir suprato, kodėl lietuviškas žodis scenoje praskambėjo toks laužytas, svetimas, amerikietiškų akcentu atmieštas. Bet kaip visa tai išaiškinti vaikui ar jaunuoliui, atėjusiam kaip tik to žodžio pavyzdinės tarties pasimokyti, tuo žodžiu pasigrožėti, pasididžiuoti?

Prieš užbaigiant šiuos pabirus festivalio įspūdžius losangeliečių laimėjimais, tenka nuo temos kiek nukrypti ir susimąstyti ties mūsų teatro, kaip lietuvybės išlaikymo priemonės, klausimu, pabrėžiamu festivaliui ruošiantis ir savotiškomis spalvomis išryškėjusiu matytuose vaidinimuose.

Teatras kiekvienoj tautoj, šalia savo tiesioginių tikslų, buvo ir tebėra gyvoji mokykla supažindinti viuomenei su savąja kultūra. Scenoje kalbamoji kalba yra ne tik aktorių su žiūrovais komunikacijos priemonė, bet vienas pagrindinių kuriamojo vaidinimo elementų šalia technikinių vaidinamai kalbai reikalavimų, kiekvienas scenoj ištartas žodis pirmiausia turi būti tariamas taisyklingai. Išeivijos teatrui (nežiūrint, ar reklamos, ar lietuviško teatro neesminio įprasminimo tikslais) skiriamos ypatingos pareigos žadinti tautinę sąmonę ir patriotinę dvasią uždeda didelę atsakomybę kiekvienam užlipančiam į lietuvišką sceną vaidintojui.

Pasinaudojant mūsuose nukaltu nelabai grakščiu sceninės veiklos termiminu, reikia pastebėti, kad tokia veikla neša dvejopą kalbos išlaikymo naudą: vaidintojui ir žiūrovui. Susibūrusi bet kuriam lietuviškam darbui jaunuomenė, repetuodama vaidinimą, privalo kalbėti arba išmokti gryną savąją kalbą. Gi vaidintojui išėjus scenon, kiekvienas žiūrovas turi teisės reikalauti išgirsti grynos kalbos pavyzdį. Tačiau tik truputį pervertinus pirmąją naudą — vaidintojui (o tai neretai atsitinka), antroje pusėje — žiūrovo sąskaiton gali būti daroma ne nauda, bet žala. Suprantamas kiekvieno vaidintojų grupėn įstojusiojo noras kuo greičiau su vaidmeniu scenoje pasirodyti. Be šito troškimo iš viso nebūtų jokio teatro: nei jaunimo, nei mėgėjų, nei profesinio. Bet jaunasis vaidintojas, dar neišmokęs taisyklingos kalbos, tos pačios lietuvių kalbos išlaikymo vardan neturėtų būti išleidžiamas rodytis viešuose vaidinimuose. Jei repetuojamas veikalas ar šiaip rengiamas koks žodinis pasirodymas virsta gimtosios kalbos mokomąja priemone, toks pasirodymas turėtų pasilikti šios specifinės mokyklos ribose, o neišeiti publikon teatro vardu. Radus reikalą publikai pasirodyti, reikėtų paieškoti būdų žiūrovui tinkamai prisistatyti, pabrėžiant savo darbo užsibrėžtus tikslus ir reikalavimus.

Šeštasis festivalio programos dalyvis, šventiškumo nuotaika apvainikavęs visas penkias sunkaus darbo dienas, Los Angeles Dramos sambūris atskrido Čikagon su festivalio iniciatoriaus Anatolij aus Kairio Šviesa, kuri užsidegė premjera. Kaip ir Darius Lapinskas, energinga režisierė Dalila Mackia-lienė pasirodė pajėgi suburti grupę žmonių efektingam scenos darbui ir uždegti juos kūrybinio darbo džiaugsmu. O ši didelė sambūrio vadovės dovana žiūrovų buvo įvertinta ir sutikta su nemažesniu džiaugsmu ir entuziazmu. Los Angeles trupė, palyginus su kitais festivalio dalyviais (išskyrus Jaunimo teatro dramos studijos lankytojus, nepriskirtinus mėgėjų kategorijai, be to, nestačiusius pilno dramos veikalo), pasirodė pasiekusi tokio lygio, kuriame nebeieško-ma apologetinių pasiteisinimų sunkiomis sąlygomis, vaidintojų trūkumu, nesavos scenos architektūra. Pastatymas pasirodė vertas rimtesnės kritikos ir vertinimo teatro meno mastais, kad ir pritaikomais mėgėjų teatrui. Išieškotas įdomesnis formos scenovaizdis, mizanscenos, savaiminga veikalo idėjos interpretacija, vientisas vaidinimo eigos vystymas, dėmesys tempui liudija režisierės svarbiausių scenos darbo elementų pažinimą, "šviesa, kuri užsidegė" pastatyme surasti teatriniai įvaizdžiai, kaip ir paties veikalo pasirinkimas, yra ryški rodyklė į režisierės skonį, bet platesnis šio klausimo aptarimas reikštų išsamesnį veikalo įvertinimą, gi šiuose įspūdžiuose tam ne vieta.

Teatro šventei atžymėti Kultūros fondo išleistas suvenyrinis leidinys su sveikinimais festivaliui, vaidinimų programomis, sambūrių apybraižomis ir nuotraukomis yra perdaug atkištinai suredaguotas, o šiaip sau brošiūrą primenantis leidinio apipavidalinimas netinka paminėti tokiai iškilmingai progai, kokia turėtų būti pirmasis teatro festivalis. Neskaičiuojant visų skubos darbo korektūros klaidų, negalima nepastebėti, kad programų tekstas nesuderintas, vienodų žodžių tipografija skirtingose programose nesuvienodinta. Nešnekant apie kitų ne lietuvių dramaturgų klaidingai rašomas pavardes, vieno didžiausių pasauly klasikų vardas, parašytas Malliero, visiškai neatpažįstamas. Parodyta skonio stoka, penktame leidinio puslapy įdėtą festivalio programą, kurios paskutiniuoju punktu pažymėtas Banketas, užvardijus "I JAV ir Kanados Teatro Festivalio repertuaras".

Paskirų festivalio vaidinimų įspūdžius sukaupus ir palyginus su praeity išeivijos scenoje matytų pavienių pastatymų prisiminimais, vaizdas lieka gana liūdnas. Vis dėlto pereitame dvidešimtmety esame turėję spektaklių, kurių nė vienas iš festivaly parodytųjų negali prilygti nei pastatymo, nei vaidybos atžvilgiu.

Kodėl teatro meninių pasiekimų kreivė su festivaliu krito taip staigiai žemyn?
Belieka pasidžiaugti, jog teatro festivalis buvo surengtas, net keturi sambūriai nepabūgo ilgų kelionių ir publikos buvo gausu. Festivalio rengėjai ir dalyviai sudėjo ant teatro aukuro neįkainuojamai brangų laiką, neįvertinamą darbą, neišmatuojamas pastangas ir geriausius norus.
S.Ž.

Sukurta: Kretingos pranciškonai