| |
|
|
|
ARCHITEKTO MULOKO LIETUVIŠKASIS KELIAS |
 |
 |
 |
|
Parašė J. Dainauskas
|
 Sparčiai augant urbanistinei standartizacijai, miestai panašėja, tampa monotoniški, o tai veikia neigiamai net į žmogaus darbingumą. Prancūzijoje konstatuota, jog fabrikuose su monotoniškomis, pilkomis sienomis darbingumas yra net iki 15 proc. mažesnis. Tai patyrus, buvo įsakyta, kad Prancūzijos naujų įmonių statybose 5 proc. išlaidų būtų skiriama pastato estetiškumui. Nėra nė kalbos, kad absoliučiai suvienodintas statybos "stilius" prieštarauja meno esmei. Vis daugiau pasigirsta balsų, kad statyti reikia ne tik sparčiai ir ekonomiškai, bet ir meniškai, kad drauge architektūra turi byloti apie žmogų, kuriam ji skiriama, apie jo aplinką. Labiausiai tai liečia viešuosius, monumenta-linius pastatus. Užtat kiekvienam tokiam pastatui rasti savitą vaizdinį akcentą, atspindintį aplinkos veidą, ir yra mūsų laikų architektūros uždavinys.
Naujos statybinės medžiagos atskleidė naujas dekoratyvines galimybes, pvz., pritaikant nedažyto medžio natūralias tekstūras, įvairias tinko faktūras, keramiką, įvairiausius plastikus ir t-t. Ypač efektingi yra skaldyto, luitinio stiklo vitražai, ne vien tik šviesos angose, bet ir interjeruose, kaip savarankiški architektūriniai elementai. Tik, aišku, lieka stilistinio ir kompozicinio vieningumo reikalavimas — suderinti įvairius elementus. Tam vieningumui, pasirodo, daugiausia naujų galimybių šiandien randame tautinėj dailėj. Iš čia atsirado ir architektūroje susidomėjimas tautiniais dailės motyvais, turtingais savitų, originalių elementų, ypač liaudies kūryboje.
Kiekviena tauta turi savitas meninės išraiškos formas, kurios siejasi su jos būdu, praeitimi ir jos gyvenama aplinka. Mūsų, ypač liaudies, kūrybos būdingas bruožas — rimties liūdesio išraiška. Už to mūsų liaudies kūrybos esminio bruožo slepiasi ir mūsų tautos didingos praeities atspindis. Lietuvos laukuose, pakelėse nuo amžių buvo gausu kryžių, papuoštų savita ornamentika. Didikams nuėjus tarnauti svetimai kultūrai, liaudis ir toliau dailino savo kasdieninę aplinką, namų pakraiges, darbo į-rankius etc. Kadangi tai buvo "mažųjų žmonių" kūryba, nepaisant jos turtingumo bei originalumo, mūsuose dar ir šiandien tūno mintis, kad tai esanti tik "paraštės kūryba". Todėl, kai pribrendo laikas ir statyboje, o ypač monumentalioje, pareikšti lietuvišką veidą, tuoj pasigirdo abejonių, kad mums nėra kuo pasirodyti, nes nėra jokio lietuviško statybos stiliaus, kad medžio drožinių ornamentikos neįmanoma įvesti į šių laikų statybos medžiagas, kad kiti tik išjuoks tokias lietuvių pastangas ir t.t.
Čia mūsų novatoriams į pagalbą netikėtai atėjo JAV vyriausybė, įsakiusi savo architektams, ypač Azijos bei Afrikos kraštuose, statant naujus reprezentacinius pastatus JAV pasiuntinybėms, visur laikytis vietos tautinės pastato išraiškos. Tuo keliu šiandien eina daugelis rraštų. Pvz., Japonijoje net gelžbetonio statybai duodama tautinė išraiška, anksčiau buvus tik jų medžio architektūroje. Tai leido padaryti naujų medžiagų savumai. Tautiškumas architektūroje įgijo ar atgavo "pilietines" teises.
šitokios architektūrinės filosofijos raidos fone reikia suprasti ir mūsų architekto Jono Muloko pastangas monumentalinei statybai vis daugiau ir daugiau panaudoti mūsų liaudies kūrybos elementus.
1942 vasarą Berčiūnuose, Panevėžio aps., J. Mulokas pradėjo pirmą savo architektūrinį darbą — Berčiūnų bažnyčios statybą. Darbas buvo sumanytas bei sutartas, o taip pat ir brėžiniai parengti dar 1938, t. y. lygiai prieš 30 metų. Bet tuometiniai įvykiai tą darbą buvo nustūmę į šalį ketvertui metų. Berčiūnų bažnyčia buvo jo pirmas, dar nedrąsus bandymas į mūsų monumentalinę statybą į-vesti lietuvių liaudies kūrybos elementus. Nuo to laiko J. Mulokas savo projektuose ir jų realizacijose įrodė, kad mūsų liaudies ornamentinė drožyba, juostų, audinių raštai, pakelės koplytėlių, kryžių ap-dailinimai gali būti sėkmingai pritaikyti ir mūsų laikų bažnyčių statyboje.
Pakeliui prie vis didesnio tautinių elementų įvedimo į pastatų projektus 1941-43 J. Mulokas Šv. Kazimiero bažnyčios bokštui Vilniuje grąžino valdovo vainiką, kuris buvo 1940 rusų nuimtas. Vainiko kryžių suprojektavo prof. V. Žemkalnis, o jo visumą arch. J. Mulokas restauravo pagal senuosius aprašymus. Nuo to laiko J. Mulokas nesiliauja studijuoti, nagrinėti ne tik mūsų liaudies meno elementus, bet ir mūsų istorinių pastatų detales, jų aprašymus, senus dokumentus ir visa tai, kas vaizdžiai liudija senosios Lietuvos praeitį, jos savitą ir drauge vakarietišką kultūrą. Jis mėgina tos praeities duomenis nors dalinai atkurti, pritaikant jų detales dabarties pastatuose. Geriausiai J. Mu-lokui pavyko savitos išvaizdos, bet perdėm prisunkta mūsų liaudies kūrybos motyvų Maspetho, N. Y., 1983 užbaigta statyti lietuvių pa-rap. bažnyčia. Kiek kuklesnė, bet irgi panašios išvaizdos yra Custer, Michigane (prie pat Rako skautų stovyklos) bažnyčia. Tautiniais motyvais prisunktos architektūros pastatų J. Muloko realizuota jau gana daug. Jais J. Mulokas ir įrodė, kad įmanoma tautinius motyvus panaudoti ir architektūroje.
1962 rugpiūčio mėn. JAV Architektų Sąjungos suvažiavime Čikagoje surengtoje parodoje už bažnytinę architektūrą I ir II premijas laimėjo kaip tik J. Mulokas, už lietuvių bažnyčią Maspethe ir indėnišką Montanoje, abi su savitais, ryškiai tautiniais elementais, kurie tuos pastatus ir skyrė nuo kitų. Tais pačiais metais New Yorko architektūros apžvalginėje parodoje jo tokio pat pobūdžio darbai irgi buvo premijuoti. Tai buvo viešas svetimųjų pripažinimas J. Muloko novatorišku įvedant į monumentalinių pastatų architektūrą tautinius elementus.
Tuo keliu nueina vis daugiau architektų. Pvz. šiemet Southfielde, Mich, pastatyta nauja armėnų bažnyčia, armėno arch. S. Pilafian suprojektuota pagal Armėnijos, ankstyvųjų bažnyčių stilių. Galima sakyti, kad architektūros sutautinimas plečiasi.
Įvairiose JAV vietovėse paskutiniais metais buvo pastatytos lietuvių architektų bažnyčios su lietuvių liaudies meno elementais.Ten, kur tų statybų savininkai nenuKrypo nuo lietuvių architektų paruostų projektų, visi tie pastatai susilaukė vietos viešosios nuomones pagyrimo. Atrodo, kad dabar jau pakankamai prisirenka duomenų įsitikinti, jog mes ir monumen-tallnėje architektūroje galima savitai pasirodyti.
Tačiau tuo negalima pasitenkinti. Lietuvišką atspalvį galima duoti ne vien tik bažnyčioms, bet ir kitos paskirties viešiesiems ir privatiems pastatams. Tai, pvz., galima matyti iš pagal arch. J. Muloko projektą dabar statomos senelių prieglaudos Omahoje, Nebraska. Tuo labiau lietuvišką veidą gali turėti mūsų kultūrinių organizacijų, institucijų statomi ar projektuojami statyti pastatai. Jaunimo Centro Čikagoje pastatų praplėtimu projektą tėvai jėzuitai pavedė parengti tam pačiam architektui J. Mulokui. Galima tikėti, kad to priestato reprezentacinės patalpos, vestibiulis, kavinė, fasadas susisies nu Lietuvos istorija, kultūra, menu Vilniaus universitetas, išaugęs iš jėzuitų įsteigtos ir ilgus metus jų vadovautos akademijos, turi Uek daug istorinių bei meninių vertybių, kurios gali paliudyti apie jėzuitų nuopelnus, nešant Vakarų kultūrą į ano laiko Lietuvą. Tad tas Jaunimo Centro naujas pastatas galėtų pasidaryti ir Lietuvos praeities kultūros gyvu liudininku.
J. Dainauskas
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
