Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŽALGIRIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė LEONARDAS ANDRIEKUS   
VYTAUTO DIDŽIOJO GODOS

I
Prūsų žemei liepiau:
Įsitrauk tyro oro,
Tuoj matysi,
Ko dar nematei;
Gali išgąstis kvapą užimti
Ir nualpint tave . . .

Kas tada besušauks
Saulėn paukščių būrius
Mūsų pergalei himnų giedot?
Šauk juos, motina, tuoj
Iš erdvės ir tankmių —
Niekas kitas nemoka
Džiaugsmo himnų gaidos.

Prūsų jūrai liepiau:
Nenutildyk vilnių —
Tegul tęsia dar jos
Graudulingas raudas.
O neleisk pailsėt
Tu iš jų nė vienai —
Štai nuo amžių laukta
Atpildos valanda.


Kas tada apgiedos
Mano kraujo vaikus,
Kurie šioj audroje,
Tartum beržlapiai kris?
Prūsų jūrai šaukiau:
Nenutrauk dar raudos,
Savo sielvartą liek —
Budink verksmui vilnis.

II
Pastačiau juos prieš saulę —
Smailios ietys blizgėjo,
Slidūs skydai bangavo —
Jie atrodė audros
Prikelta skausmui jūra.

Juos ne vėjas prikėlė,
Ne audra sulingavo —
Mūsų keršto aistra
Nebetilpo širdy.
Į gėdingas akis
Saulė tiesiai žiūrėjo,
Po sidabro skydu
Nesidangstė tiesa.

Žalių girių gelmėn
Buvo saulė suginus
Visų medžių gaivius šešėlius.
Dievo keršto ugny
Žiežirbavo minia
Iš toliausių šalių.


III

Prieš pat kovą
Atnešė du kardu
Sau žudyti. —
O bepročiai,
O bepročiai,
Atnešėt sau mirtį!

Dviem kardais
Jie įžūliai parodė
Visą pašėlimą
Ir menkystę;
Dviem kardais,
Lyg velnias tyrlaukiuos,
Jie gundė Kristų ...

Po karštos maldos
Kantrus karalius
Kėlės dar byloti apie taiką,
Bet jo balsą nustelbė
Pamišęs juokas —
Baigėsi kantrybės laikas.

IV
Šventas giesmes giedodami,
Jie puolė mus.
Baugus riksmas klajojo
Po skynimus.

Visi visi jie žvėrbalsiu
Pagalbon šaukė Kristų,
Bet ar galėjo Teisingiausiasis
Užstot šėtono karalystę?

Ir mes maldom gaivinomės —
Karalius nuolat meldėsi;
Maldas šnibždėjo nuo saulėtekio
Vėjelis melduose . . .

Aš pats buvau sumeldęs įžadą —
Pakrikštyt Žemaičius,
Jei pagaliau Dangus apsaugotų
Nuo mirtnešų svečių.

Audra, po žemę siautusi,
Dar plūdo iš nakties.
Žiūrėjo saulė skliautuose,
Ar Kristus jiem padės.

V

Kai tik mačiau
Eiles pralaužtas
Ir vėliavas pasvirusias —
Jaučiausi,
Kaip audroj pakibęs paukštis,
Kuriam keli mosavimai belieka
Iki ramybės giriose.

Nuo pat jaunystės
Skraidžiau audroje,
Pakol atmosavau
į Žalgirio
Nejaukiai lauktą rytą —
Dausas apgulus, tėvo šventdvasė
Į Prūsų žemę
Lenkė mano skrydį.

Kiekvienas kardo užmojis —
Tai paukščio sumosavimas
Atgijusiais sparnais.
Mes ten visi
Kovūnų prosenių
Dvasia alsavome —
Pilnai, pilnai.
 
 
VI
 
Mūsų broliais nepadarė
Kristaus kraujas,
Kristaus kūnas.
Šėlsmo valandom burnojo marios:
Kaino sūnūs!

Mūsų meilėn nesujungė
Giminystė, šventas krikštas ...
Dyžė mus už nelabumą
Dievo rykštė.

Bet prie Žalgirio
Sugrįžo protas,
Širdys kaito.
Biro ašara senam karaliui
Už sumindžiotą teisybę,
Keršto klaidą.

Vėl sugrįžo brolių meilė,
Kai trimitas
Kvietė kovai.
Laukė Žalgirio stebuklo
Du lietuviai,
Du valdovai . . .


VII

Ką Vorksloj praradau,
Prie Žalgirio laimėjau —
Ko netekau,
Sugrįžo su kaupu.
Man čia padėjo
Saulė, debesys ir vėjai
Nutrenkt šėtoną į kapus.

Prie Žalgirio
Garbė sugrįžo,
Gėda dingo —
Mirties nugąsdinti miškai
Paplūdo dainomis,
Ir laisvos vilnys
Gintaro pajūryje
Dalinosi džiaugsmu
Su manimi.

Dalinosi džiaugsmu,
Didžiavosi laimėjimu
Net saulė, vėjas, debesis —
Dabar tu, mano žeme,
Vėl saulės, debesų ir vėjų
Laisva sesuo esi!

VII

Mes ilsėjom,
Ereliai darbavos.
Ir vilkai tampė mirusius kūnus.
Gyrė Liaubnerio ežero bangos
Baltijos sūnus.

Magnum bellum —
Dainavo banga,
Magnum bellum —
Giria sučiulbėjo . . .
Neišbūrė žyniai,
Jog tokia pabaiga
Sužlugdys mirties žygio skelbėją.

Mano metai,
Apgruzdę karuos,
Praeitis — kraujas,
Ašaros, verksmas . . .
Bet čia kratė mane
Šiurpuliai lig aušros —
Baugiai ūžavo ašarų versmės.

Mes ilsėjom trumpai —
Žvėrys, paukščiai
Ilgai dar puotavo;
Mes skubėjom tolyn —
Liko skausmas, kapai.


IX

Stovėjo sugėdintos pilys
Ir karaliai apstulbę —
Pilių ir karalių garbė
Sužeista buvo gulbė.

Čia, prie girių žalių,
Ji sukliko Ir nuleido sparnus.
Pilių ir karalių vainikai
Apsipylė krauju
Mylimųjų sūnų.

Šimtametė garbė
Šiandien mirė
Septynių valandų sopuly.
Skleidė gedulo naktį ereliai,
Grįždami į lizdus
Pro verksmingas pilis.

X

Nė vieno neskriaudžiau,
Visiem atlyginau —
Kam ašaromis,
Kam džiaugsmu . . .
Dabar net įžūliausias kryžeiva
Nedrįs meluoti,
Kad jis be atlygio
Galėjęs engti mus.

Atlyginau
Už šimtmečių agoniją,
Už Jėzaus Kristaus išjuoką
Ties Baltija.
Dabar tegul sau kūkčioja
Begarbės priešo pilys,
Ir krykštauja lakštingala
Neries pakrantėje!

Po Žalgirio
Užtemo džiaugsmo menės,
Lyg aušros gedulingų motinų —
Klausykitės,
Kaip Nemuno šalis
Lakštingalom skardenas
Po kraujo potvynių!

XI

Ir vėl jie pučiasi,
Senų gyvačių išnaros —
Girdžiu, ką ten, kalnuos,
Girdžiu, ką ten, pakalnėse,
Vylingai sušnara.

Ką jie slapta namie šnarėjo,
Tai balsiai išrėkė Torunėje:
Dar vieną sykį reikalavo
Atiduot Žemaičių žemę,
Kurioj gi mano motinos
Senolių kaulai trūnija.

Kodėl turėčiau atiduoti
Ir laukt, kol upėm,
Lyg grandinėm,
Jie mane apjuos? —
Aš negaliu gyventi be Dubysos,
Be Nemuno,
Be Minijos...
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai