Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DANTĖ IR LIETUVA PDF Spausdinti El. paštas
Ar Dantė žinojo apie prūsus ir lietuvius?
Universalus Dantės — ne tik poeto, bet ir mokslininko — žvilgsnis nesiribojo vien gimtosios žemės horizontais; jis veržėsi toliau ir siekė to meto Rytų ir Šiaurės Europos tautas, jų tarpe prūsų bei lietuvių gyventas žemes. Tatai matyti iš kai kurių vietų tiek pačioj "Dieviškojoj Komedijoj", tiek iš kai kurių užuominų lotynų kalba rašytame veikale "De eloųuentia vulgari" (1305), kur kalbama apie Europos tautas ir jų kalbas.

Istorinių bei geografinių žinių Dantė daugiausia sėmėsi iš senesniųjų rašytojų, kaip Orosijaus, savo mokytojo Brunetto Latini, Alberto Didžiojo.

Apie prūsus Dantė kai ką galėjo sužinoti iš Alberto Didžiojo, kuris, kaip liudija jo "Politika" (7 kn., 14 sk.), pats yra buvęs nuncijumi Lenkijoj ir savo akimis matęs ("sicut et ego oculis meis vi-di") jos kaimynų (slavų kumanų bei prūsų) pagoniškus papročius, kurie skverbęsi į jau apsikrikštijusį kraštą. Dantė, kaip matyti iš jo "Convivio" (III, 5), buvo skaitęs Alberto Didžiojo veikalą "De natūra locorum", kur kalbama apie šiaurės Europos tautas (De descriptio ąuatrae septentrionalis nostrae habitantibus). Ten šalia Alovijos, Livonijos, Rutenijos minima ir Prurenija (Prutenija), tai yra prūsų gyventa žemė. Tiesa, Dantė nebuvo palankios nuomonės apie prūsus, nes palaikė Fridrichą II, kuris kryžiuočiams pavedė kardu prūsuose skleisti krikščionybę ir ta priedanga jų žemes užimti.

Kad Dantei prūsų istorija buvo bent šiek tiek žinoma, matyti iš 'Dieviškosios Komedijos" (Skaistykla, VII giesmė), kur trubadūro Sordello lūpomis jis kalba apie čekų karalių Otokarą II (1230-78), kuris vadinamas narsiu dar "vystykluose", nes, teturėdamas vos 25 metus, vyko kryžiuočiams pagalbon užimti sembų žemes (apie dabartinį Karaliaučių, kuris nuo Otokaro ir gavo savo "karaliaus kalno" vardą). Po kelerių metų Otokaras buvo ryžęsis nugalėti ir likusias prūsų gimines, galindus ir sūduvius, o pagaliau ir pačius lietuvius. Otokaras buvo garbėtroška ir žiaurus, dėl to jam vargiai būtų tikę sėdėti gėlėtame Skaistyklos prieangyje, bet Dantė jį vertino už prisidėjimą prie krikščionybės įvedimo prūsuose.

Ligi šiol tebėra neaišaiškinta, ar Dantė minėtame veikale "De eloquentia vulgari", kur mini slovėnų, vengrų, teutonų (pietų germanų), saksų, anglų (šiaurės germanų) ir "daugelį kitų tautų", bus galvoje turėjęs ir slavų bei baltų tautas. A. Marigo tarp daugelio tų tautų teranda čekus (dėl minėto Otokaro) ir lenkus (plg. A. Marigo, "De vulgari eloąuentia", 1957, p. 52). Bolonijos universitete, kur ir Dantė studijavo, tais laikais užsieniečių studentų tarpe čekų ("boemi") buvę keliskart mažiau kaip lenkų ("polacchi"), nes pirmieji rinkdavęsi rektorių kas 20 metų, o pastarieji, kaip ir vokiečiai ("theotonici"), kas 3 metai. Abejotina, kad Dantė tarp "daugelio kitų tautų" būtų turėjęs minty tik tas dvi, nes Dantei tikrai buvo žinoma prūsų, o gal ir lietuvių to meto istorija.

Ką lietuviai žinojo apie Dantę ir jo kūrybą?
Pačių lietuvių susipažinimas su Dante ir jo kūryba gana vėlyvas. Tačiau jis vėlyvas ir kitose, net didžiosiose Vakarų Europos tautose. Dantei "Dieviškąją Komediją" užbaigus prieš pat mirtį (1321), pirmasis spausdintas jos leidimas (editio princeps)  tepasirodė  1472, o "Vita Nuova" tik 1576 (nors parašytas jau apie 1290). Bene anksčiausiai "Dieviškąją Komediją" išsivertė prancūzai proza (Abbė Grangier, 1597). Po jų sekė vokiečiai, bene 500 m. Dantės gimimo sukakties paskatinti, pirmą kartą irgi proza išsivertę (L. Bachenschwanz, 1767-69). Pirmas "Dieviškosios Komedijos" vertimas į anglų kalbą irgi vėlokai tepasirodė (H. Boyd, 1785). Ir tik (tur būt Dantės minėjimo tepaskatinti) prieš šimtą metų tą veikalą išsivertė lenkai (A. Stanislawski,1870) ir rusai (A. Minajev, 1873); ankstesnis rusų vertimas proza buvo pasirodęs 1842-43).

Gyvesnis susidomėjimas Dante ne tik Rytų, bet ir Vakarų Europoj ypač pasireiškė po 1865 — po didžiosios 600 metų Dantės gimimo sukakties, kuri ligi tol beveik nebuvo švenčiama.

Galima prileisti, kad bent kilmingesnieji lietuvių sluoksniai, turėję ryšių su Vakarų Europa, galėjo būti susipažinę su Dantės veikalais iš minėtų vertimų. Tačiau rusų ir lenkų vertimai sutampa su spaudos draudimo ir tautinės rezistencijos laikotarpiu; nors tų tautų kalbos lietuviams buvo geriausiai prieinamos, abejotina, ar daug kas iš lietuvių tada bus rūpinęsi Dante. Tik spaudos laisvės grąžinimas, nepriklausomybės atgavimas ir 1921 m. Dantės sukakties minėjimas paskatino ir lietuvių šviesuomenę atkreipti dėmesio į šį didįjį visų amžių poetą.

Dantės 600 metų mirties sukaktis Lietuvoj buvo atžymėta visa eile rašinių spaudoj; dalis jų vos pakilo virš mėgėjiško lygio, bet kiti jau buvo brandesnio mokslinio pobūdžio. (V. Biržiška savo redaguotose Knygose 1924 m. išspausdino "Dantės lietuviškoji bibliografija"). Vienu iš geresnių darbų reikia laikyti L. Dubo straipsnį apie Dantę "Lietuvos Mokykloj" (1921, nr. 9), p. 369-381); dalis šio str. perspausdinta ir "Lietuvoj", nr. 205). čia plačiau apibūdinamos Dantės gyvenimo ir darbo aplinkybės, atpasakotas "Dieviškosios Komedijos" turinys. V. Mykolaitis savo straipsny apie Dantę "Ateityje" (1921, nr. 6-7, p. 142-152; pakartota "Literatūros etiuduose", 1937, p. 272-289) daugiau apibūdina Dantės simbolizmą (pats Mykolaitis - Putinas tuo metu kaip tik gilinosi į simbolizmą ir netrukus panaudojo savo kūryboj). Tame rašte jau būtų reikalinga viena kita pataisa, pvz., kur sakoma, kad Dantės mokytojai nežinomi arba kad Dantės tremtis baigėsi jam nuvykus į Raveną.

Politines Dantės pažiūras plačiau iškėlė A. Jakštas-Dambrauskas savo straipsny apie Dantę "Draugijoj" (1921, nr. 9, p. 194-198; pakartota "Užgesusiuose žiburiuose", 1930, p. 331-337). Nors Dantės "Monarchija" savo metu buvo pasmerkta, bet Jakštas joj rado nemaža teigiamų pamokymų dvasinės ir pasaulinės valdžios atveju. Jis taipgi priminė "Dieviškosios Komedijos" katalikiškumą ir reikalą "mums katalikams turėti Dieviškąją Komediją išverstą į lietuvių kalbą". Tai buvo bene pirmas paraginimas mūsų spaudoj šį veikalą išversti i lietuvių kalbą.

Gana išsamų raštą apie Dantę davė A. Voldemaras "Skaitymuose" (1922, nr. 13, p. 81-105; nr. 16, p. 63-84). Kaip ir Jakštas, Voldemaras į Dantę pažiūrėjo daugiau valstybininko akimis, plačiau išryškindamas to meto Italijos politinio gyvenimo vaizdą. Dantės kūrybos vertinime yra ir grynai asmeninio požiūrio. "Vita Nuova" atveju daugiau remiamasi M. Scherillo ir B. Crocės teigimais, kad Beatričė nesanti reali.

Pedagoginiu žvilgsniu Dantę ėmėsi nušviesti Pr. Dovydaitis. Ilgesnį raštą "Dantė ir Beatričė" jis davė per kelis "Naujosios Vaidilutės" numerius (1921, I, p. 123-134, 184-193; 1922-23, II-III, p. 20-26, 70-79, 117-124). Po Dantės gyvenimo ir jo laikų aprašymo Dovydaitis ilgiau užkliuvo už "Vita Nuova", kur kėlė klausimą, kas buvo Beatričė: suasmeninta idėja ar idealizuota asmenybė? Greičiau pasisakė už pastarąją, tuo būdu kaip ir stodamas prieš Scartazzinio teoriją, kad Beatričė nebuvo Portinari duktė, o palaikydamas moderuotą Barbio, Wittes, E. Moore'o pažiūrą ir ypač laikydamasis A. Dyroffo nuomonės, kad Beatričė, kaip tobulumo ir šventumo pirmavaizdis, netrukdė Dantės šeimos laimei. Siauresnio pobūdžio pedagoginis straipsnis apie Dantę yra Dovydaičio "Kuo yra Dantė pedagogui", atspaustas "Lietuvos Mokykloj" (1922, 6 sąs., p. 12-15). Pr. Dovydaitis parūpino   ir   eilę verstinių filosofinių straipsnių apie Dantę: "Romuvos" žurnale (1922, nr. 2) jis sulietuvino Fr. Foersterio "Dantės Dieviškoji Komedija" ir F. Muckermanno "Dantės kultūrinė misija dabarty"; "Logos" žurnale (1923, nr. 1-2) — M. Baumgartnerio "Dantės pozicija į filosofiją" ir A. Dyroffo "Dantė kaip teisės filosofas".

Įtraukus Dantę į Lietuvos viduriniųjų ir aukštesniųjų mokyklų programą, atskirą raštų grupę apie jį sudarė mokyklinių vadovėlių rašiniai. Maironis, dėstęs literatūrą Kauno kunigų seminarijoj, savo paskaitas apie Dantę sudėjo į savo raštus (Maironio raštai, 1926, p. 101-105). Dantę jis mato ant slenksčio tarp senųjų ir naujųjų amžių literatūros korifėjų: Homeras - Vergilijus - Dantė ir Dantė - Šekspyras - Goethe. Peržvelgęs "Vita Nuova" kūrinių formas, kiek ilgiau sustoja prie "Dieviškosios Komedijos", kaip katalikybės ir viduramžių sumos (lygina su Ilijada ir Odisėja, kaip antikinio pasaulio suma).

V. Dubas savo "Literatūros įvade" (1923, trečias leidimas 1931, p. 56-65) išimtinai nagrinėjo "Dieviškąją Komediją". Platesnę Dantės kūrybos apžvalgą su bibliografija davė J. Ambrazevičius savo su J. Griniumi parašytoj "Visuotinės literatūros istorijoj" (1931, I dalis, p. 181-200).

1933 m. pasirodęs G. Papinio veikalas "Dante vivo" rado atgarsio ir Lietuvoj. Apie jį rašė Vetusius (Z. Blynas) "Naujojoj Romuvoj" (1934, nr. 159, p. 60-63; vertimas "Dantės aktualumas", nr. 162, p. 123-125). Kadangi pats veikalas yra iš dalies kontroversinis (Papini vietom gan kritiškai žvelgia į Dantę), Vetusius vengė duoti panašių vietų ir tenkinosi daugiau neutralia įžanga.

Bene paskutinis rašinys apie Dantę Lietuvoj prieš II pasaulinį karą buvo J. Ereto "Dantė pas mus", išspausdintas "Židiny" (1939, t. 29, p. 169-177), kaip J. Narjausko "Dieviškosios Komedijos" vertimo kritika. Po pereito karo ilgesnį straipsnį apie Dantę paskelbė J. Grinius Lietuvių Enciklopedijoj (1954, t. 4, p. 297-301). Kaune leistojoj Lietuviškojoje Enciklopedijoje (1937, t. 5, p. 1491-95) kompiliacinį rašinį buvo davęs J. Baldauskas.

Kiek Dantės išversta į lietuvių kalbą ir kiek jo įtakos lietuviu poezijai?
Imtis Dantės vertimo į lietuvių kalbą paskatų daugiausia davė 1921 m. sukaktis. Jau A. Jakštas savo anksčiau minėtame straipsnyje "Draugijoj" buvo užsiminęs, kad Meno Kūrėjų Draugija buvo svarsčiusi klasikų, taigi ir "Dieviškosios Komedijos" vertimų klausimą, bet nutarimo rezultatai nebuvo aiškūs. Kai jau ir čigonai "Dieviškąją Komediją" buvo išsivertę, buvo būkštaujama, kad lietuviai neliktų paskutiniai. Vertimo darbo ėmėsi prel. J. Narjauskas (1876 -1943), pats gyvenęs Italijoj ir mokėjęs italų kalbą. "Skaitymų" 23 ir 24 knygose jis davė po 4 pirmąsias "Pragaro" giesmes. Nutrūkus "Skaitymų" leidimui, nutrūko ir tolimesnių giesmių spausdinimas. Vertėjas skyrė dar keletą metų, kol galutinai vertimą baigė (1932) ir jį savo lėšomis 1938 m. išspausdino.

Kritika šį vertimą sutiko nepalankiai. Nėra abejonės, kad vertėjo poetinė dispozicija Dantės veikalui būtina. Būtinas buvo ir vertėjo nuoširdesnis kontaktas su literatais ir kalbininkais. Dėl to šiame vertime yra tiek daug neišlyginto teksto, kad vargiai kas nori šį vertimą iki galo skaityti (anot Ereto, eiti "per dygų ir grubliuotą tercinų lauką"). Tačiau reikšmingas buvo pats faktas, kad "Dieviškosios Komedijos" vertimą turėjome, kad buvom įėję į tą svarbų veikalą turinčių tautų tarpą. Iš tikrųjų pirmieji ledai buvo pralaužti, vertime buvo ir pakenčiamesnių vietų, ir jis nėra jau taip visiškai smerktinas, kaip kai kas manytų, bet, kaip sakoma, reikėjo dar laukti naujo vertimo. Deja, per kone tris sekančias dekadas nesusilaukėm geresnio vertimo. "Dieviškąją Komediją" Lietuvoj buvo išvertęs T. Bonaventūra Zajančkauskas, OFM, bet jo rankraštis liko Lietuvoj (likimas nežinomas).

Jau dėl "Skaitymuose" paskelbtų J. Narjausko "Dieviškosios Komedijos" vertimų buvo atsiliepęs J. Jablonskis - Rygiškių Jonas "Vaire" (1923, nr. 8), vertėjui prikišdamas balsių ilgumo ir trumpumo nepaisymą, gyvos ir skambios kalbos stoką, kalbos neaiškumą ir netaisyklingumą, nutolimą nuo teksto. Esą vertėjas būtų geriau padaręs, jei būtų vertęs proza. Tai tiek kalbininkas.

Dar aštriau prieš šį vertimą pasisakė kan. K. Prapuolenis (1858-1933) "Lietuvos Aide" (1929, nr. 101, 102, 108, 110, 128, 129), vertimą pavadindamas "Dantės kūrinio kratiniu" (nr. 128), vertėją įtardamas vertus greičiau iš lenkų negu iš italų kalbos, grasindamas net "ekskomunika" — gal dėl to, kad Narjauskas buvo davęs ir tokį vertimą: "Pro mane žengta prapuolenių svietan" (Pragaras, III, 3), kurį 1938 m. leidime ne ką palankiau pataisė: "Pro mane kelias į prakeiktą svietą!"). Prapuolenis, kaip ir Jablonskis, siūlė irgi prozos vertimą.

Viso "Dieviškosios Komedijos" vertimo literatūriškai kritinio įvertinimo ėmėsi A. Churginas "Vaire" (1938, nr. 17), kur vertimą tercinomis vadina "labai silpnu", kur iki 15 proc. tikslumo esą paaukota besivaikant išviršinės formos, kur vietoj sodraus vaizdo tesanti "sausa frazė" ir tik "tolimas originalo atspindys". Kai dėl tercinų, vertėjas laikęsis tokios tiesos: ar gali įsivaizduoti Rasputiną be barzdos, Vilhelmą II be ūsų, Dantę be tercinų?

Labiausiai prieš tas tercinas taip pat pasisakė J. Eretas minėtame savo rašiny "Dantė pas mus". Bet ir jis, kaip Jablonskis ir Prapuoleni^, sutinka, kad vertėjas būtų geriau padaręs, jei būtų vertęs prozos kalba. Kaip matėm, ir kitos Vakarų Europos tautos tą veikalą pradžioj vertėsi proza. Bet toks vertimas tėra tik pakopa į poetinį vertimą.

Gal būt dar ankstesnių kritikų paakintas, J. Talmantas ėmėsi prozinio "Dieviškosios Komedijos" vertimo. Kelių "Pragaro" giesmių vertimą jis paskelbė "Vaire" (1931, nr. 1, 3, 5, 7-8). Vertime žiūrėta ne rimo, bet ritmo, o taip pat kalbos aiškumo ir sklandumo. Taikyta pirmon galvon mokyklai.

Taipgi gal būt J. Jablonkio atsiliepimas apie Narjausko vertimą paskatino J. Dobilą (J. Lindę, 1872-1934) imtis prozinio "Dieviškosios Komedijos" vertimo. 1926 m. jis išleido paprasčiausia proza atpasakotą "Pragarą".

Antro žymesnio Dantės kūrinio "Vita   Nuova"   (Naujasis   gyvenimas) vertimo nepriklausomos Lietuvos laikais nebuvo imtasi, išskyrus keletą ištraukų šio rašinio autoriaus ir V. Katiliaus ruoštai pasaulinės poezijos antologijai (tebuvo išspausdinta tik "Beatričės mirtis" — iš tikrųjų: "Piligrimai" — 1943 m. "Varpuose").

Nebuvo išleista nė vieno pilno Dantės veikalo vertimo į lietuvių kalbą nė pavergtojoj Lietuvoj per paskutinį dvidešimtmetį (1945-65), nors ten gausiai verstas Šekspyras, Goethe, Šileris. Nuotrupomis Dantę yra vertęs A. Churginas. Jo vertimų rinkiny "Iš renesanso poezijos" (1957) buvo įdėta ištraukų iš I ir V "Pragaro" giesmės. Toliau ir jo, rodos, iš "Pragaro" nebuvo iškopta. Bet Churgino vertimai pasižymi sklandumu, nors ir daugiur pasisakoma laisvai, tolstant nuo originalo.

Baigiant tenka priminti, kad Dantė neliko be atgarsio ir lietuvių literatūroj, atseit, poezijoj. Kaip jau minėjom, anksti Dantės simbolizmu buvo susidomėjęs V. Mykolaitis-Putinas, nors daugiau jo mokėsi iš naujųjų laikų Vakarų simbolistų, ir kokio tiesioginio Dantės poveikio jo kūryboj, kaip Šekspyro atveju, nėra. Įmantri Dantės kūrinių forma, pvz. sonetas, sudarytas iš dviejų artimai giminingų ketureilių ir dviejų tercinų (mūsų poezijoj beveik retenybė, ir vad. naujasis sonetas tik šešėlis prieš dantinį sonetą); pati tercina — begalinė trieilio pynė. Dėl to M. Vaitkus savo eilėse "Beatričė prie stulpo" pastebi: "Gal per didis mum Dantė ... šiaipjau, kas susidomi, vadovėliuose randa..." (Pirmoji pradalgė, 1964, p. 364).

Naujesniojoj  mūsų poezijoj  didesnio įspūdžio Dantė yra daręs Bern. Brazdžioniui. Tačiau paskatų savo poezijai jis sėmėsi ne tiek iš Dantės raštų, kiek iš kelionių Dantės gyventose vietose, pvz. Florencijoj — eilėraštis "Fuga Florencijos San Croce". Kaikas ir dabartinėj Lietuvoj, pvz. E. Mieželaitis, su Dante irgi kelionėse susitiko. Tačiau ten entuziazmą Dantei blė-sina krikščioniškoji režimo pasaulėžiūra, ir sunku tikėtis, kad ten kada iš Dantės "Pragaro" būtų pri-sikapstyta iki "Rojaus" ...
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai