| |
|
|
|
Parašė Izidorius Vasyliūnas
|
 Kada muzikas interpretatorius rengia koncertui vieno kompozitoriaus programą, jis, galima sakyti, lyg ir susigiminiuoja su juo, gilinasi į dvasinį jo pasaulį, studijuoja jo gyvenimą, domisi visais jo kūriniais. Stengiasi užmegzti ir asmeninį ryšį, jei kompozitorius dar gyvena.
Ir kokia nelemtis, jei tuo metu staiga kompozitorius numiršta! Koks skaudus kūrybinės giminystės nutrūkimas! Tai atsitiko šias eilutes rašančiajam su Gražinai Bacevičiūtei skirtu koncertu. Bebaigiant programos rengimą, kada dar laukta kokių nors žinių iš pačios kompozitorės apie atliekamus veikalus, mėnesį prieš koncertą atėjo žinia, kad kompozitorė jau mirė.
Smuikininkė ir kompozitorė Gražina Irena Bacevičiūtė netikėtai mirė Varšuvoje šių metų sausio 17 (mūsų spaudoj buvo klaidingai duodama sausio 19). Susirgusi plaučių uždegimu, ligoninėj jau buvo laimingai sulaukusi ligos krizės, kai staigiai stiprus širdies smūgis nutraukė gyvybę. Gražina Bacevičiūtė, lietuvaitė, tapusi garsia Lenkijos smuikininke ir kompozitore, užgeso pilname savo kūrybos žydėjime. Lenkų spauda skelbė gausius jos nekrologus, specialus biografinis montažas buvo perduotas per radiją, pagerbta iškilmingomis valstybinėmis laidotuvėmis. Jos karstas buvo išstatytas pagerbimui dviem valandom Varšuvos konservatorijoje. Laidotuvių eisena buvo sustojusi prie Filharmonijos rūmų, kur ją pagerbė Filharmonijos kolektyvas. Buvo palaidota Powązkų komunalinėse kapinėse sausio 21. Giliame liūdesyje liko visa Bacevičių šeima — jos duktė Alina, sesuo Vanda, broliai Kęstutis ir Vytautas. Kartu su jais dalijasi liūdesiu ir daugelis lietuvių, kurie didžiuojasi Gražinos iškilimu, jos kūrybiniu potencialu, taip gausiai išplėtotu, palikusiu didelį kūrybinį turtą.
Muzikos mokytis Gražina pradėjo penkerių metų amžiaus pas savo tėvą Vincą Bacevičių, muzikos ir matematikos mokytoją. Mokėsi smuiko ir fortepijono. Jau septynerių metų amžiaus dalyvavo viename labdaros koncerte kaip smuikininkė. Dvylikos metų įstojo į privačią Helenos Kijenskos konservatoriją Lodzėje, Lenkijoje, kur tuo metu jos tėvas mokytojavo. 1928, baigusi Lodzės gimnaziją, įstojo į Varšuvos konservatoriją. Smuiko mokėsi pas J. Jar-zębskį, fortepijono — J. Turczyns-kį ir kompozicijos — K. Sikorskį. Baigusi konservatoriją 1932, tęsė mokslą Paryžiuje 1932-33, smuiko pas garsųjį Kari Fleschą ir kompozicijos pas Nadia Boulanger.
Prasideda jos smuikinė karjera — apvažinėja su koncertais daugelį kraštų. Aplanko su koncertu ir Lietuvą, kur deda stiprių pastangų surasti tinkamą savo profesijos darbą, deja, be sėkmės. 1935 kaip smuikininkė laimi pirmą premiją Varšuvos tarptautiniame H. Wieniawskio vardo konkurse. Nuo 1954 atsideda vien kompozicijai, palikdama smuikavimą nuošaliai. Nuo 1966 kompozicijos profesorė Varšuvos konservatorijoje. Nemažai ji reiškėsi organizaciniame darbe: Lenkų kompozitorių draugijoje buvo vicepirmininkė nuo 1962, taip pat priklausė Autorių draugijai Zaiks. Už savo veiklą gavo eilę valstybinių at-žymėjimų. Už savo kompozicijas net keletą kartų laimėjo įvairias premijas. 1949 gavo Varšuvos miesto premiją; 1951 tarptautiniame kompozicijos konkurse Liėge, Belgijoje laimėjo pirmą premiją už styginį kvartetą Nr. 4; 1960 jai teko Lenkų kompozitorių draugijos premija, tais pačiais metais U-NESCO premija už veikalą "Muziku styginiams, triūboms ir mušamiesiems"; 1962 gavo kultūros ministro premiją už veikalą kameriniam orkestrui "Pensieri Notturni"; 1965 už septintąjį smuiko koncertą gavo Belgijos vyriausybės premiją ir aukso medalį tarptautiniame Belgijos karalienės Elzbietos vardo kompozicijos konkurse.
Gražinos Bacevičiūtės kūrinių sąrašas yra ilgas. Jį kultivavo be išimties visas muzikos sritis, nors daugiausia atsidėjo instrumentinei muzikai. Tai septyni koncertai smuikui (III — 1948, 1952, 1954, 1958, 1965), kurių paskutinis atžymėtas aukso medaliu; koncertas fortepijonui (1949), laimėjęs Chopino tarptautiniame konkurse antrą premiją; koncertas violai (1967); du koncertai violončelei (1963); koncertas dviems fortepijonams (1966); koncertas styginiam orkestrui (1966); koncertas dideliam orkestrui (1962). Simfoninių veikalų sąrašą sudaro keturios simfonijos, (1943, 1950, 1952, 1953), Muzika styginiams, triūboms ir mušamiesiems (1958), Pensieri Notturni kameriniam orkestrui (1961), Música Sinfónica in tre Movimenti (1965), Contra -dizione kameriniam orkestrui <1966), In Una Parte orkestrui (1967), du baletai — vieno akto komiškas baletas "Esik w Osten-dzie" (1964) ir "Desire" (Picasso pagerbimui 1968). Ji parašė taip pat komišką operą radijui "Karaliaus Arturo nuotykiai" (1960) ir Kantatą Krokuvos Jogailos universiteto 600 m. sukakčiai (1964). Ypatingai imponuojantis kamerinės muzikos sąrašas: kvintetas pučiamiesiems (1933), septyni styginiai kvartetai (1938, 1942, 1947, 1950, 1955, 1960, 1965), kvartetas smuikams (1949), kvartetas violončelėms (1964), fortepijono kvintetas (1952), trio obojui, klarnetui ir fagotui (1948), penkios sonatos smuikui ir fortepijonui (I Sonata da camera 1945, III — 1947, 1951, 1955), dvi sonatos fortepijonui <II — 1953), sonata vienam smuikui solo (1958), partita smuikui ir fortepijonui (1955), sonatina obojui ir fortepijonui (1955), de-.'imt koncertinių etiudų fortepijonui (1957), keturi kaprisai smuikui, daug smulkių dalykų fortepijonui, smuikui, dainavimui.
Manau nesuklysiu prileisdamas, kad tai dar toli gražu ne pilnas jos veikalų sąrašas — dar bus rasta nemaža jos ankstesnių veikalų. Tačiau ir tai, kas čia pateikta, prilygsta didžiųjų meisterių darbams. Giliau apžvelgti jos kūrybai būtų reikalinga ilga ir kruopšti studija. Iš pomirtinių Varšuvos muzikų išsitarimų matėsi ją klasifikuojant neoklasike. Tačiau ten pat buvo ir pastabų, kad pati kompozitorė nebuvo patenkinta tokia klasifikacija, kadangi jautė savo kūrybą nuolat progresuojant, evoliucionuojant. Bene svarbiausia jos kūrybos žymė (pabrėžiama buvo) — jos stiliaus savitumas.
šias eilutes rašančiajam teko skirti Gražinos Bacevičiūtės kūrybai vieną lietuviškosios muzikos serijos rečitalių (Boston Jordan Hali kovo 2), kur buvo atlikta jos trečioji, ketvirtoji ir penktoji sonatos smuikui ir fortepijonui. Ruošiant šias sonatas koncertui, teko nemaža Į jas gilintis. Savo pastabas buvau pateikęs programoje negausiam klausytojų būriui. Paryškinti Gražinos Bacevičiūtės kūrybiniam vaizdui pakartosiu iš tos programos bent vienos sonatos, būtent trečiosios, manąją interpretaciją.
Žvelgiant į Gražinos Bacevičiūtės smuiko sonatas, visų pirma krinta dėmesys jų perdėm smuikiška technika. Būdama virtuozinės technikos smuikininkė, ji tatai išreiškia ir savo kompozicijose. Greiti pasažai, akordinė technika, spic-cato štrichai, pizzicato, flažoletai, sul ponticello — nuolat jos naudojamos techninės priemonės. Tačiau tai nėra tik sau tikslas, bet palenkta disciplinuotam estetiškam siekiui. Jos smuiko sonatose jaučiasi stipri prancūzų muzikos įtaka, kuri reiškiasi didele elegancija, kantilenos plonybe, formos estetiškumu. Kanonas ir imitacija yra jos nuolatinė technika, kuri sudaro ir jos gana modernią harmoniją. Visa tai sujungus, gaunamas kilnus, išlaikytas, modernus klasiškas stilius, pilnas jautraus polėkio, švelnaus jausmo, estetiško šviežumo bei spalvingumo, o vietomis virtuoziško užsidegimo bei temperamento. Jos sonatinė forma perdėm laisvai traktuojama. Joje beveik nėra perdirbimo dalies, o to vietoje ji mėgsta panaudoti perdirbimo techniką pačių temų pravedime. Todėl visose sonatose randame išplėstus temų pravedi-mus, tiek ekspozicijoje, tiek repri-zoje. Ji dažnai mėgsta naudoti dvejopą tempą, ramų pradžioje ir greitesnį bei audringesnį vėliau.
Trečioji sonata kaip tik pasižymi tokia dviejų tempų struktūra pirmoje dalyje — pirmos temos ribose. Pati tema būdinga mozar-tišku lengvumu, impresionistišku spalvingumu kanono formos nuolatinėje kombinacijoje. Pirmasis tempas Allegro moderato — tai lyg temos pristatymas ramiu re-čitatyviniu būdu. Antrasis tempas Allegro appassionato tą pačią temą išsako audringai, su stipriu perdirbimo poveikiu. Antroji tema pradžioje prisistato retai naudojama "sul ponticello" spalva ir tremolando, lyg imituojant kokį nors mandolinos pobūdžio senovinį instrumentą; vėliau tema išsilieja į ekspresyvią melodiką, kuri be jokios perdirbimo dalies veda į re-prizą. Antroji dalis Adagio — puiki, gražiai išvystyta kantilena, su giliu jausmu. Scherzo — trečioji sonatos dalis — pilna fantastiško išradingumo, savyje slepia mistišką lengvumą su prasiveržiančiu neramumu, čia panaudotos visos smuiko techniškos priemonės — spicato, pizzicato, akordai, glissando, flažoletai, tarp kurių retkarčiais dainuojantys motyvai sudaro puikų kontrastą. Sonatos finalas pagrindinę savo temą skolinasi iš pirmos dalies pirmosios temos paskutiniojo motyvo apverstoje formoje. Kanonišku būdu jis plačiai išnaudojamas. Temos pabaigoje įterpiamas šiurkštus ritmiškas epizodas ponticello spalvoje, kuris visai temai duoda fantastiškumo atspalvį. Rami, dainuojanti antroji tema harmoniškai bei ritmiškai auga iki gigantiškų ribų, kada vėl suskamba aukštame smuiko registre. Po reprizos sonata baigiasi savita trumpa koda, lyg harmonine kadencija skambiu aukštu stygos sol registru.
Šios ir kitų dviejų sonatų aiškinimas yra grynai intuityvus interpretatoriaus smuikininko aiškinimas. Kiekvienas klausytojas yra visiškai laisvas į šią muziką pasinerti savais pergyvenimais. Tačiau tikrai neginčijamas dalykas, kad Gražina Bacevičiūtė buvo didelė kūrėja, išaugusi iš lietuviškų šaknų, bet jau svetur maitinta ir brandinta aplinkas, kuri ją iškėlė į kultūrines viršūnes. Pirmąjį momentą minime su pasididžiavimu, gi antrąjį — su nuoširdžiu dėkingumu ir giliu susimąstymu.
Gražinos Bacevičiūtės veikalų yra išleidę įvairios muzikos leidyklos: lenkų Polskie Wydawnictwo Muzyczne (Varšuva), vokiečių — Moeck Verlag V. Vokietijoje; italų — Edizioni Curci. Jos kūrinių plokštelių turi firmos Muza ir Philips.
Didžiąją kompozitorę Gražiną Bacevičiūtę, Vinco Bacevičiaus dukterį, bandžiau dar gyvą susigrąžinti lietuvių tarpan. Nesuspėjau — pavėlavau vienu mėnesiu! Bet šventai tikiu, kad ji bus gyva mūsų tarpe savo gausia ir didžia kūryba!
Izidorius Vasyliūnas
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
