Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
FOTOGRAFAS VYTAS VALAITIS PDF Spausdinti El. paštas
Spalio 4, kada New Yorke lankėsi popiežius Povilas VI, lietuviškąją visuomenę sukrėtė žinia, kad tragiškai žuvo jaunas (vos 34 m.), talentingas, didžiąją amerikiečių spaudą pasiekęs fotografas Vytas Valaitis. Iš vakaro, spalio 3, jis buvo nuvykęs mažu motociklu į miesto centrą, kur gavo leidimus fotografuoti popiežių. Grįžtant vakare Įvyko nelaimė — netekęs kontrolės, nukrito nuo motociklo ir mirė kitą dieną.

Kalbėdami apie fotografą, nejučiomis prisimenam senus laikus, kai šia profesija vertėsi amatininkai, kurie savo amate neieškojo jokio meno, o siekė tik pelno. Pati profesija tačiau nebuvo jau tokia pelninga. Kai atsirado nauji patobulinimai, pradėjo fotografuoti labai daug žmonių, ir ši mėgėjų masė pakirto fotografų amatą. Eiliniai fotografai nebegalėjo išsilaikyti, išliko tik dideli fotografai. Šiaip eilinėm dienos nuotraukom jau nebesišaukiama fotografo; pas fotografą einama, norint šeimos ar savo portreto. Tačiau šio krašto didžioji spauda neapsieina be fotografo reporterio. Tų fotografų yra labai daug, tūkstančiai. Pro šią didelę konkurenciją prasimušti reikia ir gero paruošimo, talento ir veržlumo.

Visa tai turėjo Vytas Valaitis, gal pirmas lietuvis, baigęs aukštąsias fotografijos meno studijas. Išėjęs amerikiečių fotografijos mokyklą, jis buvo gerai parengtas stebėti aplinką ir ją paversti meniška fotografija. Amerika išvystė nuostabią fotografiją, kurios nuotraukų stilius eina per visą pasaulį, pasiekė net kraštus už geležinės uždangos (pvz. Lietuvoje šiemet išleisti "Vilniaus šiokiadieniai" padaryti visai amerikietiškos fotografijos įtakoje). Valaitis savo karjerą pradėjo labai sėkmingai: baigdamas studijas, 1959 laimėjo "US Camera" žurnalo tarptautinę fotografijos pirmąją premiją. Jo nuotrauka vaizdavo du berniukus New Yorko gatvėje. Berniukai apdriskę, dulkini, bet pilni džiaugsmo ir gyvybės, šis realistinis, šviesus ir ramus stilius ilgai reiškėsi V. Valaičio nuotraukose, kol pamažu atėjo ekspresionizmas su gilia egzistencine nuotaika.

1959 baigęs fotografijos studijas Ohio valstybiniame Athens univ., persikėlė į New Yorką ir dirbo "Newsweek" žurnalo redakcijoje kaip fotografas. Jam teko išfotografuoti beveik visas visuomeninio gyvenimo ir meno viršūnes New Yorke, Washingtone. Skandinavijoj fotografavo jos kraštų princeses, Izraelyje — vyriausybės narius, Romoje — Romos miestą, aukštesnius dvasininkus. Po ketverių metų pasitraukė iš "Newsweek" žurnalo ir vertėsi kaip laisvas fotografas, fotografuodamas įvairiem laikraščiam: Saturday Evening Post, Newsweek, Look, Paris Match, US News and World Report, Ladies' Home Journal.

Fotografuodamas jis užpuldavo savo "auką" nepasiruošusią, kad ji nebūtų įsitempus, išsigandus fotografijos aparato. Fotografuodamas nepaprastai greit, jis tuoj užkalbindavo, nukreipdavo dėmesį į pašalinius dalykus. Tada besikalbėdamas, visą laiką kito dėmesį pagaudamas, vis fotografuodavo. Iš vieno tokio fotografavimo sudarydavo labai daug nuotraukų. Iš jų atrinkdavo jau pačias geriausias, įspūdingiausias. Labai mėgo fotografuoti vadinamas "picture story" — nuotraukų istorijas, kur per daugelį paveikslų vaizduojama kokia nors mintis žmogaus gyvenime. Tokių nuotraukų padarydavo normaliai tarp 1200-1500 ir iš jų atrinkdavo kokia 10 ar 12, kurios buvo sukaupusios visą idėją. Pvz., teko matyti tokią seriją, kurioje vaizdavo, kaip skurde vaikai moka džiaugtis gyvenimu.

Pradžioje pasaulį vaizdavęs realistinėje idilinėje nuotaikoje, pamažu drumstėsi ir ieškojo gilesnės minties. Pamėgo jis žmogaus emocijas. Jom išsakyti dažniausiai pasinaudodavo dideliu  veidu,   kuris netilpdavo nuotraukoje. Tai sudarė įspūdį, kad aplink vyksta dar didesnis gyvenimas, ir šis matomas veidas yra tik maža jo dalelė. Būdinga jam pasidarė apkarpyti nuotraukas taip, kad būtų paliestas veidas. Norėdamas žmogų kuo giliausiai praskleisti, jis įvedė aplinkos daiktų, surikiavo juos lyg kokius simbolius sudaryti nuotaikai, parodyti jo vedamai minčiai, štai fotografuodamas čelistą Pablo Casals, pasinaudoja sena pintine kėde, pypke ir jos dūmais; fotografuodamas dailininką Hans Hofmann, įveda laiptus, studijos motyvus. Ir tie įvesti atributai nėra taip sau šviesos ar ritmo motyvai, bet jie įjungti į fotografuojamąjį asmenį, čia ir glūdi jo kaip fotografo jėga. Per žmogų jis parodė savo laiką, pilną nerimo ir liūdesio. Parodė žmogaus vidų labai taupiom priemonėm — naudodamas natūralų apšvietimą, kasdienius gatvių ar parkų vaizdus. Jis buvo atsistojęs ant labai gero kelio ir galėjo pasidaryti pasaulinio masto portretistas, kokiu, pavyzdžiui, yra kanadietis Karsh. Valaitis turėjo daug šio fotografijos milžino duomenų. Kai Karsh fotografiją gaubia lyrinė nuotaika, tai Valaitis sutelkia daugiau dramatinės išraiškos. Karsh fotografuojamam charakteriui išsakyti pasinaudoja labai maža detale, pvz. kėdės atrama, atspindžių žiede, o Valaitis charakterį pagauna skubančio gyvenimo tėkmėje, apsuptoj daiktų daiktelių, kurie turi tą patį rūpestį kaip ir žmogus. Iš savo trumpo gyvenimo Valaitis skyrė fotografijos menui apie 8 metus. Bet ir per juos sukūrė didelius meno turtus — daugybę nuotraukų, iš kurių išeitų bent kelios įspūdingos knygos. Pats atsidėjęs rengė knygą apie Pablo Casals.

Savo darbu ir pasiektu lygiu jis parodė, kad galima sėkmingai pasireikšti fotografijos srityje, galima taip pat joj gerai uždirbti. Kaip mūsų laikraštininkams, taip ir fotografams retai kada susidaro galimybės atsiteisti bent už medžia. Tai dėl to, kad mūsų spauda suorganizuota visai kitokiu pagrindu negu amerikiečių. Iš senos tradicijos mūsų spauda yra grynai idealistų leidžiama, idealistų redaguojama. Niekas rimčiau neieškojo būdų pagerinti padėtį. O amerikieiių spauda yra labai turtinga ir- atlygina gana gausiai. Kai Valaitis vertėsi kaip laisvas fotografas, per metus uždirbdavo iki 24 tūkst. dol. Fotografuodamas San Francisco respublikonų konvenciją, gavo 2000 dol. ir visą išlaikymą. Geri atlyginimai leido skverbtis į plačią spaudą ir visuomenę. Mokėjo jis prieiti, pasiūlyti, parduoti. Fotografuodamas jis nevengė pasisakyti, kad lietuvis. Tai buvo viena pokalbio tema, kai norėdavo nukreipti dėmesį. Lietuviška visuomenine veikla domėjosi, reiškė ir savo nuomones. Teko jam fotografuoti ir lietuvių. Fotografavo pirmąją šokių šventę Čikagoje. Dažnai pasirodydavo didesnėse šventėse New Yorke. Jo objektyvas yra pagavęs ryškiuosius šio miesto lietuviškus veidus.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai