Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PSICHIATRAS GYVENIMO TURGUJE IR RIAUŠĖSE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Romualdas Kriaučiūnas   
Neseniai pasirodė Matthew Du-monto knyga apie psichiatrinį gydymą — The Absurd Healer (New York: Science House, 1968, 196 psl., kaina $6.50). Manome, kad pravartu į ją atkreipti dėmesio.
Šiame krašte yra arti dvidešimt tūkstančių psichiatrų, kurių dauguma verčiasi privačia praktika arba dirba universitetuose. Pacientai ateina pas juos, į jų jaukius laukiamuosius ir foteliais apstatytus kabinetus. Psichiatras Du-mont, savo profesinę karjerą panašiai pradėjęs, greit suvokė, kad tokia praktika ribojasi tik viduriniosios klasės pacientais ir jos gydymo metodu. Jo manymu, psichoterapijos metodas tinka motyvuotam, įžvalgiam, kalbiam pacientui, sugebančiam aistrų patenkinimą uždelsti. Toks pacientas ir yra randamas viduriniojoj klasėje. Darbo klasės žmogui toks metodas netinka, be to, yra ekonomiškai neprieinamas.

Žinodamas, kad yra aiškus santykis tarp psichinių ligų ir neturto, Dumont paliko privačios praktikos šventyklą ir atsisuko į gyvenimo turgavietę, kur psichinių ir socialinių sutrikimų yra ypač apstu. Knygoje The Absurd Healer jis ir aprašo, kartais atvirai išsipasakoja, savo pirmus bandymus ir išvadas toje turgavietės psichiatrijoje. Dumont paremia mintį, kad psichinės ligos nėra tik asmeninio sunegalavimo reikalas, bet ir aplinkos atspindys. Jis taikliai pastebi, kad psichiatrai gerai supranta paciento fantazijos pasaulį, sugeba aiškinti sapnus ir parodyti, kaip pasąmoniniai troškimai ir baimės įtakoja elgseną. Paradoksiška, kad tiems patiems psichiatrams gyvenamosios aplinkos jėgos ir įtaka lieka nesuprantamos ir baime apgaubtos. Dumont čia duoda pylos savo kolegoms už trumparegystę Ir nerangumą pažvelgti realybėn.

Autorius mano, kad psichinė sveikata negali būti apibrėžta, kol nesutariama atsakyme į klausimą, ar ta sveikata yra aptartina kaip visuomenėje nusistovėjusių elgsenos normų laikymasis ar kaip tų normų peržiūrėjimas. Ar psichinės sveikatos darbuotojai yra nusistojusių normų saugotojai ar jų kritikai? Jo manymu, liekant saugotojų rolėje, darbas būtų bene lengvesnis, bet jis, matydamas liguistų elementų nusistojusiose normose, pasisako už pozityvios kritikos kelią. Po ilgesnių svarstymų jis išveda, kad psichinė sveikata yra lygu laisvei. Psichinė sveikata yra plačiausiai įsivaizduojama pasirinkimo laisvė, nepažeidžiant vidinių ir išorinių varžtų. Neuroti-kas yra suvaržytas savo jausminės trumparegystės, psichotikas yra sukaustytas nesugebėjimu atskirti savęs nuo aplinkos. Tuo pačiu lūšnų beturtis yra apribotas neturtu, nedarbu ir kultūrine izoliacija. Psichoterapijos ir socialinės kaitos tikslu ir būtų praplėsti galimybių spektrą, papildyti elgsenos repertuarą. Galutinai į psichinę sveikatą žiūrėtina kaip į sutelktines aspiracijas, siekiant kuo platesnių ir pilnesnių pasireiškimo   galimybių   visiems   žmonėms.

Knyga pasižymi nekasdienišku žvilgsniu į kasdienybę. Domėdamasis benamiais vyrais, Dumont kurį laiką stebėjo jų elgesį ir tarpasmeninius santykius aludėje. Išvada: aludė šiems pagyvenusiems vyrams buvo vienintelė vieta pabendrauti su žmonėmis. Būtų netiesa teigti, kad jie ten rinkdavosi tik išsigerti. Kituose knygos skyriuose žvelgiama į psichiatrą kaip kūrybingą menininką, nagri-najama psichinės sveikatos ir erdvės santykis, gydytojo vieta socialinėje pažangoje, organizacijų psichinė sveikata, juodųjų jaunuolių įtaka visuomenėje ir tt. šioje apžvalgoje bus apsiribota jo žvilgsniu į miestą.

Dumont į miestą žvelgia kaip į organizmą, galintį kentėti ir būti sveiku. Miestas, kaip ir kiekvienas kitas organizmas, turi savo apytakos sistemą (gatves, geležinkelius, upes), savo smegenis (universitetus, planavimo įstaigas), savo virškinimo aparatą (maisto krautuves, srutų vamzdžius), savo raumenis  (pramonės centrus) ir erogeninę zoną (pasilinksminimo vietas). Taip žvelgdamas, jis statosi klausimą: ar miestas yra sveikas ar ligotas? Autorius savo paciente mato daug ligos simptomų, įskaitant skausmingą kūno audinių nykimą (riaušes). Riaušės nėra liga, o jos simptomas. Savo diagnozėje jis pastebi ketu-rius organinius trūkumus, kurie simptomatiškai pasireiškia senamiesčio riaušėse. Visų pirma, kiekvienas žmogus siekia juslinio jaudinimo, kurį drastiškai apribojus priartėjama prie psichozės slenksčio. Ryškiausias juslinio apribojimo aspektas senamiestyje yra stoka vilties išgyventi pokeitį. Besitęsianti depresija pastebima nesirūpinime rytojumi ir indiferentiškume. Riaušėmis įnešama kažkas naujo ir jaudinančio; sukeliama karnivalo atmosfera. Tik suradus sveiką pakaitalą galima tikėtis riaušių atgyvenimo.

Antras pagrindinis psichosocia-linis troškimas, kurio nepatenkinimas irgi atsispindi riaušių simptomuose, yra savigarba. Juodosios Jėgos sąjūdis nėra motyvuotas tik neapykanta ir nepasitikėjimu baltaisiais. Tas sąjūdis yra desperatiškas bandymas pajusti, kad patys juodieji gali kovoti savo kovas nepriklausomai nuo baltųjų malonės. Autorius įtaria, kad baltieji liberalai, siekdami savo pačių išganymo, yra juoduosius eksploatavę.

Trečias trūkumas, išprovokuojąs riaušes, yra bendruomeninio jausmo stoka. Riaušėmis tas jausmas nors prabėgomis sukuriamas. Pagaliau ketvirtas trūkumas, kuris riaušes iššaukia ir tuo pačiu riaušėmis yra sumažinamas, yra troškimas apvaldyti aplinką. Ekonominių sąlygų pagerėjimas būtų daug pozityvesnė tokio apvaldymo manifestacija. Autorius teigia, kad iki bus turtingų ir beturčių, materializmas dominuos pasaulyje.

I pačias riaušes Dumont žiūri ne su panika, bet su tam tikru optimizmu, ieškodamas paramos De Tocųueville žodžiuose, skirtuose aptarti prancūzų revoliucijai: "Prancūzai pamatė, kad jų situacija yra nebepakeičiama tik sąlygoms pagerėjus ... Blogis, kuris buvo ramiai kenčiamas kaip nepakeičiamas, pasirodė nebepakeliamu tik suvokus būdus, kaip nuo jo galima pabėgti". Liguisto miesto prognozė nėra optimistiška. Autorius nemato pasikeitimų valdžios įstaigose, kurios kaip tik sugebėtų pravesti radikalias reformas. Neslėpdamas nusivylimo, jis mato jėgą ir girdi kalbas, tačiau ta jėga yra be krypties, o kalbos be ideologijos. Tuo tarpu ginkluojamas! ir bari-kaduojamasi abiejose pusėse. Su laiku didmiesčiai taps juodesni ir neturtingesni, o aplinkiniai baltieji priemiesčiai dar daugiau atsitolins. Praraja tarp pasiturinčiųjų ir vargšų padidės, o toje prarajoje matysime nuolatinį smurtą. -Su laiku demokratija Amerikoje mirs. Mes jau pasiekę stadiją, kada nebėra kalbos apie progresą, bet tik apie išsigelbėjimą.

Dumont teigimu, esame visuotinos mobilizacijos liudininkai pilietinio karo išvakarėse. Pilietiniam karui prinokstama palaipsniui. Pirmiausia įvyksta poliarizacija — pasidalijama į dvi priešingas puses. Viduriniosios klasės juodieji ir baltieji liberalai jau yra verčiami pasirinkti puses. Antrasis žingsnis veda į nusiteikimą, kad bus kovojama teisybės vardan. Vieni pasisako už įstatymų ir tvarkos išlaikymą, o antrieji reikalauja teisingumo juodajam žmogui ir keršto už baltųjų nusikaltimus. Iš tų šūkavimų iškyla trečioji pilietinio karo sudedamoji dalis — smurto legalizavimas. Karingumo mentalitetas persimetė iš Saigono gatvių į Detroito alėjas. Yra žinoma, kad neproporcingai didelis Detroito ir Newarko riaušininkų skaičius yra Vietnamo karo veteranai. Autorius prideda, kad, nežiūrint kas bus padaryta miestams, riaušės nesibaigs, kol nesibaigs karas.

Dumont ne tik skrodžia liguisto miesto organizmą, bet ir siūlo naujo miesto modelį. Kalbėdamas apie miesto planavimą, jis siūlo, kad knygynai turėtų sodus, kur žmonės, medžių pavėsio ir alaus gaivinami, galėtų aptarti naujas knygas. Užuot meno kūrinius laikius muziejuose, jie galėtų būti išstatyti parkuose ir kryžkelėse. Maisto krautuvės galėtų turėti darželius, kur, motinoms apsiper-kant, vaikai būtų užimti. Būtų smagų nusiirkluoti į apsipirkimo centrą, užuot vis automobiliu važiavus. Religinės bendruomenės galėtų dalintis patalpomis ir apeigomis. Mokyklos galėtų būti fabrikuose, o fabrikai parkuose, kad skirtumai tarp švietimo, darbo ir pramogų taptų sušvelninami. Jaunuoliams duotina atsakinga ir formali rolė. Įstatymų priežiūra ir pataisos institucijos galėtų būti naujai aptartos kaip profilaktinės ir rehabilitacinės jėgos. Policija nebebūtų okupacinė kariuomenė, bet visuomenės organizatoriai, užsiėmimų vadovai, patarėjai, apsišarvavę ne ginklais, bet išmintimi, supratimu, fiziniu pajėgumu ir susivaldymu.

Aplamai paėmus, knyga lengvai skaitosi. Liečiamos temos, nors kartais per daug suprastintos ir vienapusiškai pristatomos, yra aktualios visiems. Autorius yra veiksmo žmogus, sukilėlis savo profesijoje, sąžinės balsas visuomeninio gyvenimo trumparegiams ir patogumų ieškotojams. Tiesa, sunku yra su jo kai kuriomis mintimis sutikti, bet jis to iš skaitytojo ir nereikalauja. Jis teprašo būti išgirstas, ir nėra abejonės, kad jis to savo knyga yra užsitarnavęs.
Romualdas Kriaučiūnas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai