|
|
EKUMENINIS POŽIŪRIS Į M. LIUTERĮ |
|
|
|
Šimtmečiais kartojimas tų pačių dalykų sudaro rutiną, kurią nekritiškai perimame kaip istorinę pilnutinę tiesą. Tik didieji gyvenimo iššūkiai sukrečia tą rutiną ir atskleidžia naujų tradicinės tiesos aspektų. Tokiu didžiuoju iššūkiu dabar yra ir ekumenizmo, arba krikščioniškųjų Bažnyčių susijungimo, rūpestis.
Kaip įžangą į šios problemos sprendimą popiežius Povilas VI pateikė encikliką "Ecclesiam suam", kurioje ragina Dievo tautą susimąstyti, giliau save pažinti ir savo misiją atpažinti. Bažnyčios misijoje pirmiausia svarbus yra pokalbis (dialogas) su krikščioniškomis Bažnyčiomis. Dialogo sėkmingumui popiežius pataria kalbėtis atvira širdimi ir broliška pagarba: "Dialogas turi atgaivinti tikrąjį pagarbą, meilę ir gerumą, kuris atitinka Kristaus mokslą, nieko iš anksto nesmerkiant, nieko polemikoj neužgaunant, vengiant tuščių ir nevaisingų ginčų. Prieš kalbant, reikia išmokti klausyti ne tik žmonių žodžių, bet ir jų širdies kalbos ir, kiek galima, pritarti". Tai bendrieji visiems galioja ekumeninės dvasios dėsniai. Jų turime laikytis, žvelgdami į kitas krikščionių religijas. Kaip popiežius pataria, bendraujant su kitatikiais krikščionimis, reikia pabrėžti tuos veiksnius, kurie sieja, o ne skiria, būtent: šventraštį, Tradiciją, Dievo garbinimą. Dievas ir antrasis švenčiausios Trejybės asmuo Jėzus Kristus su jo įkurtąja Bažnyčia yra tas bendrasis pagrindas, kuriuo galime kalbėtis ir vieni prie kitų artėti. Ekumenizmo dvasios pavyzdį davė pats popiežius, susitikdamas Jeruzalėje su Konstantinopolio patriarchu Atenagoru 1963 m. ir vykdamas į Indiją 1964 m. Eucharistinio kongreso proga.
Remiantis šiais popiežiaus nurodytais principais, tenka pervertinti mūsų elgseną ir galvoseną M. Liuterio ir jo sekėjų atžvilgiu. Dauguma katalikų, o ypač mes lietuviai katalikai, esame įpratę M. Liuterį ir jo sekėjus vertinti tik iš neigiamos pusės. Išieškome iš Liuterio gyvenimo tuos momentus, kurie rodo jo žmogiškas silpnybes, iš jų darome apibendrinančias išvadas ir jį sumariškai pasmerkiame. Taip pat ir aplamai liuteronų religijoje teieškome anekdotiškų momentų, ritualinių skirtumų ir dėl jų pasmerkiame visą liuteronų religiją. Laikas ir mums atsigręžti tiek į Liuterį, tiek į jo sekėjus apaštališkos dvasios akimis — pažvelgti, kas Liuterio buvo mokoma gera ir ko siekė jo reformacinės pastangos.
Kad M. Liuteris tikėjo esant Dievą Trejybėje ir antrąjį švenčiausios Trejybės asmenį, tapusį žmogumi dėl mūsų išganymo ir įkūrusį regimą Bažnčią, kurioje veikiant šventajai Dvasiai tikintieji gauna išganymą, mes neabejojame. Tai yra pagrindiniai tiek liuteronų, tiek katalikų tikėjimo dalykai. Skirtumai prasideda tolimesnėje religijos sklaidoje ir Dievo skirtos žmogaus išganymui malonės gavimo interpretacijoje. Dievo malonės realizavimo žmoguje sakramentų ir sakramentalijų pavidalais sampratoje mes galutinai nuo jų išsiskiriame: mes imame Dievo malonės gavimą regimais konkrečiai išreikštais momentais, o jie — apskritai tikėjimo gyvumo ir dvasinio atsiskleidimo pagrindu. Sakrament ir sakramentalijų sampratos skirtumas yra tas didysis kalnagūbris, kuris katalikus atitveria nuo protestantų. Toliau, būdami skirtingose plotmėse, tolstame vieni nuo kitų ir liturgijos apeigose, šioje srityje bendras pagrindas yra šventraštis. Protestantų religijos apeigose Dievo žodžio-šventraš-čio skaitymas ir pagal tą dvasią sukurtų giesmių giedojimas sudaro liturgijos esmę. Tuo tarpu mūsų religijoje Dievo žodis tiek šventraščio, tiek giesmių pavidalu tėra parengiamoji liturgijos dalis, kuri lydi mus į pačią pagrindinę — eucharistinę liturgijos dalį. šios pastarosios tokia prasme, kaip mes suprantame, pas protestantus, iš viso nėra. Jiems eucharistija tėra paskutinės vakarienės prisiminimo ženklas, o ne realus Kristaus kūno ir kraujo priėmimas. Dialoge su protestantais šį klausimą turėtume atidėti vėlyvesniam tarpsniui. Dabar su liuteronais pokalbyje turėtume ribotis Dievo švenčiausioje Trejybėje garbinimu ir šventraščio skaitymu. Kadangi šventos giesmės yra sukurtos Dievo garbinimo ir Dievo žodžio įtakoje, jos tinka bendroms pamaldoms laikyti.
Grįždami istorinėn perspektyvon prie M. Liuterio reformacinių siekių, galime daugelį jo pastangų pateisinti ir teigiamai vertinti.
M. Liuteris tikrai nenorėjo Kristaus įkurtos Bažnyčios nei sunaikinti, nei susiaurinti. Jis troško, kad Kristaus įkurta Bažnyčia būtų visuotina ir šventa, išplistų po visą pasaulį ir apimtų savo globon visą žmoniją. Išeidamas atviron kovon prieš tuo laiku įsigalėjusias Katalikų Bažnyčios praktikoje blogybes, Liuteris norėjo matyti Bažnyčią nesuteptą nei feodaliniais (diktatūriniais) pažeidimais, nei simoniniais hierarchinių poaukščių papirkimas. Kovoti prieš Bažnyčios narių nuokrypas ir reikalauti švento gyvenimo — nėra iš esmės blogas dalykas, priešingai, tai yra išganingas siekis. Tik būdas, kuriuo Liuteris kovojo, nebuvo metodiškai geras. Jis ėmėsi tos misijos per daug griežtai ir net piktai. Dėl to jo pastangos iššaukė taip pat per griežtą reakciją ir dalinai subliūško. Bet savo pagrinde jos buvo teisingos. Tai turime pripažinti, jei norime rasti bendrą kalbą su protestantais.
Taip pat buvo teisėtas ir Liuterio užmojis pritaikinti liturgiją gyvenamo laikotarpio žmogui. Tuo požiūriu jis buvo pranašas to, ką dabar vykdo Vatikano II susirinkimas, išleidęs liturginę konstituciją, pagal kurią liturgijon įvedama vietos žmonių kalba Dievo žodžio liturginėj daly j. Liuteris jau tada įvedė liturgijon žmonių vartojamą kalbą. Liuterio pastangos išversti šventraštį ne pagal raidę, o pagal teksto dvasią irgi randa atbalsio dabarties Katalikų Bažnyčios tokioje pat pastangoje. Jau turime tuo būdu Naujojo Testamento vokišką vertimą, parengtą dr. Josef Kurzingerio, išleistą 1964 Stuttgarte, angliškai — parengtą Krikščioniško Mokslo Brolijos, išleistą Catholic Book Publishing Co., New York, 1964.
Teisingai tad Avery Dulles, S.J. (JAV buvusio valstybės sekretoriaus J. F. Dulles sūnus), kalbėdamas šių metų sausio 21 Washingtono Marijos šventovėje, stengėsi pateisinti M. Liuterio reformacines intencijas: "Liuteris nenorėjo ardyti Katalikų Bažnyčios. Jis stengėsi tik ją reformuoti. Jis norėjo matyti Bažnyčią vieną, visuotiną, šventą, Kristaus įkurtą, kaip ir mes tikime. Tik jis norėjo tą Bažnyčią reformuoti: atstatyti tiek dvasiškių, tiek pasauliečių prarastą vertybę. Jis stengėsi giliau pažinti skriptologinę teologiją, išversti šventraštį į žmonių vartojamą kalbą ir įvesti liturgijon vieton lotynų gyvąją kalbą. Liuteris nebuvo to laiko katalikų teologų teisingai suprastas" (Register, Diocese of Peoria Edition, 1965.1.31).
Visu savo tiesiu paprastumu Bostono kardinolas Cushingas šių metų sausio 10 kalboje Brookline (Bostono priemiesčio) Emeth sinagogoje vaizdžiai šiaip pasisakė protestantizmo klausimu: "žinote, protestantizmas kilo XVI amžiuje, šiame šimtmetyje Bažnyčiai ypač reikėjo reformos. Ir reformai vadovavo augustinijonų vienuolis Martynas Liuteris. Jį parėmė daugelis karalių bei kunigaikščių, ir prasidėjo krikščionybės skilimas. Laikausi nuomonės, kad jei tomis dienomis Vatikane būtų buvęs toks žmogus, kaip gerasis popiežius Jonas, jis būtų pasivedęs Martyną Liuterį šonan ir taręs: "žiūrėk, brangus brolau, mums reikia reformos, ir mes ją turėsime, bet mums nereikia revoliucijos". Bet tomis dienomis nebuvo popiežiaus Jono XXIII. Tuo būdu ir turime suskilusią krikščionybę, kurią labai sunku išaiškinti tiems, kurie aplamai be tikėjimo. O žinote, kad šiame krašte 80 milijonų žmonių nepriklauso jokiai organizuotai religijos formai" (The Boston Sunday Globe, 1965.1.17).
|
|
|
|