Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KELIAS Į LIETUVIŲ MOKYKLAS AMERIKOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS KUČAS   
Per kiaurą amžių jums sakiau, tą šiandieną dar jums priminsiu. Turekitės savo katalikų tikėjimo, nss netoli nuo jūsų stovi neprietelis!

Iš vysk. Motiejaus Valančiaus testamento.

Lietuvyste ir katalikyste, ypač rusiškoje Lietuvoje, labai arti tarp savęs surišti. Prašalinkime tik katalikybę, tai pražudysim lietuvystę.

Dr. Vincas Kudirka, Varpas 1889 m. 4 nr. 56 p.

 Sutrumpinta ištrauka iš autoriaus knygos "Karalaičio Kvieslys", skirtos kun. dr. Antano Staniukyno, Šv.  Kazimiero  Seserų Vienuolyno  steigėjo,  biografijai.
1. Pirmieji lietuviškos veiklos daigai

Kada Amerikos lietuvių tarpe kilo pirmoji mintis steigti savas mokyklas, ar veikti lietuvybės labui, keliant tautinę sąmonę, šiandien pasakyti nelengva. Viena tėra aišku, kad visa tai kilo daug anksčiau, negu įprasta manyti ir skirstyti nuopelnus vienam ar kitam asmeniui. Tokio žmogaus, kuris "išrado" švietimą ar tautinę sąmonę, pasaulis nepažįsta. Todėl istorijos tyrinėtojas tegali remtis tik tais balsais, kurie atžymėti jam prieinamuose dokumentuose ar šaltiniuose.

Iš pirmųjų Amerikoje už lietuvybę nukentėjusių randame kun. Juozo Juškevičiaus (1810 -1879) vardą. Po 1863 m. sukilimo ištremtas į Sibirą, jis vargais negalais atsidūrė Brazilijoje ir 1869 m. atvažiavo į Čikagą. Vyskupo pavestas, tuojau čia suorganizavo Šv. Stanislovo mišrią lietuvių lenkų parapiją, iš kurios lenkai jį 1871 m. išgujo už lietuviškus pamokslus. Už tą patį lenkai jam išdaužė langus Shamokin, Pa. (1876), jo paties įsteigtoje mišrioje parapijoje. Po metų tas pat nutiko Nanticoke, Pa. Išvargęs senelis grįžo į Čikagą, kur netrukus mirė.

Už lietuvybę ne kartą buvo išdaužyti langai ir kun. Petrui Končiui (1840-1890) tame pat Shamokine. 1874 m. mišrią lietuvių lenkų Šv. Kazimiero parapiją buvo įkūręs kun. Andrius Strupinskas Shenandoah, Pa. Po trejų metų jis sulaukė tokio pat likimo. Tai sukėlė ilgas kovas. Visos čia minėtos vietovės buvo per ma-Ž3s vienos tautybės parapijai įsteigti, todėl iš pradžių buvo tikėtasi bendro sugyvenimo. Lenkai visur pasirodė agresyvesni. Jie taip pat neįsileido į bažnyčią naujai atkelto klebonu kun. Aleksandro Burbos Plymouth, Pa. Tai buvo 1889.

Iš pasauliečių pirmasis lietuviško darbo ėmėsi Mykolas Tvarauskas. Kilęs iš Karklupių kaimo, Vilkaviškio aps., buvęs mokytojas, A-merikon turėjo bėgti po 1863 m. sukilimo. Apsigyvenęs Shamokine, tuojau rūpinosi leisti lietuvišką laikraštį. Nedaug teradęs pritarimo, įsitaisė spaustuvėlę ir pradėjo spausdinti savo paruoštą anglų lietuvių kalbos žodyną "Tlumo-čius." Vos keletą lankų atmušus, sudegė jo spaustuvė (1874). Persikėlęs į New Yorką, dirbo vario ir skardos dirbinių fabrikėlyje. Čia vėl įsitaisė šiokią tokią spaustuvėlę ir 1879 m. pradėjo leisti seniai svajotą laikraštį "Gazietą Lietuwiszka."

Tai buvo nedidelis laikraštukas, kaip sakėsi, "raštas pašvęstas dėl lietuvninkų Amerikoje", kuriame jis nori parodyti, kad čia mes esame laisvi, galime leisti savo laikraštį, kuris "mus sulygintų su kitomis tautomis." Santykiuose su lenkais jis kvietė prie broliškos vienybės. Kalba buvo primarginta lenkiškomis priemaišomis (kur jis vargšas tada galėjo pramokti kitokios?). Nedaug temokėję skaityti, neorganizuoti, lietuviai nesuprato laikraščio vertės. Iš kitos pusės, jiems nepatiko siūloma vienybė su lenkais, su kuriais jau ne vienoje vietoje ėjo ne tik ginčai, bet ir muštynės. Ne palaikomas, laikraštis po 16 numerio sustojo. Leidėjas (13 nr.) karčiai nusiskundė: "Norėjau prieš svietą parodyti, jog yra lietuviška tauta, bet lietuviai atšalę miega."

Kad ir nusivylęs, jis lietuviško darbo nepameta. Verčia iš lenkų kalbos visokius lengvo turinio pasakojimus, leidžia juos knygomis ir pagauna skaitytojus. 1884 m. jis imasi leisti laikraštį "Uniją", o 1891 "New Yorko gazietą lietuvišką." Abudu po keliolikos numerių susilaukė tokio pat likimo, kaip jo "Gazietą Lietuviška". Mūsų lietuviškoje spaudoje ne vienur už tokias dideles pastangas prabilti lietuviškai Tvarauskui atsidėkojamą pavadinant jį lenku ar lenkomanu. Ar tai ne pasityčiojimas?

"Gazietos Lietuviškos" bendradarbių tarpe matome kun. P. Končių, čikagiškį dr. M.P. Kasakauską ir pranciškoną brolį Augustiną Zeytz-Zaicą. Jų visų bendras noras buvo kelti lietuviškumą. Dr. Kasakauskas buvo pirmutinis skatintojas steigti lietuvių Susivienijimą. Tam reikalui jis prikalbėjo kun. Antaną Var-nagirį ir pats su karštomis kalbomis dalyvavo Susivienijimo steigiamajam susirinkime (1886). Mažai Čikagoje besant lietuvių, daugumas jo pacientų buvo lenkai. Jiems jis išleido knygelę "Naminis gydytojas" (1887). Už tai Šliupo leidžiamajame "Lietuviškame Balse" jis susilaukė šundaktario ir išgamos vardo, o už jo bendradarbiavimą "Vienybėje Lietuvninkų" jam prisegė dar piemenio titulą (Liet. Balsas. 1887 m. 5-6 nr.). Nesunku suprasti, kad tai buvo jam atsilyginimas už katalikiško Susivienijimo steigimą. Dr. Kasakauskas į tuos šmeižtus neatsakė ir lietuviškoje spaudoje toliau nepasirodė.

Vienas uoliausių "Gazietos Lietuviškos" bendradarbių buvo brolis Augustinas. Savo vienuolyne Smalėnuose, netoli Punsko, Suvalkijoje, jis buvo padaręs amžinuosius įžadus. Rusams vienuolyną uždarius (1867), jis atvyko Amerikon su vilčia čionai įsteigti savo vienuolyno skyrių. Keletą metų bedirbdamas įvairiose dirbtuvėse, jis uoliai mokėsi angsų kalbos. Bejieš-kodamas vienuolynui vietos, jisai atsidūrė Shenandoah, Pa., kur tada lietuviai kovojo su lenkais dėl savo kalbos teisių bažnyčioje. Brolis Augustinas tuojau įsijungė į visuomeninę veiklą ir įsteigė pačią pirmąją Amerikoje grynai lietuvišką Šv. Jurgio draugiją, kuriai jis pats parašė įstatus. Pasirodžius "Gaz. Liet.", visi geriausieji straipsniai buvo jo parašyti.

Didžiausias tačiau Augustino troškimas buvo įsteigti savo vienuolyną ir augštesniąją mokyklą. Ilgai jieškojęs paramos, pagaliau jis ją rado Pulaskio vietovėje, Wisconsin. Ten jis gavo iš lietuvių ir lenkų geradarių žemės ir pradėjo organizuoti vienuolyną. Tai truko keletą metų, nes jam teko grįžti Europon į savo provincijos centrą Krokuvoje ir gauti visus reikalingus leidimus. Grįžęs Amerikon, tuojau vėl įsitraukė į spaudos darbą, rašydamas ištisus trejus metus (1887- 1889), daugiausia religinius straipsnius, į "Vienybę Lietuvninkų". Nuo 1888 metų pradžios jis atidarė mokyklą Pulaskyj. Su juo čia atvyko trys broliai, kurių vienas buvo paskirtas mokytoju, o pats Augustinas sekmadieniais atkalbėdavo su žmonėmis rąžančių ir pasakydavo pamokslus. Statė vienuolyną ir vis laukė, kol iš Europos atvažiuos jam pažadėti tėvai pranciškonai — kunigai.

Augustino įsteigtoje mokykloje mokėsi ir keliolika lietuvių jaunikaičių. Kai atvažiavo vienuoliai tėvai, jie čionai buvo viršininkai, o brolis Augustinas turėjo jiems paklusti. Jie nemėgo nei lietuvių, nei  paties šio   vienuolyno steigėjo. Brolis Augustinas darė žygių Romoje, kad Pulaskio vienuolynas būtų išimtas iš Krokuvos provincijos ir priskirtas prie čionai esančios vokiečių. Konfliktas beigėsi tuo, kad senelis Augustinas su dvylika lietuvių brolių persikėlė į vokiečių pranciškonų vienuolyną Michi-gano valstybėje (1898) ir ten netrukus mirė. Broliui Augustinui priklauso nuopelnas už pirmosios Amerikoje lietuviškos knygos išleidimą — tai jo iš lenkų kalbos versta Septynių mokytojų istorija (1880).

Lietuviškos vienybės ir mokyklos pasigedo ir vienas jaunųjų ateivių — Juozas Zlatožins-kas, kuris čion atvyko vos devynerių metų ir visus mokslus gavo eiti vietinėse mokyklose. Klieriku būdamas, jis parašė "Liet. Balsui" laišką, kuriame nusiskundė, kad maža yra tokių, kurie rūpinasi lietuvių dvasios pakėlimu ir kad "apie mus svietas mažai žino." Baigdamas skatina steigti mokyklas, statyti bažnyčias, kurti draugijas, leisti laikraščius. "Broliai lietuvninkai kelkite, kelkite, tegu kiti žmonės mato, kad dar ne visi Lietuvos vaikai prapuolė!" (L.B. 1885 m. 5 nr.). Tam laikraščiui nukrypus į antikatalikišką pusę, jaunas klierikas rašinėjo į "Vienybę Liet.", o vėliau į kun. Burbos leidžiamą "Valtį".

Įšventintas kunigu (1890) ir kitais metais paskirtas klebonu į Šv. Kazimiero parapiją Pittston, Pa., kuri buvo pirmoji Amerikoje grynai lietuvių parapija (įsteigta 1885), jis tuojau pat įsteigė lietuvišką mokyklą. Tai buvo pirmoji Amerikoje. Jis daug ten įdėjo širdies, kol ankstyba mirtis nuo plaučių uždegimo pakirto jo 32 metų gyvybę (1896). Toji mokykla veikė ligi 1909 m., kol drauge su bažnyčia sudegė. Mokytoju  ten  ilgą  laiką  buvo  vargonininkas.

Antroji žinoma reguliari lietuviška mokykla buvo Šv. Jurgio parapijoje Čikagoje. Ją įsteigė kun. Matas Kraučiūnas 1894 m. Pradžioje mokė pasaulietis, o nuo 1897 m. buvo pakviestos seserys nazarietės. Tai buvo lenkių vienuolynas, kuriame buvo ir lietuvaičių. Netrukus (1898) lietuvišką mokyklą įsteigė kun. Jonas Sutkaitis Šv. Kazimiero parapijoje Pittsburgh, Pa. Pradžioje mokytojavo pasauliečiai, o nuo 1906 seserys nazarietės.

1902 m. kun. S.J. Čepanonis įsteigė Šv. Petro ir Povilo mokyklą Homestead, Pa., kur ilgą laiką dėstė pasauliečiai mokytojai ir jis pats. Tai buvo bene viena iš lietuviškiausių mokyklų. 1904 m. Čikagoje buvo įsteigta Dievo Apvaizdos par. mokykla, kurioje nuo pat pradžios dėstė seserys nazarietės. Jos taip pat mokė ir Šv. Kryžiaus par. mokykloje, įsteigtoje 1905 m. Šv. Mykolo parapijoje mokykla atsirado 1906 m. su pasauliečiais mokytojais. Tais pat metais su pasauliečiais mokytojais atidaryta Šv. Kazimiero mokykla Philadelphijoje, ir Šv. Juozapo parapijos mokykla Waterbury, Conn., kur dėstė prancūzų kilmės Šv. Dvasios seserys.

Pr. Domšaitis   Trijų Karalių Adoracija

Daugelyje kitų parapijų veikė šeštadieninės, sekmadieninės ir vasarinės mokyklos, kur buvo mokoma lietuviškai skaityti, rašyti, katekizmo, Lietuvos istorijos ir kitų dalykų. Eilė parapijų buvo užsimojusios steigti pilnas mokyklas, bet vis delsė, nes mokytojų gavimas buvo pati didžiausioji problema. Airių, lenkų, vokiečių mokyklose visur dėstė seserys vienuolės. Ir lietuviams atrodė, kad savų mokyklų turėjimas ir tikra nauda mokymui, auklėjimui ir lietuvybei tegali būti tik tada, jeigu jose dėstytų lietuvaitės vienuolės. Bet kur tokias vienuoles gauti? Lietuvoje visus vienuolynus jau seniai išnaikino rusų valdžia. Jeigu vienam kitam ir buvo leista gyvuoti, ligi išmirs visi nariai, tai buvo griežtai uždrausta priimti naujus kandidatus. Pagaliau, seserų mokytojų turėjimas buvo ir svarbi ekonominė problema. Parapijoms kuriantis su skolomis, maža buvo vilties sutelkti tiek pinigo, kad būtų galima apmokėti samdomus pasauliečius mokytojus.

Tuos visus dalykus svarstant, Ameriką pasiekė skaudi žinia apie Kražių skerdynes Lietuvoje (1893). Tai sujudino Amerikos lietuvius: buvo laikomos gedulingos pamaldos už mirusius kankinius, rengiamos prakalbos ir demonstracijos, visur buvo skelbiami protestai prieš žvėrišką rusų elgesį. Plačiai Amerikoje apie tai rašė lietuvių ir anglų spauda. Šis žiaurus įvykis buvo ne tik akstinas protestuoti, bet ir veikti. Kai čia tarp lietuvių sklido šliu-pinė bedievybė, kuri kovojo prieš savas lietuviškas bažnyčias ir mokyklas, Amerikos lietuviai kunigai jautė, kad čia esanti lietuvių tautos dalis išnyks, jei nebus kas lietuvybę palaiko priaugančioje kartoje. Iš ilgų ir tuščių ginčų su bedievybėn pasinešusiais buvo aišku, kad šiame tautiniame darbe iš jų pagalbos negalima tikėtis. Ir šiaip ir taip galvojant, tebuvo viena išeitis: steigti savo parapijose lietuviškas mokyklas. Tą reikalą skatino ir grynai religinis motyvas — apsaugoti ir sustiprinti dorovinius jaunimo pagrindus.

1895 m. pradžioje pas kun. Aleksandrą Burbą Plymouthe į atlaidus suvažiavo daugiau kunigų. Jų pasikalbėjimai tuojau nukrypo į mokyklų reikalus. Besvarstydami mokyklų ir mokytojų išlaikymo galimybes, jie priėjo prie išvados, kad parapijos pajėgtų išlaikyti mokyklas, jeigu jose turėtų mokytojomis seseris vienuoles. Po ilgesnių svarstymų visi ten dalyvavusieji kunigai — Aleksandras Burba, Petras Abromaitis, Juozas Gricius, Jonas Kuras, Juozas Mašiotas, Mykolas Pėža, Mykolas Šedvy-dis, Juozas Zlatožinskas, Juozas Žebrys ir Jonas Žilius-Žilinskas — nutarė neatidėliojant steigti lietuvių seserų vienuolyną. Tas sumanymas buvo paskelbtas spaudoje, kreiptasi į Amerikos ir Lietuvos lietuvaites, bet dėl daugelio kliūčių jokių konkrečių vaisių iš to nutarimo dar nepasirodė, nes nebuvo žmogaus, kuris imtųsi atsakingą vienuolyno steigimo naštą.
2. Lietuvaičių vienuolyno užuomazga

Laikas slinko. Ateivių daugėjo. Didėjo ir jų šeimų prieauglis. Santykiai tarp katalikų ir bedievių aštrėjo. Nuolatiniai ginčai niekam nedavė jokios naudos, o ypač lietuvybei. Ją reikėjo gelbėti pirmiau visko. Dėl to kasmet aktualėjo mokyklų reikalas ir savų mokytojų paruošimas. Nelaimei, vienas po kito mirė du stiprūs lietuvybės šulai ir mokyklų rėmėjai — kun. J. Zlatožinskas (1896) ir kun. A. Burba (1898). Abu buvo dar jauni ir veikaus. Tai buvo didelis smūgis katalikų visuomenei.

Tačiau gyvenimas nestovi vietoje. Jei audra, anot Kudirkos, išverčia vieną stulpą, jo vietoje turime statyti kitą. 1896 m. Amerikoje buvo įšventinti du jauni kunigai: Antanas Kaupas ir Antanas Milukas.  Ir vienas ir kitas buvo mokęsis kunigų   seminarijose Lietuvoje ir abu iš jų buvo pašalinti už lietuvišką veiklą ir raštus. Kaupas iš Žemaičiu,  Milukas iš Seinų seminarijos. Lietuvoje kelias į kunigus jiems buvo  užkirstas.  Negaišdami  laiko,  jie atvažiavo Amerikon ir čia baigė kunigo mokslus. Jų idealizmas ir energija buvo kaip tik labai reikalingaa čia prieš lietuviuose skleidžiamą maskolišką dvasią, skatinančią iškarti kunigus ir vienuoles, o bažnyčias paversti salėmis ir arklidėmis.

Kun. Antanas Kaupas (1870-1913) buvo kilęs nuo Ramygalos. Jo tėvas Anupras buvo knygnešys, sumanus ūkininkas. Iš tos pačios šeimos kilo pirmoji kazimierietė sesuo Marija ir žymus visuomenininkas Julius. Tai buvo susipratusi ir giliai religinga šaima, turinti aiškių organizacinių ir ekonominių sugebėjimų. Pirmoji kun. Antano vieta buvo Wilkes-Barre, Pa., iš kurios po metų buvo nukeltas klebonu į Scrantoną, Pa. Čia jis pastatė mūrinę bažnyčią. Po dešimties metų jį perkėlė į Pittstoną, Pa., kur netrukus (1909) sudegė bažnyčia ir jam teko statyti naują, mūrinę. Bet daugiausia širdies jisai įdėjo į savo tiesioginį kunigo darbą ir spaudą, kurioje jis iškilo kaip žymus publicistas visuomenininkas ir socialinių problemų sprendėjas. Jo raštų stilius ramus ir tikslus, savus svarstymus paremiąs logiškais išvadžiojimais ir autoritetais. Toji šviesi asmenybė buvo viena iš didžių ramsčių steigiant pirmąjį lietuvaičių seserų vienuolyną Amerikoje ir katalikų laikraštį "Draugą".

Kun. Antanas Milukas (1871-1943) gimė Šeštokuose, Rudaminos parapijoje, Suvalkijos dzūkas. Dar Marijampolės gimnazijoje besimokydamas, dalyvavo lietuviškoje veikloje. Jis, galima sakyti, buvo gimęs redaktoriumi ir gausybės laikraščių bei knygų leidėju. Vos atkeliavęs Amerikon, jis redaguoja "Vienybę Liet.", įsteigia vysk. Valančiaus draugiją, kuri rūpinosi švietimu, ir tuojau išleido knygelę "Lengvas būdas pačiam per save pramokti rašyti." Kunigu įšventintas, vikaravo Šv. Jurgio parapijoje Shenandoah, Pa. Čia jis įsigijo spaustuvę ir leido bei redagavo įvairiais vardais laikraščius. 1901 m. buvo išvykęs Šveicarijon studijų pagilinti. Ten Fribourgo universitete jau mokėsi ištisas lietuvių kunigų būrys: Antanas Ci-vinskas, Motiejus Gustaitis, Antanas Jusaitis, Jurgis Matulaitis-Matulevičius, Jurgis Narjaus-kas,  Jonas Naujokas,  Jonas  Totoraitis  ir kt.

Šveicarijoje kun. Milukas susipažino su Šv. Povilo draugija — L'Oeuvre de Saint Paul, — kuri rūpinosi katalikiškos spaudos darbais ir jos platinimu. Draugija turėjo savo spaustuves ir knygynus. Jos veikimas kun. Milukui ypatingai patiko. "Nepamiršiu niekad, — rašo jis, —to smagaus įspūdžio, kurį ant manęs padarė aplankymas Šv. Povilo draugystės spaustuvės. Spaustuvėje man visada smagiausia; taip apsipratau su spaustuve, jog man jau smagiau pasėdėti užterštoje popieromis, neišvalytoje lietuviškoje spaustuvėje, nei papuoštame salione. . Bet koks smagumas užeiti į didžiausioje tvarkoje, švariai užlaikomą spaustuvę!"

Tas apsilankymas jo galvoje pagimdė naują sumanymą, apie kurį jis tuojau tarėsi su Fribourge esančiais kunigais. Radęs jų pritarimo, kun. Milukas parašė atsišaukimą į lietuvaites merginas ir lietuvius veikėjus, pavadindamas jį "Naujas užmanymas." Čia jis išdėsto, kad mums labai reikia mokytų lietuvaičių, kurios galėtų sudaryti su mūsų mokytais vyrais lietuviškas inteligentiškas šeimynas, drauge su vyrais stotų tautinėje veikloje ir kas svarbiausia, galėtų mokyti vaikučius ir padėtų A-merikoje sulaikyti priaugančią kartą nuo nutautėjimo. Bet pirmiausia jis norėtų pradėti nuo pauliečių draugijos, kurių narės dirbtų spaustuvėje ir platintų spaudą.

Tam sumanymui pritarė Fribourge studijavusieji lietuviai kunigai, bet amerikiečiai žiūrėjo kiek kritiškiau — jiems pirmoje eilėje rūpėjo turėti mokytojas. Kun. Milukas tą savo atsišaukimą nusiuntė Kazimierai Kaupaitei, kuri jau buvo begalvojanti apie vienuolyną, ir patarė jai važiuoti į Šveicariją mokytis. Kazimierai tai buvo džiaugsminga žinia. Ji pradėjo ruoštis į kelionę. Prie jos atsirado dar kita kandidatė, kun. Mykolo Šedvydžio sesuo Magdalena iš Mosėdžio parapijos. Joms kun. Milukas surado gerą mokyklą pas Šv. Kryžiaus seseris In-genbohly. Juodvi atvyko į Ingenbohlį (1902 spalių 27), kur mokėsi pasaulinių mokslų ir drauge ruošėsi vienuoliniam gyvenimui.

Netrukus mokyklon atvažiavo ir daugiau lietuvaičių. Ne visos jos mokėsi tų pačių dalykų. Pirmųjų dviejų kandidačių broliai kunigai pasirūpino, kad pasimokytų lietuvių kalbos ir Lietuvos istorijos. Dėl to iš Fribourgo per atostogas atvažiuodavo kun. Jurgis Totoraitis. Lietuvių kalbos mokėsi visos, bet daugiausia į tai dėmesio kreipė Kazimiera, nes ji jau buvo aiškiai nusistačiusi tapti vienuole ir kurti lietuvišką vienuolyną.

Tuo pačiu metu Amerikoje tarp kunigų buvo svarstomas klausimas, ar jie tenkintųsi kun. Miluko pasiūlymu steigti pauliečių skyrių, ar pradėti savo lietuvišką vienuolyną, kurio svarbiausias tikslas būtų paruošti mokytojas lietuvių parapijų mokykloms. Daugiau nusvėrė antra nuomonė.  Geresniam to  reikalo  apsvarstymui buvo sukviestas lietuvių kunigų suvažiavimas Pittsburghe, kur 1903 lapkričio 24 atvyko keturiolika kunigų. Nuodugniai apsvarstę lietuvaičių seserų kongregacijos reikalingumą, jie nutarė Amerikoje atnaujinti kitados Lietuvoje sėkmingai veikusią lietuvišką vienuoliją vardu Mariae Vitae (Marijos gyvenimo) seserys, kurios populiariai buvo vadinamos ma-rijavitėmis. Suvažiavimo šeimininkas, kun. Jonas Sutkaitis, Pittsburgho lietuvių parapijos klebonas, pažadėjo seserims duoti savo namus, kol jos apsispręs, kur apsigyventi ir pasistatys savus. Kiti pasižadėjo padaryti bažnyčiose rinkliavas ir jų pradžiai sumesti kokią tūkstantinę aukų. Vienuolyno atnaujinimo reikalais rūpintis buvo išrinktas komitetas: kun. Kraučiūnas — pirm., kun. S. J. Čepanonis — sekr., kun. Sutkaitis — iždin., ir kun. Milukas — korespondentu.

Pirmininku išrenkant kun. Kraučiūną, buvo siekiama ne tik turėti komitete žmogų su patyrimu mokyklos ir seserų reikaluose, bet ir ištyrinėti galimybes seseris įkurdinti Čikagoje, kur sparčiai augo lietuviška ateivių kolonija. Suvažiavime dar buvo svarstoma apie subūrimą į vieną visų lietuvaičių seserų, esančių kitataučių vienuolynuose, ypač pas nazarietes. Tokių būtų apie 30 seserų, ir tai sudarytų gerą pradžią lietuviškai kongregacijai. Bet paaiškėjo, kad gali kilti daug kliūčių iš praktiškosios pusės ir iš bažnytinės teisės nuostatų.

Parvažiavęs namo, kun. Kraučiūnas tuojau nuvyko pas Čikagos arkivyskupą James E. Quigley pasikalbėti jam pavestais reikalais. Arkivyskupas išklausinėjo apie visus paruošiamuosius žygius ir, matyti, tuo projektu nesidomėjo. Tiesą sakant, nieko dar nebuvo nė padaryta: nebuvo nei seserų, nei pinigų, nei namų. Jis diplomatiškai patarė, kad tuo reikalu rūpintųsi tie kunigai ir vyskupai, kurių vietose yra daugiau lietuvių. Tas nepasisekimas labai paveikė kun. Kraučiūną, ir jis net pasitraukė iš komiteto. Likusieji nariai taip pat ne ką galėjo nuveikti. Ir jie atsisakė iš pareigų. Visus dokumentus nusiuntė kun. Kaupui.

Kitais metais į keturdešimtės atlaidus susirinkę Elizabethe, N.J., pas kun. Bernardą Žindžių, kunigai nerado kitokios išeities, kaip prašyti kun. Kaupą ir kun. Miluką toliau rūpintis vienuolijos reikalais. Vėliau, laiške savo seseriai, kun. Kaupas nusiskundžia, kad visa našta liko jam vienam. Jis dabar ėmęs galvoti, kad lengviausiai lietuvių seserų klausimas išsispręstų, jei kandidatės stotų į kurį anglišką vienuolyną, o paskui imti iš jo mokytojas, pavyzdžiui, dvi angles ir vieną lietuvaitę, kuri mokytų lietuviškai skaityti, rašyti, katekizmo ir po truputį Lietuvos istorijos ir geografijos. O visa kita visvien reikia dėstyti angliškai. Galvojant gi apie lietuvišką vienuolyną, reikėtų čia surasti seseris, kurios apsiimtų mūsiškes paruošti. Betgi pats svarbiausias dalykas buvo surasti kunigą, kuri atsidėtų vienuolyno reikalams. Tuo tikslu buvo susirašinėjamą ir su Lietuvos kunigais, kurių vienas, kun. Vincentas Dvara-nauskas, savo 1904 gruodžio 21 laiške patarė užkalbinti kun. Staniukyną. "Yra tai žmogus gana išsilavinęs, matęs svieto, stropus kunigas, gal jis kuom nors prisidėtų prie to naudingo triūso."

Kun. dr. Antanas Staniukynas buvo įšventintas 1889 Seinuose. Dėl lietuviškos veiklos jis buvo kilnojamas po lenkiškas Seinų vyskupijos parapijas; pagaliau išvažiavo į užsienius ir augštuosius teologijos mokslus baigė daktaro laipsniu Jeruzalėje (1901). Grįžęs Lietuvon, jis buvo vėl kilnojamas iš vienos vietos į kitą, kol pagaliau apsisprendė važiuoti Amerikon. Čia atvykęs, jis tuojau gavo paskyrimą į Mt. Carmel lietuvių Šv. Kryžiaus lietuvių parapiją klebonu ir Shamokino Šv. Mykolo misijos globėju. Kun. Kaupas su kun. Miluku tuojau ėmė jį kalbinti apsiimti lietuvaičių seserų vienuolyno steigimą. Tai buvo sunkus ir atsakingas uždavinys, ir kun. Staniukynas svarstė jį atsidėjęs. Jo gili Dievo ir Tėvynės meilė buvo didesnė už visus materialinius patogumus.

Pranas Domšaitis   Dvi figūros

1905 m. vasario 28 kun. Milukas rašo Kazimierai Kaupaitei, kad kun. Staniukynas sutikęs vesti vienuolyno reikalus ir gavęs savo vyskupo leidimą. "Nebijok! tai tikrai Jums Apvaizdos atsiųstas  į Ameriką kunigas.  Negeria nieko, pasninkauja, o maldingumo neapsakyto! Prie tam patriotas. Taipgi daug žinąs apie zokoninkes. Ir po šiai dienai koresponduoja su Jeruzolimos savo pažįstamomis sesutėmis. Tu pati nusidyvysi jį pamačius. Gyrei (kun.) Naujoką, ale Staniukynas, tai, šimtą Naujokų sudėjus nebūtų gana. . ."

Atsiradus tikram ir atsidėjusiam vadovui, vienuolyno reikalai jau ėmė spręstis ne metais, bet mėnesiais ir savaitėmis. Rašydamas į Šveicariją Kazimierai (1905 birželio 20), jis pasisako, kad jos brolis ir kun. Milukas "palenkė mane rūpintis apie įtaisymą. Jums vietos savo parapijoje. Su dideliu džiaugsmu sutikau ant to . . . Malonu man tik priminti, jog rūpestis apie Jūsų reikalus eina ir pinigai renkas. Meldžiu prašyti Viešpaties, idant Jis palaimintų mūsų darbus. Kiekviena pradžia būna sunki, ir kiekvienas didelis darbas ir didelių aukų reikalauja. Ir šis darbas be to visko negalės apseit."

Po dešimties dienų jis rašo kun. Kaupui, kad birželio 26 d. seserų reikalu jis buvęs pas savo vyskupą. Vyskupas pažadėjo tuojau parašyti Šv. Kryžiaus seserų viršininkei, klausdamas, ar ji sutiktų tas naujokes išleisti į Ameriką. Gavęs palankų atsakymą, jis parašysiąs į Romą, prašydamas galutinio leidimo steigti kongregaciją. Tikisi, kad kliūčių nebus ir nori, kad su laiku Mt. Carmely būtų pastatyta atsakanti mokykla ir vienuolynas. Tuo tarpu joms reikėtų išnomuoti namus. Vasarą atvažiavęs į Mt. Carmelio lietuvių parapiją teikti sutvirtinimo sakramento, vyskupas aiškino žmonėms, kad jis jau rūpinasi šioje vietoje įsteigti lietuvaičių vienuolyną.

Paruošiamieji darbai ėjo sparčiai. Šveicarijos seserys mielai sutiko kandidates išleisti Amerikon, pageidaudamos, kad lietuvės seserys prisiimtų jų regulą ir čia įsteigtų jų vienuolyno šaką. Tai nesutiko su kun. Staniukyno pianais. Jis pradėjo j ieškoti amerikiečių seserų vienuolyno, kuriame kandidatės galėtų pasiruošti vienuoliniam gyvenimui, išmokti Amerikos mokytojoms reikalingų dalykų, ir paskui įsteigti savo atskirą lietuvišką vienuolyną. Po ilgesnių j ieškojimų buvo sustota prie Nekalčiausios Marijos Širdies Tarnaičių seserų Scrantone. Jos sutiko kandidates priimti. Harrisburgo vyskupas John W. Shanahan, kurio diecezijoje buvo Mt. Carmelio parapija, 1905 rugsėjo 26 parašė Motinai generalei M. Cirilei laišką:
"Aš rengiuos savo vyskupijoje, Mt. Carmely, įsteigti lietuvaičių seserų vienuolyną. Šiuo metu aš turiu tris mergaites iš Lietuvos viename Šveicarijos vienuolyne (noviciate), besiruošiančias tam darbui. Kolei jos pradės savo darbą, aš norėčiau suteikti joms galimybę pasiruošti šios šalies noviciate. Ar Jūs sutiktumėte jas priimti į savo noviciatą ir, jeigu taip, tai kiek reikėtų mokėti už mokslą ir išlaikymą nuo 1905 lapkričio 1 iki 1906 rugsėjo 1 d.?"

Atsakymas buvo palankus, ir vysk. Shanahan tuojau pranešė seserims, kad visas sąskaitas už metus jis pats apmokėsiąs. Trys lietuvaitės — Kazimiera Kaupaitė, Judita Dvaranaus-kaitė ir Antanina Unguraitytė — ruošėsi keliauti Amerikon. Lapkričio 2 d. kun. Kaupo lydimos jos jau įžengė į Nekalčiausios Marijos Širdies vienuolyną Scrantone. Jų globėjas kun. Staniukynas negalėjo jų pasitikti, nes turėjo vykti su misijomis į Montrealį Kanadoje. Jis jas pasveikino laišku, žadėdamas aplankyti prie pirmos progos. Drąsindamas sunkiame darbe, jis parašė: "Auksą bando ugnis, o priešinybės patinkančius Dievui žmones."

Po dvejų metų pasiruošimo trys kandidatės padarė vienuolių įžadus (1907 rugp. 29) ir gavo naujus vardus: Kazimiera — Marijos, Judita — Immakulatos, ir Antanina — Konceptos. Spalių 7 d. jos išvyko į Mt. Carmelį atidaryti pirmos Šv. Kazimiero seserų mokyklos. Iš mažo branduolio gimusi kongregacija augo pamažu, bet patvariai. 1911 m. Čikagoje jau įsikūrė motiniškuosius namus, kurie vėliau buvo vis didinami ir virto žymiu kultūros židiniu. Kun. Staniukyno mirties metu (1918 gruodžio 15) vienuolynas turėjo apie 60 seserų ir 40 kandidačių.


Trumpas post scriptum. Dabartiniu metu kazimierietės turi virš 500 seserų, iš kurių apie 350 dirba įvairiose mokyklose. Jos turi dvi augštesniąsias mokyklas (High School) ir dirba daugelyje pradinių mokyklų, kurios priklauso įvairioms lietuvių (ir šiek tiek kitataučių) parapijoms. Jos turi tris ligonines (visos Čikagoje) ir dvi misijas Argentinoje. 1920 m. kazimierietės įsikūrė Lietuvoje, Pažaislyje, ir sėkmingai plėtė savo veiklą. Švenčiant Šv. Kazimiero seserų sidabrinį jubiliejų. (1932), Lietuvos vyriausybė apdovanojo Gedimino ordinu motiną Mariją ir skrantoniškių seserų motiną Cirilę.

Švietimo plotams vis didėjant, į mokymo darbą įsijungė dar kelios naujai atsiradusios vienuolijos. Amerikon 1913 m. atsikėlę marijonai atidarė (1926) savo kolegiją Hinsdale, 111., kuri 1931 m. buvo perkelta į Thompson, Conn., ir pavadinta Marianapoliu. Seserys pranciškie-tės įsikūrė 1922 m. Pittsburghe, dirba daugelyje mokyklų ir turi arti 200 seserų mokytojų. Jų pavyzdžiu pasekė 1924 m. įsikūrusios Nukryžiuotojo Jėzaus seserys Elmhurst, Pa., kurios dabar turi netoli 100 mokytojų. Nekaltojo Prasidėjimo seserys atsikėlė iš Lietuvos 1936 m. Jos dabar plačiai apėmusios prieglaudų, spaudos ir auklėjimo darbus Amerikoje ir turi misijas Kanadoje. Po antrojo pasaulinio karo Amerikoje savo provincijas atidarė tėvai jėzuitai (1948) ir tėvai pranciškonai (1944) , kurie greta misijų dirba ir auklėjamąjį bei švietimo darbą. Pranciškonų 1956 m. įsteigtoji augštesnioji mokykla Kennebunkporte, Me., šiemet jau išleido pirmąją baigusiųjų laidą. Naujieji ateiviai daug kur įsteigė pagalbines lituanistikos mokyklas, kurių didesnės išaugo į lietuviškojo tipo gimnazijas.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai