Aidai.eu Apžvalga

MUZIKINĖ LIETUVIŲ VEIKLA BOSTONE

Parašė Vladas Adomavičius

Bostone, tame reikšmingame Amerikos meno centre kelių paskutinių mėnesių bėgyje ir lietuvių tarpe išsivystė kiek gyvesnė muzikinė veikla, dažnai peržengusi mūsų kolonijos ribas. Pasirodė visa eilė interpretatorių ir kūrėjų .

Nepretenduodamas išsamiau vertinti, pateikiu čia suglaustą tųjų pasirodymų apžvalgą.
Jeronimas Kačinskas. Mūsų žymus kompozitorius modernistas turėjo visą eilę progų platesniu mastu parodyti savo kūrybą. Taip, bal. 4 d. per Harvardo radijo stotį buvo perduotas iš juostų kiek anksčiau Brockto-

TELESFORAS   VALIUS    TEATRO SCENA

no Symph. Orchestra Society atliktas "Lento" simf. orkestrui, autoriui diriguojant. Taip pat buvo perduota ir Bostono žinomo pianisto Viktoro Grifetho atlikti J. Kačinsko "Atspindžiai" fortepionui.

Bal. 29 d. Nova Gallery salėje, naujai įsisteigusios devynių modernių kompozitorių bei muzikų, kurių tarpe yra ir J. Kačinskas, Nova Concert draugijos suruoštame kameriniame kcncerte, tarpe Bacho, Casel-los, Hindermitho ir Hcneggerio kūrybos buvo atliktos ir J. Kačinsko "Keturios miniatiūros" (1958)—Andante, Adagio, Andante con motto ir Alegro ma non troppo. Veikalą fleitai, klarnetui ir violenčelei atliko amerikiečiai muzikai: A. Harrsber-ger, Sh. Friedland ir C. Flavin.

Reišmingiausias pasirodymas įvyko bal. 10 d. Cambridge Civic Sym-phony orkestro koncerte, kuriame J. Kačinskas pakviestas dirigavo savo kūrini "Simfoninė fantazija Nr. 2". Ji buvo šiam orkestrui specialiai parašyta. Mat, orkestras, V. Manuse-"vitch vadovaujamas, užsimojo   kasmet parodyti po vieną dabartinių modernių JAV kompozitorių, šiais metais ši garbė teko kaip tiktai Kačinskui, kurio minėtas veikalas ir buvo (pirmą kartą) atliktas, šalia K.P.E. Bacho (garsiojo J.S.Bacho sūnaus) Simfonijos Nr. 3 (styginiams), Mo-zarto Koncerto B dur fagotui ir Dvo-žako Simf. Nr. 7 d. moli.

Pravartu nors truputį žvilgterti į patį kūrinį ir jo atlikimą. Simf. fantazija Nr. 2 (Simf. f ant. Nr. 1 buvo parašyta ir atlikta dar Lietuvoj) yra gana plataus masto simfoninis veikalas, gana būdingas J. Kačinsko muzikos dvasiai. Jo keturios, skirtingo pobūdžio dalys be pertraukos seka šia tvarka: Andante maestoso, Allegro, Largo ir paskutinė dalis prasidedanti Moderato ir išsivystanti į Allegro. Veikalo eigoje pasireiškė kelies labai įdomios ir ryškios harmoninės bei instrumentinės kombinacijos. Antroji dalis vykusiai kontrastavo pirmajai, trečioji—antrajai, pabaiga buvo įspūdinga. Viso veikalo įspūdis buvo vientisas, ritminiai dalių pasikeitimai jų neskyrė, bet cementavo vienumon. Harmonija moderni, spalvinga, disonansinė, linkusi kai kur į ekspresionizmą, o kitur į impresionizmą, tačiau tampriau nesurišta nė su vienu iš jų — Kačinsko savita. Kū:::rys savo pagrinde yra atematinio s'.iliaus, t.y. neturįs pagrindinių įvntyvų — pasikartojančių temų bei jų kombinacijų (variacijų), tačiau veikalo tėkmėje melodijos sekė viena kitą vis kitoniškos, betgi sujungtos kažkokiais gimingais ryšiais. Visumoje veikalas yra patrauklus ir priimtinas ir labiausiai modernioje muzikoje reikalaujančiam.

J. Kačinsko dirigavimas buvo santūrus, bet užtikrintas, lengvas ir gana laisvas, betgi šiam orkestrui veikalas buvo aiškiai per sunkus. Kai kurie orkestrantai, ypač styginiai, kai kur "plaukiojo", dažnai sunkesnėse vietose nesusigaudydami gaidose (gal buvo per mažai repetuota ?). Tačiau visą svorį atlaikė geri pirmieji pultai, koncertmeisteris — lietuviams pažįstamas solistas G. Bernstein, su juo sėdėjęs augšto patyrimo Iz. Va-syliūnas, taip pat buvo geri solistai: violončelė, fleita, klarnetas ir kiti pučiamieji. Variniai dažnai grojo aiš-kiai per garsiai, dirigentui ns visad pavyko juos pritildyti.

Sveikinant kompozitorių J. Kačinską jo kelyje j platesnį pripažinimą, galima palinkėti jam su savo kūryba įžengti į tikrai plačiai žinomus ir augšto lygio profesinius vienetus, kurių esama ir šičia.

Koncsrtas, su mažais pakeitimais, liepos 7 diena toje pačioje salėje pakartotas. Vietoj Mozarto buvo Schu-berto "Nebaigtoji." J. Kačinskas vėl dirigavo Simf. fantazijai Nr. 2. Apie tai rašė ir Bostono spauda.
Julius Gaidelis. Po sėkmingo Gaidelio simfonijos dalies atlikimo New Yorke, V. Marijošiui diriguojant, palankiai atžymėto didžiųjų New Yor-ko laikraščių kritikų, štai ir Bostonas bal. 27 d. buvo reikšmingas kompozitoriaus kely. Tos dienos vakarą Brooklino bibliotekos salėje J. Gaideliui buvo įteikta jo laimėta premija už kamerinį veikalą, o pats veikalas pirmą kartą atliktas. Sakytas kūrinys buvo įteiktas Brooklino Bibliotekos Muzikos Draugijos 1959 m. konkursui ir buvo premijuotas iš 18 paduotų veikalų. Komisija buvo sudaryta net iš labai žymių Amerikos muzikų: G. Tuckerio, M. Millerio ir W. Pistono.

Premijuotasai trio, parašytas smuikui, klarnetui ir valtornei, buvo atliktas koncerte šalia Mozarto, Beet-hoveno ir Brahmso kamerinių veikalų. Gaidelio trio atliko: Matsuko Fujii, Japonijoje gimusi ir išaugusi smuikininkė, atvykusi Bostonan pasitobulinti, malonaus skambaus tono, tvirtos ir tikslios technikos, lengvai nugalėjusi augštų bei dvigubų gaidų sunkumus. Sherman Friealand, kla-rneistas, toli pažengęs savo instrumento valdyme, ir David Battey, val-tornė, nors ir ne tiek pažengęs kaip jo partneriai, tačiau sklandžiai įsijungęs į visumą. Veikalas praskambėjo ritmiškai, spalvingai, įstojimai buvo tikslūs, atlikimas darnus, šio gana nemažo veikalo trys dalys: Andante, Moderato ir Lento parašytos pažangia, originalia harmonija, tradicinės temos ir jų pravedimai yra savaimingi, yra vykusiai išnaudotos atskirų instrumentų spalvos. Gaidelio prigimčiai, atrodo, yra artimesni gyvesni, žaismingi ritmai, tačiau jie vykusiai buvo sugretinti su lėtomis, dainuojančiomis vietomis.

Kompozitoriui piniginė premija buvo iškilmingai įteikta tarp pirmos ir antros koncerto dalies, klausytojams smarkiai plojant. Tai buvo malonus momentas ne tik laimėtojui, bet ir visiems lietuviams, kurių nemažai buvo salėje.

Norėčiau palinkėti mielam J. Gaideliui, kad tai būtų tik kukli pradžia jo ateities muzikinių laimėjimų grandinėje. Jisai turi visus davinius ir jau sukaltą nemažą vertingų kūrinių kapitalą jiems nuskinti.
Bostono mišrus choras, J. Gaidelio vadovaujamas, gastroliavo Worceste-ryje ir Hartforde, kur sėkmingai pasirodė su jau Bostono girdėta programa. Dalyvavo mergaičių trio: I. Mickūnienė, A. Duosienė ir V. Ma-lišauskaitė, be to Irena Mickūnienė padainavo solo. Choras iš lietuvių pusės dalyvavo birželio įvykių bendro minėjimo meninėj dalyj.

Baltų draugijos paskutinis šio sezono koncertas įvyko Jordán Hall salėje Bostone bal. 24d. Sudėtingą ir sunkią dainų programą atliko estų moterų choras iš Toronto, Kanados, vadovaujamas Udo Kasemets.

Vytenis Vasyliūnas, Naujosios An. glijos Konservatorijos vargonų klasės studentas, geg. 6 d. turėjo savo pirmą viešą vargonų muzikos rečitalį Konservatorijos Brown Hall salėje. Vytenis, mūsų žymaus smuikininko Iz. Vasyliūno sūnus, jau daug kartų vykusiai pasireiškęs kaip akompania-torius ir gana patyręs jau vargoninkas, šiam rečitalyj atliko: J. Bacho — Partitą "Sei gegruest", D. Bux-tehude — Preliudą ir Fugą D. dur ir didelį bei sudėtingą C. Franck— Grande Piece Symphonique, susidedantį iš šių dalių: Andantino serio-so, Allegro non troppo, Andante, Allegro, Andante, Allegro non troppo ir Fugato. Jaunasis muzikos nustebi, no, atlikęs visus šiuos sudėtingus veikalus mintinai ir tiksliai. Pats atlikimas buvo sklandus, ritmingas, spalvingas. Atlikėjas parodė gerą pedalų techniką, išlavintus pirštus, jo registrų ir atspalvių parinkimai buvo vykę ir atitiko veikalų reikalavimus, nors kai kur jautėsi lyg ir nereikalingos pauzelės, bet gal kitaip techniškai buvo negalima.

Daiva Mongirdaitė, Bostono U-to, Dailiųjų ir Taik. Menų f-to, muzikos skyriaus studentė, davė savo se-njorės rečitalį geg. 13 d. to universiteto koncertų salėje. Girdėję dainininkę anksčiau, stebėjosi jos per šiuos kelis metus padaryta pažanga. Jos balsas sustiprėjo, išsilygino, pradingo nereikalinga vibracija, laikysena scenoje ir rankų anksčiau besai-kūs judesiai buvo tinkamai apvaldyti. Išklausę šį jos rečitalį, galėjo nesistebėti jos laimėjimu pernai Dirvos dainininkų konkurse. Dainininkė — lyrinis sopranas su net labai gera dirva koloratūrai—dainavo šešiom kalbom: vokiškai Mendelssohną ir Mo-zartą, prancūziškai— Debussy, lietuviškai — Gaidelį ir Starką, rusiškai —čaikovskį, Rachmaninovą ir Güera, angliškai—Duke, Watts ir Hagc-mann ir itališkai — Cimarą, Bstti-nollj ir Verdį. Jau pats kūrėjų są-:ašas parodo, kokia įvairi ir sudėtinga buvo programa; viso buvo atlikta 18 skirtingą stilių bei nuotaikų dainų. Beje, dėl repertuaro galima būtų pastebėti nesilaikymą panašaus pobūdžio rečitaliams statomo ("tradicinio") reikalavimo: pradėjus klasikais, per romantikus nuosekliai pereiti į modernistus. Cia nuoseklumo nebūta, matyti, buvo vadovautasi noru parodyti tą šešių kalbų mokėjimą. Dainininkę tai be abejo apsunkino, tačiau ji tai sugebėjo "išvežti"; nepastebėta atminties sušlubavi. mo ar žodžių sumaišymo. Gerai jai pavyko itališkai, gal tai jos profesorės gimtoji kalba, toliau—buvo neblogai angliškai, taip pat ir vokiškai, ne visai buvo įsigyventa j prancūzų kalbos skambesį, o jos rusų kalba buvo nelabai tepanašį į rusų betgi ir lietuviškai būtų dar galima pageidauti aiškesnes gimtosios kalbos tarties . . .

Darbo įdėta daug, bet ir Daivos gabumai pažymėtini, viskas buvo atlik, ta mintinai ir ypatingai laisvai, svetimos kalbos, atrodė, jos dainavimo nė kiek nevaržė, šiaip ji lengvai įveikė ir sunkesnes ritmiškai bei harmo-niškai vietas. Daiva turi įgimtą augštos vertes muzikalumą bei tobulą klausą, studijų metu įsigijo muzikinės kultūros ir balsą padare lankstų, lengvą ir skambų, tik dar reiktų kiek palyginti augštajam registre kartais prasiveržiantį ne visai malonų forte skambesį (neuždengtą). Jos lyrinio pobūdžio balsas, kaip sakyta, turįs polinkio į koloratūrą, kurią reiktų jai dar palavinti.

Lyrinėse dainose, kurios programoje vyravo, ji jau dabar visai puiki. Ne visų dainų atlikimas buvo vienodo lygio. Kaip geriau pavykusias tektų pažymėti šias: Mozarto arija iš Pagrobimo iš Seralio (švarios koloratūros), Debussy—Il pleure dans mon coeur (pagauta nuotaika), He-gem ann—Miranda (skambios augštos gaidos ir Bettinelli — Canto di ca-pinera (lengvumas, geras pianissimo ir koloratūros, bet ir visos kitos dainos buvo nuotaikingos bei stilingos, gal išskyrus Watts—Wings of Night.

Baigdama universiteto muzikos studijas, ten pat ir teatrines studijas, Daiva turėjo viešai pasirodyti ir operos rolėje. Ji tai to universiteto teatre geg. 6 ir 7d. ir įvykdė, sėkmingai atlikusi komiškos modernios vieno veiksmo operos Angélique (Jacques Iberto) pagrindinę Angelikos rolę. Operos eigoje ji turėjo dainuoti, kalbėti ir vaidinti.

Jadvyga Adomavičienė, Bostone žinoma dainininkė, sopranas, be kitų pasirodymų, įvykusių anksčiau, atliko Taut. S-gos namų salėje geg. 7d. suruošto Motinos dienos minėjimo muzikinę programos dalį, padainavusi dainas, visas skirtas motinai.

Dainininkai: Irena Mickūnienė, buv. Vilniaus op. solistas Stasys Liepas ir Benediktas Povilavičius atliko paskutiniojo šio sezono, Taut. S-gos namuos ruošiamų vadinamųjų subat-vakarių muzikinę programą, padainavę po trejetą dainų. Pianu pritarė komp. J. Gaidelis.

Ben. Povilavičius, atsikėlęs į Bostoną iš Didž. Britanijos, bosas, padainavo: Šimkaus — Oi kas, Musorsg-kio — Blusą ir Mozarto—ariją iš Figaro vestuvių. Jo balsas malonaus tembro, gana išlavintas, dainininkas pagauna veikalo nuotaiką. Jo Mozarto arijoje pasitaikė ritmiškų svyravimų. Gaila, šį dainininką Bostono lietuviai tik labai retokai gauna išgirsti.   Pasisiekimas   buvo    didelis.

Ir. Mickūnienė, Naujosios Anglijos Konservatorijos studentė, tik neseniai pradėjusi viešai rodytis, padainavo-. Hammerstein - R. Friml—dainą iš Rose Marie ir dvi arijas iš operų Mascagni — Cavaleria Rusticana ir Puccini—Gianni Schichi. Jos skaidrus, gana augštas lyrinis sopranas, dar kiek suvaržytas viršūnėse. Dainavime dažnai dar trūksta tvirtumo, betgi jos švelnų, šiltą atlikimą klausytojai labai maloniai priėmė. Jai reiktų visai panaikinti kai kada (retai) pasireiškiantį nereikalingą ir nemalonų "glissando" perėjimuose, šiaip savo balso valdyme ji dar yra pažangos kelyje ir tobulėja.

St. Liepas, ne tik Bostono žinomas solistas baritonas, skambiai, nuotaikingai ir gyvai padainavo Čaikovskio—Ne žodžio, drauguži, Denza — Pavasario Serenadą ir J. Žilevičiaus — Kur mano tėvelis gėrė. Pažymėtina, kad solistas pats daro labai vykusius, sklandžius ir skambius svetimų autorių dainų vertimus lietuvių kalbon, kuo galėjome įsitikinti ir šiame vakare, šiame sezone ir St. Liepo dainų Bostono lietuviai jau buvo pasigedę, tad atsilankiusiems buvo tikrai didelis malonumas jį čia išgirsti, o atsilankiusių šiame parengime buvo nemaža.

Izidorius Vasyliūnas. Sezono užbaigai mūsų žymusis smuiko meisteris birželio 29 d. davė sonatų vakarą gražioje ir puošnioje Methuen Memorial Music Hali salėje. Programoje buvo Bostone gyvenančių moderniųjų kompozitorių trys sonatos. Smuikininko užsimojimas parodyti vien modernios krypties muziką buvo ir labai įdomus, bet sykiu ir rizikingas — kaip klausytojai, nors ir smuiko mėgėjai, tą muziką priims? Ar nebus ji jiems per aštri, ir rėžianti, ir nuobodi? Tačiau rizika ir įdėtas darbas apsimokėjo: muzika nebuvo nei rėžianti, nei pagaliau nuobodi. Kadangi drauge nebuvo atlikta nieko "tradicinės" muzikos, klausytojai neturėjo nė progos palyginimo keliu pajusti tų modernių "aštrumų".

Kad ir sujungta pavadinimu "moderni", tačiau kokia ta muzika buvo įvairi savo išraiška, nuotaika ir tematika. . . Buvo atliktos šios, visos trijų dalių, sonatos. J. Gaidelio (1951), W. Pistono (1939) ir J. Bavicchi (1956).

Iz. Vasyliūnas yra iš tų atlikėjų, kurie ne tik moka skaityti gaidas, bet moka skaityti ir tarp gaidų . . . atseit, pagauti kūrinio dvasią. Jam gerai sekasi atkurti skirtingus kūrinių stilius, pagauti jų nuotaikas, jis įsigilina į atskiras frazes, motyvus ir iš jų sudursto vienalytę visumą. Taip ir čia klausytojai gyvai gavo pajusti Gaidelio sonatos elegiškumą, Pistono — modernųjį klasiškumą ir Bavicchi — dramatiškumą. . . Gaidelio po-įvairių solistų atlikta, praskambėjo gaivai ir įdomiai. Pistono sonatos labai įdomūs melodijų bei motyvų ėjimai ir veikalo forma buvo tinkamai išryškinti. Ir Bavicchi sonatos vaizdi interpretacija sudomino ne tik klausytojus, bet ir patį autorių. Y-patingai įdomiai skambėjo kelis sykius pasikartojantis savotiškas tercijų sąskambis.

Tiesa, pasitaikė ir "žalių" vietų, — pvz. Bavicchi sonatos pačiai pradžiai reikėtų griežtesnių bei tikslesnių tonų. . Tačiau visuma buvo tiek įdomi, kad linkėtina vakarą pakartoti ir Bostono platesnei publikai.

Piano partiją, gana sunkią ir komplikuotą, atlikęs jaunasis Vytenis M. Vasyliūnas parodė savo jau nemažą muzikinį subrendimą ir visai neblogą pirštų techniką, gerą ritmą ir forte bei piano tinkamą išbalansavimą.
Vakarą atlankė nemažai vietos muzikos mėgėjų, taip pat ir iš kitur atvykusių. Klausytojų tarpe buvo ir du autoriai: J. Gaidelis ir J. Bavicchi, trečiasis—plačiai pasauly žinomas A-merikos kompozitorius-veteranas W. Piston atsiuntė laišką.

Lietuviškai publikai galėčiau padaryti priekaištą, nes paminėtuose pasirodymuose dažniausiai tematydavai vis tuos pačius muzikos mėgėjų veidus (garbė jiems), o kurgi kiti? Mums menininkai suteikia džiaugsmo, suteikime mes džiaugsmo jiems savo šiltu pritarimu.

Tenepriima skaitytojas mano teigiamų pastabų už bereikšmes pagyras, o kritiškos — teneužrūstina paliestųjų: stengiausi bešališkai užfiksuoti mano patirtus įspūdžius . . .
Vladas Adomavičius

Sukurta: Kretingos pranciškonai