Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Eilėraščiai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Pranas Visvydas   
ISTORIJOS GARBEI

Kai aplankysiu Azijos lopšj, istorijos garbei
aš palytėsiu griuvėsių delną Harapos mieste.
Bet nepatirsiu, ar mano kaimo šventi griuvėsiai
bus kada nors palytėti praeinančio pirštų.

Žemės paminklai! Visur apšlakstyti žmonijos krauju.
Ak, ziguratai Bagdado ir Istambulo melsvi kupolai!
Kabantys Persijos sodai, pakvipę Firdusio vaisiais.
Freskos Asyžiuje. Puokštės ovalo. Rigvedos eilės.
Jūs ir dainužė mano gimtinės vienam pasauly
bręstat sapnuose ir nenutylat vasaros naktį.
Savo reljefų raštais ir piešiniais Altamiros
verčiate žmogų pamilti senovės amžiną grožį.

Vėl pro suskirdusį dumblą kūrybos balsas
garbina saulę. Šaukia: Sustok, keleivi!
Rytmečio dvelksmas nuo slenksčio akmens pakyla.
Pajuda sluoksnis. Vėl praeitis alsuoja.


AFRIKA

Afrika! Tau aš norėčiau įteikti bent dalį
savo žvarbios patirties iš krašto speigais penėto.
Tau aš norėčiau nukalti skydą iš laisvės plieno.
Drauge kovoti už žemės derlių ir rytmečio šviesą.

Tu lyg vanduo Senegalo, dvelkiąs kaitra Saharos,
imi pamilti vėsią Atlanto pakrančių jaunystę.
Tavo kalnynuose lobiai nušvinta vilties žemčiūgais.
Tavo miškuose trykšta verslo ir žaismo šaltiniai.

Gal tu ir man netrukus dievaitės Auroros žvilgsniu
tarsi paguodos gilų žodį tremtinio širdžiai.
Aš drožinėju šiandieną surastą kedro šakelę.
Rymau ir laukiu kažko Tagazos miesto gatvelėj.
Ant mano juosvo veido išliko jau blunkančios žymės
mūsų aušros, kurią, lyg stebuklą, atnešė dirvai
protėvių ryžtas, įkėlęs laisvės vėliavą bokštuos,
davęs mums polėkių puokštę, įprasminęs veiklą ...

Ko man kalbėt apie šiaurę. Sunku tau suprasti
Speigo prasmės ir kardo klastingo aštrumo.
Tavo vaikystės tikrovėj skamba dar būgno oda,
šaukianti šokiui, bet ne ledų sugrįžimui.
 

D. Kolbaitė   Miestas saulėje

LOS ANGELES

Miestą radau prie sidabrinio kalnyno. J
o išvagotam veide kvepėjo greitkelių žievės.
Tankūs kvartalai tvino aplinkui. Pašlaičių
palmės, kaip seserys, glostė bundančią erdvę.

Paukščiai ant vielų lingavo. Hibiskai pasieniais
degė žarijų aistra. Pavėsy, ant parko suolų
Tylūs sėdėjo vyrai, vienatvės barzdas pakabinę,
Sekė pro krūmus automobilių blizgantį žaismą.

Kartais pro triukšmą išgirsdavau mylimą garsą.
Argi vaikystė šaukia? Argi vaidenasi Kaunas?
Kartais mintis netikėta, įkvėpta tvenkinio gulbių,
šildė krūtinę troškimais, ragino kopti į šlaitą;
bėgti nuo raižančių gatvę plakatų, nuo bokštų;
bėgti nuo sankryžų pykčio, nuo eismo dūmų;
skristi tolyn su malūnsparniu, žibančiu saulėj,
į Katalinos salą ir ten, prie įlankos valčių,
kranto terasoj, stebėti saulėtekio grožį.

Žiūrint į vyrų barzdotus veidus, tarytum tėvo
veidas kilnus tarp jų išryškėjo. Toks paslaptingas.
Argi jis vėl man prabyla? Mielas senatvės jausmas
ošia kaip ąžuolas kresnas Kauno vėsiam ąžuolyne.
Rodos, jo ašaros žydrios ant oleandro ištrykšta.
Rodos, matau jį kaip sakalą baltą pakylant
ir vėl pradingstant miesto daiktų sūkuryje.

Keista man buvo, kad mūsų likimą ilgoj kelionėj
tėvo dvasia vėl atklysta į šviesų angelų miestą
ir čia klajoja gelsvuos bulvaruos ir ieško
tėviškės žaizdro. Ieško taikos ir meilės.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai