Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIŲ NAMOTYRA LIETUVOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JURGIS GIMBUTAS   
Įvedus kolchozinį ūkį ir vieniems griaunant senuosius Lietuvos kaimus ir vienkiemius, kiti rūpinosi išsaugoti tautotyrai ir namotyrai, kas įmanoma. Per pastaruosius dvidešimt metų surinkta inventorinės medžiagos apie senąsias sodybas bei trobesius ir paskelbta vertingos literatūros. Tuose tyrinėjimuose nepradėta iš nieko. Jau prieš I pasaulinį karą keli mokslo vyrai tyrinėjo lietuvių žemdirbių sodybas, o nepriklausomoje Lietuvoje sistemingą inventorizaciją vykdė Vytauto Didžiojo muziejus Kaune ir Šiaulių etnografinis muziejus "Aušra". Iz. Butkevičius šitaip rašė Vilniuje 1968 apie na-motyros, arba kitaip vad. liaudies architektūros tyrinėjimus 1920-30 metais: "išspausdinta eilė straipsnių, kuriuose iškilo kaimo sodybų ti-pizacijos klausimai, gyvenamųjų namų kilmė ir raida, mažosios architektūros (suprask: kryžių ir koplytėlių" ir trobesių tipizacija pagal etnografines sritis". Čia pat jisai pastebėjo anų studijų schematišką pobūdį dėl konkrečios medžiagos stokos. Iš tikrųjų, platesnio masto etnografinės ekspedicijos ir trobesių inventorizavimas buvo pradėtas gana vėlai, 1938 metais, tad iki karo nedaug spėta teatlikti. Dabar jau yra sutelkta gausios tyrinėjimų medžiagos ir paruošta jaunų specialistų tam darbui. Visa tai yra kelių ištvermingų lietuvių mokslininkų kantraus darbo rezultatas. Jų tarpe nuolat užtinkami vardai ir tų, kurie buvo išmokslinti dar prieš sovietinę okupaciją. Tai architektai F. Bielinskis, M. Kleinas, K. Šešelgis, etnografai Kl. Čerbulėnas, V. Žilėnas, istorikas J. Jurginis ir kt. Iš jaunesniųjų lietuviškosios architektūros tyrinėtojų žinomi architektai J. Baršauskas, A. Grinevičiūtė - Jankevičienė, J. Minkevičius, etnografai Iz. Butkevičius, V. Milius ir kt.
--------
Straipsnis atremtas į paskaitą, skaitytą I Baltų studijų konferencijoje Marylando univ. 1968.XI.30.

Po karo pertraukos kaimo architektūros tyrinėjimai atnaujinti 1947 metais ir išsišakojo trimis kryptimis: 1. ekspedicijos ir inventorizacija, 2. rašomi ir spausdinami studijiniai darbai, 3. registruojami saugotini architektūriniai paminklai. Dirbo ar tebedirba šios valstybinės, aišku, komunistų partijos kontroliuojamos, institucijos:

I.    Kauno Politechnikos instituto statybos
fakultetas.
1947-1952 m. ekspedicijose dirbo 54 dėstytojai ir 130 architektūros studentų. Jie suin-ventorizavo 1212 pastatų, padarydami tūkstančius brėžinių ir foto nuotraukų. Tyrinėjimams vadovavo architektai F. Bielinskis ir M. Kleinas. Darbo metode ir jo rezultatuose vyravo architektūrinis požiūris. Kitoms institucijoms išplėtus liaudies architektūros tyrinėjimus, Politechnikos institutas to darbo daugiau nebedirba.

II.    Mokslo Akademijos Istorijos instituto etnografijos sektorius Vilniuje. 1953-1967 metų ekspedicijose dalyvavo keli instituto moksliniai bendradarbiai ir apie 40 braižytojų. Suinventorizuota apie 4000 pastatų, padaryta 16,000 nuotraukų. Vadovavo Iz. Butkevičius ir K. Čerbulėnas. Vyrauja etnografinis ir socialinis - ekonominis požiūriai. Instituto etnografijos sektoriaus vadovė yra Angelė Vyšniauskaitė. Ekspedicijų metu suregistruota per 300 vertingų pastatų, kaip saugotini architektūros paminklai kaimuose ir miesteliuose. Jų tarpe yra ištisi sodybų kompleksai. Atrinkti trobesiai liaudies buities muziejui.
Nuo 1966 m. renkama medžiaga Pabaltijo tautų etnografiniam atlasui. Tam tikslui suruoštos ekspedicijos Užnemunėje ir Vidurio Lietuvoje. Be paprastų kaimo trobesių ir kitokios etnografinės medžiagos, specialus dėmesys skirtas vėjo ir vandens malūnams. Pabaltijo atlaso redakcinės kolegijos narė Lietuvai yra minėtoji A. Vyšniauskaitė.

III.    Mokslų Akademijos Statybos ir architektūros institutas Kaune ėmėsi darbo nuo 1956 metų ir išplėtė tyrinėjimus vėliau. Vadovas prof. J. Baršauskas ir mokslinė bendradarbė A. Jankevičienė. Suruoštos tyrinėjimų ekspedicijos: 1961 m. Žemaitijoje; 1962 — Anykščių rajone ir Žemaitijoje; 1963-64 — Kėdainių, Kupiškio, Ignalinos, Plungės ir Šiaulių rajonuose; 1965 — Radviliškio ir Šiaulių rajonuose; 1966 — Eišiškių, Trakų, Ukmergės rajonuose; 1967 — Vilniaus, Birštono, Pakruojo rajonuose.

IV.    Istorijos - etnografijos muziejus Vilniuje toje srityje dirbo mažiau. Jo direktorius yra V. Žilėnas.   Šiek   tiek   tyrinėjimų   atliko kraštotyros muziejai rajonuose. Atrodo, kad muziejų darbuotojų darbas pastaruoju laiku įsijungia į vadinamąsias kompleksines ekspedicijas, organizuojamas Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos vardu.

V. Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugija įkurta 1961 metais trumpesniu Kraštotyros d-jos vardu, perorganizuota 1965 m. Ją sudaro įvairių muziejų ir mokslinių institucijų atstovai ir šiaip kraštotyros specialistai bei mėgėjai. Sakoma; kad tos draugijos darbas vykdomas visuomeniniu pagrindu, nors iš suvažiavimų aprašymų ir ta proga pasakytų partiečių bei valdininkų prakalbų matyti, kad ir čia viskas kontroliuojama tos pačios valdžios. Draugija įvykdė eilę kompleksinių ekspedicijų senajai kaimo kultūrai tirti, kuriose dalyvaudavo po 60 ar daugiau asmenų. Dalis jų inventorizavo sodybas ir trobesius. Daugiausia Vilniaus skyriaus pastangomis įvykdytos šios ekspedicijos: 1962 m. Varėnos raj. Zervynų kaime (1964 išleista knyga "Zervynos", vyr. red. Vc. Milius); 1964 m. Ignalinos draustinio kaimuose (1966 išleista knyga "Ignalinos kraštas", vyr. red. A. Tyla);
1965    m. Dieveniškių apylinkėje (1968 išleista knyga  "Dieveniškės",  vyr.   red.   Vc.   Milius);
1966    m. — vėl Ignalinos rajono Gaidės ir Rimšės apylinkėse ir Jurbarko rajono Eržvilko apylinkėje; 1967 m. — Merkinės apylinkėje; 1968 m. — Dubingių apylinkėje. Pastarųjų ekspedicijų knygos dar neišleistos.
Kraštotyros d-jos skyriai rajonuose rinko architektūrinę medžiagą mažesniu mastu ir kaupė ją vietiniuose kraštotyros muziejėliuose, kurių 1966 m. buvo 30, gal net 45. Čia neaišku, kur įskaitomi ar neįskaitomi muziejukai mokyklose. Kraštotyros d-jos išleistuose keturiuose "Kraštotyros" straipsnių rinkinių tomuose rašo, šalia vieno kito jau minėto autoriaus, visa eilė naujų, matyt, jaunesnių žmonių, įsijungusių į lietuvių kraštotyros darbus. Tik maža dalis tų straipsnių skiriama namotyrai.

Be minėtųjų institucijų, atskirai pažymėtinas 1966 m. pradėtas organizuoti liaudies buities muziejus (kitur vad. oro muziejumi) netoli Kauno. Jo eksponatams parinkti dabar jau talkininkauja kitos įstaigos. To muziejaus reikalingumą spaudoje diskutavo keli mokslininkai, pradžioje vadindami jį tėviškės muziejumi.
Rašė: F. Bielinskis ir Vc. Milius (1956 "Literatūroje ir Mene"); Iz. Butkevičius (1958 "Moksle ir Gyvenime"); dr. E. Budreika (1959 "Moksle ir Gyvenime", prisimindamas 1913 m. įsteigtą ir II pasaulinio karo metu sunaikintą lietuviškos statybos oro muziejų Karaliaučiuje); arch. Vyt. Žemkalnis (1965 "Kultūros Baruose", primindamas 1930-1937 m. organizuotą oro muziejų Kaune, Parodos aikštėje, kur jau buvo atvežti 6 būdingi kaimo trobesiai); K. Čerbulėnas (1966 "Moksle ir Gyvenime"). 1967 m. "Literatūroje ir Mene" pasirodė kolektyvinis 9 mokslininkų atsišaukimas "Tėviškės muziejui reikia padėti", kviečiantis visuomenę ir įstaigas į bendrą darbo talką. Matyti, šiam lietuviškos kultūros darbui išjudinti reikėjo nemaža pastangų, kol pagaliau gautas valdžios pritarimas.

Liaudies buities muziejui išplanuotas apie 200 ha plotas prie Rumšiškių, palei patvenktą Nemuną. Muziejaus direktorius yra V. Stanikunas, o projektui vadovauja arch. R. Jaloveckas. Berods, jau 7 pastatai atvežti ir pastatyti muziejaus parke. Suregistruota įvairiose Lietuvos srityse apie 100 būdingų pastatų, numatytų perkelti į tą oro muziejų. Be to, pirmasis regionalinis buities muziejus iš kaimų perkeltiems trobesiams eksponuoti pradėtas įruošti 1959 m. prie Rokiškio kraštotyros muziejaus. Jis skiriamas Aukštaitijos etnografinei sričiai. Antrasis panašus muziejus Žemaitijai pradėtas 1964 m. prie Telšių kraštotyros muziejaus. Dzūkijai ir Užnemunei numatomas buities oro muziejus prie Alytaus kraštotyros muziejaus. Valstybės ap-saugon paimtuose vad. landšaftiniuose draustiniuose būsiančios saugojamos ištisos gyvenvietės su sena kaimo architektūra. Tokių draustinių esama Ignalinos ežeryne ir Kuršių nerijoje.

Kiek seniau kaimo architektūros objektus tirdavo universiteto ir Dailės instituto studentai vasaromis: 1960 m. Švenčionių, 1961 — Kelmės ir 1963 — Šakių ir Kapsuko (buv. Mariam-polės) rajonuose. Pastaruoju metu universitetas tokių studentiškų ekspedicijų nebevykdo.

1967 balandžio 15 paskelbtas Kultūros paminklų apsaugos įstatymas. Tarp kitko, architektūros paminklų sąraše suminėti kulto, t. y. religiniai, liaudies buities ir ūkio pastatai (čia, tur būt, suprantami ūkininkų sodybų trobesiai) ir kapinės, vadinasi, kryžiai ir koplytėlės. Įstatymo 25 str. sako, kad kultūros paminklai, kurie yra asmeninė piliečių nuosavybė, remontuojami ir restauruojami jų savininkų lėšomis. Neaišku, kaip tasai reikalavimas bus taikomas griūnantiems buv. ūkininkų, dabar kolchozinin-kų, architektūriškai vertingiems trobesiams. Šio įstatymo taikymo instrukciją leidžia kultūros ministerija.
Tyrinėjimuose ir literatūroje apsiribojama dabartinėmis politinėmis Lietuvos sienomis, nesiekiant etnografinių lietuviškų žemių Mažojoje Lietuvoje už Nemuno ir rytinės Vilniaus krašto dalies dabartinėje Gudijoje.

Specialios literatūros tradicinės liaudies architektūros  klausimais  paruošta  apsčiai.   Joje
panaudota nepriklausomybės laikais surinkta i-liustracinė medžiaga ir naujieji inventoriniai duomenys. Parašytos ir apgintos 6 kandidatinės disertacijos: geografo S. Tarvydo, architektų F. Bielinskio ir J. Baršausko, etnografų K. Čerbu-lėno, Iz. Butkevičiaus ir G. I. Gozinos ir Maskvos. Tos disertacijos yra rankraščiuose ar dalinai ir atspausdintos. Išleistos 5 knygos: J. Baršausko 1956 m., F. Bielinskio 1960 m. (rusų k. Maskvoje); J. Baršausko. K. Čerbulėno, A. Jankevičienės, M. Kleino, J. Minkevičiaus ir K. Šešelgio "Lietuvių liaudies architektūra" I ir II tomai (1965, 1968); "Lietuvių etnografijos bruožai" — kelių autorių, 1964 m. (apie gyvenvietes ir trobesius rašė Iz. Butkevičius). Dvylikos tomų "Lietuvių liaudies meno" albumų serijoje du tomai skirti kaimo, dvarų ir miestelių architektūrai (1957 ir 1965 m., apie 1000 senų ir naujų foto nuotraukų). Apie 60 mokslinių ar populiarių straipsnių paskelbta keliato-miuose rinkiniuose: "Iš lietuvių kultūros istorijos", "Architektūros klausimai", "Paminklų apsaugos inspekcijos metraštis", "Kraštotyra" ir periodiniuose leidiniuose.
Maždaug iki 1960 metų namotyros literatūroje, kaip ir kituose tautotyros raštuose, buvo akcentuojamas "socialistinis turinys nacionalinėje formoje". Vėliau paskelbtieji darbai jau beveik nebeturi politinės - komunistinės frazeologijos. Visi autoriai pabrėžia lietuvių kaimo architektūros reikšmę kultūros istorijai, socialiniams ir ekonominiams santykiams išaiškinti, liaudies menui ir technikai ištirti. Iškelia reikalą skubiai tyrinėti, inventorizuoti ir, kiek galima, išsaugoti dar tebestovinčius trobesius, kurie jau sparčiai nyksta. Pagrindines problemas ligšioliniuose tyrinėjimuose ir namotyros literatūroje suglaudė I. Butkevičius savo 1948-1968 dvidešimtmečio apyskaitiniame referate rusų kalba ("20 let archeolog. i etnograf. ekspedicii institutą istorii Akademii Nauk Litovskoj SSR" Vilnius 1968, pp. 118-125). Tas problemas galima suskirstyti į penkias grupes.

A grupė. Sodybų tipai ir kaimų klasifikacija. Čerbulėnas ir Kleinas klasifikuoja kaimus LLA I tome (1965) ne pagal trobesių išdėstymą, o pirmiausia pagal sodybų grupavimą. Nebesutikdami su ankstesniais lietuviais ir svetimais autoriais, jiedu mato tris kaimų tipus: 1. padrikuosius, 2. gatvinius ir 3. vienkiemius. Šitokią klasifikaciją Butkevičius kritikuoja, nes, atsisakius senesniojo kupetinių kaimų termino ir priėmus padrikų kaimų terminą seniausia-jam tipui nusakyti, lieka nebeaišku, kur priklauso senesniųjų laikų kupetiniai kaimai. Mat, ir gatviniai kaimai gali būti padriki. Dar Butkevičius pasigenda tame LLA I tome bajorkaimių, kurie skirtini kupetinių k. tipui. Patsai Butkevičius siūlo tokią kaimų gyvenviečių klasifikaciją (Lietuvių etnografijos bruožai, 1964): 1. kaimai (kupetiniai ir gatviniai), 2. vienkiemiai ir 3. kolūkiai (kolchozai). Iš tikrųjų, tokia klasifikacija geriau atitinka istorinę raidą. Etnografai ir architektai sutinka, kad etniniai veiksniai nebuvo lemiamieji gyvenviečių tipui susidaryti. Daugiau reikšmės turėjo krašto ūkio istorija ir ekonominiai bei socialiniai santykiai.

B grupė. Namų kilmė ir raida. Lietuvių namotyros literatūroje pastebima šiek tiek maišaties namų pavadinimuose. Namu vadina senuosius, jau išnykusius namus su namogaliu gyvuliams, žemaičių vad. noms arba nums. Kiti gyvenamieji trobesiai — troba, pirkia, stuba — bendrai vadinami gyvenamaisiais namais arba gyvenamaisiais trobesiais. Iš tikrųjų pakaktų bendro namų vardo visokiems gyvenamiesiems trobesiams, nes ūkiniai trobesiai nevadinami namais. O tą "numą" tiktų vadinti senuoju namu, kaip kai kieno ir rašoma.
Kaip namų kilmės klausimu skyrėsi ankstesniųjų autorių nuomonės, taip jos nesutampa ir vad. tarybinėje literatūroje. V. Žilėno (1958 ) nuomone, gyvenamojo trobesio prototipu buvęs negyvenamas trobesys su duonkepe krosnimi (žemaičių ubladė, arba "piekarnia"), o dabartiniai gyvenamieji namai — troba ir pirkia — susiformavę jau XVII amžiuje. Pagal Čerbulėną (1960), pirkios - trobos prototipu buvusi pirtis, kurioje seniau buvo ir gyvenama. Čerbulėnas kritikavo Gozinos 1956 m. tezę, kad troba išaugusi, sujungus senąjį namą su kitu trobesiu. Taip negalėję būti, nes senasis namas ir pirkia - troba visada buvę atskiri trobesiai. Namą nustojo statyti XVII amžiuje, o išlikusieji namai vėliau buvo naudojami kaip ūkiniai trobesiai. Tą painiavą mėgina išspręsti Butkevičius. Jo nuomone, gyvenamojo trobesio prototipas negalėjęs būti antraeilės reikšmės ūkinis trobesys, kaip klėtis, ubladė ar pirtis, nes ir seniau yra buvęs atskiras gyvenamasis trobesys — senasis namas. Istoriniai šaltiniai rodą, kad ūkiniai trobesiai atsiradę vėliau už namą. Pvz., V. Žilėno duotas XVII a. laikas, kada turėjęs susiformuoti gyvenamasis trobesys iš ub-ladės, nepriimtinas, nes jaų XVI a. istoriniai šaltiniai rodo tada buvus dvejopus gyvenamuosius trobesius: senąjį namą ir naujesnę trobą. Panašiai, kaip Butkevičius, klausimą sprendžia ir kiti autoriai: pagal Baršauską, žemaičių troba išsivysčiusi iš senojo namo; pagal Bielinskį, ūkiniai trobesiai neturėję įtakos gyvenamųjų trobesių architektūrai, bet atvirkščiai. Ir Čerbulėnas vėliau (1965) randa, kad pirkia - troba jau egzistavusi IX-XII a., panaši į senąjį namą, su atvira ugniaviete. Abiejų, Butkevičiaus ir Čerbulėno, išvados sutampa, kad žemaičių trobos prototipu buvęs senasis namas, o aukštaičių pirkia išėjusi kiek skirtingą raidos kelią, nes Rytų Lietuvoje senasis namas išvykęs kiek seniau, kaip Žemaitijoje. Tame tarpe namą pakeitusi dūminė pirkia, egzistavusi iki XIX a. ir tik retais atvejais iki XX a.

C grupė. Gyvenamųjų trobesių klasicika-cija — tai klausimas, artimai susijęs su ankstesniąja B grupe. Prieš karą buvo skiriami žemaičių ir aukštaičių namai (K. Mekas). Dabar literatūroje priimti 3 tipai: troba (žemaičių), pirkia (aukštaičių) ir stuba (Užnemunės). Čerbulėnas tam tikrais atvejais jungia pirkią ir trobą į vieną lietuvišką tipą, tik skirtingų raidos variantų. Dar yra pamario žvejų gyvenamasis namas ir aukštaičių kryžminis "rūmas". Tai trobos ir pirkios variantai.

D grupė. Surinktieji ekspedicijų duomenys ir archyvinė medžiaga davė pakankamai faktų studijoms ūkinių trobesių klasifikacijai, charakteristikai ir raidai išryškinti. Vieno kito spausdinto darbo susilaukė ir trobesių ornamentika. Jai pagrindus davė prof. P. Galaunė savo "Lietuvių liaudies meno" knygoje 1930 m. Butkevičius nepaminėjo savo apyskaitoje religinės architektūros tyrinėjimų, nors ir jų buvo atlikta pastaraisiais metais. Tos srities naujos inventorinės medžiagos randame A. Jankevičienės studijoje apie medines varpines (1966) ir tos pačios autorės straipsnyje apie bažnyčias ir varpines LLA II tome (1968).

Kaip religinės architektūros pastatams, taip ir būdingiesiems lietuvių kryžiams bei koplytėlėms atsivėrė žurnalų bei knygų puslapiai tik nuo 1966 metų, kada K. Čerbulėnas paskelbė lietuvių kryžių (Lietuvoje dabar vad. memorialinių paminklų) apžvalgą 1966 metais, ją naujai perteikė LLA II tome ir papildomai rašė žurnaluose. 1967 m. daugiau kaip 400 koplytstulpių ir kryžių buvo atžymėta paminklinėmis lentelėmis kaip saugotini paminklai. Karo ir pokario metais daugybė medinių skulptūrėlių buvo išimta iš griūvančių koplytėlių ir paimta į privačius rinkinius. Tūkstančiai jų pateko ir į muziejus. Dabar pasitaiko balsų sovietinėje lietuvių spaudoje, kad būtų surinktos ar bent suregistruotos skulptūros, esančios žmonėse.

E grupė. Tyrinėjimų metodika. K. Čerbulėnas parašė 12 puslapių rūpestingai paruoštą instrukciją "Kaip daryti liaudies gyvenviečių ir įvairių pastatų aprašus, brėžinius ir fotonuotraukas" (Architektūros klausimai, II t., 1964). Šiame darbe autorius papildė ir kritiškai pataisė senesnę Vilniaus Etnografinio muziejaus 1942 m. išleistą instrukciją, parašytą K. Meko. Liaudies architektūros metodikos klausimus nagrinėjo Iz. Butkevičius "Kraštotyros" I-je knygoje 1963 m. Be to, Istorijos Institutas paskelbė dvi anketas, kaip inventorizuoti sodybas ir trobesius (1958 ir 1962).

Iš mus pasiekusių informacijų ir literatūros atrodo, kad senosios kaimo architektūros tyrinėjimai Lietuvoje užima reikšmingą vietą etnografų ir architektų darbuose. Tik vietoje atsilankius ir po kraštą pavažinėjus, matytųsi, kokioje padėtyje dabar yra tie senieji pastatai. Tokioms kelionėms reikalingų sąlygų Sovietų S-gos aneksuotoje Lietuvoje nėra.

Jei tyrinėjimuose ir spaudoje atlikta gražaus darbo, tai išlikusiųjų architektūros ir aplamai etnografijos paminklų apsaugos padėtis prasta. Laikas verčia skubėti, nes tinkamai ne

Zbarų kaimas Kelmės apylinkėje

daiktai greitai nyksta. Susirūpinimą esama padėtimi tiksliai ir atvirai išsako Stasys Daunys "Kultūros Barų" 1968 rugsėjo numeryje straipsniu "Koks bus etnografinių paminklų likimas". Štai kelios ištraukos:
Kaimuose kiekvieną dieną dingsta senosios mūsų liaudies kultūros paminklai, o muziejų saugyklose bei ekspozicijų salėse etnografinės medžiagos sukaupta dar nepakankamai. Kyla mintis: ar neatsilieka nuo gyvenimo muziejininkų, kraštotyrininkų, etnografų darbo tempai, metodai, gelbstint nuo išnykimo buities bei etnografinius paminklus ? . . . Ne geresne padėtis ir amatininkystėje. Eksponatų rinkėjų dėmesio susilaukė kaimo amatininkai, o kur miestelių ir miestų amatininkų gamybos priemonės, produkcija? Juk pastarieji į liaudies kultūrą taip pat įnešė žymų indėlį. Apsiribodami kaimo amatais, sumenkiname lietuvių liaudies technikos išsivystymo vaizdą. Gal dar nevėlu paieškoti miesteliuose senesnių amatininkų — račių, kalvių, batsiuvių, rimorių ir kitų — įrankių, dirbinių, pačių dirbtuvėlių ? . .. Daug garsių amatininkų dar ir šiandien prisimenama mūsų kaimuose. Tačiau gražiųjų "brikelių", plitusių Rytų Lietuvoje, važelių, spintų, žemaitiškų skobnių, suvalkietiškų kėdžių, ypač lovų, arpų, daugelį pačių meistrų sukonstruotų ar racionalizuotų mašinų linams bei javams apdoroti aptiksime gal tik viename kitame muziejuje ir tai tik vieną kitą pavyzdį.

Trūkstant vietos muziejuose, bandoma pritaikyti išsaugotinus etnografinius pastatus muziejų saugykloms arba paversti juos muziejėliais. Tęsiame St. Daunio citatą:
Margoji klėtelė, šimtametis klojimas, baltomis langinėmis senovinė pirkia, — jei tik yra galimybė, — galėtų virsti etnografiniais muziejėliais .. . Kretingos muziejus žymią dalį liaudies buities rinkinių perkelia į Nasrėnų kaime esančią M. Valančiaus memorialinę klėtelę, deda į niekieno nebenaudojamą koplyčią Kretingoje. Šiaulių "Aušros" muziejus į žaliukų priemiestyje esantį vėjinį malūną perkelia malimo techniką ir saikus".
Rūpesčio kelia pačių trobesių ir ištisų sodybų išsaugojimas, ardant senuosius kaimus.

Iš tolo boluoja nauja mūrinė kolūkio gyvenvietė. Pereini. Namukai, namukai — vienas į kitą panašūs, visa gatvė; pakelė tartum apvalyta nuo etnografijos. Jei kur dar užsiliko kolonuota klėtelė ar tradicinis gyvenamasis namas su langinėmis ar žirgeliais, — vadinasi, nesuspėta nuversti. . . Atrodo, kad drovimasi to, kas šimtmečiais buvo pačių kurta, kai tuo tarpu džiaugiamės ir didžiuojamės knygoje ar muziejaus archyve radę tradicinės sodybos, pastato, seklyčios interjero, vieno kito baldo nuotrauką ar piešinį.

Kartą apžiūrėjome vieną tokią "senovišką" žemaičio sodybos svetainę. Plačios grindų lentos, prikaltos dar medinėmis vinimis (tai kalba apie pastato amžių!). Žemaitiškas skobnis — ąžuolinis, masyvus. Pasieniais suolai. Spinta su segmentine žvaigždute duryse. Stori, keturkampiai skerslankiai ir ant jų dviem eilėm klotos storos, tarytum vaškuotos, lentos. Viskas žemaitiška, o šeimininkas skuba pasiteisinti:   "Ai, nespėjome pasiremontuoti. Nebetinka prie šių laikų"... Įrodinejom ir prašėm, kad dar kurį laiką negadintų seklyčios, gal dar kas užklys pasižiūrėti, gal įvertins. Ką pasakysit: mums išeinant, dėkojo žmogus. "Manėm, kad nebetinka. Jei gražu — paliksim".

... Labai graži idėja išsaugoti senus grupinius kaimus. Į saugotinų kultūros paminklų sąrašą įtraukta jų bent keliolika... Bet kas konkrečiai padaryta, kad tuose kaimuose liktų nors kiek etnografijos? Ar rasime kur nors kokį mokslinį straipsnį apie paminklinių kaimų tradicinių pastatų pritaikymą šių dienų valstiečių buičiai, nepažeidžiant pagrindinių formų ? . .. Pavyzdžiui, paimkime Anykščių rajone, netoli Rubikių ežero, "Pergalės" kolūkyje esantį Mieliašiš-kių kaimelį. Nedidelio, bet gražaus būta. Prieš keletą metų čia dar buvo galima rasti nemaža šimtametinių sodybų su įdomia želdinių sistema. 1968 metų vasarą aplankėme jį su rajono architektu ir tiesiog gėdijomės žmonėms pasakyti, kad kaimas yra saugomas kaip liaudies kultūros paminklas. Jo nebėra. Sodybų ūkiniai pastatai, priklausę kolūkiui, beveik visi nugriauti, nes pradėsi šiaudų stogams. Likusios vienišos pirkios su išdarkytais želdiniais, buvusi gatvė atrodo kaip po stichinės nelaimės. Taip "saugomų" etnografinių kaimų teko matyti Mažeikių, Varėnos ir eilėje kitų rajonų.
Prie šių St. Daunio pastabų ir faktų komentarų nereikia. Bet tai dar ne visi lietuvių kaimo architektūros tyrinėtojų ir mylėtojų rūpesčiai. Dar pora ištraukų paryškins liūdną padėtį sovietinėje santvarkoje, kai buvusieji ūkininkai nebegali patys šeimininkauti.

Laukia konservacijos etnografiniai paminklai ir pakelėse. Štai, išėjus I. Kostkevičiūtės monografijai, Vincas Svirskis tarytum naujai sužydėjo. O pakelėse jo ir kitų liaudies meistrų kūrinių žydėjimo metas ar tik nebus praėjęs ? Apkerpėjo, suskilinėjo, visai nupliko, palinko kryžiai su žmonių figūromis ir saulėmis. Metai po metų jų skaičius pakelėse mažėja. Jei kas, važiuodamas pro šalį, neužkliudė, jei koks meno "mylėtojas" nenu-sipiovė, tai lietus ir darganos baigia su jais susidoroti.. . Bet ar apsaugos lentelės pridengs Svirskio ir kitų liaudies menininkų kūrybos paminklus nuo lietaus, saulės ir vėjų? Juos reikia kažkokiu kitokiu būdu — ne tik prikalta lentele — apsaugoti.

Jau kelinti metai ruošiamasi konservuoti Rokiškio kraštotyros muziejaus liaudies meno rinkinius. Deja, šalia gausių jo etnografinių rinkinių, saugyklų, ekspozicijų veltui ieškotume geros konservavimo laboratorijos; nėra nė konservatoriaus etato. . . Įkūrus konservavimo laboratorijas bent keliuose minėtuose stambesniuose miestuose, būtų galima užtikrinti medienos apsaugą visuose respublikos muziejuose.

Jau patsai tokio straipsnio, kaip tasai St. Daunio, pasirodymas pagrindiniame kultūros žurnale parodo, kad etnografinių ir architektūros paminklų apsaugos reikalai daugiau rūpi lietuviškajai visuomenei, nei valdžiai. Yra žmonių, kurie daro, kas galima, ir tokių patriotų priauga vis naujų.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai