Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Vaišvilkas PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JUOZAS KRALIKAUSKAS   
—    Gimiau būti vienuoliu.
—    Nugi jau, nu! — nustemba Traidenis. — Sveikas gimei valdovo sūnum.
—    Noriu išsilaisvinti, ištrūkti.
—    Va tai tau.
—    Jaugi nepakeliama.
—    Lyg būtum kokioj nelaisvėj, — stebisi Traidenis.
—    Taip, čia esu belaisvis.
—    Nesapnuok. Esi Viešpatis. Už visus laisvesnis,
—    Noriu pasišalinti. Kaip ligotas žvėrelis, nuošalion tankmėn nulįsti.
—    Savo gi valia persivertei. Esi gėrybėm pertekęs, o badauji. Pats save skriaudi, užuot atsileidęs diržą. Draudi sau, kas skanu ir sveika. Nesuprantu, kokia iš to nauda tavo dievui.
—    Kad dar pagonis, tai ir nesupranti.
—    Vieną dieną šveiti mėsą, o kitą — nė kąsnelio. Bet žuvį — taip. Koks gi tavo dievui iš to gerumas ar šlovė?
—    Gyvenimas duotas ne mėsai ryti.
— Jei būčiau katinas, kasdien mėsos ikva-liai prisipampčiau.
—    Aš irgi ne katinas. Bet man, kaip ir katinui, rūpi gyvenimas da-bar, šian-dien.
—    Betgi kur kas svarbiau anapus. Čia tik trumpas dabar, o anapus be pabaigos. Ir didysis apaštalas Paulius buvo prisižadėjęs: "Niekados nevalgysiu mėsos".
—    Susitikęs tą didžiūgį, kadugiu plakčiau ilgas kojas ir rėkčiau: "Liga laukan, sveikata vidun!"
—    Apaštalas Paulius buvo neaukšto stoto. Jis didis savo dvasia. O tai tave, pagoni, reikėtų plakti ir rėkti "Liga laukan".
—    Rėk. Niekas gi nedrįs sudrausti. Plak svečią, dargi giminę.
—    Būk ramus. Aš jaugi nieko neplaksiu. Grįžtu vienuolynam
— Šikšnosparniu dūlėti, — nusišypso Traidenis. — Ko tau čia stinga? Gi visko — per akis.
—    Geidžiu sugrįžti saulėtekin.
—    Kokian saulėtekin?
—    Kristuje. Traidenis kosteli:
—    Vėl tas Kristus. Džiūsti, vysti dėl kažkokio tolimo Kristaus.
—    Tolimo? Kristus man artimesnis negu tu. Ir negu Švąrnas. Jis man artimesnis negu mano tėvas.
—    Žmogui brangiausia — gyventi. O kas gi peni: Žemyna ar Kristus?
—... nukrečia šiurpulys.
—    O kas gi šildo ir šviečia: Saulė ar Kristus?
—    ... — ima trūkčioti dešinysis vokas. Kiek patylėjęs, nusišypso atlaidžiai: — Žinia, kol pagonis, viską kitaip matai. Betgi būti vienuoliu ir valdovu drauge ilgiau nebegaliu.
—    Negali?! — Traidenis nusijuokia ir pakartoja: — Tu negali?
—    Jau ne.
—    Iš upės tėkmės — užutėkin. Iš vieškelio vėl šunkelin.
—    Atvirkščiai. Nūnai esu šunkely. Pusė vienuolio, o pusė valdovo.

—    Dvigalvis?
—    Dvigalvis ir dviširdis.

—    Tai kam kentėti. Nusimesk vienuolio galvą, ir būsi tik valdovas.
—    Dvigalvis, chm, gerai sakai. Teisybė, kam gi kentėti su dviem galvom.
— Aišku.
—    Dėl to gi ir nusimesiu žemvaldystę. Ir nedelsdamas vienuolynam
—    Nedelsdamas? O kas gi taip gena? — suklusta Traidenis.
—    Esu išsižadėjęs turtų, žemių ir valdžios. Privalau daryti, ką pačiam Dievui prižadėjau.
—    Užsižiūrėjęs aukštyn, nematai žemės po kojų. Per daug rūpiniesi, kas bus anapus. O paikai niekini, kas čia reikalinga. Kas anapus — nepabėgs.
—    Chm-mm!
—    Kai rasim, tai ir žiūrėsim.
—    Tai sugrįžęs ir liepk saviškiams pamesti visus darbus. Gana paikai lieti prakaitą. Kam vasarą rūpintis kailiniais, malkom ar peniukšliu. Kai žiema ateis, tada ir pasirūpinsit. Chm.
—    O katra puse daugiau rūpinos tavo tėvas?
—    Jei prisikeltų, jau nebenorėtų būti valdovu.
—    Nušneki.
—    Po to, ką pamatė ir dabar žino.

—    Jis prašytųsi vienuolynan, — nusijuokia Traidenis.
—    Taip, jis išvyktų su manim vienuolynan. Ir evangelija gi moko: "Žmogaus Sūnus atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti".
—    Tavo tėvas tik nusikvatotų dėl tokių žodžių. Kas gimė būti valdovu, tas ir mirs valdovu.
Abu pabūna tylėdami.
—    Klausyk, Traidenį. Priimk Rytų Bažnyčios krikštą.
—    O kad aš gi nenoriu.
—    Už tai tau perleisiu Lietuvą.

—    Sapnuoji Perleisi ir užsidarysi. Nulįsi pa-čian paežin ir užsikąsi užkabory?
—    Su dideliu džiaugsmu būčiau tavo krikšto tėvu.
—    Tai tau. Būtum tėvas,—nusišypsojo Traidenis. O kodėlgi man būtinai krikštytis?

—    Būtinai, taigi.
—    Ale kodėl? — nusistebi Traidenis.
—    Tik su tokia sąlyga perleisčiau.
—    O kodėl tik su tokia?
—    Lietuva dėl pagonybės plūsta kraujuje. Neatsimuša priešų.
—    O ąr ne krikščionys geria jos kraują? Lyg neišgirdęs:
—    Ją globos ir laimins Dievas, kai ji priims Rytų Bažnyčios krikštą. Lietuvai reikia tokio valdovo, kuris girdėtų ir suprastų laiko šauksmą.
—    Tavo tėvas gi priėmė krikštą. Jis gi atsiliepė, anot tavęs, į laiko šauksmą.
—    Ne iš Rytų Bažnyčios. Ne iš tos pusės. Anuomet kaip jį atkalbinėjau su dėde Feodoru. Nepaklausė. Ir vis tiek ne krikštas jam pakenkė, o teutonų piktadarybės. Jie, kaip ir totoriai, palieka antikristinius pėdsakus.
—    Lietuviai laimingiau gyveno, kol nė apie katrą krikštą nebuvo girdėję. Kur kas laimingiau.
—    Be Dievo žmogaus gyvenimas tuščias.
—    Nėra tokio lietuvio, kurs būtų be dievo. Tik kokio dievo?
—    Jaugi prinokęs metas Lietuvai apsivilkti pravoslavija. O valdovui reikia pirmiau už kitus, — nutyla ir laukia, klausiamai žiūrėdamas.
Bet ir Traidenis tyli. Klausimas tebekybo.
—    Tai kaip?
—    Kas kaip?
—    Ar krikštysies?

—    Kai girdžiu girią šlamščiant, žinau, dievai ir senoliai arti. Iš jų manoji gyvata. Jie ir gyventi kasdien gelbsti. Žmogui visų pirmiausia reikia žemės po kojom. O į dangų — nebent turėtumėm sparnus. Bet ir paukščiai, net tie, laikosi prie žemės. Kaipgi nutraukčiau virkščią tarp šerdies ir širdies?
—    Laukti nėra ko, ir nėra kada. Lietuvai verktinai reikia išsigelbėjimo, reikia pravoslavi-jos. Ne čia gi pasiliksim po mirties.
Traidenis atpučia šerinį ūsą:
—    Tik čia.
—    Dievas svarbiau už girią ir senolius. Jis už viską aukščiau. Viskas jo sutverta. Dievui ir Bažnyčiai pirmenybė prieš visa.
—    Pirmenybė tam, kas nešioja, augina, peni ir šildo.
Vėl lyg neužgirdęs:
—    Nedelsk. Apsikrikštyk kuo greičiau. Ir tada perimk iš manęs Lietuvą.
—    Savo dievų aš nekeisiu į svetimus, nematomus ir nesuprantamus, — tvirtai pasisako Traidenis. — Man brangiau žemė, o ne kieno prasimanytas dangus.
—    Žemę matai, dėl to. Žmogui greičiau tas po širdim, kas po akim. Bet kas gi žemė prieš amžinąjį dangų?
—    O kur jis? — blyksteli akimis Traidenis.
—    Gyvenu ant žemės ir iš žemės. Čia gyvens mano vaikaičiai ir vaikaičių vaikaičiai. O dangus — tai medumi apteptas melas.
—    Chm! Negandas įsimetęs tavin, tikrai.
Svarbiausias mūsų rūpestis ne apie dangų, o kaip apsiginti, — tęsia Traidenis. — Kaip žmonėms prasimaitinti, kaip peržiemoti. Kas bus čia, o ne kažin kur. Kas šiemet, o ne kažin kada.
—    Lietuviams sunku atsispirti prieš Ordiną. Ir vis sunkėja. Tad reikia vienybėn dėtis bent su Švarno žemėm.
—    Vienybėn? Tavo tėvas rusinus laikė visų seniausiais priešais. Kur jie dabar užsiveisę, ten mūsų giminių žemė.
—    Žinau tai. Mano gi motina iš ten. Dėkui Dievui, galindai jau seniai pravoslavai. Netgi ir cerkvinę šneką prisiėmė. Pats Dievas susodino lietuvius kaimynais su rusinais. Tai kodėlgi mums vis priešais būti? M? Bendraujant suartėjamą.
—    Sakai, gana budėti. Tegu sau užima dar daugiau. Bet kada jiems būtų gana? Negi nežinotum, kad Danilas ir Vasilkas dėjosi su teutonais prieš jotvingius ir lietuvius? Broliautis su piktu raugu?
—    Aš ir geidžiu pikta atversti geran. Tene-bus daugiau liejamas dviejų kaimynų kraujas.
Ant bendros žemės, taigi, visąlaik. Pravoslavas svainis tevaldo drauge ir Lietuvą.
—    Švarnas? — surinka Traidenis. — Lietuvą rusinui pajungti? Ne mūsų net genties?
—    Nerėkauk — aš nekurčias. Ir žinok: Dievas nepriklauso nei vienai giminei, nei kokiai genčiai. Šventoji Bažnyčia neskiria žydo nuo graiko. Taip ir aš neskiriu lietuvio nuo rusino, bužino ar galindo.
—    Jau neskiri? Tu drignėm apšertas.
—    Visi esame Viešpaties Dievo vaikai. O kad atsisakai krikštytis, aš negaliu kitaip.
—    Negali kitaip! Kaip galėsi, jei rusinu drignėm apšertas.
—    Tačiaugi perleidžiu ne kokiam svetimajam, o savo svainiui. Kuo jau kuo, o Švarnu aš pasitikiu.
—    Kuo jau kuo, o Švarnu! — piktinasi Traidenis. — Ar ne Švarnas gi buvo Eiginą beuž-maunąs ant kuolo?

—    Tuo nesistebiu.
—    Nesistebi!

—    Pasalūniškas savo geradario žudikas. O būtum girdėjęs, kaip šėtoniškai atsakinėjo. Galop ir svainis buvo jau iki kaulų smegenų per-krimstas.
—    Įsakė nugalabyti taip šlykščiai ir iš lėto. Negirdėta mūsų šalyje. Net gaidį ar avį ko greičiau. Ilgąja mirtimi net Dundulis nebaudžia. Nutrenkia tik staiga. Kad pasitiki, kodėlgi bausmę pakeitei?
—    Kadangi prašė leisti su žirgu atsisveikinti. Dar ne suvis žvėris, jei žirgą myli. Kad iš viso dar ką nors myli.
Traidenio akys aštrios, piktos.
—    Tai priimk pravoslavija. Sakiau gi, mielai viską tau palikčiau.
—    Kad tik būtų pravoslavas.
—    Aš tik pravoslavui tegaliu perduoti.
—    Tau jei tik pravoslavas, tai grynas, kaip vaškas. O jei ne — juodas, kaip derva.
—    Man neapsakomai rūpi, kad po manęs Lietuva būtų vedama šventojon Cerkvėn. Pravoslavija sulies rusinus ir lietuvius vienybėn.
—    Ne vienybėn suliesi, o tik labai supiu-dysi. Lietuviai pasmerks tave.
—    Bizantinis krikštas suriš taikon kaimynų žemes.
—    Tu pagal rusinu pakusą.
—    Lietuvos likimą nuspręs ne karai, o krikščionybė.
—    Tave keiks ilgai.
—    Kaltinti ir smerkti galima tik tai, kas iš piktos valios. Čia gi mano geriausioji valia. Žinia, gali dar kas nesuprasti, kam pavasarį barstomi grūdai. Bet ateis derliaus nuėmimo metas: tada grūdų sėją kiekvienas mulkis pateisins.

—    Nesitikėk jokio derliaus. Jei Švarnui, tai pravoslavija tik atitolintum nuo Lietuvos.
—    Šitaip manai?
—    Švarnas Lietuvoj — tai musė virale. Būtų išgriebtas ir numestas. O pravoslavija Lietuvoj — šlapias žalių pagalių laužas. Kol valdytojas išsišiepęs pučia, šiek tiek rusena. Vos nustosi pūtęs, tuoj užges.
Traidenis akimis veria. Šitos akys jau priešo.
—    Prieš Švarną stosi?
—    Lietuvoj ne tik aš gyvenu. Yra jaugi ir lietuvių pravoslavų. Mano broliai — visi keturi. Sirputis, už tave bekovodamas, vos gyvas išliko. Yra ir daugiau.
—    Žinau. Bet negaliu gi bet kam perduoti.
—    Svetimųjų apžlibintas jau nebematai, kur akmuo, o kur duobė. Mūsų šaknys ir gyvata tik tėvų žemėje. Tik protėvių palikime. O tu šitai paniekini. Tau labiau rūpi prasimanytas dangus. Tau už viską brangesnis Kristus, labai toli ir seniai gyvenęs.
—    Tu šitaip, chm? Metropolitas tikrai šventos Dvasios įkvėptas perspėjo.
—    Aure, kieno pastumdėlis tapęs! Kažkoks žmogėnas iš Rusios jau rikiuotų mūsų gyvenimą! Antras kuprotas Kirilas!
—    Nerykauk, neplyšk, jaigi prašiau. Nerėk, susimildamas. Žemes palieku sesers vyrui. Neieškok čia išdavimo ar kokios kaltės. Trokštu tik, kad Lietuvai užtekėtų Cerkvės šviesa.
—    Neužtenka norų. Reikia pramatyti pasekmes. Švarnas neilgai tevaldytų žemes tarp Neries ir Nemuno. Aš persergiu tave. Ne pravoslavų Cerkvę įvestum Lietuvon, o didį kraujo praliejimą.
—    Jaugi pasakiau. Lietuvai arba su rusinais, arba žūti. Trečio kelio nėra.
—    Tavo galvon ku-kū įsimetė. Iškleipi ply-nėn badauti, palikdamas kitam puodus mėsos. Ir kad dar kam — Danilovičiui! kraugeriškos Riu-riko veislės gerklėn. Negalėdami kovoje įveikti, nori per tave mus apgaule užvaldyti.
—    Švarnas bus išgelbėtojas, o ne apgavikas.
—    Išgelbėtojas! Tai kad išdaiga, kad prajo-vai! O jeigu jis ima ir atsisako? Nebūtų išgelbėtojo — ir mums jau galas. Tik bėk ir rėk. Gelbėtojas po gelbėtojo. Ir vienas už antrą prašmatnesnis.
—  Chm, turėčiau tavęs jau pasisaugoti? Tavo brolių irgi, m?
—    Saugokis labiausiai tų, kurių pajungtas esi. Kijevo ir Galičo.
—    Ne jie užmušė mano tėvą ir brolius. Pagonys.
—    Saugokis Levo, Vasilko ir Švarno.
—    Jeigu ir manęs lauktų tėvo dalia, tikrai ne iš pravoslavų rankų.
—    Anąsyk išgelbėjau tave. Už tai galop nu-sispiovei mano barzdon. Tačiau vis tiek perspėju giminės žodžiais. Sumanei, lyg pablūdęs. Kraujo maudynėn įstumsi daugybę pravoslavų ir nepravoslavų.
—    Judas gali būti ir giminėje. Gi buvo net iš apaštalų.
—    Judas, apaštalai, rusinai, bužinai, polov-cai, Švarnas, visokie danilovičiai, kirilai ir gri-gorijai — štai kokiais niekadėjais tu užterši Lietuvą.
—    Padarysiu, ką man šventoji Cerkvė liepia. Toliau tebūnie, kas bus, — ištaria ir didžiu ūgiu atsistoja prie skobnio. — Aš gi tau sakiau: Lietuvos likimą išspręs tik krikščionybė. Kas bus, ne tiek pagal žmonių nuosprendžius, kiek pagal Apvaizdos nuolėmį.
Žiūrėdamas akysna, Traidenis atitaria ryžtingai ir pasitikėdamas savimi:
—    Iš žemės visa gyvybė ir gėrybė. Net die-viniai ąžuolai giliai žemėn įsiskverbę. Ogi tu, džiūstąs nelaimingas sapny, esi atitrūkęs nuo savo šaknų. Dėl to tavo gyvenimas toks be džiaugsmo ir nevaisingas.
—    Atitrūkęs nuo savo šaknų? Nuo žalčių, ąžuolų, žynių, prietarų . . .
Traidenis linguoja galvą:
—    Tuščiažiedis tu. Aš tik bergždžiai aušinu čia burną. Ne dievai ir senolių papročiai išnyks nuo žemės. Tai tik tuščiažiedžiai dings be žymelės.
—    Tau gi žalčiai ir ąžuolai suteiks amžinumą.
—    Žalčiai ir ąžuolai nusigręš nuo tavęs, kai svetur slinksi. Tau rusinai uždėjo svetimą galvą. Ji tave nuvedė prapultin.
Traidenio veidas atrodo lyg kietybėn išdžiūvusio molio.
—- Ačiū, Traidenį, labai dėkui! Būk sveikas ir laimingas! Gyvuok daugel daugel metų! — peržegnoja išeinantį.
Ir pasijaučia, lyg jau netenkąs pusiausvyros. Lyg tuoj grius, kaip anąsyk prie sudegintos Kankinių cerkvės . . . Dar kiek jūs matysite mane, ir dar kiek — jūs jau nematysite manęs . . .
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai