Aidai.eu Apžvalga

"VAKARĖ BANGA" IR "TRAPUS VAKARAS" G. Tulauskaitės ir K. Grigaitytės rinkiniai

Parašė Mirga Girniuvienė

Vakarė banga — tai Gražinos Tulauskaitės eilėraščių knyga, kurią išleido Lietuvių Dienų leidykla (1968, 123 psl.). Trapus vakaras — tai Kotrynos Grigaitytės eilėraščių rinkinys, atspaustas Immaculata Press spaustuvės (1968, 103 psl.).

Šie rinkiniai savo turiniu yra panašūs. Abiejuose rinkiniuose atveriami moteriškos širdies pergyvenimai, aprašomas mirties laukimas bei amžinybės ilgesys, apmąstomas gyvenimo trapumas. Tačiau kadangi tai yra poezijos, o ne filosofijos veikalai, natūralu, kad būtų vertinamas ne jų turinys, bet technika, kad kritiko dėmesį kreiptų ne kas, bet kaip parašyta. Užtat ši recenzija analizuos (1) įvaizdžius ir (2) bendrą šių įvaizdžių sukurtą įspūdį.

Grigaitytė ir Tulauskaitė savo į-vaizdžiuose retai tepripažįsta konkretų daiktą. Todėl aplamai jų poezijai yra būdingi abstraktumas, matematiškas simbolizmas ir proziškumas.
Sakysime, šiose Grigaitytės eilutėse matosi abstraktumas:
... taip nesiliauja bangavusi
vėlių eilė
į šaltą laiko širdį.
(Trapus vakaras, p. 33)

šios eilutės yra abstraktumo pavyzdys ta prasme, kad "vėlių eilė" ir "šalta laiko širdis" išreiškia mintį, bet nesukuria vaizdo. Svarbu čia suprasti pačią mintį, o ne stengtis įsivaizduoti laiko širdį. Abstraktumas ir yra būdingas tuo, kad jis yra taikytas protui, o ne vaizduotei.

Panašus abstraktumai yra randami ir Tulauskaitės eilėraščiuose:
širdyje man spindės tasai takas,
Iš žvaigždžių į dainas įsipynęs,
Sakalais kur svajonės vis lekia
Ir sapnai, grįždami iš tėvynės.
(Vakarė banga, p. 123)

Aišku, čia nereikia stengtis įsivaizduoti konkretų svajonių taką. Svarbu tik suprasti, kad tos svajonės yra gražios ir brangios. Tad ir galima sakyti, kad ir Grigaitytė, ir Tulauskaitė yra abstrakčios poezijos šalininkės.
Motina tardama, kad jos sūnus yra jos gyvenimo kryžius, išsireiškia matematišku simbolizmu. Būtent, jai kryžius lygu vargui (kaip x lygu y lygtyje 4 plus x lygu 4 plus y). Matematiškas simbolizmas yra būdingesnis Tulauskaitei, negu Grigaitytei. Pvz., šiose jos eilutėse širdis lygu atviram jausmų išpasakojimui:
... Ir ne žydinčią knygoje širdį
matysit,
Bet tik popieriaus lapų
pageltusią krūvą.
(Vakarė banga, p. 117)

Panašiai visas šis Tulauskaitės eilėraštis yra matematiškai simboliškas:

Gintaro inkaras rankoje.
Rasa sidabruoja akis.
Atminimų skeveldras rankioju:
Žvaigždė gal kur sušvis.
Išplauks ne vienas laivas Naktin...
Audra širdies nenuskandins.
(Vakarė banga, p. 26)

Ir inkaras, ir žvaigždė, ir naktis turi savo iš anksto nustatytą prasmę. Pvz., žvaigždė lygu vilčiai. Nors Tulauskaitės poezijoje matematiškas simbolizmas yra dažniau sutinkamas negu Grigaitytės poezijoje, bet ir čia jo pasitaiko:

Ar užpūtė tave pūgos,
O gal vandenys užliejo?
Mano žvaigžde rytmetine,
Kam gi lioveisi spindėjus.
(Trapus vakaras, p. 61)

šiose Grigaitytės eilutėse, kaip ir Tulauskaitės, žvaigždė lygu vilčiai.
Proziškumas yra pasitenkinimas vien aprašymu, be savito žvilgio ar gilesnės minties. Keli Grigaitytės eilėraščiai yra proziški ta prasme. Pvz., šiame eilėraštyje nei individualus pergyvenimas, nei sava mintis nesušvelnina enciklope-diškos šaknies augimo analizės:

Po akmenų skeveldrom,
šaknis gyva ir nerami,
daigui ieško kelio į šviesą.

Kaip peraugti kietą
raudono molio klodą,
kaip saulėj išsitiesti?

šaknis, šaltinio gaivumu
uolienoj girdyta,
tarp akmenų briaunos
sau ieško kelio...
(Trapus vakaras, p. 31)

Grigaitytės proziškumai yra lengvai surandami. Sunkiau juos rasti Tulauskaitės poezijoje. Mat, ji neapsieina be personifikacijų bei metaforų :

Mėnulis žvaigždžių prisodino
Grįžulo pilnus Ratus
Pavežiot debesų pusnynu,
Kolei aušra nepabus.

Ir skamba jų linksmosios dainos,
Per visą naktį girdžiu, —
Kol sode uždainuoja rytas,
Pražydęs rojaus medžiu.
(Vakarė banga, p. 17)

šis eilėraštis yra nakties dangaus aprašymas be gilesnės minties. Tačiau negalima sakyti, kad jis neišreiškia savito žvilgio. Ne kiekvienas teigtų, kad mėnulis sodina žvaigždes, kurios linksmai dainuoja.
Įsitikinę, kad abstraktumas, matematiškas simbolizmas ir proziškumas iš tiesų yra būdingi Grigaitytės ir Tulauskaitės poezijai, galime įvertinti, kokį įspūdį jie palieka skaitytojui.

Aišku, kad, būdamas priešingybė vaizdingumui, abstraktumas yra blankus. Palyginus su konkrečiomis, abstrakčios eilutės yra negyvos, šaltos. Pvz., sekančios Grigaitytės eilutės yra vaizdingos:

Tyli žegnonė nubanguoja
viečio želmenimis.
Ateina vakaras vėsą klodamas
ant įkaitusių stogų.
(Trapus vakaras, p. 51)

Vėsaus vakaro kontrastas su įkaitusiais stogais padaro eilėraštį dinamišku, o kviečio želmenų bei į-kaitusių stogų konkretumas padaro jį gyvu. Užtat skaitytojas geriau įvertins šitokias eiles, negu tokias, kurios mini laiko širdį ar svajonių taką.

Matematiškas simbolizmas yra dažnai banalus, pvz., žvaigždė dažniausiai, kaip ir cituotuose posmuose, simbolizuoja viltį. Jam dažnai trūksta originalumo, kuris prašoktų trafaretus ir liudytų poeto nuoširdumą. Taip pat jis užkerta kelią subtilumui. Žvaigždė yra lygi vilčiai, — ir nieko daugiau.

Kaip ir matematiškas simbolizmas, proziškumas sukuria plokštumą, kurioje vystoma tema teįgy-ja vieną dimensiją. Kas parašyta — parašyta, o už to — nieko daugiau. Nėra žodžių, kurie priverstų skaitytoją stabtelti ir eilėraštį pagvildenti. Taip šaknies aprašymas neįgyja jokios antros, gilesnės prasmės.
Tyli žegnonė nubanguoja
kviečio želmenimis.
(Trapus vakaras, p. 51)

šiose Grigaitytės eilutėse nesiperša simbolizmas, tačiau žodis "žegnonė" implikuoja ramų užbaigimą dienos ar gyvenimo. Plg. su sekančiomis jau proziškomis jos eilutėm:
Po akmenų skeveldrom,
šaknis gyva ir nerami,
daigui ieško kelio į šviesą.
(Trapus vakaras, p. 31)

čia nė vienas žodis subtilių implikacijų neturi.
žinoma, čia tik bendro įspūdžio išdėstymas. Jam galima rasti išimčių. Pvz., Tulauskaitės eilutėse į-domus palyginimas tarp žvaigždžių ir žaizdų:

Kada širdis mana,
Kaip rudenio dangus žvaigždžių,
Žaizdų pilna ...
(Vakarė banga, p. 104)

Taip pat vaizdus yra jos varveklio aprašymas:

Žiema, kai prieš langą kabins
Žvakes sidabruotas iš ledo ...
(Vakarė banga, p. 100)

Tačiau žymiai būdingesni Tulauskaitei yra sekantys išsireiškimai: "...uždainuoja rytas..." (p. 17), "Tavo žydinčios dienos dainuoja..." (p. 40), "...Debesų vis klausausi dainų" (p. 111) ir pan.
Grigaitytės eilėraščiuose dažniau pasirodo vaizdingumas bei subtilumas:
Laukai užtvinę pirmomiegio
saldumu, saulė svyra į debesio rūstį.
Oras tebevirpa išskridusių paukščių sparnų
ritmu.
Voratinkliai, gyvsidabrio akimis
sužiurę,
Dievo karvytę supa.
Koks neaprėpiamai didis,
per vėlai pražydusios,
ramunės vienišumas...
(Trapus vakaras, p. 49)

Deja, šitokie eilėraščiai nesudaro rinkinio daugumos. Užtat skaitytojui daug kur tepalieka blankumo, banalumo ir plokštumo įspūdis.

Abi poetės, Gražina Tulauskaitė ir Kotryna Grigaitytė, mūsų poezijos skaitytojams yra seniai gerai pažįstamos. Paskutinieji jų "vakariai" leidiniai šliejasi prie eilės ankstesnių rinkinių. Suprantama, juose poetės tik ankstesnius savo kelius gilina, o ne gundosi naujais užmojais, "revoliucijomis". Bet dėl to šie jų rinkiniai ir bus artimesni bendraamžiams skaitytojams. O mano kartos skaitytojams jie gali pasirodyti "svetimi". Sprendžiu iš to, kad, tiesą pasakius, man pačiai buvo nelengva į juos įsijausti.
Mirga Girniuvienė

Sukurta: Kretingos pranciškonai