|
Parašė Vladas Šlaitas
|
NUO TO LAIKO
Niekur prie nieko nebeprisirišu.
Nuo to laiko,
kai esu be namų,
viskas nemiela ir svetima mano širdžiai.
Ten mes sėdėjom pas Babiloną ir verkėm.
Kaip gerai pasakyta.
Savo metu,
kai gyvenau savame krašte,
aš niekados nė iš tolo nepagalvojau,
kad šitie žodžiai buvo ir man parašyti.
Ten mes sėdėjom ant upės kranto ir verkėm,
mano tolimas krašte.
ANTRĄ KARTĄ NENORĖČIAU GYVENTI
Tiktai reljefas keičias labai iš lėto.
Keičiasi taip, kad reikia šimtmečio
pastebėti mažiausiam pasikeitimui upės ar
ežero,
arba slėnio.
Tai tiktai medžiai ir žmonės keičiasi greitai.
Keičiasi taip, kad po keturiasdešimties metų
sunku atpažinti vaikystėj matytą veidą.
Ir atminimų medeliai
po keturiasdešimties metų siūbuoja kaip tankūs
mūrai.
Antrą kartą nenorėčiau gyventi,
nes šimtui metų praėjus,
būčiau svetimšalis gimtojo miesto gatvėse.
STEBUKLAI
Gimimas yra nemažesnis stebuklas už mirtį ir
prisikėlimą iš mirusiųjų.
Kadangi kūdikiai gimsta mūsų akivaizdoj,
kadangi kūdikiai mūsų akivaizdoj bręsta ir auga,
mes nebemokam atskirti stebuklo nuo
kasdienybės.
Dažnas pasikartojimas praranda įspūdžio jėgą.
Ar prisikels šitie kaulai?
Ar prisikels šitie kūdikiai,
kurie per septyniasdešimt metų pasens ir suguls
į žemę?
Ar prisikels šitie kaulai?
Jeigu nebūtų vilties prisikelti iš mirusiųjų,
aš niekados nė iš tolo neužsiminčiau apie kaulus ir mirtį.
LABAI DAUG
Gimdamas neatsinešiau nieko,
tačiau mirdamas nusinešiu su savim
labai daug:
sumą visų šio pasaulio vaizdų,
sumą veidų ir įvykių,
didžiausią krūvą užrašų,
užrašytų ir neužrašytų,
tiktai šiaip atminty atžymėtų,
sumą gražiausių pavasarių,
dėl kurių buvo verta gyventi.
Visa tai iškeliaudamas pasiimsiu kartu su savim,
kad po mirties prisiminčiau prabėgusį
savo gyvenimą.
Mirsiu kaip šio pasaulio didžiausias Krezas.
PASKUTINĖS ROŽĖS
Laikas,
kuris praėjo,
yra ne mano.
Antra vertus, jis niekados ir nebuvo mano.
Buvo laikas, ir dingo laikas.
Ir nėra laiko.
Ir paliko tik paskutinės rudenio rožės.
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
