Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVOS METRAŠČIAI —LIETUVOS ISTORIJOS KELIO RODYKLE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JUOZAS JAKŠTAS   
M. Jučo "Lietuvos metraščiai"
1. Dalykiškas žvilgsnis

Kai užsimename apie sovietinės Lietuvos istoriografiją, dažnai linkstame apie ją smerkiamai kalbėti. Sakome, jog ten visa Lietuvos praeitis nušviečiama pagal marksistinį - leninisti-nį mokslą, atseit, nukrypstant nuo pačios istorinės tikrovės. Nepaisoma praeities, kokia ji buvo, bet stengiamasi vis įrodinėti, jog ji vystėsi taip, kaip K. Marksas mokė—klasių kovos ženkle. Istorijos vyksmo centre vis matomi "feodalai" su pačiais kunigaikščiais priešakyje, t. y. išnaudotojų klasė, engusi liaudies masę. Visa jų politika buvusi grobimas viduje įr santykiuose su kaimynais. Net ir Lietuvos ekspansija į rytus ir pietus aiškinama savanaudiškais grobuoniškais "feodalų" tikslais.

Lietuvos praeitis taip pat iškraipoma, kai liečiami jos istoriniai santykiai su Rusija. Čia vis vengiama minėti bet kokie priešingumai tarp lietuvių ir rusų ir stengiamasi įdiegti skaitytojams mintį, kad lietuviai pasinaudoję tais santykiais su didžiuoju kaimynu ar kaimynais, jei kalbama apie tris tautas: rusus, ukrainiečius ir gudus. Šiuo atveju aiškiai prasikiša šiandienykštė "didžiojo brolio" uždėta "globa". Jai norima rasti pateisinimą ir istorijoje.

Prie šios sovietinės istoriografijos linijos turėjo taikytis mūsų istorikai, išleidę tritomę (1957 - 65) "Lietuvos TSR istoriją", taikomą pirmiausia, berods, aukštosioms mokykloms. Kadangi veikalas kolektyvinis, tai jis išėjo perdėm disparatiškas, straipsnių pobūdis įvairuoja. Tas pats marksizmas - leninizmas vienuose straipsniuose prasikiša daugiau, kituose mažiau. Mažiausiai jo tėra K. Jablonskio rašytose dalyse. Čia jaučiama prityrusio istoriko, suvereniškai valdžiusio šaltinius ir pagal juos dalyką dėsčiusio plunksna. Labiausiai sovietiškai linijai pasidavęs pasirodo vyriausias redaktorius J. Žiugžda su savo lėkštais, vietomis su tikrove prasilenkiančiais ir pataikūniškais straipsniais.

Tačiau klystų, kas spręstų apie dabartinę Lietuvos istorijografiją vien iš šios didžiosios Lietuvos istorijos. Šalia jos išleista nemaža darbų, kurie žymiai pastūmėjo mūsų istorijos mokslą į priekį. Daugiausia mokslinių leidinių skelbia Mokslų akademijos Istorijos institutas, kur susispietę vadovaujantieji Lietuvos istorikai. Minėtini monumentalūs leidiniai, kaip Lietuvos istorijos šaltiniai (4 t.), vertingų studijų rinkinys "Iš lietuvių kultūros istorijos" (4 t.) ir kiti.

Paskutiniais metais, gal būt, ryšium su politiniu "atolaidžiu", mūsų istorikai drįsta jau savaimingiau, sakysim, tautiniu požiūriu žvelgti į Lietuvos praeitį. Pažymėtina, kad vadavimasis nuo marksistinio - leninistinio apynasrio ir prorusiškos linijos pastebimas ne tik senesnės kartos istorikuose (pvz., B. Dundulis), bet ir jaunesnės. Jaunojoje kartoj išsimokslinęs istorikas yra Mečislovas Jučas (g. 1926 m.). Jau keli jo rašyti dalykai Lietuvos istorijoje, lietusieji XIX a., rodo jį savaimingiau nei kiti galvojant ir vergiškai nesilaikant sovietinės istoriografijos linijos. Visai rimtai, griežtai moksliškai parašyta jo nedidelė knygutė "Lietuvos metraščiai" (Vilnius, 1968, 188 psl.). Ji jau savo nauja tematika, kur — kaip knygos aplanke sakoma— "pirmą kartą bando (leidykla) supažindinti Lietuvos skaitytojus su tikrai didžiuliais informacijos apie mūsų senovę lobiais", varta ypatingo dėmesio. Lietuvis istorikas pasišauna gvildenti dalyką, kurio joks mūsų tautietis bent tokiu plačiu mastu nėra ėmęsis.
2. Kas yra Lietuvos metraščiai?

Autorius, atrodo, numanė, kad jo gvildenamas dalykas bus naujas lietuviui skaitytojui ir todėl ilgoje įžangoje (3-14 p.) aiškina, kas yra Lietuvos metraščiai. Aiškinimas kiek padrikas, rodąs autorių kaip reikiant nesusipažinusį, kaip tas šaltinių mokslas puoselėjamas Vakaruose. Pagal Vakaruose priimtą mokslą, rusų vadinami "letopisi" pradžioje buvo ne kronikos, o analai, t. y. kasmetiniai trumpučiai užrašai prie viduramžinių kalendorių. Tuo tarpu kronikos reiškė ištisinį pasakojimą apie kokius nors įvykius. Bet pirmykštis skirtumas tarp analų ir kronikų už-sitrynė, kai į analus imta terpti platesni pasakojimai, o kronikose įvykiai pradėta pamečiui žymėti. Tuo būdu pradinis analų terminas, rusiškai išverstas "letopisi", gavo ir kronikų reikšmę. O Vakaruose įsigalėjo kronikos terminas, reiškiąs taip pat ir išplėstus analus. Nors vartojamas dar ir analų pavadinimas šaltiniams, kur prie kiekvienų metų trumpai paminimi kokie svarbesni įvykiai.

Kaip rusuose pagal lotynišką žodį "annales" įsigalėjo "letopis", taip lenkuose "latopi-siec". Iš to lietuviai pasidarė metraščio žodį. Pagal vakarietišką terminologiją, metraštis būtų kronika, kaip teisingai pastebėjo M. Jučas. Kalba jų dvejopam pavadinimui neturi reikšmės.

Patraukliausias dalykas lietuviui skaitytojui įvade yra Lietuvos metraščių termino sutvirtinimas (13 p.). Tai daro mūsų autorius eidamas net prieš sovietinį istorijos mokslą, kuriam tie metraščiai yra vakarinių rusų, lietuvių - gudų ar net gudų metraščiai. Pvz., Didžiojoje Sovietų enciklopedijoje XXV t., 52 p. (11 leidimas) kalbama apie "vakarinių rusų metraščius" ir sakoma, jog jie "buržuazinėje istoriografijoje neteisingai buvo 'lietuviškais' vadinami tuo pagrindu, kad jie kilo Lietuvos didžiosios kunigaikštijos teritorijoje". Pagal sovietinės enciklopedijos bendradarbį, "tik dalis tų metraščių, išreiškiančių Lietuvos kunigaikštijos feodalinės viršūnės ideologiją, gali būti pavadinta lietuviškais". Mūsų autorius drįso prasilenkti su sovietų mokymu ir tvirtinti: "pavadinimas 'Lietuvos metraščiai' priimtinas todėl, kad jie nors savo forma buvo nelietuviški, bet turiniu atspindėjo oficialią Lietuvos valstybės ideologiją, gynė jos politinius poreikius" (13 p.). Kartą stojęs prieš sovietinį mokslą, M. Jučas būtų gerai padaręs, jei būtų pažymėjęs, jog tas mokslas seka senais rusų caristiniais istorikais, kuriems Lietuvos didžioji kunigaikštija buvo Vakarų Rusija, todėl ir metraščiai taip vadinti.

Įvadinėje dalyje dąr būtų pravertę paryškinti eiliniam skaitytojui tris Lietuvos metraščių sąvadas, pagal kuriuos visi 12 paskelbtų metraščių skirstoma. Būtų reikėję suminėti mokslininkus, pirmoje eilėje I. Tichomirovą, kurie pagrindinai gvildeno Lietuvos metraščius ir juose susekė tris redakcijas. Skaitytojas tuo būdu būtų įvestas in médias r es ir jam būtų lengviau sekti tolimesnį autoriaus dėstymą, kur metraščiai pagal tuos tris sąvadus nagrinėjami.
3. Trumpasis sąvadas

Autorius, apžvelgęs Lietuvos metraščių atradimo ir skelbimo istoriją, imasi dėstyti patį pagrindinį pirmąjį sąvadą. Eidamas pirmtakų tyrinėtojų pėdomis, M. Jučas priskaito 6 šio sąvado nuorašus. Visi jie kilę XV-XVI a. Pačią šio sąvado užuomazgą mūsų autorius aiškina, sekdamas žymiuoju, itin aštraus proto lenkų istoriku S. Smolka (m. 1922 m.). Pagal jį įrodinėjama, kad šio sąvado pradinis metraštis parašytas Smolenske apie XV a. vidurį, suduriant tris ankstyvesnius šaltinius: Vytauto skundą prieš Jogailą ir Skirgailą, Smolensko kroniką ir Maskvos metraštį, sudarytą Naugarde ir perredaguotą Smolenske. Tokia pati Lietuvos metraščių pradžia labai ryškiai rodo, kas buvo Lietuvos valstybė Europos vidurio erdvėje: ji buvo politinis junginys, kur pynėsi jos vakarinių kaimynų — kryžiuočių ir rytinių — Smolensko ir net Maskvos įtakos. Smolenskas tada, tiesa, įėjo į Lietuvos valstybę ir jame gyvenęs stačiatikių dvasiškis, veikęs vietos metropolito Gerasimo žinioje, surašė pradinį Lietuvos metraštį.

Vėl sekdamas Smolka, mūsų jaunas istorikas itin pabrėžia to pirmo metraščio branduolį — Vytauto skundą prieš Jogailą ir Skirgailą, parašytą po antro pabėgimo pas kryžiuočius 1390 m. Skundas pagal jo pirmus žodžius vadinamas: Dis ist Witoldis šache wedir Jagaln und Skirgaln. Šis skundas buvęs perdirbtas rusiškai Vytauto kanceliarijoje, autoriaus spėjimu, 1329-30 m., ir taip surašytas vad. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraštis (Litovskomu rodu pačinok, Rodst-vo velikich kniazei Litovskich ir dar kiek kitaip). Iš kunigaikščio kanceliarijos metraštis buvo perkeltas į Smolenską. Čia iš jo su dviem minėtais priedėliais ir dar pridūrus žymų kūrinį, taip pat Smolenske parašytą, vad. Vytauto pagyrimą (Pochvala Vitolda), sudarytas pirmas Lietuvos metraštis.

Gan įmantrūs išvedžiojimai su plačiomis ekskursijomis į Lietuvos istoriją palieka, tiesa, kai kuriais atvejais hipotetiški. Tačiau dėmesio verti tie pirmieji istoriko bandymai aiškinti, pirmtakais pasirėmus, kilmę tų reikšmingų senosios Lietuvos praeities liudininkų.

4. Vidurinysis sąvadas

Šio sąvado metraštis vadinamas Lietuvos ir Žemaičių didžiosios kunigaikštijos metraščiu. M. Jučas vadina jį sutrauktai Lietuvos metraščiu. Šio metraščio sąvado yra 5 nuorašai. Autorius pirmiausia duoda kelių istorikų samprotavimus apie jį ir paskui imasi pats labai savaimingai jį gvildenti. Šiame metraštyje įžymiausias dalykas yra pirmoji legendinė dalis — lietuvių kilmės iš romėnų pasaka. Tai reto pobūdžio literatūrinis istorinis kūrinys, nuo senų laikų patraukęs istorikų dėmesį. M. Jučas stropiai atpasakoja ankstesnių tyrinėtojų mintis ir pats teikia originalų jos kilmės aiškinimą. Du dalykai susekti rūpi mūsų istorikui: kada tas vad. Palemono padavimas atsirado ir kokiam tikslui jis tarnavo (53 p.). Jo spėliojimu, legenda atsiradusi XV a. ir XVI a. patekusi į metraščius. Ji sukurta ginantis ne nuo lenkų ir ne nuo kryžiuočių, bet nuo rusų pretenzijų į Lietuvos didžiosios kunigaikštijos žemes. Pirmas Maskvos kunigaikštis Jonas III (1462 - 1505), pasivadinęs "visos Rusios valdovu", ėmė skelbti, kad Lietuvos valdomos rusiškos žemės esančios jo "tėvonija" (otčina) ir turinčios jam priklausyti. Ryšium su tais Maskvos kunigaikštijos kėslais kilusi ir versija rusuose apie prasčiokišką Gedimino kilmę. Tada lietuviams, ginantis nuo rusų užmačių, parūpo įrodyti, jog jų valdančios giminės pradininkas Gediminas yra tauraus kilimo, nes Romos imperatoriaus Augusto giminė. O Maskvos kunigaikščio keliamas pretenzijas į Lietuvos rusiškas žemes stengtasi atremti, dėstant jų užkariavimą. M. Jučas ypač kreipia dėmesį į tos legendos pasakojimus, kaip įvairios rusiškos žemės, išvaduotos iš totorių ir buvusios tuščios, užimamos iš romėnų kilusių lietuvių kunigaikščių. Jų išvaduotose žemėse ir miestai kuriami. Tendencija aiški — įrodyti, kad tos žemės rusams niekuomet nepriklausė.

Visai naujoviškas M. Jučo romėniškos lietuvių valdovų ir didikų kilimo legendos aiškinimas yra svarus ir dėmesio vertas įnašas į Lietuvos istoriją. Nors autorius gan smulkiai atpasakoja tos legendos turinį (56 - 66 p.) ir net duoda Palemono giminės, atseit legendarinių Lietuvos kunigaikščių genealogišką lentelę, tačiau pasigendama platesnio Lietuvos ir Maskvos kunigaikštijos santykių dėstymo. Ką gali žinoti! Gal būt, ten ne valia kalbėti apie Maskvos pradėtą agresiją prieš Lietuvos didžiąją kunigaikštiją, ir dėl to mūsų autorius paliko mestą mintį neišplėtotą. Užuot dėstęs Maskvos agresiją, jis, taikydamasis prie sovietinės Lietuvos istorijografijos, rašo: "kuriant Lietuvos istoriją, XV a. pabaigoje ir XVI a. pradžioje buvo siekiama pateisinti Lietuvos feodalų ekspansiją į Rusią" (64 p.). Bet šiaip ar taip, jauno Lietuvos istoriko iškelta originali mintis dėl romėniško kilimo legendos palieka vertingiausias dalykas jo veikaliuke.

Toliau aptariamas vidurinysis sąvadas, lyginant jį su trumpuoju sąvadu. Pažymima, jog jame yra daug papildymų, paimtų iš kitų metraščių, ypač iš lenko Bielskio kronikos. Imamasi plačiau svarstyti kai kurie metraščio pasakojimai, kaip Vilniaus įkūrimo legenda, Algirdo žygiai į Maskvą, Birutės istorija, Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės vedybos. Tai vis platūs komentarai, kur leidžiamasi dėstyti pačią istoriją už metraščio ribų. Vargiai galima pritarti autoriui, kai jis linkęs pasitikėti legenda apie Vilniaus įsteigimą ir laikyti Gedimino sostinės kilnojimą iš Kernavės į Trakus ir į Vilnių istoriniu faktu.

Nekalbėjęs apie Maskvos agresiją ryšium su Palemono legenda, istorikas palaidai paliečia Lietuvos ir Rusios santykius, vaizduodamas Algirdo žygius į Maskvą. Jis panaudoja ne tik Lietuvos, bet dar ir rusų metraščius, iš pavaizduotų susidūrimų su Maskva daroma išvadą: "Lietuva anksčiau ar vėliau turėjo šią kovą pralaimėti. Tai nulėmė objektyvios priežastys. Lietuvos valstybė tautiniu ir religiniu požiūriu buvo ne vienalytė. Rusų stačiatikiškos žemės linko į rusų centralizuotos valstybės centrą. Tautiniai ir religiniai skirtumai Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje, nebuvimas centralizuotos valstybės, unija su Lenkija — tai buvo šios valstybės silpnumo požymiai, kurie pagaliau ir vedė į Lietuvos valstybingumo sunykimą ir jo žlugimą" (89 p.). Išvada, ištraukta iš metraščių tyrinėjimų, visai taikliai nusako senosios Lietuvos žlugimą, prasidėjusį jau XVI a.

5. Plačiausias sąvadas — Bychovco kronika

Sąvadas išlikęs tik vienu nuorašu—Bychovco kronika. Todėl visam skyriui, skirtam šiai kronikai, istoriko duotas jos pavadinimas. Ši plačiausioj i Lietuvos kronika ar metraštis turi ir savo ypatingą istoriją. Jos rankraštis nėra išlikęs: ji žinoma vien iš T. Narbuto 1846 m. Vilniuje išspausdinto teksto. Leidėjas sakėsi rankraštį gavęs iš Volkovisko teisėjo Aleksandro Bychovco. Po to rankraštis kažkur dingęs.
Ilgus metus po išleidimo metraštis laikytas XVI a. ankstyvesnių kūriniu, kaip ir kiti metraščiai. Tik 1926 m. Vilniaus Stepono Batoro universiteto profesorius K. Chodynickis, rašydamas straipsnį apie Narbuto falsifikuotą vad. Raudonės metraštį, metė įtarimą, jog ir Bychovco kronika galinti būti jo laisva kūryba. Chody-nickio kaltinimas tam dideliam mūsų praeities mylėtojui jau buvo bedarąs įtakos kai kuriems mūsiškiams istorikams, ir metraštis imtas laikyti falsifikatu (žr. LE II, 487).

Istoriko garbę šiuo atveju išgelbėjo jaunas Lietuvos praeities tyrinėtojas R. Šalūga. Jam pavyko surasti Bychovco ir Narbuto susirašinėjimą, iš kurio matyti Narbutą gavus Bychovco kroniką ir iš jos spausdinus tekstą. M. Jučas itin pabrėžia šį atradimą ir sako, kas tai "vienas iš svarbiausių rezultatų, pasiektų pastaraisiais metais" (104 p.). Ta proga tenka pastebėti, kad Bychovco kronika yra vienintelis metraštis iš surastų 12 visas išverstas ("Tautos praeityje") į lietuvių kalbą mūsų gerbiamo buvusio Lietuvių istorijos draugijos pirmininko kun. dr. K. A. Matulaičio, MIC, dabar Londono lietuvių klebono.

M. Jučas, imdamasis lukštenti Bychovco kroniką, pirmiausia bando, ko iki šiol niekas nedarė, — susekti jos autorių. Jis kreipia ypatingą dėmesį toms kronikos vietoms, kuriose kalbama apie Goštautų giminę, ypač apie Joną Goštautą. Iš to daro išvadą, kad kronika galėjo būti parašyta Goštautų giminės aplinkoje. O Goštautai giminiavosi su Alšėnų kunigaikščiais, ir dėl to apie šią giminę kronikoje taip pat daug kalbama. Ypatingai iškeliamas Vilniaus vyskupas (nuo 1536 iki 1555 m.) Povilas Alšėniškis ir daromas drąsus sprendimas: "kronika buvo, tikriausiai, kuriama Vilniuje su Vilniaus vyskupo Povilo Alšėniškio žinia" (110 p.).

Gvildenant Bychovco kronikos turini, jis vis lyginamas su trumpuoju ir viduriniuoju sąvadu. Rodoma, kad autorius, nors daug ką iš jų paėmęs, tačiau visai nesekė jais. Daug ką iš kitų šaltinių prisidūręs. Ypač pabrėžiamas kronikos originalumas aprašant įvykius po 1446 m. Čia jos "negalima lyginti nei su vienu Lietuvos metraščių nuorašu" (133 p.). Šioje dalyje ji esanti rašyta iš vienalaikių užrašų, padarytų Aleksandro valdymo metu (1492 - 1506).

Išvadoje pažymima, kad metraštininkas buvo ponų ir bajorų valdžios stiprėjimo šalininkas, nepalankus didžiojo kunigaikščio valdžiai. Užsienio politikoje jis gynė Lietuvos savaimingumą prieš lenkus ir priešinosi rusų kėslams savintis Lietuvos didžiosios kunigaikštijos žemes. Tuo būdu ilgiausiame metraštyje turime beku-riančiosios bej oriškos Lietuvos valstybingumo dokumentaciją Liublino unijos išvakarėse.
6. Baigiamoji veikalo dalis

Išnagrinėjus metraščius, priduriami du kaip ir priedėliai: Lietuvos metraščių panaudojimas vėlesniuose šaltiniuose ir Rusioj sukurti variantai apie Lietuvos valdovų kilmę. Pirmame priedėlyje autorius nuodugniai išnagrinėja žinomą M. Strijkovskio istoriją, kas mūsuose dar nebuvo daryta. Gražiai atremiama nuomonė dabartinio, rodos, gudų istoriko Rogovo, pagal kurį Strijkovskis buvęs bendras slavų istorikas. M. Jučas, priešingai, pamatuotai tvirtina, jog Strijkovskio būta pirmoje eilėje Lietuvos istoriko ir jos praeitis aprašyti jam pirmiausia rūpėjo. Kai M. Jučas rodo Strijkovskį buvus Lietuvos istoriką ir dar mini vyskupą M. Giedraitį, jo globėją, tai jam būtų tikę bent kiek pakalbėti ir apie šio ganytojo rūpinimąsi lietuvybe (Juk M. Daukšos žinomas Postilės vertimas ne be jo žinios atliktas). Istorikas, gal būt, būtų galėjęs įrodyti, kad ta Strijkovskio kronika tegalėjo būti parašyta vien su vyskupo parama. Gal net tie autoriaus nurodomi istoriko daryti pakeitimai lenkų ir net senesniuose Lietuvos šaltiniuose lietuvių naudai daryti vis vyskupo poveikyje. Šiaip ar taip, vyskupo M. Giedraičio vaidmens pavaizdavimas būtų padėjęs ir Strijkovskio kronikos pobūdžiui aiškinti.

Lietuvos ir Maskvos kivirčai XV-XVI a. aiškiai atsispindi rusiškuose metraščiuose, kalbančiuose apie Lietuvos valdovų (tikriau pasakius, apie Gedimino giminės) kilmę. Šį dalyką jau anksčiau lietė istorikai, kaip V. Antanovičius (Velikoe kniažestvo Litovskoe, 1878) ir ypač pagrindinai K. Chodynicki (Geneza dynastji Ge-dymina, Kwartalnik Historyczny, 40, 1926). Jie ir pastebėjo, kad metraščiai kilę Lietuvos ir Maskvos kovų metu ir todėl juose žeminama Gedimino giminė. Tik lietuvis istorikas tas metraščių žinias kur kas smulkiau išdėstęs pateikė. Jis atpasakojo 5 versijas, kurių vienos kildino ge-diminaičius iš Polocko, kitos iš Smolensko. Visos versijos telkiasi apie vieną tikslą: parodyti Gediminą buvus žemo kilimo ir išėjus iš rusų kunigaikščių aplinkos. Prorusišką metraščio tendenciją rodo ypač vienas pasakojimas, kur Maskvos kunigaikštis Jurgis Danilovičius skyręs rusų kunigaikštį Gediminą rusų žemėms valdyti. M. Jučas bus bene pirmas istorikas atkreipęs dėmesį į šią reikšmingą metraščio vietą (181 -182).

Įžvalgusis autorius nurodė ir patį pradinį šaltinį, iš kurio rusų metraštininkai paėmė Gedimino giminę žeminančias žinias. Šaltinis sukurtas kryžiuočių kanceliarijoje apie 1412-1413 m., kada vyko karšta diplomatinė kova dėl Žemaičių. Kryžiuočiai, šmeiždami Vytautą, rašė, kad jo senelis buvo Vytenio arklininkas (pfer-demarschalk) ir kilo iš "blogo bajoro". Kryžiuočių prasimanymą, savaip perdirbę, kartojo lenkų metraštininkai, kaip Dlugošas, ir iš jų žinia pateko į Maskvos metraščius.

Tik tarp lenkų ir rusų metraščių yra vienas skirtumėlis, į kurį mūsų istorikas neatkreipė dėmesio. Lenkų šaltiniuose, kaip Dlugošo, rašoma, kad Gediminas arklininkas nužudė Vytenį ir užgrobė jo valdžią. O tuo tarpu rusų šaltiniuose sakoma, kad Vytenį nutrenkė perkūnas. Tą skirtumą jau pastebėjo K. Chodynickis minėtame straipsnyje ir, man rodos, įtikinamai paaiškino. Pagal jį, kuris nors rusiško nuorašo autorius bus klaidingai išskaitęs protografo žodį "Gediminom" ar panašiai žodžiu "gromom". Iš jo nuorašinėtojai ir padarė žinią, kad Vytenis perkūno nutrenktas.

Į tą K. Chodynickio pataisą reikėjo atkreipti dėmesį ir liautis kartoti keistą ir nepatikimą žinią, jog Vytenis buvęs perkūno nutrenktas.

Mūsų jauno istoriko M. Jučo darbas žymiai praturtina Lietuvos istoriografiją. Jis pirmas lietuvis istorikas ėmėsi tirti Lietuvos metraščių visumą ir aiškinti jų turinį ryšium su Lietuvos istorijos eiga. Tuose metraščiuose atsispindi Lietuvos didžiosios kunigaikštijos žydėjimo metas. Tai buvo laikai prieš pat Liublino uniją, kada Lietuva vyravo Rytų Vidurio Europoje. Lietuvos metraščiai, mūsų istoriko aiškinimu, liudija jos pasiektą galybės viršūnę.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai