Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
AMERIKOS LIETUVIŲ KONGRESAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė K. G. Aitis   

Rugpiūčio 30-31 Detroite vyko Amerikos Lietuvių Tarybos suorganizuotas Amerikos lietuvių kongresas. Iš Alto pirmininko cituoto Alto statuto matyti, kad tokių kongresų tikslas keleriopas: demonstruoti Amerikos lietuvių vieningumą; pasisakyti dėl JAV politikos; pasisakyti dėl Alto veiklos; numatyti Altui veiklos uždavinius ateičiai. Nepasakytas statute, bet faktiškai reikšmingas kongreso tikslas — išjudinti Amerikos lietuvių visuomenę, sukelti jos domesį pačiam Altui ir okupuotai Lietuvai. Kaip sekėsi Detroito kongresui tie uždaviniai vykdyti?

Vieningumo demonstravimo atžvilgiu kongresas aplamai laikytinas sėkmingas, išskyrus gal tik paties Alto žmonių kai kuriuos slys-telėjimus. Pvz. Alto pirmininkas nedemonstravo vieningumo, kai, minėdamas įvairius pirmininkus, nutylėjo JAV LB valdybos pirmininką. Nedemonstravo vieningumo ir Alto valdybos narys, savo paskaitoje pripažinęs JAV Kongreso rezoliucijai Nr. 416 dėl Baltijos valstybių didelę reikšmę, bet nutylėdamas tai rezoliucijai pravesti vadovavusį ir veikusį, L. Valiuko pirmininkaujamą,   komitetą.   Vieningumo atžvilgiu Alto vadovai dar turėtų pasimokyti iš JAV LB valdybos, kuri, nepaisydama savo santykiuose su Altu esančios tam tikros trinties, turėjo užtenkamai visuomeninės išminties ir tautinio solidarumo pajautimo vieningumui demonstruoti, paskatindama LB apylinkes kongresą remti. Pats JAV LB valdybos pirmininkas atsiuntė kongresui sveikinimą.

Vienas iš pagrindinių Alto uždavinių — veikti ir lenkti JAV vyriausybės sluoksnius, kad JAV politikos linija būtų okupuotai Lietuvai naudinga. Kersteno komiteto sudarymas ir jo darbai tuo atžvilgiu yra vienas reikšmingiausių Alto veiklos rezultatų (gaila, kažkaip pamirštas ir kaip reikiant neišnaudojamas). Kongreso pasisakymas dėl JAV politikos būtų Amerikos lietuvių bendro nusistatymo pareiškimas, kuris ne tik sudarytų paskatą ir atramą Alto ateities veiklai, bet, kas dar svarbiau, betarpiškai prezentuotų pačiai JAV vyriausybei dėmesio vertus tam tikros JAV piliečių ir rinkikų grupės rūpesčius. Kažkodėl Alto vadovybė kongreso darbotvarkėje tokio klausimo iš viso nerado reikalo į-rašyti. Dėl JAV politikos nei atitinkamo pranešimo, nei diskusijų kongrese nebuvo.

Gal dalyvavimas kongrese kurio JAV senatoriaus ar kongresmano būtų galėjęs tą klausimą daugiau mažiau pagvaldyti, bet kongrese JAV Kapitolio atstovų nepasirodė. Kongreso kuluaruose teko nugirsti tuo dalyku tokių komentarų:
— Tai mat, mūsų Kiziukei ir seniesiems Alto "bigams" iš pozicijų pasitraukus, dypukai dar nežino pro kurias duris Vašingtone reikia belstis.

Nors naujieji altininkai tinkamas duris Vašingtone gal ir nesunkiai pataikytų, bet vien to dar nepakanka. Reikia asmeninių pažinčių. Pvz., Marytė Kižytė JAV kongrese galėjo jaustis kaip namie, nes su daugeliu JAV senatorių ir kongresmanų ji tikrai buvo susibičiuliavusi. "Mary" tam uždaviniui buvo apsigimusi entuziastė. Atsakyti jos prašymą senatoriui ar kongresmanui tikrai nebuvo patogu ir reikėjo rimtos priežasties. Be to, senatoriaus ar kongresmano akimis vienoks visuomeninis svoris galėjo būti telkiamas seniesiems Alto "bigams" — laikraščių redaktoriams, taigi, Amerikos lietuvių opinijos formuotojams, lr visai kitoks naujiesiems altinin-kams, tokių visuomeninių postų neužimantiems ir tokio vaidmens Amerikos lietuvių visuomenės opinijai nevaidinantiems.

Alto pirmininko E. Bartkaus pranešimu suminėti Alto veiklos konkretūs faktai daugiausia buvo 1964-1966 metų, tai yra iš tų laikų, kai Altui vadovavo buvęs pirmininkas A. Rudis. Pvz. 1964: memorandumas JAV prezidentui dėl Lietuvos deponuoto aukso Anglijos Banke; memorandumas dėl adresavimo siuntinių savo giminėms į okupuotą Lietuvą; memorandumas JAV prezidentui dėl Lietuvos atstovybės padėties Brazilijoje; susirašinėjimas su kandidatu į JAV viceprezidentus H. Humphrey dėl jo nusistatymo Lietuvos atžvilgiu; 1965: memorandumas JAV prezidentui dėl JAV politikos Vietname; akcija dėl JAV - Sovietų Sąjungos konsula-rinės sutarties ratifikavimo; bendras su estais ir latviais vizitas pas Valstybės sekretorių D. Ruską; 1966: Alto delegacija Valstybės departamente dėl kultūrinių mainų; Birželio įvykių minėjimas JAV kongrese; memorandumas ryšium su Izraelio - Arabų karu; pastangos išprašyti iš Paštų departamento pašto ženklą, skirtą Lietuvai.

Gal savo pirmtako nesėkmės dėl konsularinės sutarties ir dėl pašto ženklo paveiktas, dabartinis Alto pirmininkas E. Bartkus savo kadencijos Alto veiklos balanse galėjo paminėti tik Alto pastangas ryšium su demokratų ir respublikonų prezidentinių kandidatų rinkiminėmis programomis; atgaivinimą Amerikos estų, latvių ir lietuvių "Altų" bendradarbiavimo, kuris Rudžio laikais buvo "įšalęs"; pastangas gauti audiencijai pas prezidentą Nixoną; paruošimą eksponatų mūsų tautos genocidui pavaizduoti.

Po Alto pirmininko pranešimo kongreso darbotvarkė diskusijų nenumatė, ir kongresas tiesioginės progos pasisakyti dėl Alto veiklos neturėjo. Tolimesnis kongreso darbotvarkės punktas — atstovų pasisakymai — veik išimtinai ribojosi Alto skyrių veikla.

Atstovų pasisakymuose ryškėjo "generacijų" skirtingumai. Senųjų altininkų "generacijai", anot Bostono Alto pirmininko Čapliko, "Altas yra širdyse", o visa kita turi būti Altui subordinuota. Naujųjų altininkų, t. y. buv. DP, "generacijai" lygiai rūpi ir bendruomenė — bet kurią atsiradusią tarp Alto ir LB organų trintį kaip nors išr lyginti. Ir senųjų ir naujųjų alti-' ninku pasisakymai veik išimtinai sukosi apie pinigus. Pagal ligšiolinę Alto santvarką, jo skyrių pagrindinis ir gal net vienintelis uždavinys yra telkti Alto centro veiklai lėšas. Senieji altininkai su tokia tvarka buvo susigyvenę. Naujieji tačiau nelinkę tenkintis tik Alto centro "muitininkų" vaidmeniu ir spaudžia centrą suteikti Alto skyriams balsą, Alto vadovybę sudarant ir veiklą organizuojant. Kai naujieji altininkai šiuos klausimus iškėlė Amerikos lietuvių kongrese Bostone 1958, įvyko tikras skandalas. Tuometinis Alto pirmininkas pasitraukė iš kongreso prezidiumo ir iš posėdžio, šiemet Detroito seime tie patys klausimai jau buvo svarstomi visai šaltai. Naujųjų altininkų siekimą Alto skyriams balso jau parėmė ir kai kurie senieji altininkai.

Neaiškios ir nesuprantamos kongreso organizatorių intencijos, tuoj po Alto pirmininko pranešimo ir atstovų pasisakymų skiriant 3-4 valandas iš eilės bent 7 kongreso paskaitoms.

V. Vaitiekūnas apie dabartinę tautos padėtį pateikė nemažai konkrečių duomenų, nušviesdamas Lietuvos kompartijos subordinaciją Kremliui ir jai tenkantį tik Kremliaus nutarimų vykdymo vaidmenį, taip pat rusų prižiūrimą; pavaizduodamas kompartijos narių indoktrinavimą specialiose partijos mokyklose, taip pat visos pavergtos tautos beatodairinį indoktrinavimą, labiausia per mokyklą; taip pat nušviesdamas okupanto pastangas dalį natūralaus tautos prieauglio iš Lietuvos išgabenti, o likusią dalį atsverti kolonistais; pavaizduodamas Lietuvos ūkio pajungimą okupanto interesams ir okupuotos Lietuvos gyvenimo standarto skurdumą. Tai buvo kongresui naudinga informacija. Tačiau ji ir liko vienam daugiau, kitam mažiau įsmigusia informacija, be jokių kongreso išvadų, beje, ir paties prelegento kažkodėl nepasiūlytų.

A. Devenienė paskaitoj apie lietuvių padėtį išeivijoje apsiribojo eulogija   Altui,   atrodo,   išleidusi iš akių tai, kad kiekviena eulogija pirmiausia primena eulogizuo-jam/ojo nukaršimą, pasitraukimą iš aktyvios tarnybos, o dažnai ir pačias pakasynas. Prelegentė priminė pamokslininką, graudinančiai įtikinė j antį dievobaimingus tikinčiuosius, kad yra Dievas. Tokio pobūdžio paskaitos gali būti, anot amerikiečių posakio, "coun-terproductive" siekiamam tikslui. Vargiai ar teisingi buvo ir prelegentės teiginiai, kad Amerikos lietuvių šaknys yra ne pati mūsų tauta, o tik senoji išeivija; kad Altas yra nepartinė organizacija; kad Vlikas ir diplomatija remiasi Altu, kad senoji išeivija "pripildo parengimus ir iždą".

Laisvinimo darbo sėkmių ir nesėkmių spalvingas prelegentas A. Kasulaitis pripažino, kad Vakarai nepasiryžę Lietuvos bylą pozityviai spręsti, bet kad "turime savo rankose eilę ginklų" ir tik reikia daugiau įtempti jėgas. Lietuvos byla šiandien pasauliui geriau žinoma, kaip 1940 metais, ir laisvasis pasaulis pavergtų tautų neišvaduosiąs. Vliko ir Alto veikla prasminga, tik reikia ilgalaikio strateginio plano, atitinkančio realybės imperatyvus. Pastebėjo, kad tarptautiniame krikščionių demokratų kongrese vienas atstovas gebėjo pravesti Lietuvai palankų nutarimą. Jei Vliko pirmininkas susitinka su valstybių prezidentais, partijų pirmininkai turėtų susitikinėti bent su viceprezidentais. Tarptautiniai kongresai, tarptautinės konferencijos, tarptautiniai seminarai — Lietuvos laisvinimo veiklos dirva. Amerikos lietuvių padėties atžvilgiu nėra pagrindo nusiminti, nors su kiekviena nauja užmiestine rezidencija vis mažiau kandidatų į visokias valdybas. Kremlius mirties trimitą išmainė į sirenos dūdelę. Reikalingas antikomunistinių studijų centras. Ypač svarbu su komunizmu supažindinti jaunimą, kuris jo nepažįsta. Informacijoje "Lituanus" turi atstovauti lietuvių kultūrai svetimuosiuose, Eltos biuletenis turi koncentruotis į aktualių Lietuvos gyvenimo faktų komunikaciją svetimai spaudai, o Lietuvos problemų studijoms reikalingas trimėnesi-nis svetimomis kalbomis žurnalas. Nenormalu, kad muzikinės "ekstravagancos"  mums   kaštuoja   triskart daugiau už visų metų Vliko biudžetą.

Ateities uždaviniai laisvinimo darbe pristatyti kongresui buvo patikėti net 4 prelegentams. Kan. V. Zakarauskas, konstatavęs, kad išeivijai patikėta Lietuvos ateitis ir kad besišypsąs okupantas pavojingesnis už piktą okupantą, apeliavo į veiksnius, kad susirūpintų jaunimu; sakė, kad reikalingas bendras frontas, naujos idėjos, metodai, pajėgos; kad išeivijos pagrindinė atrama — politinės grupės ir kad Altas ir Vlikas yra laisvės kovos vadai; kad reikia koordinuoti  Alto  -   Vliko  -   PLB   veiklą.

J. Daugėla, pastebėjęs, kad pasirodo "asmeninių ar grupinių ambicijų nuodingi žiedai", kad pastangos keisti Alto sąrangą, šalinant pasaulėžiūrinį aspektą, yra tolygios pastangoms jį likviduoti, toliau aiškino, kad vis dėlto kai kurios Alto reformos yra galimos; kad Altas negali remtis vien tik kitomis organizacijomis, o turi steigti savus skyrius, kurie turi turėti įtakos Alto centrui; kad Alto skyriai neturi leisti Vasario 16 aukotojams nurodyti, kam jie savo auką skiria; kad viena centrinė organizacija išėjo prieš Altą ir įnešė anarchijos, kurią "reik baigt čia ir šiandien".

Trečiasis ateities uždavinių referentas J. Jasaitis trumpai drūtai pareiškė, kad "mūsų jausmams ir siekimams perduoti amerikiečiams" sudarytinas bendras su Vliku informacijų centras, aptarnaujamas idealistų, nes specialistų samdyti nebus iš ko.

K. Šidlauskas, priminęs Kers-teno komiteto tyrinėjimų ir JAV Kongreso rezoliucijos Nr. 416 Lietuvos bylai didelę reikšmę, pranešė, kad Alto vadovybė yra sugalvojusi prašyti prezidentą Ni-xoną pritarimo JAV Kongreso sumanymui Baltijos valstybių reikalams įsteigti prie JAV prezidento specialią instituciją, kažką panašų į "Federal Freedom Admi-nistration of the Captive Baltic States".
Nors kongreso paskutiniame darbo posėdyje buvo primintos visų minėtų 7 paskaitų santrumpos, diskutuoti nebuvo kada, nes reikėjo priimti įvairių komisijų pranešimus   ir   vietą   užleisti   iškilmingam baigiamajam kongreso posėdžiui.

Kongreso registracija pranešė 290 registruotų kongreso dalyvių, o mandatų komisija — 253 pilnateisius atstovus. Rezoliucijų komisija pasiūlė ir kongresas priėmė "žodį" pavergta j ai tautai, "žodį" Amerikos lietuviams, taip pat pritarimą Alto veiklai ir keletą kitų nutarimų bei sveikinimų. Iškilmingame baigiamajam posėdy gal daugiausia susidomėjimo sukėlė Vliko pirmininko dr. K. Valiūno pareiškimas, kad Sovietų Rusijos - Kinijos karas gali jau šiemet prasidėti, ir ypač užtikrinimas, kad ateinančiais metais tikrai prasidės.

Kurias apibendrinančias išvadas kongresas perša? Kiekvienas organizuotas lietuvių sąskrydis daugiau ar mažiau sujudina inertiškumą. Kiekvienas laisvųjų lietuvių sujudimas prieš Lietuvos okupaciją yra tartum karštas yldeginis negyjančio j e Kremliaus agresijos prieš Lietuvą žaizdoje, šiais atžvilgiais kongresas prasmingas ir sėkmingas. Savo ruožtu kongreso darbai galėjo ir turėjo būti geriau parengti. Kongreso pasisakymų ir nutarimų projektus reikėjo iš anksto paruošti, nepaliekant kongresui dalykus improvizuoti. Kongreso prelegentai savo uždavinį neturėjo apriboti daugiau ar mažiau spalvingos gražbylystės bendrybėmis, o jausti pareigą pateikti kongresui konkrečius projektus, apspręstus, pasak vieno prelegento, tikrovės imperatyvų. Kongreso sudėtis liudija, kad Altas tebeturi Amerikos lietuviuose tam tikrą užnugarį, nors ir ne tokį, kaip seniau. Pasitraukimas iš Alto jo steigėjų ir ilgamečių vadovų (šimučio, Grigaičio, Vaidylos), kurie buvo tarsi paties Alto simbolis, yra palikęs vargiai beužpildomą tuštumą. Kongrese tai buvo aiškiai justi. Tuštumą ne tik Alto vadovybėje, bet ir veikloje bei visoje Alto aplinkoje. Tačiau mintis, kad natūrali Amerikos lietuvių organizuoto veikimo raida neišvengiamai veda į visų tautinių jėgų bei išteklių konsolidavimą ir tausų vartojimą JAV LB rėmuose, altinin-kams svetima ir nepriimtina. Prielaida, kad tik seniesiems altinin-kams Altas yra vyriausia, vienintelė, nepakeičiama ir nesubordinuojama Amerikos lietuvių institucija neatitinka tiesos, nes naujieji altininkai, atrodo, yra net didesni Alto "patriotai" už senuosius. Todėl natūralus Alto įsirikiavimas J JAV LB rėmus, bent tuo tarpu, yra be perspektyvos, nors Amerikos Lietuvių Taryba ir Amerikos Lietuvių Bendruomenės Taryba žodiškai mažai tesiskiria. Atrodo, kad tam tikrą vaidmenį čia vaidina ir JAV LB organų demokratiniai rinkimai. Nesusidarymas demokratiniais rinkimais tam tikrų pozicijų JAV LB organuose tam tikras grupes skatina telktis aplink Altą su savotišku baimės kompleksu, kad tik bendruomenininkai jų kaip nors ir iš Alto pozicijų neišstumtų. Kongrese pravesta mintis plėsti Alto skyrių tinklą aiškiai atkreipta prieš LB organų vaidmenį Lietuvos vadavimo srity.

Turint galvoj, kad laisvųjų lietuvių bet kurios tautinės institucijos, o juo labiau tokios, kurios tikslas okupuotosios Lietuvos laisvė, kad ir lėtas stabare j imas ir silpnėjimas tegali džiuginti Lietuvos okupantą ir mūsų tautos nedraugus, Detroito kongresas galėtų paakinti ir karščiausius Alto suverenumo šalininkus susimąstyti, ar ne geriau būtų Alto instituciją sustiprinti, ją atrėmus patvariu išeivijos pagrindu LB organų rėmuose, užuot stoiškai puoselėjus Altlo suverenų monopoliškumą, sklaidant Amerikos lietuvių jėgas bei išteklius.
K. G. Aitis

Post scriptum. Alto ištekliai yra Amerikos lietuvių aukos. Su savo uždirbtu doleriu kiekvienam valia elgtis, kaip patinka. Tačiau visuomenės sudėto skatiko išlaidos reikalingos jautraus apdairumo. Kongreso sluoksniuose girdėjos balsų, kad tai bus bene pirmas Amerikos lietuvių kongresas, kurio išlaidų Alto centro ir skyrių sąskaita būsianti didesnė už įplaukas. Esą be reikalo kongresui kviestas tas, be reikalo anas etc. žinoma, kritikai argumentų pirkti nereikia. Tačiau nuo kai kurių išlaidų, atrodo, teisingiau ir tikslingiau būtų buvę susilaikyti, juo labiau, kai Altas pretenduoja į laisvinimo lėšų monopolį, ir net Vlikas, kaip girdėjos iš vlikininkų pasisakymų kongrese, yra nusileidęs į Alto išlaikytinio padėtį.
K. G. A.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai