Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
IŠ HISTORIAS DE CRONOPIOS Y FAMAS JULIO CORTÁZAR PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JULIO CORTÁZAR   
ĮVADAS Į PAMOKYMUS UŽSUKTI LAIKRODŽIUI

Pagalvok apie tai: kai tau padovanoja laikrodį, tau dovanoja mažytį sužydėjusį pragarą, rožių grandinę, oro vienutę. Tau duoda ne tik laikrodį — daug laimės, ir linkim, kad ilgai laikytų, nes geros firmos, šveicariškas, ir su tiek rubinų, — tau dovanoja ne tik šį mažą kaltą, kurį prirakinsi prie savo riešo ir nešiosi su savim. Tau dovanoja — jie to nežino, ir tas baisiausia: jie to nežino, — tau dovanoja naują mažytį, dūžtamą ir vargingą gabaliuką tavęs paties, kažką, kas yra tavo, bet ne tavo kūnas, ką reikia pririšti prie tavo kūno diržiuku, kaip neviltin įpuolusią rankutę, kuri pakimba ant tavo riešo. Tau dovanoja prievolę jį užsukt kiekvieną dieną — prievolę jį užsukti, kad išliktų laikrodžiu; tau dovanoja velnio įdiegtą mintį nuolat rūpintis, koks yra tikslus laikas, besižvalgant į auksakalių vitrinas, beklausant radijo pranešimo, užklausiant kelinta valanda per telefoną. Tau dovanoja baimę jį pamesti, ar kad jį tau pavogtų, ir kad jis nukristų ant žemės ir sudužtų. Tau padovanoja jo firmą — ir įsitikinimą, kad tai geresnė firma, negu kitos: tau dovanoja palinkimą nuolat lyginti savo laikrodį su kitais. Ne laikrodį tau dovanoja. Iš tikro tai tave dovanoja, tave paaukoja laikrodžio gimtadieniui.


LINIJOS  DELNE

Iš laiško, pamesto ant stalo, išeina linija, kuri driekiasi per pušinę lentą ir nusileidžia koja. Užtenka atidžiai pažiūrėti, kad pamatytu-mėme, jog linija tęsiasi per parketą, užlipa siena, įsibrauna į Boucher paveikslo reprodukciją, seka ant sofos palinkusios moters nugaros liniją ir pagaliau išsprunka iš kambario per stogą, o paskui nusileidžia perkūnsargio laidu iki gatvės. Ten jau sunkiau ją sekti — kliudo judėjimas, bet sukaupiant dėmesį, galima matyti, kaip ji lipa ant kampo sustojusio, link uosto važiuojančio autobuso ratu. Ten nusileidžia permatoma nailono kojine, kurią dėvi pati šviesiausia iš važiuojančiųjų, ir įžengia į neprielankiųjų muitinių rajoną; lipa, kariasi, vingiuoja iki pagrindinės prieplaukos, ir ten (bet ją sunku pamatyti: tik žiurkės ją seka, kad užsikartų ant denio) užsirango ant dūzgiančiom turbinom laivo, perslenka per pirmos klasės denio lentas, su vargu persimeta per didįjį langą ir pasiekia kajutę, kur nuliūdęs žmogus geria konjaką ir klauso išvažiavimą pranešančios sirenos. Ima lipti jo kelnių siūle, megzta liemene, prisiiria iki alkūnės ir, sukaupusi paskutines pastangas, įsitaiso dešiniosios rankos delne, kuris tuo pačiu momentu pradeda gniaužti revolverį.
Vertė B. CIPLIJAUSKAITĖ

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai