Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
SUSIPAŽĮSTANT SU A. MIKUTOS POEZIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Mirga Girniuvienė   
Tarp gana gausiai iškylančių Lietuvos jaunųjų poetų patraukia į save dėmesį Algimantas Mikuta. Gimęs 1943 Mažeikiuose, jis studijavo Kauno politechnikos institute (1960-64), o vėliau pora metų dirbo Kazachijoje. Jis yra išleidęs jau tris eilėraščių rinkinius: "Gėlės braižykloje" (1962), "Spektras" (1965) ir "Paukščių žemė" (1968). Mesime žvilgsnį į pastarąjį jo eilėraščių rinkinį.

Trečiosios A. Mikutos eilėraščių knygos "Paukščių žemė" horizontai yra labai platūs — Užuralė, Kaunas, Žemaitija, o žmonės įvairūs — boksininkas, Sibiro šoferiai, džia zistas. Tai iš tiesų toli skrendančių paukščių žemė. Tačiau, norint aptarti pagrindinę jaunojo poeto mintį, gal tektų iškelti jo pastangas objektyviose gyvenimo smulkmenose įžvelgti žmonių santykių savo tarpe ir su gamta prasmę bei grožį,

Žmogus A. Mikutai yra dvilypis, net prieštaraujantis. Masėje jis yra "bestuburis" — apatiškas ir dažnai vergiškai sacharininis:
Na, ir lankstotės, na ir saugotės,
Na, ir norit visiems įtikti.
(p. 51)

Anot Mikutos, tai nėra pilnas žmogus. Jis nėra ištikimas savo žmogiškai prigimčiai, o tik "daiktų ir minčių kapinynas". Priešingai, nėra apatiškas. Kaip dažnas šių laikų rašytojas, Mikuta kovoja prieš nų rašytojas, Mikuta kovoja prieš žmogaus robotizavimą, prieš pasaulio kompiuterizavimą. Tikras žmogus yra tas, kuris pyksta, reikalauja ir kaltina; tas, kuris pyktį neša "kaip prarytą brangų medalioną". A. Mikuta norėtų, kad ir minios žmogus išdrįstų tapti tikru žmogumi:
Stoviu kaip medinis, dieve mano,
Ir rašau šias ilgesio eiles.
... Nei  aš  mašinistas,  nei  aš
žurnalistas,
Nei aš diplomuotas juokdarys.
(p. 27)

Tačiau, pykdamas ir reikalaudamas, žmogus turi neužmiršti savo tikslo. Čia ir glūdi Mikutos pagrindinė tezė. Jis pripažįsta ir vertina tik tą žmogaus egzistenciją, kuri turi kryptį ir tikslą. Suprasdamas savo tikslą, žmogus turi neužmiršt ir savo ribų. Užmiršimas veda prie nužmoginimo, kadangi, turėdama nepasiekiamą tikslą, žmogaus egzistencija praranda savo prasmę:
Kareivėlis rodo lemčiai
kumštį, šiltą ir mažytį, (p. 30)

Tik išdrįsęs prasmingai pykti, kovoti ir pripažinti savo ribas, minios žmogus gali tapti pilnu žmogumi. Tada jis laimi prasmingą egzistenciją.

Ir — jis supranta bei įvertina gamtą. Gamta yra žmogui tvirčiausia dvasinė atrama. Iš gamtos reikia mokytis, nes ji yra tiesi, ne-apgaulinga. Pvz., žiemą: "Kai viskas tikra ir rūstu..." (p. 17). Ir gamta nėra apatiška. Pvz., kai minios žmogus šaltas, tai stepės skruostai drėksta iš džiaugsmo, išvydę vežamus medžius:
Miškas lekia, miškas lekia.
Valgo žuvį mašinistai.
Ir naivi senoji stepė Kaip jaunystėj, (p. 11)

Supratęs gamtą, žmogus pradeda geriau suprasti ir savo ribas, savo egzistencinę prasmę:
Kur į mėlynus miško fonus
Įpiešta mirtingųjų lemtis.
... Nenorėčiau būt nemirtingas,
Tik norėčiau gyvent tarp miškų.
(p. 90)

O jei žmogus nesupranta gamtos, ji vis vien gailestingai palengvina jo beprasmišką gyvenimą:
Dar ilgai po vidurnakčio miestas
nemiega. Kalbasi žmonės ir girgždina
sniegą.
Juokiasi, tyli, staiga susipyksta,
šnypščia siera  tarp  sugrubusių
pirštų.
O rytas nuorūkas tyliai užpusto,
Ir brenda kaimynė, ir neša
kopūstą, (p. 26)

Tai tokia yra paukščių žemė. Viename žemyne — minios, apatiškumas ir beprasmiškumas, antrame — žmogus, reikalavimai ir prasmingas tikslas. O gamta visur ir visada šalia sėdi ir alsuoja. Ir lydi minias į "žmogaus" žemyną.

Kaip Mikutos žmogui yra svarbu prasmė ir pyktis, taip jo stiliui būdingi jaunatviškumas ir ironiška pašaipa. Jaunatviškumas pasirodo optimizmu, idealais:
Norėčiau, kad žemė
tykiai gimdytų Neišsigimstantį
vyturio rytą. (p. 92)

Pyktis natūraliai išplaukia iš šių nerealizuotų idealų. Mikuta pyktį išreiškia ironija:
Mes ruošiam žemei tūkstančius lauktuvių
Iš jos pačios įšaldytų lėšų
Ir laukiam didelių lėktuvų
Po mūsų nuotykių mažų (p. 14)

Poetas nesiverčia vaikiškais perdėjimais, stipriais, bet blankų įspūdį paliekančiais žodžiais. Anaiptol, jis pyktį išreiškia ne tiesiogiai, bet objektyvuodamas emocijas bei nuotaikas. Jis suranda netikėtą sugretinimą ar palyginimą. Taip yra išlaikytas atitinkamas nuotolis ir sukurta psichologinė įtampa. Sekančiose eilutėse perkūnijos ir triukšmingo filmo sugretinimas daugiau pasako, negu patys žodžiai:
Už miško perkūnija tyliai
grūmos.
Eis baisiai triukšmingas
kaubojiškas filmas, (p. 23)

Antras būdingas Mikutos objektyvizuotos poezijos bruožas yra šiltas  konkretumas.   Vyksmas  dažniausiai yra lokalizuototas kasdieninėje buityje. Pvz., mašinistai medžius veža, moteris kopūstą neša, užkandinėje vaikšto senė su žvake, šlakuotos senmergės pudruojąs ir t. t. Poetas vis bando duoti konkrečius laiko ir vietos kontūrus, pvz.: "šviečia lempa prie spaudos kiosko" (p. 58). šioj vienoj eilutėj yra išryškintas vaizdas: laikas —    vakaras ar naktis, vieta — miesto gatvė. Tačiau Mikutos konkretumas savo aukščiausią lygį pasiekia jo buities detalėse. Jos yra kuklios, bet tuo pačiu žaibiškos — greitos, pritrenkiančios. Pvz., šiose eilutėse laikas tampa gyvu, tikrai reikšmingu personažu:
Aš viską barstau:
vaikystės muziką,
adresus, pirštines,
meilės dainas ir laikrodžių skaitmenis,
ir viską, kas gyva, kas gyva,
kas gyva... (p. 8)

O bejėgiškumas ryškiai pajuntamas šioj detalėj:

šnara lietpalčiai po lempa
taip naujai ir taip nedrąsiai
(p. 30)

Galop tenka sustoti ties Mikutos ritmu bei rimu. Taip pat ir čia jis yra savotiškas, įdomus. Jo poezijos struktūra nėra rėmai, į kuriuos yra įtalpintas paveikslas, greičiau ji yra patys tie įrankiai, kurių pagalba paveikslas yra kuriamas. Užtat jo ritmas, nors gan vienodai išlaikytas, nėra metrono-miškas. Jis prasmingai sukapotas, atitinkamai pabrėžius vieną ar kitą vietą. Pvz.:

Gal jūs paskutinės šitaip.
Raudokit.
Gal jūs paskutinės šitaip.
Nekeikit. (p. 6)

Mikutai poezijos eilutė nėra minties vienetas. Anaiptol, mintis dažnai užsibaigia vidury eilutės ir tuoj prasideda nauja mintis. Pvz.:
Gruodžio gatvė. Aš nenoriu
Semaforų, šviesoforų, (p. 64)

Ritmas lenkiasi minčiai, eilutės ne-sukapoja minties; taip ir teka poetiška mintis laisvai ir sklandžiai.
Mikutos rimavimas taip pat nebanalus: pirštinės — skaitmenis, mašinistai — jaunystėj, išsitiesęs—    stiuardesę, svaidė — veidą. Rimas, nors aplamai tvarkingas, nebūtinai vienodai išlaikytas, čia vėl kartais juntama "prasminga netvarka". Pvz., eilėraštyje "Nakties baladė" žodžiai "ungurys", "moteris", "pečkurys" ir "duris" rimuo-jasi be tvarkos, šitoks rimavimas pabrėžia minties tąsą.

ši analizė liečia tik tuos bruožus, kurie atrodo vertesni dėmesio: konkretumas, laisvesnė sruktūra. šiaipjau "Paukščių žemėj" poeto pasaulis yra gerokai prasiplėtęs į-vairiomis kryptimis. Jis pats yra gynęs publicistikos ir poezijos giminystę: "Esu kovingos, mąstančios, bet kartu konkrečios poezijos šalininkas, poezijos, kuriai nesvetimi publicistiniai ir epiniai elementai". Tačiau publicistika, kuri dažniausiai nuskamba banaliu plakatiškumu, nėra ryškus paskutinio Mikutos rinkinio bruožas. Greičiau "Paukščių žemėje" jaučiasi elegiškai lyrinis kasdieniško pasaulio nekasdieniškas supratimas, kartais primenantis T. S. Eliot. šis panašumas aiškiausiai pasirodo poetų miesto detalėse:
O rytas nuorūkas tyliai užpusto, plg-
The burn-out ends of smoky days ar
Mažas miestas šlapias ir geltonas, plg-
The yellow fog that rubs its back upon the window-panes ...
Mirga Girniuvienė
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai