Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MILŽINŲ DAINA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS VAIČIULAITIS   
I.
Kai vėtros pakyla ir gaudžia miškai, medžių tankmėje, tarp eglių ir liepų, dainuoja mūsų broliai milžinai.

Po gluosniais sustoję, vieną vakarą jų šauksmo klausės du žmonės, kai dangus buvo raudonas ir ilgesingas.

Jisai tarė:
—    Būki sveika, Danute. Aš jau einu, kur skamba girių balsai.
Ji atsakė:
—    Keliauki, Mindaugai, ir saugoki mus. Paskui ji nedrąsiai sukuždėjo:
—    Ir sugrįžkit visi, išvarę priešus iš mūsų žemės. O mudu toki laimingi būsime.
—    Sugrįšiu. Visi mes sugrįšime, — kalbėjo jisai, žiūrėdamas į liūdnus vakaro gaisus.

Tada jis pasilenkė ir pabučiavo ją. Jis jautė, koki švelnūs buvo jos skruostai ir kaip baukščiai jos širdis dunksėjo, ir kokia gera ir brangi jinai jam buvo.

Skaudžiai jo krūtinė suvaitojo. Betgi jis atsilošė ramus, paspaudė jos ranką ir nuėjo į sambrėškius, į tenai, kur audrotyje ošė raudojo aukštieji miškai.

Danutė žiūrėjo, kaip jisai nyksta tamsoje ir naktyje. Neramūs šniokštė sodo medžiai, ir jos siela buvo liūdna. Jos dvasia dejavo ir šaukėsi nutolstančio žmogaus.

Kol dar buvo regėti atlašus jo stuomuo, jinai tylėjo, lyg vildamosi, kad jisai dar atsisuks, sugrįš ir pasakys jai vieną žodį, gražiausią iš visų, tokį gražų, kokio dar joksai liežuvis nėra prataręs, — ir taip gera, taip šilta jai būtų su tuo meilės žodžiu žengti atgal per savo namų slenkstį.

Mindaugas neatsisuko ir išnyko rūkuose ir tamsoje. Nė jo žingsnių nebuvo jau girdėti.
Tada jos širdis suskaudo, kaip dar niekados nebuvo sopėjus. Danutė prisiglaudė prie gluosnio ir gailiai pravirko.

Niekas čia jos negirdėjo naktyje ir vėjuose — nei tėvai, nei broliai ir nė tasai, kuris nuėjo į žaliąsias girias.

II.
Dienos lėkė greitos, lyg sparnus turėtų. Iš miškų užsukdavo vyrai, bet Mindaugo tarp jų nebuvo. Pasirodydavo stribai šlykštieji arba pravažiuodavo svetimi grobuonys, nešdami šiurpą ir išraudami žmones iš jų sodybų.

Danutė jau ir žolę vejoj po gluosniais prastovėjo, belaukdama. O jisai vis neatėjo, kad jai gerą žodį pasakytų ir kad jinai galėtų dar sykį, tegul jau paskutinį, žvelgti į jo akis ir prisiglausti prie jo peties.

Ji šnabždėjo sau viena, žiūrėdama į miškus:
—    Kaip gera man būtų, jeigu dar jį pamatyčiau. Nebūtų tada man taip sunku ir liūdna, jeigu mane jau vežtų į šiaurę ir į mirtį.

Ji tyrinėdavo tamsą, ir kartais jai regėdavos, kad iš prieblandų štai išsineria jisai, aukštas ir atlašus. Antai jis artėja, toks didelis, visa galva prasikišęs iš rūkų, ir nuo jo padvelkia tokia maloni šiluma, toksai geras artumas. Jinai šypsosi, ir taip saldu jai širdyje, ir taip šviesu.

Danutė dar labiau įsistebi į sambrėškius ir tiesia rankas, lyg pasitikdama, lyg trokšdama apkabinti naktį, didelę ir juodą, sykiu su tuo, kuris, tylus kaip migla, artėja prie tėviškės gluosnių.

Suklinka išsigandęs paukštis, ir jinai krūptelia: nieko tenai nėra ir niekas į ją neina. Aplinkui vien tamsi naktis ir gėla.
Ir medžiai neramūs ošia.

III.
Taip prabėgo vasara ir ruduo.
Vieną vakarą, kai Danutė stovėjo, laukdama, po gluosniais, švelni ir balta nukrito pirmoji snaigė, ir sutirpo jos plaukuose.

Atėjo žiema. Balti aplinkui spindėjo laukai, ir žila stūksojo tolumoj Medžionės giria. Paskui kilo pūgos, ir nuo speigų klevai ir jovarai vaitojo, kaip žmonės.
Nuo langų prapūtusi ledo gurgulus, Danute žiūrėdavo į naktį ir į pusnis. Staugdami, laukuose gaudėsi vėjai, dideli ir galingi.

Jai vaidenos: su tais vėjais pūgoje kaukė žmonės. Kaukė jie lyg vilkai, tūkstančiai ir tūkstančiai jų. Visi jie buvo žiaurūs ir kruvini, o jų balsas buvo toks galingas, kad net kaulų smegenis gėlė.

Danutė viena sau kuždėjo:
— Rodosi, kad visoje žemėje nieko nėra ir nieko negirdėti, kaip tik tas baisus jų rėksmas audroje ir šaltyje.

Jinai dar labiau įsiklausydavo. Aure, toli, kaip kad giliai po ledu žiemą vanduo čiurlena, — pažįstami balsai atsišaukia, toki silpni ir nustelbti vilkų rujos, bet vistiek gyvi ir tikri. Ji žino: tai dainuoja mūsų broliai. Jie dainuoja savo žemę ir aušros žvaigždę, pavasarį ir linksmą artoją savo dirvų vagoje.

Prigludusi prie drėgnų lango staktų, ji dar akyliau įsiklausė. Tenai skyrėsi vienas balsas, mielas ir brangus, gražesnis už kitus. Ji suprato, kad tą žiemos naktį, anoj tolybėj Mindaugas dainavo jai, savo mergaitei ir savo žemei. Jinai žinojo, kad čia buvo meilės, lūkesčio ir visokios aukos daina savo šaliai ir savo žmonėms.

Kada ji taip klausėsi ir kada jos sieloje buvo taip švelnu ir tvirta, atsiliepė jai mama, iš miegų busdama:
 
—    Gultum, dukrele, berymojus lange. Kas gali pasakyti, — gal tuojau visai neturėsim kur galvos priglausti.
Danute regėjo motinos sielą. Mergaitei piešte plėšė širdį. Ji, žilagalve, čia gimė, maža bėgiojo ir vaikus išaugino — ir štai, pakirdusi nakčia, dūsauja iš rūpesčio, ar jos neišraus iš šio tėviškės molio, į kurį ją Dievas pasodino ir kurioje, kaip obelis, įsišaknijo.

—    Miegok, mamyte, — Danutė guodė savo motulę. — Gal nieko pikto mums neatsitiks.
—    O tu žiburį užgesintum. Dar atsivilks koks šuva.
Duktė užpūtė spinksuolę ir tarė:
—    Aš dar pasiklausysiu, mamyte . . .
—    O ką tujen girdi, vaikeli?
—    Man vis dingojas, kad per pūgą kažkas šaukia ir dainuoja. Gal tai jie dainuoja . . .
Motina ilgai klausėsi, kol atsidūsėjo ir prabilo:
—    Niekas ten nedainuoja, dukrele. Tik vėjai staugia aplink sąsparas.
Danutė gi klausėsi ir girdėjo: pūgoje dainavo jos broliai. Tie drąsūs miškų vyrai tenai šaukė.

Taip besiklausant, pro ją, nei balti debesėliai, skriejo mielos svajonės. Ji regėjo vasaras ir šienapiūtes, ir tą liepos mėnesio naktį, tokią šiltą ir žiedų kvepėjimo pilną, kada garsiai dobiluose šaukė griežlė ir kada juodu, grįždamu iš gegužinės, sustojo po anais beržais. Tai tenai juodu pirmą kartą pasibučiavo ir sakėsi niekados, niekados nesiskirsią. Ir tada žemėje buvo taip gera, ir platu, ir laisva.

Jai dar vaidenos, kad per vasaros laukus atžygiuoja jie, šaunūs vyrai, o per pievas ir miškus, kaip kokia vandenų vilnis, atliūliuoja jų daina. Tie skardūs žodžiai šaukė ją: artyn ir artyn ją viliojo tokiu nenumaldomu ilgesiu, kad, rodos, pakilsi ir nueisi į jų aidesi. Ji tartum girdėjo, kad kažkas jai kužda, nedrąsiai dūzgena prie pat langų ir vis nenutilsta.

Danutė pakėlė galvą, busdama iš savo sapnų: lauke iš tikrųjų beldėsi ir ją vardu vadino.
Ji pašoko ir klausėsi. Aiškus buvo girdėti balsas pro vėją ir naktų tamsybę.
Mergaitė sudrebėjo visa iš džiaugsmo. Ji pažino šiuos žodžius, daugel kartų girdėtus anų vasarų dienomis, kada liepos žydėjo ir, apsunkusios nuo žiedų, bitės romiai dūzgė namo.
O balsas kartojo:
—    Danute, Danute, ašai sugrįžau į tave.
Priemenėj ji atkišo duris ir pravirko. Ji prisiglaudė prie Mindaugo, tyli ir laiminga. Taip gera ir graudu buvo jai.
Kai peržengė namų slenkstį ir susėdo prie senolių židinio, Danutė kalbėjo:
—    Aš tavęs laukiau dieną ir naktį. Po mūsų gluosniais aš prastovėjau duobę, lyg toji dainų mergaitė.

Atsakė jai Mindaugas:
—    Girių tankmėje ir savo žygiuose ašai tave regėdavau ir sapne sapnavau. Gulėdamas po ąžuolais, ašai įsižiūrėdavau į dangaus žvaigždę ir tardavau savo širdyje, kad ir tujen regi ją, aukštai bespindinčią.
—    O mes galvojom, ar jau bematysim tave gyvą: nei gando, nei žodžio iš tavo šalelės.

Ir jisai apsakė jai, kaip toli buvęs išsiųstas, kaip po eglių šakomis nakvynę rasdavęs, kaip kovėsi žiaurioj grumtynėj ir kaip priešai, biauresni už pikčiausius žvėris, krito ir žuvo. Nevieną ir jų, brolių drąsiųjų, pakirto mirtis, o stribai šlykštieji brangius jų kūnus, išniekinę, pamesdavo gulėti miestų aikštėse.

Taip jisai kalbėjo, kol miegas saldusis sumerkė jo akis.
Danutė sėdėjo šalia jo, klausėsi jo alsavimo ir žiūrėjo į naktį, ar nepamatys iš pusnių išbrendant svetimos žemės vyrų plėšikų.

Ji budėjo visą naktį, ir jai buvo taip gera.
Kai rytuose ėmė švisti aušra, Danutė pažadino Mindaugą, valgydino jį kuo tik beturėdama ir paskui išleido į girias, lydėdama ligi gluosnių, kurių šakose švilpė vėjai neramūs.
Jis nūn dažniau lankydavos ir kartais atsivesdavo savo draugų. Jiems išėjus, Danutė mąstydavo, kaip jie gyvena girių gelmėse, ir jai būdavo liūdna ir ilgu, kad ji negali sykiu su jais būti ir pakurti jų židinio ugnies.

IV.
Atėjo pavasaris. Pievose žydėjo gėlės, ir iš girių atsiliepė gūdus gegutės balsas. Medžiai žydėjo ir paukščiai savo dainas traukė, o žmonės verkė, išraunami iš tėviškės žemės bei namų ir netekdami gimtinės dūmo.

Vieną dieną pasklido gandas, kad Medžionės miškuose buvusios didelės kautynės. Daug žuvę ten stribų šlykščiųjų ir žmonių - žvėrių, at-sivilkusių nesavo žemės plėštų ir naikintų. Bet ir neviena motina, nubudusi vidury nakties, meldėsi ir dūsavo, kad tik nebūtų kritęs josios sūnus, begindamas savo tėvynę.

Danutė nerimo. Jau daug laiko ji nebuvo mačiusi Mindaugo nė jo draugų. Veltui ji rymojo po gluosniais, kai toli už pievų ir miškų leidosi saulė, didelė ir liūdna. Neišėjo broliai iš girių ir nė žodžio neatsiuntė apsakyti, kokia dalia juos ištiko.
Neilgai laukus valdžios žmonės parnešė žinią:
—    Eikite ir pamatykite! Vakar parvežė banditus iš kautynių vietos. Šiandien jie guli išdriki rinkoje.

Ir jie, tie svetimos valdžios vergai, nuėjo pilni pagiežos ir patenkinti.
Danutė per naktį bluosto nesudėjo. Jai buvo liūdna ir baisu. Ji vis regėjo partizanų kūnus, sumestus miesto aikštėje, ir savo mintyje ji bijodavo žvilgtelėti į jų veidus, kad neišvystų to, kuris buvo jai brangiausias.
Vos aušrai prašvitus, ji iškeliavo.


Viktoras Petravičius      Šauksmas prie Baltijos

Danutė ėjo per laukus, ir jai čiulbėjo vyturiai, vasnodami aukštai danguje. Bet ji negirdėjo paukščių nė nematė vedrynėlių, žydinčių prie tako. Jos dvasia bėgte bėgo į tenai, kur nužudyti gulėjo josios broliai.
Ji pasiekė miestą ir žengė lėčiau. Juo arčiau prie rinkos, juo labiau nerimo ir daužės jos širdis. Bet mergaitė dėjosi drąsi, labai bijodama, kad neišsiduotų savo gėloje.
Aure, ginkluoti tenai vaikščiojo sargybiniai, ir buvo matyti būrelis žmonių išgąstingais veidais.

Danutė prisiartino ir visa apglušo, lyg vėzdu smogta per galvą. Jos siela aimanavo:
—    Dievulėliau tu mano, kaip jie išniekinti ir sužaloti, tie eiklūs ir šviesūs vyrai! Nepažintų jų nė tikra motina, kuri juos gimdydama kentėjo ir šaukė. Kraujais apkrekę ir sužalotais veidais gulite jūs, mūsų žemės vaikeliai.

Danutė pažino Mindaugą. Kai jį išvydo ant bruko akmenų, ji pajuto, lyg visa, nei kokia paukštė, suspurdėjus, išsiverš iš savęs didžiule rauda ir vaitos, sukniubusi prie to, kuris buvo jai brangiausias iš visų. Jos akys žaižaravo ir smilkiniuose buvo tamsu. Galop ji nieko nejautė ir nenutuokė, kur besanti ir ką bedaranti.
Kai ji taip stovėjo apstulbusi ir savo sieloj raudodama, jai pasivaideno, lyg kažkas ją truktelėjo ir pakuždėjo:
—    Danute!
Ji krūptelėjo ir apsižvalgė. Balsas buvo toks artimas, švelnus ir tiek sykių girdėtas. Rodos, tas žodis, lyg koks daiktas, dar laikėsi ties ja ore, vos ištrūkęs iš brangių lūpų. Tačiau arti savęs ji nieko nepastebėjo. Tik, kaip dvi geležys, į ją buvo įsmeigtos dvi piktos ir žiaurios akys. Ji suprato: ją stebėjo šnipas — ar ji nepravirks ir ar nesukniubs ant žemes, kad galėtų ją suimti ir jau gyvos nepaleisti.

Ji žiūrėjo į Mindaugą. Jis buvo prisiglaudęs prie kitų, lyg brolis prie brolių, skausmingai atmetęs galvą į šoną, lyg dar kentėtų, lyg kažkur veržtųsi ar užtarimo ieškotų. Gal jis stengės sukrutėti paskutiniąja savo jėga. O jo veidas, iškentėjęs ir sužalotas, vistiek buvo jaunas ir gražus. Danutė būtų nusilenkusi ir pabučiavusi tą šalin nukreiptą galvą, kad ji liautųsi kentėjus. Ji būtų puolusi, prie jo prisiglaudusi ir pasakiusi, tūkstančius sykių pabylojusi, kaip labai jį mylinti. Ji spauste į jo sielą įspaustų savo žodžius, kad jisai, nusikėlęs į dausos kraštą, juos padėtų prie Dievulio kojų su pastaru savo mirties šauksmu ir su visa mūsų žemės aimana.

Jos širdis vaitojo. Bet pro savo raudą ji jautė anas dvi piktas akis, kurios, jei tik būtų galėjusios, kiaurai būtų įsigręžusios į jos sielą ir į jos mintis. Ir kai Danutė savo dvasioj taip aimanavo, kažkur toli suskambo balsas. Ji prikando žadą ir klausėsi. Buvo tai ne vienas, bet tūkstančiai balsų, kurie jai dainavo:
— Mes esame tavo žmones, tavo žemė ir tavo siela. Mes esame ir giria, ir pieva, ir tėviškės sodai, ir tavo senoliai. Tu ištverki ir ateiki į mus. Tu ateiki į tenai, kur dainuoja tavo broliai milžinai.

Ji nulenkė galvą, lyg iš arčiau žiūrėtų į žuvusiųjų kūnus. Tačiau, užmerkusi akis, ji nieko nematė.
Danutė meldėsi už jų vėles.

Kada ji, taip melsdamosi, stovėjo, lyg ir pasivaideno jai: štai jie pakyla iš savo kraujų klano, jauni ir stiprūs, paima ją už rankų ir vedasi ją per pievas ir laukus, baltais mūsų šalies vieškeliais. Jie vedasi ją linksmi ir drąsūs, o aplinkui plevena gaivūs vėjai, ir kiekviena gėlė ir kiekvienas paukštis taip dailiai žydi ir dainuoja. Ir jie dainuoja, tik jų balso negirdėti, nes jis keliasi taip aukštai, užu tų debesų klajūnų, ir gieda prie Dievulio sosto, — ir štai galop Jisai palenkia savo ausį ir išgirsta jų giesmės žodžius.

Neatmerkusi akių, Danutė apsisuko ir nuėjo, su savim nusinešdama tą jauną ir gražų jo veidą, su kažkokio neišsakyto skundo gėla perkreiptą į šalį. Ji pasuko į vieškelį, ir jai dingojos, kad, pakilę, ją vis lydi vyrai, gaivūs ir drąsūs, ir kad jų kraujas sravi gyvas ir kaskart galingesnis. Ji praėjo tėviškes namus ir pasiekė Medžionės girią, kur jai ošė pušys ir ąžuolai.

Ji išgirdo dainos balsus, — tos dainos, kurios ji su ilgesiu klausėsi po tėviškės gluosniais.

Kantri ir pasiduodama savo daliai, Danutė nulenkė galvą ir žengė į tenai, kur girių ūksmėje jai šaukė ir dainavo jos broliai milžinai.
 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai