Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ORTEGA Y GASSET APIE GOETHĘ PDF Spausdinti El. paštas

Goethės (1749 — 1832) jubiliejus vėl duoda progos pažvelgti i šį rašytoją, kuris Vokietijoje yra virtęs savotišku pusdieviu ir kurio humanizmas nesykį yra statomas krikščionybės vietoje. Frankfurte ir Welma-,re buvusių iškilmių proga Thomas Mann ir Kari Jaspers labai nevienodai pasisakė Goethės atžvilgiu. Thomas Mann, laikydamasis bendrosios nuomones, padare Goethę ateities idealu. Tuo tarpu Kari Jaspers mėgino paraginti vokiečius peržengti Goethę, nes jis nedaug ką turįs šiems laikams pasakyti. Nesileisdami šiuo tarpu į Goethės vertinimą iš esmės, norėtume dabartinio jubiliejaus proga pacituoti pažiūras ispanų filosofo ir sociologo Jose Ortega y Gasset, išdėstytas jo mažoje, bet įdomioje studijoje, pavadintoje "Vidinio Goethės beieškant", ši studija yra būdinga ir tuo, kad, nors joje Goethės vaizdas, kaip netrukus matysime, yra visai kitoks, negu jį mums perša vokiečių biografai, vis dėlto vokiečiai ją išsivertė ir išsileido (Um einen Goethę von innen bit-tend, Stuttgart, 1949).

Pastebėjęs, kad "gyvenimas vidinėje savo esmėje yra sudužimas", Ortega vis dėlto teigia, kad "sudužimo jausmas, būdamas gyvenimo tiesa, jau reiškia išsigelbėjimą". Pats Ortega tikįs tiktai "nepasise-kėlių mintims". Todėl jo nuomone, "reiktų klasikus pastatyti prieš sudužėlių teismą ir leisti jiems atsakyti į tam tikrus pirmykščius gyvenimo klausimus". Tiktai tuomet paaiškėtų šių rašytojų verte. Ortega kaip tik savo studijoje Goethę ir stato prieš tokį teismą.

"Kaip Goethė laikytųsi tokiame teisme?" — klausia Ortega. — "Galimas daiktas, sako jis, kad jis būtų pats abejotiniausias iš visų klasikų, nes jis yra klasikas antros eilės; klasikas, kuris savo ruožtu jau gyveno kitais klasikais ... Jis mito visos praeities procentais. Jo kūryboje yra ryškus paveldėtų turtų administravimo bruožas. Todėl nei jo veikaluose nei jo gyvenime netrūksta fi-listeriškų žymių, kurios yra būdingos visiems administratoriams. Jeigu visi kiti klasikai buvo klasikai gyvenimui, tai Goethė norėjo būti gyvenimo menininku, gyvenimo klasiku. Todėl jis ir turi būti, labiau negu kuris kitas, gyvenimui atsakingas". Tačiau vokiečių biografai šio atsakingumo iš Goethės nereikalauja. "Goethės biografijos buvo rašomos monumentalinės optikos prasme. Atrodo, kad jų autoriai būtų gavę užsakymą sukurti Goethės statulą viešai aikštei arba sustatyti Baedekerį kelionėms po Goethę. Visų jų tikslas yra vesti aplinkui Goethę . .. Todėl aš prašau Goethės iš vidaus... Ne Goethės vidaus, bet vidinio jo gyvenimo, Goethės dramos ... Goethės statula mums jau įkyrėjo .. . Parodykite mums Goethę, kuris sudūžta ir pražūsta savoje egzistencijoje; kuris nė vieną akimirką nežino, kas iš jo bus; tąjį Goethę, kuris pats jautėsi kaip magiška austrė, per kurią ritasi stebuklingos bangos". Ortega kaip tik ir imasi nurodyti, kame glūdi ši Goethės drama, šisai savoje egzistencijoje sudužęs ir pražuvęs Goethė.

Goethė, pasak Ortegos, "yra pirmutinis žmogus, kuriame pirmą sykį prašvito mintis, kad žmogaus gyvenimas yra kova su vidiniu ir individualiniu likimu"; kad gyvenimas "yra ne daiktas, bet labai ir labai problematinis uždavinys". Todėl "Goethė nuolatos rausiasi po savo gyvenimą". Tačiau "jo gyvenimo samprata yra biologinė, augalinė. Jis žiūri į gyvenimą iš viršaus, kaip ir visi praeityje žiūrėjo. Jis mąsto apie gyvenimą, pasigaudamas augalo vaizdo ... "Aš bijau, sako Ortega, kad kaip tik dėl šių botaniškų savo polinkių Goethė, kaip mąstytojas, netenka   reikšmės   dabartinio
Vokietijos gyvenimą, kuris tada buvo tikras sąmyšis, kunkuliavimas ir garavimas; įsivaizduokite Goethę, išstatytą visiems vėjams, be medžiaginio — ūkinio ir visuomeninio — tikrumo, be gražiai sutvarkytų stalčių, pilnų aplankų su graviūromis; žodžiu — Goethę, kaip priešginybę anam Goethei, kuris dar tik dvidešimt penkerių metų amžiaus jau buvo pavožtas po stikliniu Weimaro varpu ir kažkokiais burtais užkonservuotas 'slaptuoju patarėju'. Gyvenimas yra žmogaus atsakymas į radikalų netikrumą. Todėl yra labai įtartina, jei žmogų apsupa per didelis tikrumas. Tikrumo sąmonė žudo gyvenimą. Iš čia kaip tik ir kyla tasai žmogaus vargams". Augalinis gyvenimo supratimas juk yra statinis ir optimistinis. Augalas su savo aplinka nekovoja: jis prie jos tik prisitaiko. Ką gali tad šitokia prisitaikymo filosofija pasakyti šių dienų žmogui ?

Vis dėlto, nepaisant šios optimistinės gyvenimo filosofijos, mes randame Goethėje gilaus pesimizmo. "Viršinės jo gyvenimo aplinkybės, atrodo, buvusios palankios; bent taip mus įtikinėja jo biografai. Jis iš tikro buvo "linksmos prigimties". Iš kur tad tasai dažnas nusivylimas?". Ortega cituoja vieną kitą ano laiko dokumentą, kuriuose kalbama apie Goethės "karčią apatiją, dengiančią tartum koks debesys jo kaktą" (Friederike Bruns); apie "nemalonų bruožą aplinkui jo lūpas" (Leisewitz). Ir Ortega duoda šitokį atsakymą į jo paties anksčiau iškeltą klausimą: "Atkaklus nusiminimas yra aiškus ženklas, kad žmogus gyvena prieš savo pašaukimą". Goethė, pasak Ortegos, "buvo nuolatos savo likimui neištikimas. Iš čia ir kilo jo nuolatinis nusiminimas, jo uždarumas, jo atsitraukimas nuo savos aplinkas, jo kartelio bruožas". Tačiau koks yra šis Goethės pašaukimas ?

"Goethės likimas, teigia Ortega, buvo būti rytmečio šaukliu. Jam buvo skirtas vyturėlio likimas. Jis pasirodė žemėje nešinas pasiuntinybe būti vokiečių poetu, išjudinti savo krašto, o per jį ir pasaulio poeziją... Jei stipriai išsunktume Goethės raštus, mums pasiliktų keliolika nuotrupų, kurias savo vaizduotėje galėtume papildyti tartum sulūžusį lanką, kurio vienas galas stiebiasi į dangų. Ir tai kaip tik mums padėtų suprasti tikrąją poetišką jo pasiuntinybę. Tačiau Goethė priima hercogo Karoliaus Augusto pakvietimą. Prašau jus įsivaizduokite Goethės gyvenimą be Weimaro; įsivaizduokite Goethę, pasinėrusį į anuometinės


nuolatos besikartojąs aristokratijos susmukimas. Kokia laimė būtų žmonijai turėti Goethę, kuris, aplinkos spaudžiamas ir gyvendamas prievartoje, būtų šiame netikrume išskleidęs nuostabias jame snaudusias galias.

Tačiau tą momentą, kada šioje karališkoje sieloje pražydo herojinis tikros vokiečių poezijos pavasaris, Weimaras atpiovė Goethę nuo Vokietijos, išrovė jo šaknis iš vokiškosios žemės ir persodino jį į juodžemio stingantį liliputinio dvaro indą. Keletas mėnesių Weimare — Weimare, kaip kurorte — būtų buvę jam sveika. Toji vokiečių literatūra, kurią būtų galėjęs sukurti tik Goethė, yra būdinga audringumo ir saikingumo suderinimu; audringumo jausmų bei fantazijos atžvilgiu, ko stinga visoms kitoms Europos literatūroms; saikingumo išraiškos atžvilgiu, ko perdaug turi Prancūzija ir Italija. Goethė kaip tik jungė savyje šias abi jėgas. Jo jaunystė buvo pakankamai audringa. Reikėjo tad išvystyti ir antrąją pusę. Goethė pats tai žinojo ir todėl ėjo į Weimarą. Bet kodėl šis žmogus Weimare pasiliko, nors jo kojos buvo visada pasiruošusios iš ten bėgti? Dar daugiau: kodėl jis,   praėjus dešimčiai metų, pabėgo, bet vėl sugrįžo? Neilgas jo pabėgimas yra tartum įtikinantis dokumentas, kad jis turėjo palikti Ka-roliaus Augusto dvarą. Beveik diena dienon galime atsekti tąjį suakmenėjimą, kuriuo jį apsupo Weimaras. žmogus virto sustingusia statula. Statulos juk yra žmonės, kurie negali kvėpuoti ir garuoti, nes jie neturi oro: tai mėnulio gyvūnija. Goe-thė pradėjo gyventi prieš savo pašaukimą.
 Saikingumas pasidarė per didelis ir nustelbė jo likimo tikrąją substanciją. Goethė buvo ugnis, reikalaujanti daug kuro. Tuo tarpu Weimare kuro nebuvo, kaip jame nebuvo nė oro. Tai buvo tik geometrinė vietovė; abstrakcijų, bezdžionia-vimo ir netikrumo hercogija. .. Wei-maras padėjo Goethei užkalkėti savo jaunystėje ir pasilikti nuolatiniu pasiruošimu. Savos padėties pasaulyje problema išsyk buvo išspręsta, nereikalaujant iš jos nieko aiškaus. Goethė priprato ari gyvenimo plaukti, pamiršęs, kad jis yra sudužėlis...
Weimaras patogiu būdu jį atskyrė nuo pasaulio, atskirdamas sykiu ir nuo jo paties. Goethė labai ieškojo savo likimo, bet šis menkai jam buvo aiškus, nes Goethė, jo ieškodamas, jau iš anksto buvo nusistatęs nuo jo pabėgti. Ir tik kartais netyčiomis, tartum eidamas pro kertę, staiga susidurdavo su savuoju Aš tokiu, koks jis buvo. Tada Goethė sušukdavo nuginkluojančiu nuoširdumu: "žiūrėk, o aš vis dėlto rašytojas!".

Goethė, Ortegos nuomone, yra baisus pavyzdys, kuris rodo, kad žmogus gali turėti tik vieną tikrąjį gyvenimą, tą, kuriam jis yra pašauktas. O jeigu žmogaus laisvė jį suvedžioja ir jeigu žmogus, paneigdamas savo neatšaukiamąjį Aš, pastato jo vieton savo išrastąjį — nesvarbu kuo remdamasis jis tai darytų, — jis velka tada šmėklišką, nepatenkintą savo buvimą, — buvimą, nuolatos svyruojantį tarp — poezijos ir tikrovės. Tuo tarpu gyvenimas niekados nėra poezija, bet gyvenama ir vykdoma tikrovė. Goethė kaip tik nuo šios tikrovės nutolo, prasilenkė su savo pasiuntinybe ir todėl pasiliko klasikas, taip, bet — tik antros eilės. Jam trūko pirmykštumo, nes jam trūko tikro, nesuklastoto gyvenimo.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai