Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Totalizmo priežastys PDF Spausdinti El. paštas
O. Spengleris savo garsiajame veikale "Untergang des Abendlandes" pastebi, kad vienas iš senstančios kultūros ženklų esą cezarizmas arba, naujoviškai sakant, totalizmas. Jeigu savo veikalą jis būtų rašęs dvidešimčia metų vėliau, būtų galėjęs savo tezei pasirinkti gražios medžiagos. Iš tikro, nuo 1917 metų ligi pastarojo karo beveik visos Europos valstybės, išskyras Skandinaviją ir Šiaurės Jūros pakraščius, pasidarė cezaristinės arba totalistinės: Rusija (1917), Turkija (1919), Italija (1922), Lenkija (1926), Lietuva (1926), Portugalija (1926), Vokietija (1933), Graikija (1935), Ispanija (1936), Rumunija (1940). Kiekvienos iš jų totalizmas buvo įvairus. Jo skalė buvo labai plati. Vienur jis reiškėsi koncentracijos stovyklomis (Vokietija, Rusija...), kitur tik policine sustiprinta priežiūra (Portugalija). Tačiau visose jose demokratinės institucijos buvo panaikintos.

Todėl Paul Roth ir kelia klausimą, "kaip tai atsitiko, kad tieka valstybių pasirinko šitą kelią", kurį juk visi laikome "pavojų pilnu klystkeliu?" Pokarinis vargo ir sąmyšių metas diktatūrų atsiradimą pateisina, tačiau jų neišaiškina. Ir senovinėje Romoje bėdos metais ateidavo diktatorius. Bet jis pasilikdavo daugiausia pusę metų, nes ilgesnis jo buvimas slėpė pavojų nustumti tautą nuo viešųjų reikalų. Tuo tarpu naujieji diktatoriai kaip tik turėjo noro išsilaikyti amžinai, vieni svajodami apie tūkstantmetines imperijas, kiti apie pasaulinę revoliuciją. Jie ateidavo ne tautą iš vargo vaduoti, bet, pasinaudodami jos vargu, jie stengdavosi ją pasukti nauju, jų pačių sugalvotu keliu. Naujosios diktatūros tik iš viršaus yra panašios į senovines. Savo esmėje jos slepia visai kitokį pobūdį. Vargo metas jų išaiškinti negali. P. Roth nurodo trejetą pagrindinių veiksnių, kurie Europoje buvo sukėlę diktatūrų epidemiją ir kurie ją ateityje gali sukelti, jeigu naujoji demokratija nepajėgs atsistoti ant tvirtų pagrindų.

Mūsų laikų totalizmui būdingas veiksnys yra masė. Nuo 1800 metų Europoje vyksta vis didesnis suma-sėjimas. Ligi šių dienų jis nėra sustojęs. O masė juk leidžiasi lengviausiai diktatoriškai vedama ir valdoma. Masėje sunyksta asmenybė, ir masės žmogus savaime veržiasi paklusti, nes absoliutinis nusilenkimas autoritetui yra vienintelis dalykas, kurį masės žmogus dar supranta ir pripažįsta. Jeigu tad Ortega y Gas-set jau 1929 metais paskelbė pasauliui, kad "masių sukilimas" esąs būdingiausias naujosios istorijos bruožas, tai tuo pačiu jis paskelbė ir kelią į naująjį totalizmą. Prasiveržusios į istorinės scenos priekį ir pašalinusios nuo jos visus herojus, masės pareikalavo vadų, ir vadai išėjo aikštėn, nes masė galinga yra tik tada, kai turi vadą.

Antras veiksnys, kuris turi ryšio su pirmuoju, yra moderniosios demokratijos sunykimas. Nepraėjo nė 100 metų, kai europinės valstybės išsivadavo iš karaliukų ir kunigaikščių absoliutizmo, ir naujoji demokratija virto tiktai formaline sąvoka be turinio. Išlaikydama viršines institucijas, ji palaidojo tikrąją savo dvasią. Vad. "demokratinė visuomenė" pasidarė tikrovėje nebe visuomenė, vad. sąmoningų ir kultūringų asmenų bendruomene, bet minia, vad. instinktais besivaduojančių, brutalių ir barbariškų individų suma. Naujoji demokratija ne tik neapsaugojo Europos nuo sumasėjimo, bet pati šitą sumasėjimą dar paskatino, padėdama savo pagrindan aną atbudusią masę. Tuo pačiu ji pakasė sau pačiai pamatus, nes demokratijos pagrindas niekados negali būti masė, bet sąmoninga ir kultūringa visuomenė. Kai tik visuomenės vietą užima masė, demokratija tuojau išsivysto į tiraniją. Tai savo metu nurodė jau Platonas. Tai mes regėjome savo pačių akimis.

Trečiasis veiksnys buvo naujosios kultūros linkmė, pasukusi materialinės civilizacijos keliu. Gamtos mokslų, ūkio technikos išaugimas pasuko žmogų nuo jo paties į gamtą. Visas mūsų gyvenimas ir mąstymas pasidarė gamtamokslinis. Mes pamiršome dvasią ir Dievą ir virtome gamtos dalelėmis. Tuo tarpu gamta yra totalizmas, absoliutinis cezarizmas, kuriame nėra nei laisvės, nei teisės, nei apsisprendimo, nei atskiro individo vertės, o tik grynas dėsningumas, kuriame individas yra pajungiamas visumos reikalui. Jeigu tad žmogus yra gamtos dalelė ir jeigu visas gyvenimas vyksta pagal gamtos dėsnius, argi tad nuostabu, kad praktiškai jis apsireiškia totalistine forma? Naujosios diktatūros buvo tiktai moderniosios sugamtėjusios kultūros apraiška politinėje srityje.

Todėl P. Roth ir klausia, žvelgdamas į ateitį, ko reikia demokratijai, kad ji neišsigimtų į totalizmą. Atsakymas yra tik vienas: vidaus turinio. Platonas šį turinį rado gėrio ir teisingumo idėjose. Todėl jis reikalavo, kad valdantieji šitas idėjas suprastų, jomis gyventų ir jas vykdytų; kad jie būtų filosofai — ne kabinetine ar universiteto katedrų prasme, bet pirmykščia šio žodžio prasme: kad jie būtų išminties mylėtojai, nes tik išmintis gali jiems įkvėpti tikrojo valdovų meno. "Jei valstybėje filosofai nebus karaliais, rašė Platonas, ir jei šiandieniniai karaliai ir kunigaikščiai nebus nuoširdžiai atsidėję filosofijai, jei šie du dalykai — politinė galia ir filosofija — netaps viena, vargui galo nebus matyti", šiais savo žodžiais jis ir nurodo aną demokratijai taip gyvastingai reikalingą turinį. Jo žodžiai tinka ir šiandien.
 
Demokratija be turinio virsta gryna forma, kuri tuojau sudūžta. O turinį jai duoda kaip tik anos didžiosios idėjos: gėrio, teisės ir teisingumo, žmogaus laisvės ir jo vertės, apsisprendimo pagal savo sąžine ir gyvenimo pagal šį apsisprendimą. Vakarai šias idėjas sėmė ir tebese-mia ne iš Platono, bet iš krikščionybės. Krikščionybė yra anas didysis turinys, kuris gali išgelbėti demokratinę formą nuo sunykimo ir žlugimo. Demokratija yra nepaprastas naujosios istorijos laimėjimas. Bet jis išsilaikys tik tada, kai bus sulietas su amžinuoju krikščionybės turiniu, nes kiekviena kultūrinė vertybė išsi-gelbsti tik tada, kai ją pasiima saugoti krikščionybė.   Europos istorija tai žino labai gerai. (Plg. Paul Roth, Der totalitaere Staat als Symptom unserer Zeit, in: "Stimmen der Zeit" October 1949, 17-24 p.).

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai