Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KELETAS SAMPROTAVIMŲ APIE LIETUVOS RIBAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė KAZYS PAKŠTAS   
16. ŠVEICARAS M. VVEHRLI BANDO KLAIDAS TAISYTI

M. Wehrli, berods, 1938 m. suredagavo "Neu Karte der Voelker und Sprachen Europa's", kurį išleido Kuemmerly und Frey, Berne. Sis šveicaras bandė išvengti daugelio nusistojusių, tradicinių klaidų. Nevisur jam tai pavyko...

Gudai Latvijoj, tikriau Latgalijoj, gavo porą nesamų salų į vakarus nuo Rezeknės.
Lietuvių kalbos riba Vilnijoj eina aštriais vingiais. Lietuvių kalbos zonai čia priklauso Drūkšiai (arti Latvijos), Apsas, Vydžiai, Tverečius, Adutiškis, Šventėnai, Kliukščionys ir Pavoverė; šioje šiaurinėje zonoje lietuviai ribojasi su gudais, ne su lenkais. Tarp Pavoverės, Paberžės, Senųjų Trakų, Rudaminos, Medininkų ir Buivydžių, su Vilnium centre, įsiterpia tarp lietuvių ir gudų netaisyklingas kelių valsčių kvadratas, lenkų daugumos apgyventas. Vilniaus rajone lietuvių kalbai priskiriama Sužonys, Giedraičiai (iki Paberžės), Maišogala, Dūkštas, Vievis, iki pat Trakų, Rūdiškės, Parudamina, Šalčininkėliai, Klevinė, Surviliškis, Dieveniškis, Geranai-nys, Trakeliai, Žirmūnai, Rodūnė, Pelesa, Duby-čiai, Berštai, Pariečė ir Pervalkas prie Nemuno. Nuo Šalčininkų iki Nemuno lietuviai ribojasi su gudais, gi Trakų-Vilniaus apylinkėse yra prasiki-šęs tarp lietuvių ir lenkų siauras ir vingiuotas gudų ruožas. Gervėčių ir Astrauco valsčiuose parodyta stambi lietuvių sala. Vilniaus krašte parodytos aštuonios gan stambios lenkų salos, įterptos į lietuvių ir gudų jūras. Šis žemėlapis labai aiškiai sugestijonuoja Lietuvai rytų sieną per Apsą, Adutiškį, Mykoliškį, Salas, Ašmeną, Graužiškes ir Surviliškį, paliekant šiuos miestelius Lietuvos šone su trupučiu ekonominės erdvės.

Suvalkijoj ir Prūsuose Lietuvių kalbos riba sutapdinta su Lenkijos ir Vokietijos ribomis. Tai neteisingai palieka Lenkijai Seinų-Punsko kraštą ir primiršta dvi lietuviškas zonas: Pilkalnio ir Gilijos.

17. PROF. DR. ALFRED SENN LIETUVIŠKŲ TARMIŲ ŽEMĖLAPIS


Šveicarijos gyventojai nuo senų laikų geografinės padėties yra paskirti kalbų, etnografijos ir tarptautinių santykių mokslams. Ten visa inteligentija laisvai šneka trimis kalbomis, o dažnai ir keturiomis: vokiečių, prancūzų, italų ir anglų. Jie turi įgimtą talentą geriau suprasti tokias daugiakalbes šalis, kaip Lietuva.

Kai šveicaro F. Wehrli Europos kalbų žemėlapis (1938 m.) yra tikshausias visai Europai, Mažajai Azijai ir net daliai Š. Afrikos, tai lietuvių žemei toks pat žemėlapis arčiausias realybei teko sudaryti kitam šveicarui — prof. dr. Alfred Senn. Turiu galvoje jo "Lithuanian Dialect Map" knygelėje "The Lithuanian Language", Chicago, 1942 m. Prof. Senn jau senokai yra tapęs Amerikos piliečiu, bet yra keletą metų dėstęs kalbų mokslus Lietuvos Universitete, daug važinėjęs visose Lietuvos dalyse, mokąs lietuviškai ir daugumą slavų kalbų. Be jokių politinių tikslų jis yra padaręs lietuvių kalbos tarmių žemėlapį, iš kurio mums aišku, kur šiais laikais siekia lietuvių kalba. Iš jo žemėlapio matyti, kad pačiame lietuvių kalbos pakrašty prieš antrą pasaulinį karą buvo Labguva, Įsrutis ( Insterburg ), Darkiemis, Žydkiemis, Vižainis, Seinai, Varviš-kės, Pervalkas, Pariečė, Rodunë, Trakeliai, Dieveniškis, Ašmena, Salos, Svyriai, Tverečius, Apsas, Brėslauja. Pabraukiau lietuvių kalbos zonoje užrašytus vardus, o kiti čia paminėti miestelių vardai aiškiai priklauso lietuvių zonai pagal žemėlapio kontūrus.

Prof. Senn pažymi septynių lietuviškų tarmių ribas ir jas charakterizuoja. Svetimtaučių tarpe jis yra pats giliausias lietuvių kalbos ir jos ribų žinovas. Tad su jo nuomone tenka labiau skaitytis, negu su labai apibendrintomis pastabomis tokių mokslininkų, kurie apima visą kontinentą, nepajėgdami jo viso gerai pažinti.

18. PRANCŪZŲ NUOMONES

1919 m. pradžioje Prancūzija jau buvo pakinkiusi apie 40 savo geriausių mokslininkų (geografų, istorikų, kalbininkų) būsimos Europos riboms studijuoti ir pateikti Versalio konferencijai išsamius pranešimus. Tie pranešimai buvo išspausdinti kaip "Travaux du comité d'études; tome second: Questions Européennes", Paris, 1919.

Lenkijos klausimu ten duota gan daug referatų, — kelių žymių autorių. Tuo metu Prancūzija buvo ypač prolenkiška, Lenkijos interesai Rytuose buvo ginami buržuazijai gan svarbiu argumentu: lenkai dvarininkai valdė Lietuvoje, Gudijoj ir Ukrainoje labai daug dvarų, tai pagal tų dvarininkų norą jie buvo karštai palinkę spręsti ir Lenkijos kaimynų likimą: mat, stambi nuosavybe turi būti apsaugota! Gi su bied-nuomene nutarta nesiskaityti.

Po vieną referatą gavo Latvija, Lietuva ir Ukraina. Gudija buvo ignoruojama. Latvijos klausimu referatą visai palankia dvasia buvo davęs garsus istorikas Seignobos. Jis atrado, kad Latvijai turėtų priklausyti 63,000 kvadratinių kilometrų plotas. Vėliau Latvija išsiderėjo truputį daugiau: 65,791 kv. km. Šiandieninė Latvija turi 64,335 kv. km., nes Rusija prisijungė sau Jaunlatgalės apskritį, kur gyveno stambi rusų grupė.

Prancūzijos nuomonė 1919-1924 m. buvo pati svariausia Europos klausimais. Tad svarbu žinoti, ką tuo laiku jų ekspertai patarė Lietuvos reikalu. Šis klausima buvo pavestas garsiam kalbininkui prof. A. Meillet. Jis buvojęs Lietuvoje, bet labai mažai ką žinojo apie ją, o ir tai tik pro lenkų akinius. Tad net jo referatas buvo pavadintas "Pologne et Lituanie". Jis randa Lietuvoje tik lenkų kultūrą ir inteligentiją. Senais istoriniais laikais, anot jo, "Lietuvoje rusų prekyba viršijo vokiečių Hanzos prekybą. Dėl to rusų (t. y. gudų K. P.) kalbos mokėjimas paplito lietuviuose" (333 pusi). Apie Lietuvos ribas jis beveik nieko nepasako. Tik pastebi, kad nuo Deimenos (Labguva) į šiaurę iki Latvijos visas pajūris priklauso lietuviams. "Klaipėdos miestas yra visiškai lietuvių srity. Lietuvių kalbos riba kerta Nemuną Perluome (Przelom), paliekant lenkams pietinę Suvalkų gubernijos dalį su to paties vardo miestu" (337 pusi.).

1914 m. lietuviškai kalbančių žmonių Rusijoj buvę 3,000,000, o R. Prūsuose — apie 150,000. Nuo Perluomo (prieš Juodosios Ančios žiotis) prie Nemuno lietuvių kalbos riba pasukanti į rytus. Tikslių ribų prof. A. Meillet Lietuvai nenustato, bet pasiūlo sudaryti komisiją, kuri ap-važinėtų Lietuvą ir nustatytų jai ribas. Kadangi lietuviškai kalbančių žmonių 1914 m. jis randa Lietuvoje apie 3,150,000, tai pridėjus apie 25% kitaip kalbančių mažumų, galėtume spėti, kad prof. A. Meillet vaizdavosi Lietuvą turint apie 4,200,000 gyventojų. Tai sutiktų su ta teritorija, kurią Lietuva gavo pagal Maskvos sutartį 1920 m., minus Suvalkų trikampis, plus Mažoji Lietuva iki Labguvos. Tai būtų maždaug lygu 85,000 kv. km.

Lietuvoj ir Gudijoj prancūzų ekspertai, pagal lenkų duotas versmes, tuomet rado tokius procentus lenkų:
Vilniaus gub.    20%
Gardino gub.    18%
Kauno gub.    11,4%
Minsko gub.    10%
Vitebsko gub.    8%
Mogilevo gub.    4%

Prof. Meillet duoda sugestiją apie Lietuvos ateitį šiais žodžiais: "Šiuo metu ryškėja tendencija sufederuoti lietuvius ir latvius su gudais", o šią federaciją, esą, pritiktų suvesti ko-kion sąjungon su Lenkija.

1931 m. garsus Paryžiaus geografas prof. Em-manuel de Martonne, apvažiavęs Vilniją, savo savo veikale ("Geographie Universelle", tome IV, Europe Centrale, Paris, 1931; pusi. 626) parašė, kad Vilniaus krašte esą apie 400,000 lietuvių. Matyti, lenkų oficialioji statistika, priskai-tanti Vilnijoj ir Suvalkijoi viso tik 74,000 lietuviu, orof. de Martonne visiškai neįtikino, ir jis ieškojo kitu būdų tikriau apskaičiuoti Vilnijos lietuviams ir išvengti lenkų peršamos klaidos.

19-me amžiuje prancūzų mokslas dar buvo gana laisvas nuo politiniu lenkų ponijos pažiūrų Lietuvos klausimu. Ne vien garsus Elisee Rečius, bet ir daug kitų prancūzų gan objektyviai rašė anie Lietuvą. Čia bus idomu pateikti nors vieną tipingą nuomonę tų laikų standartinio prancūzų veikalo: "Nouveau Dictionnaire de Geographie Universelle" par Vivien de Saint-Martin, Paris, 1887 m. (tomas 3-čias, 384-385 pusl.):
"Apskritai galima sakyti, kad tikroji Lietuva, t. y. lietuvių gyvenamas kraštas, yra šalis, įterpta tarp žemutinės Dauguvos ir Nemuno tėkmėj tik kaip išimtis, ji pereina ir už šių upių. būtent už antrosios". (Čia turima galvoj Suvalkija ir Mažoji Lietuva. K. P.)

"Bet Lietuvos vardas taikomas daug platesniam kraštui, kurs tesėsi nuo Baltijos iki Juodųjų jūru. Vardas, oficialioje (rusų) kalboje uždraustas 1840 m., šiandien netikslia prasme yra taikomas Gardino ir Vilniaus gubernijoms. Bet lietuviu gyvenamos sritys tęsiasi gan toli už tų gubernijų ribų. Kauno, Vilniaus ir Vitebsko gubernijos, kurios sudaro pagrindinį Lietuvos branduolį, ir Gardino gubernija, kur esama šiek tiek lietuvių, kartu apima 167,067 kv. kilometrų ir turi 4,446,000 gyventojų, t. y. 27 gyv. viename kv. kilometre".


Lietuvių giminės skaičių, pagal 1870 m. davinius, tas pats veikalas gan savotiškai suskirsto:

Latvių           1,115,300
Kuršių             185,000  
Lietuvių           843,310
Žemaičių           664,000
Prūsų lietuvių     200,000
-------------
Visų lietuvių     3,007,610

Priskaičius prieauglį iki 1882 m., visų lietuvių buvę 3,200,000. Taigi prieš pat "Aušros" pasirodymą turėjo būti arti 1,350,000 latvių ir 1,850,000 lietuvių. Toliau tame pačiame veikale rašoma :
"Nors rašytoji literatūra yra neturtinga, tačiau nerašytoji poetine literatūra, priešingai, labai turtinga ir turi savy tikrų grožybių."

NAUJAUSIAS PROF. R. SCHMITTLEIN VEIKALAS
Norėtume atkreipti visų lituanistų akį į labai įdomų profesoriaus Raymond Schmittlein veikalą: "Etudes sur la Nationalité des Aestii", tomas I, Editions Art et Science, Bade (Baden), 1948 m. Kai bus baigtas spausdinti, tai šis veikalas (disertacija daktaro laipsniui) apims keturis tomus: Tome I, Toponymie Lithuanienne; tome II, Anthroponymie   Lithuanienne   et  Prussienne; tome III, Les Emprunts Germaniques dans les Langues Baltiques; tome IV, Lee Pays Baltiques dans les Textes Anciens.

Tuo tarpu teko skaityti tik pirmąjį tomą (319 pusi.), kuriame yra 25 labai gerai parinkti žemėlapiai ir keletas fotografijų. Autorius gvildena lietuvišką toponimiją (vietovardžius) ir kartu iškelia mokslui labai svarbių idėjų. Kartu jis duoda tikrai turtingą gvildenamu klausimu bibliografiją, apimančią bent keliolikos tautų veikalus. Autorius ėjo aukštuosius mokslus ne vien Prancūzijoj, bet ir keliuose Vokietijos universitetuose. Jis taipgi puikiai pažįsta Lietuvą ir Latviją, nes abiejuose kraštuose yra dėstęs prancūzų kalbą ir literatūrą su dideliu pasisekimu. Bet jo plati erudicija toli prašoka eilinio specialisto ribas. Tai kylanti mokslo žvaigžde.

Prof. R. Schmittlein pirmame tome nesiima nustatinėti Lietuvai politinių ribų, tačiau jis teikia dideles reikšmes vietovardžiams. Pagal jį, masinis lietuviškų vietovardžių išplitimas Prūsuose prasideda į rytus nuo šios linijos — Labguva, Vėluva, Girduva, Ungura (Angerburg), Geldape (Goldap); (žiūr. pusi. 280). Šiuo atžvilgiu jo nuomone sutampa su visų rimtų vokiečių ir kitų tautų filologų. Šio rašto apimtis neleidžia plačiau gvildenti prof. Schmittlein veikalo. Gal būt, mūsų žymieji kalbininkai paruoš plačią jo recenziją ir įvertinimą.

V.  KIPARSKIO ŽEMĖLAPIS

Kas yra V. Kiparsky — man kol kas nebuvo progos sužinoti. Jo pavardė išduoda jį esant slavą. Minėtoje Prof. R. Schmittlein knygoje yra paminėta pora Kiparskio raštų:
"Die Kurenfrage", Helsinki, 1939 m.

"Chronologie des relations slavobaltiques et slavofinnoises". Revue des Etudes slaves, XXIV, Paris, 1947 m. 19-47 pusl.

R. Schmittlein duoda ir vieną Kiparskio žemėlapį, rodantį baltų kalbų plitimą priešistorinėje gadynėje ir dabartines (1939) lietuvių ir latvių kalbos zonas. Baltistikos klausimais V. Kiparsky, matyti, ne naujokas. Savo žemėlapiu jis paremia K. Būgos išgarsėjusią teoriją apie baltų protėvynę, kurios ribas jis pastumia toliau į šiaurę ir į rytus. Pagal K. Būgą, šiaurinę baltų ribą apie 500 m. A. D. sudarė vidurine ir aukštutinė Dauguvos tėkmė, o rytuose jų žemės baigėsi Sožės upe. Bet Kiparsky senovės baltų ribas nukelia tok' už Dauguvos, iki aukštutines


 KIPARSKIO ŽEMĖLAPIS,
rodąs ribas baltų kalbų didžiausio praplitimo priešistorinėje gadynėje ir latvių bei lietuvių kalbų ribas 1939 m. (Is Prof. R. Schmittlein veikalo "Etudes sur la Nationalité des Aestii' Baden, 1948 m.)
 
Volgos, iki pat Tverės, Maskvos, apima Okos aukštupius su Tula ir Černigovu.
Dabartine (t. y. 1939 m.) lietuvių kalbos sritį jis apibrėžia gan teisingai. Pagal ii, lietuvių kalbos zona apima rytuose Drują, Šarkuvą, Var-puvą (WoroDajewo), Pastavi, Kamajus. Sw-rius, Gervėčius, Astraucą (Ostrowiec), Bistrv-čią, Buivydžius, Nemenčine, Vilnių, Rudamina. Turgelius. Šalčininkus, Varanavą. Žirmūnus: pietuose Rodūnę, Dubvčius. Kabelius. Pf«*"plVa Varviške. Semus. Punską, Vižaini. Nuo Vi^tvčio iki Slavikų ta riba sutampa su buvusia Lietuvos-Vokieti jos siena. Nuo Slavikų lietuviu kalbos riba pasuka į Prūsus ir apima Lazdėnus Ragainę, Tilže, Kaukėnus, pasiekdama Kuršių marias prie Karklėnų, taigi abu šonu Nemuno paliekant lietuviu kalbos ribose. Be to, i o žemėlapy pažvmėta lietuvių kalbos "salos" apie Pilkalni, Viją-Jurotiškį ir Zytelą, bet pamirštas pa-žvmėti Dieveniškio pusiasalis. Pagal V. Kipars-kį, 1939 m. lietuvių kalbos plotas galėjo apimti apie 68,000 kv. kilometrų (nepriskaitant Ragainės - Tilžės ruožo, kairiajame Nemuno krante).

19. BRITŲ PAŽIŪROS — CURZONO LINIJA

1919-1924 m. ribų klausimais daugiausia sverdavo prancūzu ekspertų nuomonės. Dabar daugiausia sveria rusu nuomonės. Būsimaii kara. atrodo, laimės daugiausia Amerika, bet ii labai nedaug domisi Europos mažesniu tautų reikalais. Neatrodo, kad ji turėtų kokias pastovesnes pažiūras ribų klausimu. Tad šis reikalas ateity gal bus sprendžiamas pagal britų skonį. Konkrečiau kalbant anie Centrinės Europos ribas, reikia neprimiršti Curzono linijos, sukurtos 1919 m. gale ir 1920 m. vidury. Ji dabar labiausiai primenama angliškos spaudos Europoie ir visoje plačioie Amerikoje. O Curzono linija pateikia bendrus bruožus:
1)    Lenkijos - Ukrainos sienai;
2)    Lenkijos - Gudijos sienai;
3)    Lenkijos-Lietuvos sienai;
4)    Lietuvos - Gudijos sienai.

Taigi ji sprendžia net keturias svarbias problemas. Jos principai, atrodo, geriausiai apgalvoti. Būdama iš esmės kompromisinė idėja, Curzono linija nesugeba nė vienos tų keturių tautų visai patenkinti. Tačiau ji proponuoja valstybes perskirti pagal kalbos ir Rytų-Vakarų kultūrų labiausiai apčiuopiamas ribas. Todėl ji turi daug teigiamų bruožų. Ją galėtume vadinti taikos riba, ne karo, nes ji labiau atsižvelgia į ateitį, į taikų tautų sugyvenimą.

Specialiau apie ją rašiau 1944 m. spalių mėn. straipsny "The Curzon Line and Lithuania", kurs pasirodė "The Lithuanian Bulletin", Nr. 5. Ten buvo ir žemėlapis. Šiuo kartu trumpai tik paminėsiu vis dar gyvą Curzono idėją, pacituodamas jau minėtą savo straipsnį:

"Prior to the dispatch of the Curzon note to Russia, an agreement was signed at the city of Spa in Belgium on July 10, 1920, by representatives of France, Great Britain, Italy, Japan and Poland, which provided the basis for further discussions between Russia and Poland. This agreement vitally affected the frontiers of Lithuania, in as much as the very first article of the agreement read in part: —
"(a) Wllno shall without delay be relinquished to Lithuania and excluded from the zone occupied by the Red Army during the armistice."

At the time the Poles still occupied Vilnius, although the Polish army was already retreating from the entire Eastern front. The Poles accepted this decision, though quite unwillingly: Vilnius was to be relinquished to Lithuania. The following day, July 11th, Lloyd George authorized Lord Curzon, the British Foreign Secretary, to draft a note to Russia. This note in its reference to Lithuania states as follows:
North of Grodno the line which will be held by the Lithuanians will run along the railway running from Grodno to Vilnius and thence to Dvinsk. On the other hand, the armistice should provide that the armies of Soviet Russia should stand at a distance of fifty kilometers to the east of this line."

... The object of the Curzon Line was to leave Polish areas within the zone of Polish administration, and purely Lithuanian areas within the zone of the Lithuanian administration. In detail, this line did not correspond with ethnographic boundaries in all places. However, the final delineation of frontiers was left to the conference that was to follow. In Curzon's view, Soviet Russia, Poland, Lithuania, Latvia and Finland were to be represented in the final negotiations.

The following day, July 12th, Lithuania signed a peace treaty with Russia and received a bit more territory than given by the Curzon Line. In the Pact of July 12th, 1920, Russia very prudently recognized ethnographic Lithuanian frontiers based on the inhabitants' national origin and religion; wherever Roman Catholics predominated — the district was allotted to Lithuania, localities inhabited by a majority of Orthodox believers went to Russia.
The Curzon Line would have given Lithuania 74,000 square kilometers of land instead of 88,000. Poland would have gained (which she did) the counties of Suvalkai and Seinai embracing an area of 5,350 sq. km., and Russia (or White Ruthenia) would have retained some 9,000 sq. km. of territory.

By drawing a line 50 kilometers east of the Grod-no-Vilnius-Dvinsk railway, Lithuania would have retained the following places: Breslauja, Vydžiai, Kazėnai, Pasta vis, Kubitninkai, šemetava, Svyriai, Gervėčiai, Salos, Ašmena, Kanvališkis, Armoniškis, Žirmūnai, Voverys, VosyliSkis, Kamenka, Skydele and Gardinas (Grodno). In the north-east of šventenai the Lithuanian frontier would have remained practically unchanged. The most significant loss to Lithuania would have been in the eastern area from the lake of Narutis (Na-rocz) to Lyda and most of the upper Nemunas (Nie-men) area. This area is inhabited by some 400,000 people, most of whom are Catholics of Lithuanian origin, who now speak White Ruthenian in the villages and Polish in towns. Only one Lithuanian - speaking parish would have remained on the Russian side — that of DieveniSkis with 6,000 Lithuanians.

Great Britain refused to recognize the Polish occupation of Vilnius in 1920. The same attitude was categorically reiterated by Churchill in the winter of 1944. At that time, 1920, Great Britain together with the Allied Powers, clearly emphasized that she does not recognize the possession of Vilnius and Gardinas by Russia, and that the Allies prefer to leave two cities within the frontiers of Lithuania.  These facts once more confirm the view that Lithuania's struggle and uncompromising attitude on the Vilnius problem received wide international recognition because it was a just claim.

If Stalin's government desires to be sincere and consistent, it would insist on application of the Curzon Line not only to Poland, but also to Lithuania, by restoring the independence of both these states ..."
Taikant Lenkijai, Curzono linija buvo truputį taisoma; taikant ją Lietuvai, irgi reiktų šiek tiek ją taisyti: tektų pirmiausia padidinti Vilniaus užnugaris rytuose (t. y. centre), kompensuojant Gudiją šiaurėje ir pietuose.

20. LIETUVOS CENTRALINIO STATISTIKOS BIURO APSKAIČIAVIMAI

Ginčytinuose klausimuose kiekviena tauta pasirenka sau palankiausią statistiką. Ginčuose dėl Vilniios lietuviai dažnausiai remiasi Rusijos mokslininku (Koeppen, Korevo, Lebedkm ir D'Erkert) 1857-1863 m. surinktais davimais, ypač kad net keturių nuomones apie Vilnijos gyventojų tautinę sudėtį bendrais bruožais sutaria.
Gudams labiausiai patinka 1897 m. statistika, nes ji per 34-36 metus gudų skaičių stebuklingai "priaugino", padaugino net penkis kartus. Kas gi gali atsisakvti tokio nuostabaus laimėjimo?
Bet lenkai 1897 m. statistika buvo labai nepatenkinti, nes ji jiems skyrė visoj gubernijoj tik 8%.

Tad lenkai laukė patogesnės progos ir jos sulaukė 1909 m., kai rusu pravestas apklausinėjimas lenkams davė 15,27%. Vos 12 metų praslinko — ir jau dvigubai lenkų procentas padidėjo!...

Bet 15, 20 ar net 25% lenkų Vilnijo] visgi neužimponavo Versalio konferencijai 1919 m. Ginčas dėl Vilniaus užtruko. Tuomet lenkai suskubo to krašto statistiką radikaliai pataisvti: tiesiog nušluoti lietuvius ir gudus. 1931 m. Vilniaus mieste jie "rado" jau 63% lenkų, Vilniaus - Trakų apskrity net 84%, Ašmenos apskrity 81%, Šventėnų 50%, Breslaujos 65,5%, Ma-lodečno 39%.

Pravedė Vilnijoj gyventojų skaičiavimus rusai, taip pat ir lenkai. Tik to krašto šeimininkams — lietuviams — likimas vis nedavė progos savęs susiskaitvti. Bet štai ir jiems atėjo tokia proga. 1939-1940 m. grįžo Lietuvai trečdalis (9,527 kv. km.) Vilniaus krašto ir beveik 40% gyventojų (604,600). Sugrįžo Lietuvai labiausiai sulenkinta Vilnijos dalis, o sugudėję pakraščiai buvo priskirti Sovietų Gudijai. Prasidėjo Lietuvos pasų išdavimas, trukęs iki 1940 m. birželio 15 d. Europoje virė karas, o Lietuvoje jau buvo susėdę keturi rusų garnizonai strateginėse vietose, laukdami bet kurio preteksto Lietuvos laisvei pribaigti. Tokiose aplinkybėse — lyg ant vulkano sėdėdama — Lietuva turėjo labai atsargiai elgtis ir neerzinti savo tautinių mažumų. Tad ir pasų išdavimas buvo pavestas ne policijai, bet tam reikalui buvo sudarytos specia-linės komisijos iš mokytojų ir profesorių. Pasus išduodant tik šeimų galvoms ir savarankiai gyvenantiems virš 18 metų žmonėms, buvo užrašoma ir gyventojų tautybė be prievartos ir be okupantams įprastų pabaidymų. Pagal išduotus pasus Lietuvos Centralinis Statistikos Biuras 1940 m. išvedė ir tautybių procentus atvaduotoje Vilnijos daly. Kraštas buvo padalintas į penkis administracinius vienetus: Vilniaus miestą, Vilniaus, Trakų, Šventėnėlių ir šventėnų apskritis. Prie Šventėnėlių apskrities buvo pridėta maža Zarasų apskrities dalis; Trakų, Rūdiškių, Valkininkų ir Eišiškių valsčiai buvo sujungti su jau buvusia Lietuvoie Trakų apskrities dalimi, kurioje buvo per 100,000 gyventojų. Atgautas Marcinkonių valsčius buvo įjungtas į Alytaus apskritį. Todėl krašto gyventojų absoliutus skaičius negali būti lyginamas su seniau čia buvusių apskričių gvventojų skaičiumi. Be to, statistika apima ir 100.000 lenkų kolonistų bei paliktų valdininkų ir 27,000 lenkų, pabėgusių Vilnijon nuo vokiečių. Taigi čion įeina apie 130,000 gyventojų lenku, nepriklausančių Vilniaus kraštui. Todėl bendras Vilnijos gyventojų skaičius, naujose ribose, 1940 m. buvo pasiekęs 691,314, o pats Vilnius buvo prisikimšęs iki 270,000 gyv. Šie sostinės gyventojai susidėjo iš 65,800 lietuvių (24,37%), 113,100 lenkų (41,89%), rusų ir gudų 14,000 (5,18%), 75,000 žydų (27,78%), vokiečių, totorių ir kitų 2,100 (0,78%). Kaip jau minėjau aukščiau, 1948 m. gale Vilniaus gyventojų skaičius buvo jau sumažėjęs net iki 160,000. Bent trys ketvirtadaliai Vilniaus lenkų išvyko Lenkijon (dalis ir Sibiran pateko), tad lenkų dabar (1949 m.) Vilniuje esą apie 36,800. Beveik 7,000 Vilniaus lietuvių irgi buvo rusų kažkur išdanginti, tad dabar jų skaičius Vilniuje galįs būti apie 59,000. Likusieji 40% susideda iš atgabentų rusų, žydų, totorių ir kitų. Jei neskaityti žydų ir atėjūnų iš svetimų kraštų, tai vietinių tarpe Vilniaus mieste lietuviai sudaro apie 60% ir lenkai apie 37%.

Keturiose apskrityse (be Vilniaus miesto) 1940 m. buvo 421,314 gyv., kurie pagal tautybę šiaip skirstėsi:
                                                 Gudų,                       visų
                       Lietuvių:    Lenkų:    rusų:    žydų:   Kitų:     kartu:
Vilniaus ap.      66,048      71,436   11,465   3,505  612    153,066
Trakų ap.       112,680     38,731    8,363    4,305  874    164,953
Šventėnėlių ap. 38,924       6,871    2,166    2,086  327     50,374
Šventėnų ap.    37,124      6,716     6,319    1,974    788   52,921
--------------------------------
Viso            254,776     123,754    28,313  11,870 2,601  421,314

Šių keturių apskričių gyventojai (be Vilniaus m.) 1940 m. procentais skirstėsi šitaip:
Lietuvių    60,47%
Lenkų    29,37%
Gudų, rusų    6,72%
Žydų    3,73%
Kitų    0,62%

Lenkų skaičius per repatriaciją sumažėjo apie 4 kartus, o jų vieton atgabenta šiek tiek rusų, žydų ir totorių.
 
Nuo 1939 m. iki šio laiko pradžios mokyklose, gimnazijose ir Vilniaus Universitete lietuvių kalba vis dėlto išsilaikė kaip vyraujanti kalba, nors jau visur brukama ir rusų kalba. Jau 1939 ir 1940 m. Vilniaus krašto gyventojai prašydavo jų vaikus mokyti lietuviškai, nors tėvai dažnai tos kalbos ir nebemokėjo; tačiau daugelis jų primindavo mokyklų steigėjams, kad jų tėvai ir seneliai dar kalbėję lietuviškai. Apie tai man pasakojo keletas pedagogų, tais laikais buvusių Vilniaus krašte ir dabar atvykusių Amerikon.

Jei gyventojų daugumos nespės Sovietai išsiųsti į Sibiro vergų stovyklas, tai liks pagrindo manyti, kad lietuvių kalba darys ir toliau pažangą Vilniaus krašte. Vilniuje kai kurios katalikų bažnyčios bolševikų konfiskuotos, bet likusiose pamaldos eina daugiausia lietuviškai. Panaši padėtis ir provincijoj. Tačiau per anksti džiaugtis. Lietuvių tautos, kultūros ir religijos naikinimas nebus sustabdytas iš bolševikų malonės. Rusų žiaurumams nematyti galo. Jei vergija ilgai patvers, tai Lietuva pavirs į didelį kultūros kapinyną. Negeriau seksis ir gudams. Lenkai irgi turės milžiniškų nuostolių žmonėmis ir kultūrinėmis vertybėmis.

Lietuvos Statistikos Biuro apskaičiavimai 1940 m. parodė, kad gudų didžiausias procentas yra Šumsko valsčiuje, kur jie pasiekia 7,65%; Šumsko miestelis ir geležinkelio stotis yra 34 kilometrai į rytus nuo Vilniaus, geležinkeliu Minsko link. Eišiškių valsčiuje, 60 km. į pietus nuo Vilniaus, gudai turi 4,72%. Kituose valsčiuose j u procentas žymiai mažesnis: Trakų vai. 3,14%, Mickūnų vai. 2,91% ir Rūdiškių vai. 2,44%, o kitur vis žemiau 2%.
Lenkais užsirašiusių daugiausia buvo Naujos Vilnios vai. — 67,52%, Rūdiškių vai. 62,15%, Pabradės 56,94%, Trakų vai. 55,98%, Mickūnų — 49,76%, Rudaminos — 48,55%, Trakų mieste 38,86%. Visur kitur lenkai nebesudaro nei absoliučios, nei reliatyvios daugumos.
Jei Lietuvos Statistikos Biuro 1940 m. su-skaičiavimo davinius pateiktume žemėlapyje, tai tasai būtų labai panašus į šveicaro Wehrli žemėlapį iš 1938 m.

Taigi atgautoje Vilnijos daly gudų klausimo kaip ir nėra, o lenkams išvykus į geresnes ūkiškas sąlygas Lenkijoj — lenkų klausimo ten irgi nebeliko. Ir vargiai lenkai sutiks čion grįžti iš gerų vokiškų ūkių į daug prastesnius Vilnijos ūkius ir miestus.

Jeigu dabartinės Lietuvos riba nebūtų sustojusi tuoj už Šumsko (apie 35 km. nuo Vilniaus), bet būtų pastūmėta iki 1920 m. linijos prie Malo-dečnos, tai ir ten grįžimas prie lietuvybės būtų pasireiškęs taip pat galingai, kaip ir trečdaly atgautos teritorijos. Čia juk nėra nieko nuostabaus. Lenkai ir net gudai kai kuomet tvirtina, kad senesniais laikais lietuviai užsirašydavę slavais dėl jų kultūrinės viršenybės ar ekonominių patogumų. Nuo 1918 iki 1941 m. lietuvių kultūra žymiai sparčiau kilo, negu aplinkinių slavų, ir jau apie 1925 m. Lietuva savo ekonominiu lygiu ir kultūra buvo pralenkusi rytinę Lenkiją. Tad ir vietos žmonės skubiau grįžta prie savo senovinės kalbos ir didesnės ekonominės gerovės, kuri paprastam žmogui labai iškalbingai šneka.

21. ETNOGRAFIJA NE VIEN Iš KALBOS SUSIDEDA

Jeigu tik kalba būtų vienintelis etnografinis bruožas, apsprendžiąs tautybę, tai šiandien kai kurių tautų visai nebebūtų. Nebūtų Šveicarijos, nes ji kalba net keturiomis oficialinėmis kalbomis: vokiečių, prancūzų, italų ir retoromanų. Nebūtų ir Belgijos: beveik pusė belgų šneka prancūziškai, o daugiau kaip pusė — flamandiškai. O kurgi būtų Airija, kurios beveik visi gyventojai neseniai kalbėjo angliškai, ir tik dabar ši tauta grįžta prie savo senovinės keltiškos kalbos. Pagaliau retas žydas mokėjo savo kalbą: jų dauguma šnekėjosi vokišku žargonu, o dabar Palestinoje jie grįžta prie senovinės hebrajų kalbos. Lietuvos žemėJe irgi keletas kalbų įsigalėjo. Mažojoje Lietuvoje įsigalėjo vokiečių kalba, rytiniuose ir pietiniuose pakraščiuose tarp lietuvių paplitO lenkų ir gudų kalbos. Tačiau pusė Lietuvos krašto išlaikė savo senovinę baltų kalbą, kuri nuo 1918 m- tapo oficialine Lietuvos respublikos kalba, išaugino nemažą literatūrą ir pradeda prie savęs traukti ir tuos lietuvius, kurie lietuviškai nebemoka. Todėl Lietuvoje, kaip ir Airijoje, ir toliau bus propaguojama idėja: grįžti prie savos senovinės kalbos ir atsisakyti kuriam laikui skolintų kalbų, nes už skolą jau dabar kaimynai prašo lupikiškai didelio procento, ištisų provincijų. Jei liksime skoloje, tai kaipgi nuostabiai aukštus procentus išmokėsime?

Tautos ar jų dalys, užmiršę savo originaliąją kalbą, turi pergyventi gan ilgą dvasinio nubied-nėjimo periodą. Jos ir nauja , pasiskolinta kalba mažiau rašo, beveik nebekuria dainų ir pasakų. Iš savo ilgos ir tragiškos istorijos ir kultūrinio patyrimo mes galėtume pasauliui duoti labai vertingų patarimų. Mes jau apčiuopiamai žinome, kad ten, kur buvo išstumta lietuvių kalba ir užleido savo vietą vokiškai, lenkiškai, gudiškai ir angliškai kalboms, ten nebėra didžiojo liaudies genijaus pasireiškimo. Labai žymi Vilnijos dalis, prisiėmusi gudų ar lenkų kalbą, nebeturi savo dainų, pasakų ir priežodžių. Su lietuvių kalbos išmirimu išmirė ir gražiausioji liaudies kūryba, ogi visos svetimos kūrybos "tuteišai" nepajėgė pasisavinti ir per 200 metų. Klaiki dvasinė dykuma įsiviešpatavo ir suvokietintose Mažosios Lietuvos dalyse ir Amerikos lietuviuose. Kalbos nustojusios grupės nustoja ne vien dainų, gilesnių jausmų, bet ir patraukimo į mokslą, į aukštesnę kultūrą. Tos zonos ar grupės mažiau beduoda inteligentijos, nesiveržia taip atkakliai mokslan.

Lenkai labai veikliai įrodinėja, kad lietuvių Vilniaus krašte jau nebėra. Tačiau Vilnijoj surinkti dideli tautosakos turtai liudija apie stiprų lietuvišką   elementą tame krašte.   Būtent: 1932-36 metų laikotarpy Lietuvių Tautosakos Archyvas gavo iš Vilniaus krašto apie 3,500 dainų varijantų, apie 1,100 pasakų. Iš to skaičiaus 410 dainų ir 169 pasakos bei sakmės buvo paskelbtos atskira knyga: "Vilniaus Krašto Lietuvių Tautosaka", Tautosakos Darbai, IV t., Kaunas, 1938 m., XVII ir 330 pusl.

Viso Liet. Tautosakos Archyvas iš Vilniaus krašto 1935-1941 m. per savo bendradarbius surinko apie 14,000 įvairių lietuviškos tautosakos vienetų. Lietuvių Mokslo Draugija, veikusi Vilniuje nuo 1907 iki 1940 m., sudarė irgi stambius lietuviškos tautosakos rinkinius, apie 50,000 vienetų.

Lietuvių kalbos žodynas lenkų valdymo metu turėjo Vilniaus krašte apie 200 bendradarbių ir gavo iš jų apie 250,000 kortelių su žodžių pavyzdžiais. Tai sudaro net 25% visos lietuvių kalbos žodyno.

Daugeliui žinomas lenkų administracijos spaudimas visoms lietuviškoms mokykloms ir organizacijoms Vilniaus krašte. Lietuvis veikėjas ir mokytojas visuomet turėjo būti pasiruošęs sėsti kalėjiman, o veiklus ūkininkas mokėti įvairias pabaudas arba pakeltus žemės mokesčius. Vis dėlto prie lenkų valdžios Vilniaus krašte (iki 1927 m.) buvo apie 250 lietuviškų mokyklų ir apie 500 organizacijų, daugiausia jaunimo (Šv. Kazimiero Sąjunga). Susidurdami su visokiais sunkumais, lietuviai įstengė išlaikyti viena mokyklą 2,000 savo tautiečių. Tik retesniais atsitikimais kai kur mokyklų tinklas buvo tankesnis. Štai kodėl prancūzų garsus geografas E. de Martonne netikėjo lenkų statistika, pagal kurią Vilniaus krašte buvę tik 74,000 lietuvių. Prof. de Martonne buvo įsitikinęs, kad ten buvo mažiausia 400,000 lietuvių, nors ne visi jie buvo veiklūs; bet gana veiklūs, kad pristatytų vaikų 250 mokyklų (dažnai net slaptų!) ir dešimt tūkstančių narių vien Šv. Kazimiero Jaunimo Sąjungai. Sykį Prancūzijos pasiuntinys mane prašė parašyti jam pranešimą apie kultūrinį lietuvių gyvenimą Vilniaus krašte; ir aš žinau, kad skaičius mokyklų ir organizacijų, išmėtytų beveik po visą kraštą, jam padarė didelį įspūdį. Laisvose aplikybėse tas mokyklų ir organizacijų tinklas būtų buvęs, suprantama, daug platesnis ir tankesnis.

Galop, Vilniaus krašto lietuviškumą liudija sodybų ir kaimo architektūros tipai, kurie gan ryškiai atsiskiria nuo slaviškų, tikriau — gudiškų. Lietuviškų kryžių tipas visiems žinomas, ir jų negalima sumaišyti su kitų tautų kryžiais. Tai lyg ir paskira lietuvių meno šaka, labai originali ir plačiai sutinkama Vilniaus krašte net iki Naručio ežero. Lietuviški gėlių darželiai prie namų irgi atskiria lietuvius nuo slavų. Todėl kalbos primiršimas dar nenutrina Lietuvos nuo žemėlapio, o tiktai politiškai bei visuomeniškai sumaišo lietuvių nuotaikas, užkrečia kultūriniu pasyvumu.
(Bus daugiau)
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai