Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
R. Oppenheimer — Atomines energijos išlaisvintojas PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J.G.   
Tiek plačiai buvo domimasi atomine bomba, tiek betgi mažai plačioji visuomenė žino apie tą, kuris buvo krikštijamas "atominės bombos tėvo" vardu.

Tiesa, pats atominės energijos panaudojimas yra labiau technologinis, negu grynai mokslinis laimėjimas. Pripažįsta tai ir pats J. R. Oppen-heimer: nebuvo šio karo metu pasiekta jokių naujų pagrindinių atskleidimų, o tik anksčiau žinomi principai išnaudoti. Jo paties žodžiais: "Greičiau karas turėjo tik tą fizikai įtaką, kad ją šioje šalyje praktiškai sustabdė. Bet dabar ji atsigavo ir jau vėl klesti". Tačiau nėra atsitiktina, kad ir šį praktinį anksčiau žinomų fizikinių principų panaudojimą atliko tasai žmogus, kuris drauge yra ir kūrybiškas mokslininkas teoretikas. O toksai ir yra J. R. Oppenheimer.

Nors savo vaikystėje mūsų fizikas yra svajojęs būti ir architektu, ir poetu, ir tapytoju, tačiau vis dėlto jau iš mažens aistringiausiai jį pagavo mokslinis interesas. Penkerių  metų vaikas, gavęs dovanoms mineralų dėžutę, susidomi mineralais, ir 11 metų išrenkamas New Yorko Mineraloginio Klubo nariu, o kitais metais viename šio klubo susirinkimų jau skaito savo pranešimą. Baigęs New Yorke Ethical Culture School, aukštiesiems mokslams vyksta į Harvardo universitetą ir jį baigia per trejus metus, užuot įprastinių ketverių metų. Iš pradžių daugiau domėjosi chemija, bet vėliau suprato, kad jo tikrasai interesas slypi fizikoje. Savo fizikos profesoriaus padėtas, jaunasis mokslininkas gauna progos studijoms tęsti Anglijoje, Cambridge universiteto Cavendish laboratorijoje. O šitie metai (1925 — 26) buvo iš viso fizikai labai reikšmingi, nes buvo ką tik aptiktas elektronų banginis charakteris. Bet ypačiai jaunajam mokslininkui tai buvo proga susipažinti su pačiais vadovaujančiaisiais fizikais: Rutherford, J. J. Thompson, Niels Bohr, Dirac, Max Born. Pastarojo pakviestas, jaunasis mokslininkas tolesnėms studijoms atvyko į Gottingeno universitetą, aukštosios matematikos židinį. Vėliau dar lankėsi Zuricho ir Leideno universitetuose. Po šio vispusiško asmeninio susipažinimo su europiniais mokslo židiniais, vos grįžęs į Ameriką, buvo pakviestas dėstyti fizikos Kalifornijos universitete. Ir savo moksliniu darbu, nukreiptu į atomo fiziką, jis Jau buvo pasiekęs tokio garso, kad karui prasidedant jau reikėjo jį įskaityti J dešimties didžiausių dabarties fizikų tarpą. Užtat ne kitas, o jis ir buvo paskirtas suorganizuoti ir vadovauti atominių tyrinėjimų laboratorijai Los Ala-mose. Tuo metu (1943 m. pavasarį) jis tebuvo 38 m. amžiaus. Klek šį darbą jis sėkmingai atliko, visi žinome.

Vos karui pasibaigus, mokslininkas atsisakė pareigų Los Alamose, motyvuodamas esąs mokslininkas, o ne ginklų pramonininkas. Bet nebuvo taip lengva atsikratyti savo kūrinio pasėkų: turėjo jis ir toliau likti visokių atomines energijos komisijų patarėju. O tai vienais tik metais pareikalavo penkiolikos kelionių nuo Pacifiko krantų į Washingtoną. Nebepakeldamas "gyvenimo lėktuve", turėjo nuo savo Kalifornijos universiteto atsisakyti. Ir dabar jau treji metai dirba Princetono universitete (Institute for Advanced Study), sutelkęs apie save ne tik gausius jaunuosius fizikus, bet ir tokias pasaulines įžymybes, kaip Einšteiną. Ir kas labai įdomu: neapsiribodamas tik fizikais specialistais, jis trumpesniam ar ilgesniam laikui pasikviečia ir kitų sričių kūrybinguosius atstovus. Sakysime, paskutiniu laiku jo vadovaujamame Institute for Advanced Study buvo priglausti toki dideli vardai, kaip poetas T. S. Eliot ar kultūros istorikas Arnold Toynbee.

Tačiau tai visa nėra atsitiktina. J. R. Oppenheimer nėra siauras mokslininkas specialistas, o plačios kultūros žmogus. Moka jis gerą pustuzinį kalbų. Dar studento metais pajėgė skaityti Platoną ir Sofoklį originale. O paskutiniaisiais metais išmoko ir sanskrito kalbos, į kurią nuvedė domesys rytietinei indų filosofijai. Atviras jis visoms gyvenimo problemoms. Galima būtų pasakyti, kad atvirumas visai gyvenimo įtampai yra pats pagrindinis jo gyvenimo Išminties pagrindas. Jo paties žodžiais: "Mes turime turėti atvirą pasaulį ir turime turėti atviro proto žmones. Laisvi ir atviri protai yra būtina sąlyga išspręsti praktiniame gyvenime tas problemas, kurias mokslas atskleidžia ar sukuria. Tai pati demokratijos sąlyga. Tai pastovios taikos sąlyga".

šiandien mokslininkas vėl grįžęs į savo laboratoriją tęsti savo pastangų giliau į gamtą įsiskverbti, nes, jo paties įspėjimu, žinojimas, kaip atominę energiją panaudoti bombai pagaminti, dar nereiškia, kad būtume supratę atomines energijos prigimtį bei atomo architektūrą.
J. G.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai