Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KODĖL AMERIKA PRARADO KINIJĄ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. K.   
Joseph Alsop, vienas iš geriausiai informuotų užsienio politikos klausimais J. V. žurnalistų, nuolatinis "N. Y. Herald Tribūne" bendradarbis, savaitrašty "The Saturday Evening Post" (1950.1.7-14-21 dienų numeriuose) duoda gana įdomių revelia-cijų apie Amerikos pagalbos politiką Kinijoj. Jis, pasirėmęs dar nepilnai paskelbtais šaltiniais, tą politiką gana paprastai, bet rūškanai taip tuoj pat pradžioj reziumuoja: per visą likiminį Kinijos kovos metą Amerikos atstovai tenai aktyviai favoriza-vo kinų komunistus. Jie taip pat prisidėjo prie nacionalistų vyriausybes tiek politinio,   tiek   militarinio susilpninimo. Pagaliau, jie pasiūlė Kiniją komunistams dar ketverius metus prieš jų galutinę pergalę.

Pirmąjį tos dramos aktą sudarė parinkimas tokių žmonių gelbėti Kinijai, kurie tos rūšies akcijos visai nenorėjo imtis. Japonų invazija į Burmą grėsė atkirsti paskutinį Kinijos susisiekimo kelią, kuriuo ji gaudavo Amerikos pagalbą. Generalisimas Čiangkaišekas, jau kariaująs prieš japonus su viršum ketverius metus, paprašė Amerikos atsiųsti patarėju vieną iš jos vadovaujančių generolų. Tam reikalui gen. G. Marshall, tuometinis J. V. kariuomenės štabo  viršininkas,    1942 m. pradžioj parinko maj. gen. Joseph W. Stilwell. Jis buvo paskirtas čiang-kaišeko kariuomenės štabo viršininku ir drauge Kinijos-Burmos-Indijos fronto karo vadu. Praktiškai į jo rankas buvo atiduotas Kinijos likimas pačiu lemiamuoju laikotarpiu — iki 1944 m. rudens.

Gen. Stilwell buvo puikus fronto karys, drąsus kovos vyras, nepabūgs-tąs jokių sunkenybių. Be to, jis turėjo progos pažinti ir pačią Kiniją, mokėdamas kinų kalbą, būdamas į-gulos karininku, o vėliau J. V. karo attache. Tačiau dabar jam buvo duotas darbas, kuriam jis neturėjo asmeninių kvalifikacijų, būtent vykdyti politines, karines bei strategines funkcijas, kaip ištiso fronto vadas. Tam reikalui jo akiratis buvo per siauras. Antra, buvo didžiai linkęs į vaidus bei asmenines intrigas. Todėl nenuostabu, kad jau po šešių mėnesių gen. Stilwell atvirai ėmė nebeapkęsti Čiangkaišeko, pravardžiuodamas jį biauriais epitetais, Čiangkaišeko, vyr. kariuomenės vado, ir jo štabo viršininko bei patarėjo nuomonės tolydžio skyrėsi visais svarbiausiais karinės ir kinų vidaus politikos klausimais.

Stilwell visą savo energiją skyrė Burmos frontui, nekreipdamas dėmesio į pačias Kinijos gynybos bei politines problemas. Pralaimėjęs Bur-moj ir ten praradęs dvi geriausias kinų armijas, Stihvell nuo pat 1942 m. antros pusės visą dėmesį nukreipė Burmos atgavimui parengti.

Nusilpusi Kinija buvo reikalinga pirmiausia politinės bei karinės vadovybės reformų. Čiangkaišekas tai geriausiai jautė. Jis norėjo tiek vyriausybėj, tiek kariuomenės viršūnėse esančių senų, reakcinių pažiūrų bei korupcija užsikrėtusių asmenų vietoj pastatyti modernios Kinijos atstovus. Antra vertus, Čiangkaišekas, neneigdamas Burmos atgavimo reikšmės, drauge norėjo reikiamai parengti kinų kariuomenę gresiančiai japonų invazijai į pietryčių Kiniją atremti. Tuo pačiu laiku jis norėjo laikyti dalį savo kariuomenės prieš kinų komunistus, įsitvirtinusius šiaurinėj Kinijoj.

Gen. Stihvell ne tik nepalaikė nė vieno iš šių planų, bet 1943 m. pavasarį Čiangkaišeką įskundė prez. Rooseveltui, kaip kvailį ir ignorantą. Tai giliai palietė Čiangkaišeko, kaip vyriausio kariuomenės vado, asmenį ir sukėlė tarp juodviejų aštrų konfliktą. Po to Čiangkaišekas jau buvo viską parengęs, kad gen. Stilwell būtų atšauktas. Deja, sumanymą sukliudė baimė užsitraukti eventualią Amerikos nemalonę, nes gen. Stilwell naudojosi dideliu gen. Marshallo pasitikėjimu.

Po šito supasavimo Čiangkaišekas prarado visą savo tolimesnį atsparumą prieš Stihvellio karinius planus. O šių tarpe, kaip žinom, pats vyriausias — nukreipti beveik visas kinų karines pajėgas Burmos frontui. Stilwell vertė Čiangkaišeką tam tikslui panaudoti net pajėgas, skirtas savo teritorijos apsaugai nuo komunistų veržimosi. Kariuomenei, skirtai pačios Kinijos gynybai prieš tolimesnę japonų invaziją, buvo varžomi bet kurie kiek žymesni tiekimai. Štai kodėl, kai 1944 m. pavasarį prasidėjo japonų ofensyva į pietryčių Kiniją, generalisimas veikiai neteko 2/5 savo teritorijos ir 60% karinių pajėgų. Šie smūgiai privedė čiangaišeko režimą beveik prie subyrėjimo. Tuo tarpu Stilwell, rašydamas savo žmonai, džiaugėsi, kad ši krizė gal būsianti pakankama nusikratyti čiang-kaišeku. Kitaip padėtį vertino kitais amerikiečių generolas Kinijoj (Chen-nault):
"Rytų Kinijos praradimo tragedija, būdama pats svarbiausias įvykis Stilwell vadovavimo metu, gali turėti pasekmių Jungtinių Valstybių tolimesnes ateities interesams. Burma 1944 m. buvo laimėta, bet Kinijoj buvo sukurta situacija, kurioj pasiekimas pačio vyriausio Amerikos politikos tikslo Tolimuose Rytuose — stipri, draugiška ir suvienyta Kinija — pasidarė beveik nebegalimas. Generalisimo vyriausybė tiek kariškai, tiek politiškai paraližuota tokiu būdu, kad ji dar neatsigavo. Kiek generalisimo vyriausybė buvo susilpninta, tiek komunistų valdžia Jenane sustiprinta. Iš tikro, tuo laiku sunku susilaikyti nuo įtarimo, kad tai nebuvo sąmoninga politika. Tuo pat metu, kai generalisimo vyriausybė buvo niekinama ir palikta be pagalbos pavojaus valandoj, fronto štabas (gen. Stilwell) rodė viešą simpatiją Jenano valdžiai..."

Iš tikrųjų, Stilwell ir jo svarbiausias politinis patarėjas John Davies, dar būdami Amerikos atstovais prieš II-jį pasaulinį karą Kinijoj, jau buvo pagauti tuomet madingo liberalizmo, kad kinų komunistai tesą demokratiniai agrarinių reformų siekėjai ir faktiškai partizanai prieš japonus. Nuo šio nusistatymo Stilwell ir jo patarėjas nebuvo laisvi nė 1942 m .,kai atvyko Čiangkaišekui talkon. Tą Stilwell bei jo štabo simpatiją kinų komunistams tolydžio stiprino generolo nesantaika su generalisimu ir pastarojo režimo gaunami smūgiai.
Štai 1944 m. vasarą, pasinaudodamas Čiangkaišeko karine katastrofa, gen. Stilwell išgavo iš prez. Roose-velto pritarimą tokiam keturių fazių planui:
1)    Generalisimas turi būti spaudžiamas sudaryti koalicinę vyriausybę su kinų komunistais;
2)    į komunistų sostinę Jenane sun-čiama amerikiečių stebėtojų misija, t.,y. praktiškai užmezgami diplomatiniai ryšiai su jais;
3)    gen. Stihvellui pavedama tiek nacionalistų, tiek komunistų armijų vyriausia vadovybė;
4)    amerikiečių teikiamą karinę pagalbą gen. Stilwell skirsto pagal savo nuožiūrą tiek nacionalistams, tiek komunistams.

Čiangkaišekas, pasidaręs visiškai priklausomas nuo amerikiečių pagalbos ir puoselėdamas savo gilų asmeninį pasitikėjimą prez. Roosevel-tu, tokio pobūdžio susitarimą jau buvo bepasirašąs. Stilwell iš anksto ėmė triumfuoti, o savo neapykantai išlieti bei deryboms pagreitinti dar suktai išgavo iš prez. Roosevelto didžiai Čiangkaišeką pažeminančio pobūdžio telegramą. Stilwell norėjo, kad ji būtų balsiai perskaityta generalisimo bendradarbių akivaizdoj. Kartumo taurė buvo perpildyta, Čiangkaišekas, negalėdamas tuo laiku susilaikyti nuo ašarų, panaikino savo pažadą gen. Stilwell padaryti vyriausiu Kinijos kariuomenės vadu ir tuojau pareikalavo jį atšaukti. Prez. Roose-veltas, nors ir nenoromis, tai įvykdė, paskirdamas Stilwell vietoj gen Al-bert C. Wedemeyer.

Būdinga, kad kurį laiką palikti buvę Stilwell patarėjai Kinijoj ir toliau įtikinėjo valstybės bei karo departamentus, jog galiausiai Amerika turi čia atsiremti komunistais, kaip nuosekliausia, pažangiausia ir galingiausia jėga. Komunistai esą ne kas kita, kaip svarbiausias sąjūdis už žemės reformą, už pilietines teises ir demokratines institucijas Kinijoj. Jais atsiremiant, būsią galima komunistus atitraukti nuo Maskvos. Tuo būdu Stilwell ir jo bendradarbių galutinį siekimą sudarė — apleisti Čiangkaišeką ir pereiti į Mao Tse -tung rėmimą. Tai būtų buvusi paralelė karo meto Jugoslavijai, kur britai apleido gen. Mihailovičių, atsiremdami komunistu Tito. Alsop neabejoja, kad kinų komunistai, vykdant Stilwell planą, būtų pasidarę Kinijos viešpačiais tuojau po Japonijos kapituliacijos.

Čiangkaišekas Stilwell nušalinimu planą suardė, bet nacionalistų bei komunistų koalicijos idėja toliau sudarė pagrindinį Amerikos politikos siekimą Kinijoj. — Generalisimas tuojau pasiūlė naujai paskirtam amerikiečių gen. Wedemeyer perimti vyriausią Kinijos karinių jėgų vadovybę, t. y. tai, ko ieškojo Stihvell. Dabar gen. Marshall šį pasiūlymą atmetė, nes joks Amerikos vadas negalįs imtis atsakomybės už įvykių eigą Kinijoj po Stilwell atšaukimo. Porą metų vėliau (1947) gen. Marshall patsai savo rašte amerikiečių kariniam patarėjui prie Čiangkaišeko geriausiai apibūdino atsakomybės baimę: "Nenoriu, kad mos priimtume atsakomybę už kiniečių strateginius planus ir operacijas. AS manau, kad sutiksite, jog šitokios atsakomybės prisiėmimo pasekmės būtų labai toli einančios bei rimtos ir logiškai būtų neatskiriamos nuo užsiangažavimo padaryti jas efektyviomis". Bijodama atsakomybės, Amerika apsiribojo šimtais milijonų dolerių davimu Kinijai, pati pasilikdama bejėgiu stebėtoju, kam toji pagalba buvo sunaudojama. Tuo buvo apribotas ir gen. Wedemeyer vaidmuo.

Patsai gen. Wedemeyer, tiek vėliau Amerikos ambasodorius J. Leighton Stuart, laikė, kad Kiniją dar buvo galima Išgelbėti konstruktyvios pagalbos priemonėmis net iki pat 1948 m. galo. Wedemeyer buvo pavykę pakreipti gerojon pusėsn visą karinę situaciją. Deja, Stilwell praeities sukurtoji šmėkla dominavo Wash-ingtone. Veltui generalisimas siūlė Wedemeyer laikų amerikiečių ambasadoriui gen. Hurley pravesti administracinę Kinijos reformą. Vietoj to valstybės departamentas davė savo ambasadoriui instrukcijas — spausti nacionalistų komunistų koalicijos sudarymą, šių iliuzijų išblaškyti nepadėjo nė 1945 m. rudens gen. Wedemeyer didžiai įspėjantis raportas, kad kinų komunistai yra tikri komunistai, o ne demokratiniai žemės reformos siekėjai.

Tai koalicijai įvykdyti buvo mesta net gen. Marshall korta, pasiunčiant jį į Kiniją visiems metams tarpininku (1946 m.). Norėdamas įtikinti komunistus savo arbitro misijos nešališkumu, 1946 m. vasarą Marshall visai buvo sulaikęs jau ir šiaip sumažintą karinę pagalbą Čiangkaišeko vyriausybei. Ir jo bandymas, žinoma, baigėsi fiaseo. Vėliau, tapęs valstybės sekretorium, patsai Marshall įsitikino koalicijų su komunistais pavojingumu (Rytų Europos pavyzdžiu). Dabar jis nevengė per savo ambasadorių ta prasme atsargiai įspėti kinų nacionalistus, kurie į kovos pabaigą buvo pradėję sava iniciatyva pasitarimus su komunistais. Alsop baigia: "Įdomu būtų žinoti, ar Stuart (amer. ambasadorius) paklausė tos sugestijos, ir kaip kiniečiai reagavo į staigų amerikiečių at-sikvošėjimą dėl koalicijos pavojingumo su komunistais. Bet pačios instrukcijos Stuartui yra tinkama išvada bei šitos liūdnos istorijos galutinė ironija".



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai