| |
|
|
|
J. Jablonskis kalbininkas |
 |
 |
 |
|
Parašė DR. PR. SKARDŽIUS
|
Lig šiol Lietuvai nekaip yra sekęsi su kalbininkais: arba jie kalbos mokslo darbą dirbo kaip reikiant moksliškai nepasiruošę, būdami tik savamoksliai, arba dėl sunkių gyvenimo aplinkybių anksti palūždavo, arba, blaškydamiesi gyvenimo sūkuriuose, turėdavo dirbti ne tiesioginį, savo specialybės, bet kurį kitą darbą. Pvz. Kazimieras Jaunius buvo nuostabių kalbotyrinių gabumų žmogus, bet, būdamas dvasininkas ir kunigų seminarijos bei dvasinės akademijos profesorius, jis mokslo darbą tedirbo priešokiais, nemaža dalimi klaidžiodamas kalbotyros klystkelė-mis. Jo mokinys Kazimieras Būga, iš pradžios nuėjęs savo mokytojo takais, bet vėliau atsipalaidavęs nuo jo klaidžios įtakos ir pasukęs į tikrą kalbotyros kelią, labai anksti, pačioj savo produktyviausio darbo pradžioj, turėjo atsiskirti su šiuo pasauliu, nespėdamas net kaip reikiant pradėti savo milžiniško darbo, didžiojo lietuvių kalbos žodyno. Taip pat ir Ramonas Bytautas, dar visai jaunas, bet didžiai gabus kalbininkas filosofas, savo laiku visiems davęs daug vilčių, yra palūžęs savo gražiausiomis jaunvstės dienomis. Panašaus likimo yra sulaukė ir kaikurie kiti jauni kalbininkai (Antanas Vireliūnas, Andrius Ašmantas...).
Visų šitų ir dar kaikurių kitų, čia neminėtų kalbininkų būryje lyg kokią išimtį sudaro Jonas Jablonskis. Savo ilgokame (per 70 metų) amžiuje jis be paliovos beveik pusę šimtmečio yra dirbęs Lietuvai, daugiausia sielodamasis mūsų gimtosios kalbos reikalais. Ir, reikia pasakyti, jis per tą laiką šioje srityje yra gana daug pasiekęs: iš paprastos kaimiečių susižinojimo priemones jis lietuvių kalbą padarė visai tobulu įrankiu, tinkančiu net subtiliausiems minties niuansams reikšti. Šituo būdu jis yra padėjęs tvirtus pagrindus dabartinei mūsų bendrinei kalbai ir nurodęs kelius jos tolimesnei raidai. Todėl visai nupelnytai jis yra vadinamas tos kalbos kūrėju.
Bet visa tai ne vienu metu buvo atsiekta. Iš pradžios, dar gimnazijoj būdamas, J. Jablonskis ne tik lietuvių kalba, bet ir, apskritai, visu Lietuvos dalyku dar nesirūpino. Taip pat, ir nuvažiavus į Maskvos universitetą studijuoti, visos kalbos apie lietuvybę pradžioje jam nedarė jokio didesnio įspūdžio. Tik klausydamas savo garsių mokytojų, profesorių F. Fortunatovo ir T. Koršo, jis pradėjo daugiau domėtis ir savo gimtąja kalba. Ypač jam daug įtakos yra padaręs pastarasis, kuris daugybės kalbų mokėjimu, sąmojingumu ir žiningumu savo klausytojus tie-iog žavėte žavėdavo. "Pastebėjęs, kad jo klauso auditorijoje lietuvis, latvis, lenkas, ukrainas, rašo J. Jablonskis 1915 m. "Vaire", — lyg tyčia stengdavos intraukti savo klausytoją in skelbiamojo mokslo sritį. Ir intraukdavo pirmiausia, rodosi, tuo, kad pats dėmėdavosi klausytojo gimtąja kalba, tos kalbos dėsniais, paties klausytojo jos mokėjimu. Ir žmogus nenoromis im-davai mokyties tos kalbos, kuria taip dėmisi, kurią taip brangina mokslo reikalui mylimasis, galvotasis, talentingasis lektorius, pats tuo skatindamas — daugiaus mokyties, tirtis, ieškoti" (Jablonskio raštai, I 188).
Kitas akstinas, paskatinęs J. Jablonskį susidomėti lietuvių kalba, buvo jo tautiškas susipratimas, įgytas Maskvoj. Čia jis, nuolatos bendraudamas su lietuviais studentais, ypač su Jonu Šliūpu, galėjo daugiau patirti apie atbundančios Lietuvos reikalus, visų pirma apie ketinamą leisti lietuvių laikraštį ir jo būsimąjį redaktorių Joną Basanavičių. To laikraščio pasirodymas buvo didžiulis įvykis maskviškių lietuvių studentų tarpe: visi džiaugės, gėrėjos jo turiniu ir drąsiais redaktoriaus žodžiais, prakalbėtais į Lietuvos žmones. Tą įvykį pats J. Jablonskis šiaip aprašo: "Kad ne Basanavičiaus "Aušra", kad ne jo drąsus žingsnis, būčiau, gali būti, ir visai dingęs naujajam darbui. Basanavičius turi mums daug, labai daug nuopelnų, bet jo "Aušra", sukėlusi mane galutinai iš miego, išblaiviu-si galvą, davusi man naujos gyvybės, yra toks ižymus mano gyvenimo dalykas, jog... ją tegaliu šiandien minėti: kiti to drąsuolio darbai yra man tuo tarpu lyg mažmožis" (Jabl. raštai, I 230).
Baigęs universitetines studijas, J. Jablonskis buvo jau ir gerai lingvistiškai pasiruošęs mokslo darbininkas, ir tautiškai susipratęs visuomenės veikėjas. Jeigu jis būtų norėjęs, būtų galėjęs padaryti gražią mokslinę karjerą. Bet jis sąmoningai to atsisakė: jis veikiau linko ne mokslo gilybėse nardyti, bet dirbti atbundančiai ir vargstančiai savo tėvynei. Todėl jis pasirinko kančių ir vargo kelią — ryžosi dirbti kultūros ir švietimo darbą Lietuvoje, visų pirma kurdamas ir puoselėdamas mūsų bendrinę kalbą. Tai buvo be galo sunkus ir rizikingas darbas, nes kiekvienas lietuvybės pasireiškimas tuomet buvo draudžiamas ir žiauriai persekiojamas.
Pasiskyręs savo gyvenimo uždaviniu mūsų bendrinės kalbos kūrybą ir jos kultūrą, J. Jablonskis ėmėsi darbo pamažu, gerai apsigalvojęs, su tam tikru planu, kurį pirmą kartą jis yra išdėstęs 1901 m. Petro Kriaušaičio "Lietuviškos gramatikos prakalboje" šiais žodžiais: "Jisai (t. y., lietuvių kalbos vadovėlio sudarytojas) turi visą savo mokslą remti ant žmonių kalbos įstatymų, nes mūsų rašytojai patys yra dažnai parėmę savo raštų kalbą ne ant žmonių kalbos, bet ant svetimų kalbų įstatymų. Todėl gramatikos tikslui tuo-tarpu tokie raštai arba tokios raštų dalys tegalima vartoti, kur rašytojo darbe yra išreikštas kokis-norint žmonių kalbos įstatymas, kur rašytojas, išreikšdamas savo mintis ir nuomones, įvykino savo raštuose žmonių kalbos dvasią. Taigi, suvartojant prie žmonių kalbos ir rašytojų darbus, reikia būti labai atsargiam: gramatiškai iš tų darbų tiktai tokie tereikia imti mažmožiai, kurie yra tiesiai pasemti iš žmonių kalbos ir paremti ant tos kalbos įstatymų". Taip pat reikia elgtis ir su gyvąja žmonių kalba. "Prie žodžių ir reikšmių tikrai lietuviškų, — rašo jis toliau, — yra mūsų kalboje ir šiukšlių. Tos šiukšles reikia mokėti atskirti nuo grūdų, nes gramatikai tiktai žmonių kalbos grūdai tereikėtų suvartoti".
Ir J. Jablonskis visuose savo tolimesniuose darbuose tikrai stengiasi mūsų bendrinėje kalboje atskirti šiukšles nuo grūdų: remdamasis žmonių kalbos dėsniais ir pavyzdžiais, jis juo toliau, juo daugiau stengėsi padaryti mūsų kalbą gryną, taisyklingą, aiškią ir sklandžią. Tam reikalui jis gujo lauk grubias ir nereikalingas svetimybes, sudarinėjo taisyklingesnius ir griežtesnės reikšmės naujadarus, taisinėjo suraizgytus sakinius, tvarkė rašybos dalykus ir kt. Pvz. seniau mūsų raštų kalboje buvo vartojama įtalpa "contents", neprigulmybė "independence", paišelis "pencil", pirmyneiga "progress", sandarbinin-kas "cooperator, collaborator" ir kt., bet J. Jablonskio rūpesčiu visų šitų nevykusių naujadarų vietoje buvo pradėta vartoti turinys, nepriklausomybė, pieštukas, pažanga, bendradarbis. Ir štai kodėl. Šalia talpus "galįs daug sutalpinti; galįs lengvai sutilpti" bei talpa "vieta, kurioj kas gali tilpti" ir įtalpa turėtų reikšti "vietą, kurion kas gali įtilpti", bet ne "tai, kas turima, turimas dalykas"; šiai pastarajai reikšmei žymėti geriau tinka turinys, plg. likinys "kas palikta, liekana", rentinys "kas suręsta", siuvinys "siuvamas daiktas", slėpinys "paslėptas daiktas" ir kt. Neprigulmybė yra visai nevykęs darinys: viena, ji yra sudaryta pagal lenkų niezaležnosč iš mūsų kalboj nesančio žodžio *neprigulmas; iš neprigulimas turėtų būti neprigulimybė, plg. atsakomas: atsakomybė, galimas: galimybė, regimas: regimybė ir kt.; antra, neprigulėti "nepriklausyti" yra slaviškas reikšmės vertinys, tos pat rūšies, kaip apvaikščioti šventę (švęsti šventę), sumokėjo iš kalno (iš anksto) ir kt. Paišelis pagal savo darybą turėtų būti sudarytas iš paišąs, paišai "piešos, suodžiai" ir todėl nevisai tinka piešiamam, rašomam įrankiui žymėti; tam reikalui daug geriau dera tiesiog iš piešti su priesaga - tukas sudarytas pieštukas, plg. peštukas "kablys šienui pešti": pešti, plaktukas: plakti, suktukas "krukelis pančiams sukti": sukti, trintukas "trinamoji guma": trinti ir tt. Pirmyneiga yra dirbtinai sudaryta iš prieveiksmio pirmyn ir priesaginio daiktavardžio eiga: gyvojoj žmonių kalboj nelinksta-ma sudarinėti tokių darinių, todėl ir J. Jablonskis šio nevykusio naujadaro vietoj ėmė vartoti gana gražų žmonių kalbos žodį pažanga, šalia kurio dar gali būti sudaryta pažangus "progresyvus", pažangininkas "progresistas" ir atžanga "regresas", atžangus "regresyvus" ir kt. Sandar-bininkas yra verste verstas iš kaimyninių kalbų (vok. Mitarbeiter, rusų sotrudnik ir kt.) ir, be to, mūsų žmonių kalbai visai svetimu būdu, pvz. paprastai mes nesame linkę sakyti sandalininkas, sandirbėjas ir kt., todėl jis buvo pakeistas aiškesnės darybos sudėtiniu žodžiu bendradarbis "bendro darbo žmogus"; plg. kreivasprandis "kreivo sprando žmogus", piktaširdis "piktos širdies žmogus" ir kt.
Dabar, daugiau kaip po 70 metų nuo to laiko, kada J. Jablonskis pradėjo rūpintis mūsų bendrinės kalbos reikalais, visų pirma jos grynumu ir taisyklingumu, nebelengva yra susekti, kur ir kiek atskirais atvejais jo turėta įtakos mūsų rašomosios ir šnekamosios kalbos raidai. Bet neperdedant galima pasakyti, kad ta įtaka yra buvusi labai didelė: jis savo ilgamečiu ir ryžtingu darbu beveik visą mūsų bendrinės kalbos praktiką yra pakreipęs nauja kryptimi. Ligi jo mūsų rašyboj viešpatavo didžiausia painiava, terminai buvo labai nevienodi ir nesavarankiški, daugiausia vergiškai iš svetimų kalbų versti, nereikalingų ir grubių svetimybių beveik visur mirgėte mirgėjo, ir sintaksė buvo visai padrika. Bet J. Jablonskiui mūsų kalbos kultūros darbą pradėjus dar "Aušros" laikais ir jį be perstojo dirbus ligi pat mirties, ilgainiui viskas pagerėjo: rašybos painiavos sumažėjo, naujadarų daryba pasirodė žymiai taisyklingesnė ir lietuviškesnė, daugelis svetimybių buvo pakeista suprantamesniais savais žodžiais, sintaksėj rados daugiau tvarkos ir kt. Tuo jo pradėtuoju keliu mūsų bendrinė kalba sėkmingai dabar ir toliau tobulėja.
Tačiau būtų nemaža perdėta, jeigu manytume, kad J. Jablonskis mūsų bendrinės kalbos kūrybos ir kultūros darbe būtų taręs jau galutinį žodį. Jis, kaip ir kiekvienas kitas darbininkas, buvo savo laiko žmogus. Visų pirma jo darbas nuo pradžios iki galo yra evoliucionavęs. Iš vienos pusės jo ankstyvesniuose raštuose randame nemaža darinių, kuriuos jis iš pradžios pats toleravo, bet ilgainiui, įsitikinęs jų netinkamumu, ėmė kitus žodžius vartoti. Pvz. senesniuose jo straipsniuose dar randame įspaudas arba įspaudą, ligonbutis, rankvedis, santaisa, sostapilis ir kt. Bet po kurio laiko šitų naujadarų vietoj atsirado įspūdis, ligoninė, vadovėlis, sintaksė, sostinė. Iš kitos pusės jis nemaža yra teikęs tokių žodžių, kurie dėl darybos buvo geri, bet dėl kitų priežasčių arba visai neįsigalėjo bendrinėje kalboje, arba vėliau buvo pradėti vartoti kitokesne reikšme, negu kad jis norėjo. Pvz. valdininku jis iš pradžios (jau 1892 m.) norėjo vadinti kiekvieną, kurs turi kokią nors valdžią, viršenybę (Jabl. raštai, IV 17), ir taip jis kurį laiką šį žodį vartojo, pvz.: Rusijoje visus valstybės reikalus atlikdavo valdininkai, t. y. žmonės, kurie turi gavę iš vyriausybės šiek tiek valdžios ir gyvenime verčiasi ta vyriausybės duotąja valdžia (Jabl. raštai, I 111). Dabartinėje bendrinėje kalboje valdininkas yra įgavęs siauresnę reikšmę "of-ficial, public officer, Beamter". Arba štai vėl jau 1911 m. jis kariškio vietoje siūlė vartoti karininką, karo žmogų, bet tas jo siūlymas neįvyko: "karo žmogus" ilgainiui buvo pradėtas plačiau vadinti kariu arba kariškiu (t. y. karui, kariuomenei priklausančiu žmogumi), o karininkas įgijo "aficieriaus" reikšmę.
J. Jablonskiui geriausiai sekdavosi atitikti bendrinės kalbos vartosenos kelią, kada jis savo kalbinius teigimus galėdavo paremti tinkamais gyvosios kalbos pavyzdžiais. Tuo metu jo kurti nauji žodžiai ar posakiai atrodydavo tokie aiškūs, paprasti ir lietuviški, jog retai kam galedavo ateiti į galvą, kad tai yra jo darbo. Pvz. jo sudaryti tokie žodžiai kaip pieštukas "pencil", teismas "court of justice" arba uždavinys "task" atrodo kaip tikri liaudies kalbos dariniai, todėl daug kas, nežinodamas jų tikrosios kilmės, nebegali jų atskirti nuo žmonių kalbos panašios darybos žodžių.
Bet taip nevisados yra buvę. Jau daugiau į senatvę, kai jo sveikata buvo sumenkus, jam sunkiau buvo sueiti su žmonėmis, ir tuo būdu mažiau jis begalėjo susirinkti naujos medžiagos savo sudarytoms taisyklėms paremti. Tada jis, daugiausia besinaudodamas savo ankstyvesnėmis žiniomis ir vadovaudamasis analogijos pagrindu, kartais kiek nukrypdavo į šalį ir dirbtinai nugalvodavo. Pvz. žmonių kalboje nerasdamas būdvardžio norus, jis savo raštuose kurį laiką vengė ir kitiems nepatarė vartoti prieveiksimio noriai. Priešdėlis pro- jam atrodė tos pat reikšmės, kaip ir prielinksnis pro (pvz.: pro langą, pro vartus ir kt.), todėl jis buvo linkęs pripažinti tik atitinkamos reikšmės ir priešdėlinius žodžius, pvz. prošvaiste, protarpis, provėža ir kt. Bet tokie žodžiai kaip protėvis, prokalbe, protėvynė ir kt., kurių priešdėlis pro- savo reikšmei nevisai sutinka su dabartiniu prielinksniu pro, rodėsi jam abejotini ir todėl nevartotini. Taip pat ir priesaga - auninkas jo supratimu tegalėjo būti tik slaviškos kilmės, atsiradusi iš tokių skolinių kaip kanauninkas, pulkininkas, stalauninkas vandrauninkas ir kt., todėl jis vengė vartoti ir tokiu darinių kaip kariauninkas, keliauninkas, kerštauninkas, smarkauninkas ir kt. Pagaliau jis dar buvo įsitikinęs, kad bendrinėj kalboj nevartotini veikiamųjų esamojo laiko dalyvių prieveiksmiai su priesaga - ančiai (pvz. priderančiai ir kt.). kad netinkamai esą sudaryti tokie žodžiai kaip esybė, ištverme, išvaizda, nuosavybė, pagelbininkas, svetingas "vaišingas" ir dar visa eilė kitu panašių darinių.
Šitoks J. Jablonskio kaikurių kalbos duomenų supratimas, savaime aišku, kiek siaurino bendrinės kalbos vartoseną ir kaip reikiant nesiderino su kalbos mokslo reikalavimais.
Pvz. seniau šalia noras buvo vartojamas ir būdvardis norus, visai panašiai kaip šalia darbas, godas kvapas, maras, skardas, svaras yra darbus "linkės dirbti, darbštus", godus, kvapus, marus, skardus, svarus "sunkus" ir kt.: bet dabartinėj gyvojoj žmonių kalboj norus, rodos, visai nebevarto-j iamas. nors prieveiksmis noriai ir lig šiu dienų tarmėse dar tebėra pažįstamas, plg. jis noriai valgo, jie viską noriai (su noru) daro ir t.t. Priešdėlis pro - seniau yra turėjes ne tik dabartinio prieveiksnio pro reikšme, bet ir reiškęs dar "pirma", todėl dabartinėje žmonių kalboje vartojami] žodžiai protėvis, prosenolis, prosenelis ir kt. yra visai geri ir taisyklingi senovės dariniai, būtent - protėvis ar žemaičiu prosenolis yra tas, kas pirma tėvo ar senolio yra buvęs. Taip pat priesaga - auninkas nebūtinai turi būti kilusi iš slavų - ovnik, — ji dar gali būti visai normaliai susidariusi ir mūsų kalboje; pvz. kariauninkas ar keliauninkas gali būti mūsų pačių sudaryti iš atitinkamų veiksmažodinių lyčių lygiai taip pat, kaip ir keikininkas, musininkas, plėšininkas, šliaužininkas ir kt., būtent kariauninkas, keliauninkas ir kt. gali būti kilę iš *kariav-(i)ninkas (\kariav-o, kariau-ti), *keliav-(i)ninkas (:ke-liav-o, keliau-ti). Dėl -auninkas iš av-(i)ninkas plg. baudžiauninkas iš baudžiav-(i)ninkas (-baudžiava), mezliauninkas "mokesčių ėmėjas" iš mezliav-(i)ninkas (-.mezliava) ir kt. (Plačiau apie tai žr. mano "Lietuvių kalbos žodžių daryba", Vilnius, 1943, 148-9 psl.)
Tačiau tariamieji šitos rūšies trūkumai nėra didžiai reikšmingi ilgametei J. Jablonskio kalbinei veiklai: jie yra labai negausūs, apyrečiai dalykai. O J. Jablonskis, daugiausia rūpindamasis bendrinės kalbos vartosena, pirmiausia stengėsi i tą kalbą įtraukti ko daugiau plačiau pažįstamų gyvosios kalbos žodžių ar posakių, vis-tiek, kurioje tarinėje jie būtų vartojami. Tai jis aiškiai yra pabrėžęs ir savo programinėje 1901 m. liet. kalbos gramatikos pratarmėje, kur tarp ko kito sako: "Rašomosios kalbos tiesas visuomet įgija kokia-norint viena tarmė; kitos^ tarmės priduoda jai tiktai savo geriausius mažmožius, tuos grūdelius, kurie rašomojoje kalboje dėl ko-kios-norint priežasties yra išnykę, nebevartojami. Jei rašomoje tarmėje stinga kokio žodžio, kuris yra žinomas tiktai iš kitų tarmių, rašytojas turi vartoti tą žodį, vistiek kame surasdamas; jei raštų tarmėje nėra kokių tikrai lietuviškų reiškinių, vartojamų kitose tarmėse, rašytojas privalo naudotis iš kitų tarmių; jei rašytojui yra žinoma, kad jo vartojamas žodis beveik visur kitaip bus suprantamas, jis turi kiek galėdamas taikintis prie skaitytojų ir visada rūpintis, kad ir suprastu daugumas".
Ir J. Jablonskis kaip tik daugiausia yra tai-kinesis prie daugumos: jis visados stengėsi rašyti gryna, taisyklinga ir tuo pat metu aiškia, daugeliui lengvai įmanoma kalba. Todėl pirmoj vietoj siekdamas taisyklingumo ir aiškumo, jis pirmiausia bendrinei kalbai ieškojo visuotinių, t.y. daugumos vartojamų ir suprantamų, žodžių ar posakių. Jeigu tokių darinių jam nepavykdavo rasti gyvojoje žmonių kalboje, tada jis nevengdavo jų ir daryte susidaryti, bet taip, kad jie neprieštarautų bendriesiems mūsų kalbos dėsniams ir būtu visai aiškūs, taisyklingi. Taigi klysta visi tie, kurie mano, kad J. Jablonskis, rūpindamasis visuotiniais mūsų praktinės kalbos dalykais. permaža yra domėjęsis individualine kalbos kūryba ir tuo būdu siaurinęs arba, vieno mūsų rašytojo terminu tariant, susinęs mūsų kalbos vartosena. Bet tai netiesa: J. Jablonskis, kurdamas bendrine kalba, tuo pat metu nemaža naudos yra padaręs ir literatūrinei kalbai, kur šalia skirtingu individualiniu vaizduojamos kalbos pradmenų dar turi būti nepamirštama ir visuotinių bendrinės kalbos polinkių, kuriais tik vienais platesnio j i visuomenės dalis geriausiai gali įžvelgti į kūrėjo sielą. Vadinas, tikras kūrėjas savo kalbos kūryboje turi sugebėti taip darniai sujungti vienovę su įvairove, kad jis savo kūrybine kalba dvejopu būdu galėtų byloti į skaitytojus — kaip individualus kūrėjas ir tos visuomenės narys, iš kurios jis yra kilęs ir kuriai skiria savo kūrybą.
Antra vertus, J. Jablonskis ir šiaip jau nėra buvęs perdaug vienašalis ir užsispyręs: ligi tiktai patirdavo, kad jo tikrai klystama arba žmonių kalboj yra kitaip nusakoma, negu kas jo buvo dirbtinai pasidaryta, jis savo nevykusių darinių tuojau išsižadėdavo ir imdavo patirtąsias naujenybes vartoti arba bent jau nieko nebesakydavo, kad kiti kiek kitaip (žinoma, pagrįstai) pradėdavo elgtis. Pvz. iš žemaičių tarmių patyręs žmones sakant "pasitrauk kelias dienas iš namų" (plg. "pasitrauk kelis žingsnius į šalį"), jis tuojau, sumedžiojęs daugiau tos rūšies pavyzdžių, ėmė visur vartoti vadinamąjį pobūvio galininką po slankos ir sąjūdžio veiksmažodžių, kur pirma paprastai jau buvo įprasta vartoti naudininką. Plg. dar: vaiką turėsiu palikti kelias dienas pas seserį; dabar ir pas mus ateik kelias dienas paviešėti; jis visą mėnesį buvo paleistas atostogų ir kt. (Plačiau apie tai žr. Rygiškių Jono "Linksniai ir prielinksniai", 75-76 psl.). Arba štai vėl, "Švietimo Darbe" perskaitęs mano trumpą straipsnį apie prieveiksmio noriai vartojimą senovinėje raštų kalboje ir dabartinėse tarmėse, jis man tuojau, pirmu pasimatymu, pareiškė, kad šio žodžio daugiau jau nebebrauksiąs savo taisymuose. Tai buvo viena jo ypatybė, kuri žymėjo jo nuolatinį paslankumą kalbos dalykuose ir neleido jam sustingti vietoje.
Kita jo svarbi ypatybė buvo aštrus kalbos jausmas, kuriuo jis dažnai galėjo atskirti kalbos pelus nuo grūdų. Dėl šitos savo ypatybės jis galėjo anksčiau už kitus įžvelgti daugybę mūsų kalbos dėsnių ir juos pritaikinti bendrinei kalbai, dėl to jis pirmasis galėjo dėti pamatus mūsų pastovesnei rašybai, žodžių darybai, terminologijai, kaitybai, sintaksei ir apskritai raštų kalbai. Be to, jam dar daug yra padėję išvengti pavojingų klystkelių ir jo blaiva kalbinė nuovoka bei geras lingvistiškas pasiruošimas, ypač puikus klasikinių kalbų mokėjimas. Todėl jis, kad ir beveik nei vieno lietuvių kalbos dalyko giliau netyręs lyginamuoju istoriniu būdu, visus lietuvių kalbos dėsnius ir savo kalbines išvadas visados stengdavosi paremti autentiškais gyvosios žmonių kalbos pavyzdžiais ir atsargia logiška interpretacija. "Turėdamas galvoje daugiausia rašomosios kalbos dalyką, einantį mūsų žmonių kalbos ir jų tautosakos taisyklėmis, — rašo jis savo "Linksnių ir prielinksnių" prakalboje, — savo kalbos pavyzdžiams imuos čia beveik visus sakinius iš tos kalbos, kurią paprastajame gyvenime vartoja mūsų rašomosios kalbos žmonės. Kalbos pavyzdžiai, kuriuos čia ras skaitytojas, nėr, vadinas, iš mano paties piršto išlaužti: jie paimti čion iš mūsų žmonių kalbos ir iš skiriamų mūsų žmonėms rastų". Ir šitokių pavyzdžių j i6 gana gausiai duoda tiek "Linksniuose ir prielinksniuose", tiek "Lietuvių kalbos gramatikoje", tiek 1911 m. Seinuose išleistoje "Lietuvių kalbos sintaksėje", tiek kituose savo raštuose bei gausiuose kalbiniuose straipsniuose, kurių Šv. Ministerija yra 1932-36 m. išleidusi net penkis tomus. Pvz. savo 1922 m. antrojo leidimo "Lietuvių kalbos gramatikoje" iš pat pradžios, 55-57 psl., duoda daugybę plikų linksnių vartosenos pavyzdžių ir tiktai pačiame vadovėlio gale, 257 — 267 psl., visai trumpais apibrėžimais bei paaiškinimais paryškina pačią tų linksnių vartoseną. Taip pat tame pačiame vadovėlyje, (201-216 psl.) rašydamas apie mūsų kalbos žymiąsias priesagas, daugiausia naudojasi vienais priesa-giniais pavyzdžiais, tik kur nekur pridėdamas savo trumpus paaiškinimus bei formulavimus. Ir visdėlto šitas trumpas skyrelis, tik praktikos reikalams skiriami metmenys, yra didžiai reikšmingas: jis duoda ryškų supratimą apie svarbesnius mūsų vardažodinės darybos atvejus daug geriau, kaip platus A. Leskieno veikalas "Die Bildung der Nomina im Litauischen" (Leipzig, 1891), kuris savo plačiu užsimojimu seniau yra visus stebinęs.
Apskritai imant, J. Jablonskis, būdamas gerai išmokslintas kalbininkas, išskyrus A. Juškevičiaus žodyno antrojo tomo redagavimą, kurį savo laiku jam buvo pavedus Rusijos Mokslų Akademija, tiesiogiai beveik nėra specialiai tyręs nei vienos kalbotyrinės problemos: visą savo gyvenimą ir įgytąjį mokslą jis buvo paskyręs savo vyriausiam tikslui — mūsų bendrinei kalbai tvarkyti, gryninti ir tobulinti. Taigi kasdieninė lietuvių kalbos praktika, glaudžiai susieta su lietuvybės kėlimu ir mūsų kultūros ugdymu, yra ribojusi visą jo gyvenimo darbą ir galvojimą. Pvz. jau minėtame "Liet. kalbos gramatikos" priesagų skyriuje (218 psl.) jis aiškiai pastebi, kad, norint geriau priesagas suprasti, reikėtų daugiau įsigilinti į jų kilmę, vėlesnes atmainas ir tarpusavinius reikšmės santykius, bet, neturėdamas tam atspėjaįmo laiko, viso to dalyko net nei nemėgina pagrindžiau išdėstyti, tikėdamasis, kad mūsų priesagų reikalui kalbos mokslas kada nors "paskirs vieną kitą atskirą savo rašinį".
Kaip gilesnį žodžių darybos tyrimą, taip ir kalbos istorijos reikšmę sąmoningam kalbos supratimui jis yra visai aiškiai pripažinęs. Štai ką jis apie tai rašo 1921 m. Šiauliuose išleistoje "Gyvenimo ir mokyklos" brošiūrėlėje: "Kad jų (t. y. vyresniųjų klasių mokinių) mokslinimas pilnesnis būtų kalbos srityje, jie turi įgyti mokykloje supratimo ir apie istorinį kalbos ūgį, jie turi gauti mokykloje ir istorinę kalbos gyvenimo apžvalgą... Ta apžvalga supažindins mokinius su mūsų kalbos praeitimi ir tikrai padarys juos sąmoningus kalbos mokslui, išdirbs jų sąmoningą pažiūrą į jų dienų rašomąją ir žmonių kalbą, duos jiems tos kalbos supratimo, apie kurį veltui svajojo senosios mokyklos atstovai" (14 psl.). Bet dėl darbo daugybės ir laiko stokos jis pats negalėjo nieko parašyti iš lietuvių kalbos istorijos.
Pagaliau jis visai teisingai buvo supratęs ir gramatikos santykį su logika; apie tai minėtoje brošiūrėlėje jis šiaip rašo: "Geriausia būtų, mums rodos, kad mokytojai pripažintų, jog nagrinėjimas, giliau į jį pažiūrėjus, yra ne tiek gramatikos, kiek logikos dalykas. Dar prasčiau: jame supainiota logika su gramatika. Tas dalykas... iš filosofinės pažvalgos į kalbos mokslą: norima buvo tuomet, kad gramatika, kalbos mokslas, primirktų įvairiems galams logikos dalykų, visokių jos atskalų ir nereikalingų jai pai-naivų" (15 psl.). Ir todėl, sako jis toliau, "mokytojas, kuris ieško su mokiniais sakinio dalių, turi būti labai atsargus. Tuo tarpu, šiaip ar taip, jis neturėtų sukti galvos nei sau, nei mokiniams; tos rūšies sakinio tyrinėjimas yra gerokai pasenęs ir maža turi reikšmės pačiam kalbos mokslui" (16 psl.). Bet, kad ir laikydamas tai gerokai pasenusiu dalyku, jis visdėlto, sekdamas "paprastais (t. y. daugiausia rusų) vadovėliais", tą sakinių nagrinėjimą yra įtraukęs ne tik į savo 1911 m. sintaksės vadovėlį, bet ir į 1922 m. gramatiką. Ir dar daugiau: jo yra paliktas net logiškas sakinio apibrėžimas: "Mintis, pasakyta arba parašyta žodžiais, vadinasi sakinys" (Liet. kalbos gramatika, 241 psl.). Tai, kaip ir metodika, kurios prašo skaitytojus iš jo nereikalauti (ten pat, 3 psl.), matyti, jam praktikoje buvo ne pirmaeilis dalykas.
Tačiau J. Jablonskio darbas, kad ir netiesiogiai, turi visdėlto nemaža reikšmės ir bendrajam kalbos mokslui: viena, jis yra surinkęs daug naujos kalbinės medžiagos, ypač bevažinėdamas po Lietuvą A. Juškevičiaus žodyno reikalu; antra, jis didžia savo kalbos nuojauta ir nuovoka galėjo daug kur vykusiai įžvelgti ir aikštėn iškelti tokias mūsų kalbos svarbmenas, kurios kitiems, ypač užsieniečiams, neveikiai ateidavo į galvą; ir trečia, padėdamas pagrindus mūsų dabartinei bendrinei kalbai, jis aiškiai parodo, kiek vienas žmogus, ilgai ir ryžtingai dirbdamas, gali paveikti tos kalbos susidarymą ir tolimesnį jos plitimą, kuriuo dabartinė kalbotyra taip pat didžiai domisi. Dėl tos priežasties žymesnieji Europos kalbininkai (J. Endzelynas, E. Fraenke-lis, E. Hermanas, Fr. Spechtas ir kt.), tirdami lietuvių kalbą, nemaža yra naudojęsi ir dar tebesinaudoja žymesniais J. Jablonskio darbais, pirmoj vietoj jo "Lietuvių kalbos sintakse" ir "Lietuvių kalbos gramatika".
Iš visa, kas šiame straipsnyje pasakyta, matyti, kad J. Jablonskis tikrai yra buvęs savo meto žmogus. Atgimstanti lietuvių tauta pirmiausia buvo reikalinga kasdieninio dvasinio peno — šviesos, mokslo, kultūros. Ir J. Jablonskis nieko nelaukdamas kibo į šį darbą: iš pradžios daugiau rūpinosi bendrais visuomeniniais reikalais, įvairiais lietuvių vargais ir bėdomis, paskui juo toliau, juo daugiau ėmė sielotis lietuvių visuomenės švietimu (mokyklomis, mokytojais, vadovėliais, mokinių skaitomomis knygomis ir kt.) ir, svarbiausia, pačiu didžiuoju dalyku, be kurio nei viena kultūrėjanti tauta negali apsieiti, būtent — bendrine lietuvių kalba, šitam dalykui jis daugiausia buvo atsidėjęs savo gyvenime: atidėjęs į šalį grynąjį kalbotyros darbą ir šiaip teoretišką visokių klausimų svarstymą, jis buvo daugiausia pasinėręs bendrinės kalbos praktikoje. Bet, dirbdamas šį praktinį darbą, jis perdaug nenutolo nuo kalbotyrinio galvojimo; priešingai, visas įgytąsias kalbos mokslo Žinias jis vykusiai panaudojo praktikai, kurios iš jo reikalavo pats gyvenimas. Taigi, dirbdamas konkretų praktinį darbą ir tuo pat metu tą praktiką paremdamas mokslu, jis galėjo dvigubą tikslą pasiekti — būti didžiai naudingas savo kraštui ir šalia to dar turėti nemažų nuopelnų grynajam kalbos mokslui, visų pirma lituanistikai. Už tai jis yra nusipelnęs visos lietuvių tautos didžiausią padėką ir pagarbą. Dabar mūsų visų uždavinys yra toliau tęsti velionies vykusiai ir garbingai pradėtą darbą — tobulinti ir puoselėti mūsų bendrinę kalbą. Ypač didelė pareiga atitenka sąmoningiems laisviesiems lietuviams: jie, kad ir atsidūrę tremtyje, ko ilgiausiai turi išlaikyti gražiąsias savo gimtosios kalbos tradicijas ir sugrįžę į laisvą tėvynę, su jų pagalba toliau tęsti mūsų bendrinės kalbos kultūros darbą.
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
