Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Išdavimas PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Aloyzas Baronas   
Nubanguoja daug dienų, kaip drabužių klosčių. Jos keičia žmogų ir galvoseną, ir ko aš kada nenorėjau matyti, šiandien ieškau, kaip nepapratai reikalingo ir būtino daikto. Primeta laikas dienų, kaip lentų ar plytų, didelius tarpus, ir šauki ir tiesi rankas — ir nebegali pasiekti praeities. Laikrodžiai skaičiuoja šimtąsias sekundės, gi seniau jie buvo smėlio arba visai jų nebuvo, bet laikas ėjo vienodai, ir žmogus ieškojo, ir kankinosi, ir niekada negalėjo užmiršti, kad buvo vaikas. Po daug rūpesčio ir sielvarto dienų, po norėjimo ir nenorėjimo gyventi, po laikymosi nepaprastai stipriai įsikabinus į tą gyvenimą, kad išliktum gyvas, atėjo tyluma. Kaip lyguma išsitiesė ji prieš akis; joje mes, kuriuos išvarė iš namų, sustojom apsvarstyti viso, kas buvo praėję ir kas galėjo ateiti. Mes sėdėjome buvusio priešo žemėje vadinamose pabėgėlių stovyklose ir bandėme atkartoti tai, ką turėjome namie. Kūrėme uždaruose kiemuose savo gyvenimą, ir ilgesys skambėjo dainoj, žiūrėjo iš knygų, ir ilgesys šoko scenoj ir aidėjo kiekvienuos žingsniuos. Jis veržėsi, kaip vanduo per blogas užtvankas, ir jo nebuvo kur padėti, ir jis virto liga. Ir šitam laiko ir ilgesio įsisiūbavime ieškojom darbo ir dirbom, ką sugebėjom. Norėjosi gyventi ir būti kuo nors.

Aš niekada nemėgau policijos. Nežinau kodėl, aš jai jaučiau neapykantą, nors niekada neturėjau su ja jokių reikalų. Man kvailai rodėsi, kad ji yra prievartos botagas, gi aš niekada netikėjau, kad blogį galima išvaryti. Bet reikėjo kas nors veikti ir kur nors tarnauti, kad išsimuštum iš betikslio žmogaus gyvenimo ir nuolatinio galvojimo apie buvusias ir ateisiančias dienas. Ir aš, savo paties nelabai tiksliam nusistatymui paneigti, nuėjau tarnauti į policiją. Aš stovėjau prie vartų su senu šautuvu ir saugojau stovyklą, pats nežinau nuo ko. Pro mane kasdien ėjo žmonės, kaip seniau skaičiai, kai dirbau buhalterijoj. Ir tikrai, kaip skaičiai, nes jie manęs nematydavo, kadangi jie turėjo savo rūpesčius ir savo tą pati begalinį laukimą.

Po poros mėnesių man ir tai pradėjo įgristi. Aš nebežinojau, kaip atsikratyti tuo prakeiktu vienodumu, ir būčiau po kelių dienų iš policijos išstojęs, bandydamas lįsti kitur, jei nebūtų manęs perkėlę budėti į ligonine. Nežinau, kam buvo tas postas, bet stovėjom prie durų dieną ir naktį ir nuobodžiavom. Dienomis bardavomės su žmonėmis, norinčiais įeiti į ligoninę nelanko-mom valandom, o naktimis snausdavau prieangyje ant stalo. Sunkus vaistu kvapas kartais dusino, kartais migdė. Ir šiam darbo vietos pakeitime aš nutariau palaukti. Ir ko man nelaukti, jei už tai gaudavau rūkalų priedą ir laimę rūpintis į tarnybą nepasivėlinti arba joj laukti, kol ateis pamaina. Vis tai būdavo užsiėmimas, išstumiąs klausimą, kas bus toliau.

Vieną dieną mane pastatė prie durų palatos, kurioje gulėjo ligonis, padėjęs pabėgti Žmogui, kurį buvo norima suimti. Sužeistasis nieko apie tai nepasakodavo, ir tai labai jaudino žmones, kurie šitam laukime kasdieną smulkėjo ir žaidė, kaip vaikai uždaryti kieme, nereikalingom smulkmenom ir daiktais. Nervingumas augo ir rėžėsi į žmonių būdą.

Po kiek laiko sužeistasis pradėjo jaustis geriau, ir sveikata grįžo atgal, kaip žmogus į savo įprastą vietą, palengva ir nesidairydamas. Vieną mieguistą vakarą aš jį pasodinau prie palatos durų stovinčioj kėdėj ir, pats atsisėdęs ant stalo, paklausiau:
—    Matai, aš kasdien tave saugau, ir man atrodo, kad tai be reikalo. Nežinau net, kodėl reikia, kad tu nepabėgtum. Galėtum lange išpiauti pora pinučių. Ir šiaip daug galimumų pabėgti, bet juk tu nekaltas.

Jis suktelėjosi kėdėje.
—    Gerai galvoji. Per gerai. Aš kaltas. Aš išdavikas.
—    Niekai. Niekas neprisipažįsta, toks būdamas. Aš dar labiau tikiu tavo nekaltumu. Tie iš anapus Atlanto sąjungininkai ieško, kartais patys nežinodami ko, — vėl kalbėjau, žiūrėdamas į jo žilus paausius ir veidą, subraižytą ne pagal metus. Man bent taip atrodė.
—    Klysti. Esu kaltas, bet aš vykdžiau savo pažadą. Tikriau — grąžinau skolą. Žmogus naikina vienas kitą dėl filosofinių teorijų. O juk kartą gali susitart priešo kareiviai nešauti vienas į kitą. Pareit namo, išmetę šautuvus ir karabinus, mąstydami, ar verta už vieną ar kitą teoriją padėti galvą, jeigu po kiek laiko teorijos vėl bus kitos, o filosofija, milijonų kritusių galvų pagerbta, bus išmesta į šiukšlyne, kaip atgyvenusi, — kalbėjo jis lėtai, tampydamas raudono chalato diržą.

—    Man nemalonu, bet vis dėlto aš čia nieko nesuprantu.
—    Žinau. Aš nieko nepasakiau, kad galėtum suprasti. Nieko. O aš noriu pasakyti, kad keičiasi teorijos ir mokslas eina pirmyn, o žmogus nesikeičia. Nepakeitė jo pažanga. Jis myli ir neapkenčia, nori žudyti ir gyventi.
—    Bet vis dėlto, — suabejojau aš ir ieškojau žodžių, — mes turime daugiau negu prieš šimtmečius, kurie išstūmė vergiją, baudžiavą ir visa kita.

—    Ne, brol. Jeigu būtų viskas dabar, kas buvo, — būtų geriau, nes buvę karai, palyginus su dabartiniais, tėra tik muštynės po futbolo rungtynių, o hunų žygiai — vaikų žaidimas. Dabar teorijos įpareigojo žmogui žmogų piauti. O žmogus tebėra žmogumi, ir aš guliu čia už tai, kad aš vieną kartą spioviau į teoriją ir pabandžiau juo būti. Tai aš galiu paaiškinti, nes laiko daug, ir mes abu negalime niekur iš čia išeiti. Juokinga, bet mes vienas kitą saugome.

Jis nutyla ir grąžosi mano kėdėj. Aš sėdžiu, ant staliuko, nugara atsirėmęs į sieną, ir klausaus iš vienos palatos einančio tylaus dejavimo Jis kažkodėl man staiga primena kaime liūdnai vienuos medžiuos dažnai naktimis girdėtą pelėdos šauksmą. Ligonis vėl rangosi kėdėj, lyg, rodosi, jis norėtų grįžti ir pasižiūrėti atgal į buvusius vaizdus ir žodžius. Tylim abu. Vėliau jis lėtai ir apgalvodamas taria:
—    Tai prasidėjo seniai. Prieš keletą metų. Aš buvau tik baigęs gimnaziją ir gyvenau mieste su savo motina. Tėvą vėjas iš rytų jau pirmomis dienomis buvo nušlavęs, kai jie pajudėjo į vakarus, gi mes visi laikėmės. Ir net mūsų nedidelis savas butukas priklausė mums. Mes gyvenom ir laukėm. Aš negalėjau patekti į universitetą, bet tarnybą gavau ir pakenčiamai gyvenome, jei gyvenimu laikyti tai, kad esi pavalgęs, apsirengęs ir turi pastogę. Ar aš dariau ką nors pogrindyje prieš naujus valdovus? Galima sakyti — nieko. Kartais paskaitydavau lapuką ir sudegindavau, ir tik retkarčiais nebijodavau jo kitiems atiduoti. Kai kurie iš mano draugų buvo padarę karjeras, jeigu taip galima išsireikšti, kadangi jos buvo daromos tėvynės išdavimu. Taigi pačia aukščiausia kaina. Aš maniau, tada kai pasidarys blogai, remsiuosi jais. Daugumas jų buvo kartu su manimi vienoj kitoj klasėj, ir šiaip vėliau kartais susitikdavau. Bet žmogus galvoje nešiojiesi klausimą ir mintis, pasiutusiai degančias ištisas dienas, ir atsitinka taip, ko niekad nelauki ar artimoj ateityj nesitiki. Vieną naktį mus su motina prikėlė durų bildesys. Kaleno vienodai ir neat-leidžiai, ir balsai aštrūs, kaip pats kalimas, svetima ir gimtąja kalba liepė jas atidaryti. Visame šitame baladojimesi ir šauksme skambutis čirškė užspringdamas, ir tas skambučio įprastas čirškimas mane truputį atšaldė. Visada juo įžūliau spausdavo skambutį, juo aš ilgiau delsdavau duris atidaryti. Neskubėjau ir tada. Juk viskas, ką aš turėjau mąstymui ir galvojimui, bebuvo likęs tik tas trumpas laiko tarpas iki durų atidarymo. Skubiai apsirengiau ir liepiau motinai pakloti lovą.

—    Kai visa tai per pora minučių buvo padaryta, aš nulipau į rūsį. Ten buvo durys į kiemą. Aš žinojau, kad reikia bėgti. Viena mintis stovėjo galvoje aiški ir galutina, nes aš pasiutusiai bijojau kalėjimo. Jame buvo dingęs mano tėvas, ir aš žinojau, kad kol bėgi, tol esi laisvas ir gyvas. Ir jei pagauna, ne taip sunku pasidaro, negu tada, kai iš karto pasiduodi policijai ir likimui. Tai aš žinojau visada ir dabar tą patį bandžiau daryti, ir štai sėdžiu ant sargybinio kėdės ligoninėj. Jeigu norėsiu bėgti, jūs neišsaugosite manęs. Visi tai turėtų žinoti, kurie buvo pajutę vejančios mirties uždususį žingsnį. Pabėgama, brol, iš mirties. Pabėgama. Bet tegu. Taip aš nuskubu į rūsį ir tamsoje graibaus už durų, vedančių į lauką. Pro šalia jų esantį mažą langelį matyti kiemo gabalas. Jame agrastų krūmai. Bet prie pat krūmų stovi batai. Nieko daugiau nematyti, vien batai, atsukti įstrižai į namą, lyg, rodos, juos kas tyčia numetė, kaip purvinus ir nebereikalingus. Viršuj buvo girdėti triukšmas. Apvirto spinta — ir dar kažkoks krintąs daiktas nuaidėjo. O tame triukšme verkiąs motinos balsas dar labiau kėlė ryžtą bėgti. Ne, ne tam, kad palikčiau motiną, bet kad pabėgęs galėčiau kada nors parnešti jai savo sugrįžimą. Pagaliau net atsiskaityti su tais, kurie darė bloga. Dabar aš kitaip galvoju apie kerštą. Kvailai, gal būt, bet aš žinau, kad kerštas, kaip laikas, neturi pabaigos, todėl jis iš viso neturi prasidėti. Reikia mokėti nekelti rankos, ir tai jau yra labai sunkus mokslas. Daug sunkiau negu tiksliai šaudyti arba vienu kumščiu patiesti žmogų. Bet tada degiau kerštu, gi pro langelį, truputį išvesdami mane iš keršto ugnies, matėsi batai. Dabar jie buvo atsukti tiesiai į rūsio duris. Matyt, durų pajudinimas juos atsuko. Sekundę galvojau lįsti į anglius, bet pajutau, kaip viršuj atsidarė durys. Viršum galvos kabančią lemputę atsukau, kad negalėtų uždegti šviesos, nes tamsa yra kaip apsiaustas. Ji ramina ir, kaip šarvas, gina nuo kulkų. Kartais būna ir atvirkščiai, bet tada, kada arti mirtis, rodos, tamsoj lengviau ir mirti, kaip prietemoj geriau užmigt. Ir aš nebežinojau ką daryti. Buvau pagautas pačioj savo bėgimo pradžioj. Atsukau rūsio durų raktą ir bijojau pro jas šokti lauk, nes už durų stovėjo žmogus ir laukė. Daugiau laiko nebuvo galvoti. Nuo paskutinio laipto, atėjęs iš viršaus į rūsį, nušoko žmogus, kairėj rankoj laikydamas elektrinę lemputę, o dešinėj-revolverį. Aš žvilgtelėjau atgal, ir tam šviesos siauram ruože stovėdamas šūktelėjau.

— Stovėjo prieš mane Vareikis, mano pažįstamas iš gimnazijos auksinių metų. Jis išėjo iš septintos klasės į kalėjimą. Prieš tai mes nebuvome draugai, bet juo labiau nebuvom priešai. Kaip vėliau paaiškėjo, jis buvo susidėjęs su žmonėmis, bandančiais naujai perkurti pasaulį, ir jiems pirmą gegužės pasitarnavo daugiau iš nuotykių negu iš idėjos, kuri tada dar ir jam pačiam nebuvo pakankamai aiški. Negaliu nepastebėti, kad neapykanta mums, turtingesnių vaikams, jis dažnai degdavo ir mesdavo nevieną paniekos žodį, bet jie vaikiškai draugystei netrukdė. Ir nuo to laiko jį tik pora kartų temačiau. Kai pirmą kartą jį sutikau viename alaus bare, įsivilkusi į naujų šeimininkų atneštą uniformą, jis man mirktelėjo. Ką tai reiškė, nesupratau, bet atrodė, kad jis į visa tai žiūri nerimtai ir laikinai. Antrą kartą aš jį sutikau gatvėje ir prašiau kuo nors padėti sėdinčiam kalėjime mano tėvui. "Mažas aš čia viršininkas", pasakė jis man tada, "bet bandysiu". Tėvą kažkur išvežė, ir taip visa baigėsi. Ir dabar su revolveriu rankoje jis stovėjo prieš mane, tikriau už manęs, ir, tur būt, stebėjosi šituo susitikimu, nes nors jis ėjo į mano namus ir ieškojo manęs, bet tam susitikimui jis nebuvo pasirengęs. Jis atėjo su kitais, kaip pagalbinis asmuo, perdaug nesigilindamas į visa tai, kas buvo daroma. Ir po sekundės toj sunkioj prieblandoj jis man ištarė: '"Bėk". Sekundę aš galvojau, kad sulauksiu šūvio į nugarą, bet tai buvo tik sekundė. Aš stipriai ir plačiai patraukiau rūsio duris ir susidūriau su šautuvu, kurį laikė rusas sargybinis. "Aš tiek suprantu! Vadinas, bėk", šaukė jis rusiškai. "Jus visus iškart", suktelėjo šautuvą į Vareikį. "Atgal abu". Ir staiga krūptelėjau nuo šviesos ir garso. Ties manim griuvo šis svetimo krašto kareivis, ir šautuvas atsimušė į mano kojas. Dar vienas šūvis į gulintį. "Bėk, juk tu jį nušovei", šūktelėjo prislėgtu balsu Vareikis, mostelėdamas rūkstančiu revolveriu. Aš peršokau per šautuvą ir per lavoną. Iš viršaus pasigirdo sunkiais batais apauti žingsniai, ir iš kitos namo pusės antro sargybinio skubėjimas. Aš klūpojau agrastų krūmuose ir klampiam darže, o užpakalyj šaudė Vareikis ir kiti, bet aš negirdėjau kulkų šnirpštimo. Vienos tyčia, kitos nepataikant, ėjo toli pro šalį smigda-mos į žemę ir daiktus. Ir vėliau aš sustojau vidurnakčio tyloj ant upės kranto, lyg išgirsti norėdamas tuose Nemuno šlaituose daug kartų girdėtą lakštingalos giedojimą. —

Pasakotojas sustojo. Gal jis galvojo apie vidurnakčio tylą. Dabar irgi buvo tvankiai tylus vidurnaktis, ir gal jis galvojo, kiek dienų stovi tarp tų dviejų naktų. O gal jis vaikščiojo Nemuno šlaitais, į kuriuos jis buvo ne vejamas, bet pats atėjęs daug kartų pažiūrėti, kaip pluša, dažydamas medžių viršūnes, pavasaris. Aš sėdėjau ir neliepiau pasakoti, nes laiko turėjome daug. Dieną ir naktį. Mums nebereikėjo bėgti, tik laukti, o laukti mes buvome išmokę kantriai.

— Širdis plakė pasiutusiai stipriai, bet aš nejutau nuovargio, — vėl pradėjo jis. — Ne, aš jaučiau tik nenusakomą norą bėgti. Man rodėsi, kad aš stoviu ugnyje ar ant didelio griūvančio kranto. Už Nemuno miegojo miškas. Į mažą valtelę įsiverčiau akmenį, prie kurio ji buvo prirakinta, ir pagaliu irkluodamas persikasiau. Buvo tamsi naktis ir labai retai mėnulis tepajėgdavo įplėšti debesis. Vėliau labai paprasta. Per pora dienų aš pasiekiau vieno pažįstamo ūkį. Juk aš buvau užmušęs žmogų. Aš žinojau, kad teturiu tik du pasirinkimus — pabėgti arba mirti. Lindėdamas tvarte, turėjau pakankamai laiko tai apgalvoti. Aš Vareikiui buvau dėkingas už tariamai esamą laisvę, nors jis tai padarė susidėjusių sąlygų stumiamas. Bet tai nesvarbu. Svarbu, kad jo pirmasis noras buvo man padėti ir pirmasis mūsų susitikime jo man ištartas žodis buvo "bėk". Gi visa kita savaime pasidarė, nė vienam iš mūsų to nesitikint. Mano motiną jie sumušė, ir ji vėliau mirė sakydama, kad ji esanti laiminga vien todėl, kad aš esu laisvas. Juk visi laukėm, kada grius ši pasiutusi priespauda, ir tas laukimas balino mano skruostus. Vareikis tebetarnavo, ir aš maniau, kad pirmas žmogus, kurį aš turėsiu gelbėti keičiantis valdžioms, bus jis. Ir kaip nustebau, kai sužinojau, kad ir jis su kitais išbėgo. Ilgai galvojau ir supratau, kad jis mane laikė žuvusiu, nes niekas apie mano likimą jam nepasakė. Žinau, kad tylėjimas yra aukses-nis už auksą, bet šito nepasakymo aš gailėjausi visame metų ir mėnesių skubėjime, nes jis galėjo ištraukti jį iš balos, kurion jis nevisai su noru buvo įkritęs. Tai ir būtų visa istorija. Visa istorija, kokių buvo daug panašių ir daug keistesnių. Nepaprastai daug, bet jas visas užkloja laikas metais ir dienom ir jie, seniau deginę smegenis ir krūtinę, išblėsta ir rodos, kad tai buvo seniau, negu kad iš tikro yra įvykę. Bėgo laikas, kaip tikslus elektrinis tramvajus, ir ką pasakojau tau, pasakojau ir kitiems. Ir to labai gailėjaus, nes jis galėjo būti gyvas ir jam mano pasakojimas galėjo pakenkti, kaip pakenkė ana tyla. Ir dabar aš dažnai sakau, kad tyla ir kalbėjimas yra vienodas gėris ir vienodas blogis, jeigu mes nemokame jais naudotis.

— Bet pasaulis yra mažesnis, negu mes įsivaizduojame. Vieną kartą aš jį sutikau čia. Vienoj stovykloj jis maišėsi svetima pavarde, rinkdamas žinias apie mus ir gal apie visa kita, kas jo duondaviams buvo svarbu. Jis pasisakė man viską. Pasakyk, ar aš turėjau teisę jį išduot? Jis klampojo po tą rezginį ir iš jo išlipti nebuvo jau taip paprasta. Vareikis ne vien bijojo. Jis ir abejojo daugeliu dalykų ir sakėsi dažnai tikįs savo idėjų pergale, nes senojo pasaulio, klampojančio po neryžtumą, ateis bausti diktatūra. Mes ginčijomės, aš erzinausi ir pykau, bet argi aš galėjau pranešti policijai? Tikriausiai nevienas sakys, kad aš išdaviau tėvynę. Aš nutariau, kad virš tėvynės yra žmogus. Aš nenorėjau nusižengti žmoniškumui, nes tai būtų buvę metimas į jį akmeniu po to, kai jis į mane metė duona. Aš galvojau, kad mano kraštas, tik būdamas laisvas, gali siekti didelio gėrio. Jis galvoja kitaip. Mes galvojame, kad reikia sunaikinti tokius, kaip jis, ir ateis palaima į žemę rami, kai sekmadienio pavakarys. Jis galvoja, kad reikia tokius, kaip mes, iškarti — ir bus pasauly rojus. Jis turi savo idėjas ir tikslą ir vistiek joms nusižengė, gelbėdamas mane, užmušdamas, pasakyčiau, net savo idėjos draugą, nes jam buvo pasirinkimas tarp dviejų žmonių, ir jis pasirinko tą, kurį seniau pažino. Taigi, aš nieko negalėjau daryti, bet tai padarė kiti. Nežiūrint, kad jis tebuvo tik pora savaičių šiame krašte, jį kažkas pažino, ir atvijo tas pažinimas pas mane. "Žinai, aš bėgsiu kur nors. Aš apsisprendžiau. Vistiek mane arba čia arba ten suims. Ne, ten aš esu visą laiką suimtas. Pasaulis yra platus, ir aš nesu toks blogas, kad man jame nebūtų vietos ir teisės." Jis pasakojo, sėdėdamas pas mane visą dieną, ir liūdesys ir netikrumas stovėjo kartu su mumis mano prastam kambaryj. Kai vakare mes svarstėme apie naujų dokumentų gavimą, mano duris išvertė karo policija. Ir lygiai kaip tada jis man, aš jam pasakiau "bėk". Vareikis pro gretimas duris išbėgo. Kai jie norėjo vytis, aš atsistojau tarpdury j. Vienas iš atvažiavusių numetė savo stipria ranką man ant galvos, o kitas paleido šūvį. Nuo smūgio aš pasisukau, ir kulka pralėkė pro šalį. Vėliau, man atrodo, jie pasigailėjo šaudę, bet tai buvo padaryta. Aš nežinau, kur išbėgo Vareikis. Gal į Prancūziją, gal kur kitur, kur jo nepasieks ilgoji ranka. Tai ir viskas. Aš nežinau, kam mane čia saugo. Tur būt, šiaip sau, kad pateisintų šūvį, perlindusį per mano niekingus raumenis. Bet be reikalo. Aš niekur nebėgsiu. Niekur. Aš noriu iškilminguose rūmuose sėdinčių teisėjų paklausti, argi grąžinti skolą yra mano, arba jų tėvynės išdavimas. —

Ligonis baigė. Aš mačiau jo veide nuovargį ir kažką nebaigto sakyti. Ilgi ir išbalę pirštai vis dar, kaip ir prieš valandą, tampė raudono chalato diržą. Valandėlę mes dar sėdėjome mūsų pačių tylėjime. Kažkur verkė vaikas, ir girdėjom jį maldančios sesutės žodžius. Ir aš galvojau, kad gera būti vaiku vien todėl, kad kiti ieško tavo ašarų priežasties. Bet metais auga skausmas ir užauga toks didelis, kad užspaudžia verksmą, ir toks stiprus, kad niekas nebegali jo numalšinti.

—    Eik miegoti, — tariau, — pavargai. Vėlu, — ieškojau žodžių ir barsčiau juos.
Ligonis atsikėlė ir, kilstelėjęs ranka, pasuko į palatą.
—    Labanakt, — atsakiau jo mostelėjimui, palikdamas sėdėti ant stalo. Bet po minutės jis grįžo.

—    Aš dar neviską pasakiau. Tu teisybės atstovas ir turi tai žinoti. Žinok. Galėsi padėti tiems, kurie kaltins mane už demokratijos išdavimą. Už tai, kad aš padėjau pabėgti mūsų visų priešui. Aš dar ne viską pasakiau. Truputį blogiau yra, negu kad aš čia nupasakojau. Vareikis atsiuntė man mažam popiergaly j žinią, kad jis vis dėlto apsisprendžiąs grįžti. Tuos, kurie jį įskundė, jis tikįs sutikti kada nors, ir jie to susitikimo pasigailėsią. Jis labai dėkingas man už pagalbą. Tai mat. Bet tu nieko nesupranti. Ne Čia tikrasis išdavimas. Ne, ne čia. Tikrasis išdavimas dabar, po to kai jis nusprendė grįžti, buvo mano noras padėti jam pabėgti. Aš išdaviau ne kraštą, bet žmogų. Jeigu jis būtų nepabėgęs, būtų atsėdėjęs pusmetį ar daugiau kalėjime, ir gal sėdėjimas jam būtų buvęs laikas, kuriame šio to išmokstama. Aš žinau, kad nuo to laiko, kai prasidėjo ta visa istorija, aš padariau keletą klaidų, bet jei reikėtų ir būtų galima atitaisyti, aš nežinočiau kurią.
Pažiūrėsiu, ką teismas pasakys. Ne, jie nieko nepasakys. Jie negali galvoti. Jie kalbės daug ir gražiai ir galvos apie ką kitą. Apie namus ar šeimą. Jiems ir nereikia galvoti, nes yra paragrafai. O pats didžiausias paragrafas — sąžinė. Bet daug lengviau pagal paragrafą, negu pagal sąžinę. Aš daug galvojau ir pats savęs negalėčiau nuteisti. Aš turiu daug laiko tam galvojimui. Ir tu turi. Mes visi turime ir mes galvokime, nes mes nieko kito negalime veikti. Ne apie tai, ką aš čia sakiau. Ne. Apie prasmę ir žmogų. Tai ir tikrai dabar viskas. Labanakt.

Jis nervingai uždarė palatos duris. Aš nušokdamas nuo stalo kilstelėjau ranką. Aš nieko nebegalėjau pasakyti, net atsisveikinimo žodžio. Greitai sulaukiau pakaito, nes visą laiką mąsčiau apie tai, kas buvo įvykę. Ir vėliau aš tai dariau, niekam nieko nesakydamas. Jį iš ligoninės išleido tiesiai į laisvę. Jokių tardymų ir jokių sprendimų nebuvo, nes nieko nebuvo konkretaus, už ko teisės saugotojai ir atstovai būtų galėję užsikabint, nieko nebuvo įvykę, kas galima būtų buvę aprėžti konkrečiu parodymu. Ir po to daug laiko aš galvojau apie visa tai. Daug dienų nubanguoja, kaip drabužių klosčių, ir jose pan-čiojas žmogus, slegiamas idėjų, ir sąvokų, ir amžinai išlikdamas tas pats savo beatodairišku noru gyventi. Gyventi ir žudyti, mylėti ir neapkęst. Ir aš mąsčiau ilgose dienų ir naktų eisenose apie pasirinkimą žmogaus ar krašto, bet ir šiandien, kada aš esu toli nuo anų įvykių ir valandų, visa tai tebėra tik nepabaigiamas ir neišsprendžiamas mąstymas.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai