Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Žvejų duktė Banguolė PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Antanas Vaičiulaitis   
1.
Labai seniai ant marių krašto, netoli nuo Šventosios uosto, gyveno žvejas, turėjęs keturis sūnus ir tą vieną dukterį, kuriai davė Banguolės vardą.

Mergaitė lakstė po kopas, bėgo į girias rinkti uogų ir siautė jūros vilnyse. Ji augo graži ir linksma, ir net seni žvejai mėgdavo į ją pasižiūrėti ir ant kelių pasisodinti.
Kai saulė, didelė ir raudona, leisdavosi vakaruose, Banguolė po pušimis laukdavo grįžtant brolių. Paskui, atėjus metams, jos širdis sunerimo. Mergaitė, rymodama po šermukšnių medžiais, žiūrėdavo, kada ant marių pasirodys juodas laivas ir atplauks kaimynų sūnus Meldutis. Juodu tada šnekėdavo apie žuvis vandenų gelmėse, apie audras, kurios skandina laivus, ir apie tai, kaip gera juodviem žengti per kopas ir klausytis amžinos jūrų giesmės.

Kartą j Šventosios uostą atplaukė prekijai iš žuvėdų žemės. Jų laivas buvo didelis, ir aukštai pleveno vėjuose burės, kai jisai artėjo prie krantų.
Banguolė tarė:
—    Aš turiu gintarų, ir vienas jų stambus kaip kumščia, o vidury jo yra įstrigęs vabalas su raudonomis kojytėmis. Išsikeisiu tai į šilkų skarą ar į žiedą ant šio štai piršto.
Meldutis atsakė:
—    Tuoj žibės žiedas ant tavo rankų, kai tu peržengsi mano namų slenkstį.
Juodu keliavo pamariais, o jiems ošė ir dainavo jūros vandenai.

Rytojaus dieną ji su žvejų mergaitėmis nuėjo į prekijų laivą. Jie vožė joms skrynias, kur buvo prikrauta šilkų ir aksomų, kur žėrėjo žiedai ir kitokios gėrybės. Visi jie buvo paslaugūs ir kalbėjo mandagius žodžius. O kai Banguolė parodė gintarą su vabalu, jie kraipė galvas ne-atsigrožiuodami, ir galop tarė:
—    Jį reikia parodyti pačiam laivo ponui. Banguolė atsakė:
—    Kur aš ten jam painiosiuos, prasta būdama . . .
Žuvėdai prisiekinėjo, kad tokio gintaro jie kaip gyvi nesą regėję, ir kad jį būtinai turįs matyti patsai šių lobių savininkas.
Kada jie taip klegėjo, ant blikties išlipo jaunas vyras, aukštas ir puošniai apsitaisęs.
Išvydęs Banguolę ir josios gintarą, jisai prabilo:
—    Daugely kraštų esu buvojęs ir daugel gražių daiktų matęs, bet tokio gintaro kaip šisai niekur nesu aptikęs.
Jis vartaliojo jį rankose ir paskui tarė:
—    Leidžiamės apačion, kur mano brangiausi daiktai sudėti. Tu tenai galėsi išsirinkti, kas tik tau patiks.

Jisai nusivedė Banguolę žemyn ir rodė jai visokius turtus, tokius dailius, kad akys raibo, į juos pažiūrėjus.
Ir jisai kalbėjo:
—    Mano yra šisai laivas, ir šie lobiai, ir aukšti rūmai tėviškės saloje. Ir tu gali rinktis, kas tik tau miela: ar tą žalvario ąsotį, iš kurio galėsi svečiams midų pilstyti, ar šilkų skarą, kurią man prekijai iš tolimų žemių atvežė, ar tą žiedą, kurio akis ir naktį žėruoja, lyg kokia žvaigždė.

Taip sakydamas, jisai vis žvelgė Banguolei į akis, ir paskui paklausė:
—    Tu man tarki, — argi jūsų žemėje visos mergaitės tokios dailios . . .
Jinai paraudo ir sukuždėjo:
—    Saulutė jau leidžias vakaruose, ir man laikas namo grįžti. Dar mama nerimaus belaukdama.
—    O kur tavo namai ir tavo mama? — teiravosi žuvėdas.
—    Aure, tenai auga trys pušys ant marių krašto. Tai už jų yra mūsų sodyba.
Po tų žodžių ji iškeitė gintarą į skarą ir grįžo namolei.
Kai ji ėjo palei jūrą, jai klykavo žuvėdros ir tyliai dūzgeno kopų žolė.

Praslinkus kelioms dienoms, Banguolė stovėjo po pušimis ir laukė, kada iš jūros pasirodys balta burė ir iškils juodas laivas, kuriuo Meldutis buvo išplaukęs.
Tada ji išvydo atjojant raitelį ir pažino aną jauną žuvėdų prekiją.
Jisai sustabdė žirgą ir tarė:
—    Ko stovi prie marių ilgėdamos, — bene svečios šalies bernelio lauki?
—    Ne svečios žemės bernelio laukiu, tik žiūriu, kaip vilnys, pasišokėdamos, lūžta ir kaip balta puta atbėga į krantą.
Jisai nusėdo nuo žirgo ir žodis po žodžio jai pasakojo apie savo laivus ir savo miestą, ir apie tolimus kraštus. Žuvėdas šnekėjo gražiai ir galop pasakė:
—    Jei tu norėtumei, lipki į mano laivą, ir aš tave nuvešiu į savo rūmus ir pasodinsiu menėje savo tėvų namuose.

Ji tarė:
—    Keistus žodžius byloji, svetimos šalies laivūne, ir aš nesu pratusi prie tokios šnekos.
Jisai žvelgė jai į akis ir kalbėjo:
—    Kuo ašai dėtas, jeigu negalėjau tavęs pamiršti nuo tada, kai tu uždėjai   koją ant mano laivo. Dieną ir naktį vis mąsčiau apie tave. Daug žemių esu matęs ir daug žmonių pažinęs, bet tu man iš jų visų esi dailiausia ir patogiausia. Ir aš noriu, kad tu įeitumei į mano tėvų namus, sė-dėtumei prie senolių židinio ir būtumei mano vaikų motina ir mano turtų ponia.

—    Mano namai ir mano tėvai yra ant šios jūros krantų, ir čia, girių ūksmėje, ilsisi senieji mūsų dievai, mus gindami ir globodami.
—    Nyku man būtų be tavęs — ir aš visados mąstyčiau, kad tujen čia stovi prie ošiančių marių, tokia brangi ir gera.
—    Ašai girdžiu tavo širdies šneką, ir man labai gaila, kad tu toks liūdnas ir vienas grįši į savo žemę . . .

Sulig tais žodžiais žuvėdas apsiniaukė ir rūsčiai pažvelgė į mergaitę.
Jisai tuoj susigriebė ir vėl dailiai kalbėjo: _ — Matau, kad čia pririšta tavo širdis ir čia kūrenasi tavo namų liepsna. Pasiliki laiminga ir neminėki blogu žodžiu bastūno, kuris juodu laivu buvo atkilęs į tave ir į tavo žemę.
Banguolė atsakė:
—    Aš prašysiu savo tėvų dievus, kad tavo dienos būtų gražios ir šviesios, ir geru žodžiu minėsiu tavo vardą, nors jo nežinau.

— Ašai vadinuosi Sigurdas, ir mano laivai bėga skersai ir išilgai per viso pasaulio vandenis. Rytoj mes iškeliaujame. Aš stovėsiu ant laivo ir lauksiu tavęs atsisveikinti. O dabar grąžinu, ką tau marių vilnys išliūliavo.

Jisai pasilenkė, užnėrė Banguolei ant kaklo grandį ir nujojo.
Toje grandyje, didele akimi įstatytas į aukso lukštą, kabojo gintaras.
Su daugeliu žmonių, kurie ėjo išleisti žuvė-dų, nukako ir Banguolė. Iš tolo ji regėjo, kaip, aukštai iškeltos, pleveno burės. Laivo pirmagalyje stovėjo Sigurdas ir laukė.
Jisai tarė linksmai:
—    Tuoj mes ištrauksim inkarą ir leisimės į jūras, su vėjais šaukdami dainas.
Mergaitė jam atsakė:
—    Tegu jūsų širdys būna smagios, ir laimingi grįžkite į savo žemę ir į savo namus.
—    Ačiū tau už gerą žodį. Kad atsimintumei mus ir mūsų laivą, eiki su manim ir išsirinki, ko tik tavo širdis trokšta.
—    Aš nieko daugiau nenoriu. Jau ir taip mane apdovanojai, ir aš tavęs niekados neuž-simiršiu, — kalbėjo Banguolė.

Vienok jaunasai žuvėdas šnekėjo taip dailiai ir buvo toks malonus, kad mergaitė pagaliau sutiko ir nusileido į laivo dugną, kur skryniose gulėjo visoki lobiai.

Sigurdas jai rodė visa, ką turėdamas, ir pasakojo, kur kiekvieną daiktą pirkęs. Jis liepė jai klėstis skaras, kurios buvo viena už kitą dailesnės, ir užsimauti apirankes, kurios, krestelėtos, žvangėte žvangėjo. Jis nesiliovė šnekėjęs apie savo miestą, ir kaip gražu tenai esą, ir apie savo keliones, ir apie jūrų audras, kurios, ištikusios, daužo laivus. Kai jis taip kalbėjo, mergaitė, sunerimusi, ėmė stebėti, kad laivo sienos girgžda ir kad grindys lyg suptųsi ir siūbuotų. Jai darės vis nykiau, kad ji atidėjo šalin visas skaras ir visus žiedus ir prabilo:
—    Ačiū tau už visas šias grožybes. Tegul jos guli tavo skryniose. Leisk man jau eiti pas savo tėvus ir brolius.
Sigurdas juokėsi ir kalbėjo:
—    Ilgai tavęs lauks tavo tėvai ir tavo broliai. Banguolė tarė:
—    Man liūdna ir baisu nuo tavo žodžių. Sakyki, kodėl laivas taip girgžda ir kodėl man dingojas, lyg jis suptųsi ir siūbuotų . . .

Tada žuvėdas paėmė Banguolė už rankos ir išvedė į viršų. Mėlyni aplinkui liūliavo vandenys — ir toli, padūmavęs, nyko žemės kraštas, skirdamas vilnis, greitai bėgo prekijų laivas, ir gaivūs vėjai pūtė bures.

Banguolė pažvelgė į tolybėj nykstančias kopas ir pušis, ir į savo tėvučių namus. Ir medžiai ir trobos tartum bėgo palei jūrų vandenis, lyg vydamiesi ją ir šaukdamiesi atgalios į save.
Mergaitė sušuko maldaudama:
—    Grąžinki laivą į uostą!
—    Aš nepakreipsiu vairo ir neapsuksiu laivo atgalios, — tarė žuvėdas. — Tujen skrieji nūn į vaizbūnų salą ir į mano miestą.
—    O, leiski mane namo pas motinėlę . . .
—    Mano namai bus tavo namai, ir tu būsi mano vaikų motina, — atsakė Sigurdas.

Išgirdusi tuos žodžius, Banguolė pravirko ir aimanavo:
—    Aš neištūrėsiu be savo žilagalvės motinėlės ir be savo pušų siūravimo. Dar kartą prašau: leiski, o jei neleisi, manęs vistiek gyvos neparsiveši.
—    Tu neiššoksi iš laivo ir nenugrimsi marių vandenyse: matai, visur sergsti jūreiviai, kuriuos aš pastačiau. Nuometuotą tave pasodinsiu savo tėvų menėj, ir tu per dienų dienas džiuginsi mano širdį.

—    Mano siela liūdės be savo žemės ir be savo tėvų.
Sigurdas susirūstino ir tarė:
—_ Jeigu tu, Banguole, būsi man gera, ir aš tau būsiu geras. O jei ne, — yra mano rūmuose rūsys, kurin tave įmesiu ir tolei laikysiu, kolei tau grįš protas.
Tai taręs, jis nuvedė ir uždarė ją laivo dugne, o prie durų pastatė žuvėdą, kad saugotų.

Ji tenai verkė ir raudojo, šaukdamos savo motinėlę ir brolius, kad ateitų ir gelbėtų ją. Ji vaitojo dieną ir naktį, ir niekas jos neaplankė nė nepaguodė. Ir jai buvo taip gailu ir skriaudų. Ji vis regėjo savo tėviškėlę, ir kopas, ir juodą laivą, kuriuo jaunas žvejas išbėga į jūras. Ir tada jai darės dar gailiau, ir ji dar labiau verkė ir vaitojo, viena būdama.

2.

Praėjo keletas metų. Banguolė jau susilaukė dviejų sūnų ir dukrelės. Vaikai augo gražūs ir guvūs, tik ji pati  nyko,  ir niekas  nematė jos linksmos. Ji dažnai sėsdavos ant jūros uolų ir žiūrėdavo į vandenų platybes. Lankė ją Sigurdo giminė ir klausinėjo, ar jai ko neskauda, kad jos skruostai nublanko ir kad mėlynos jos akys taip gailiai žvelgia į tolybę. Iš pradžių vyras kasdien buvo su ja ir pasakojo apie savo protėvių žygius, ir apie savo žemę, ir apie kalnus, tokius aukštus, kad snieguotos jų viršūnės dangų remia. Jisai Banguolę puošė šilkais ir auksu, apstatė ją tarnais ir vis stebėjosi, kodėl jinai nuliūdusi.

Sigurdas sėdo į laivą ir išplaukė į svetimai žemes.
Buvo giedri rudens diena. Pasiėmus sūnus dų ir savo dukrelę, Banguolė išėjo ant marių kranto ir žiūrėjo, kaip vilnys pribėga ir dūžta į akmenų uolas. Tada, aukštai padange girksėdamos, į pietų kraštą nulėkė laukinės žąsys. Jos skrido tiesiai į tenai, kur anapus marių buvo Šventosios miestas ir žvejų kaimas, ir kur siūravo trys aukštos pušys, po kuriomis Banguolė rymodavo vakarais Ji regėjo kopas, o ir darželio vartelius prie gimtinės pirkios, ir raudonus Jurginių žiedus. Kada ji taip sėdėjo ir kada laukinių žąsų girksė-jimas padangėje vis tolo ir silpo, jai dingojos, lyg štai atsiveria pirkios durys, išeina žila jos motušė ir, prisidėjusi ranką prie akiu, žiūri į kopas ir į girias, ar iš tenai neatbėgs josios vienturtė dukrelė. Ir vėl jinai išvydo savo brolius žengiant jūros krantu ir savo tėvą ju tarpe, — ir visi jie lvg buvo toki susirūpinę. Ji suprato, kad ir motušė, ir tėvas, ir broliai. — visi jie ilgs-tisi savo Banguolės. Laukiniu žąsų girksėjimas nutilo žydroie padangėje. — ir iosios siela apėmė didelis liūdesys. Ji žiūrėjo i iūros plotus, o ios dvasia verkė ir aimanavo, ir šaukėsi anu tolimu vietų, kur ji maža bėginėjo ir kur giriose seni dievai gyveno.
Ašara nuriedėjo per jos skruostus, ir vyresnysis sūnus paklausė:
—    Mamyte, ar tau ką skauda, kad verki?
—    Nieko man neskauda, — atsakė jinai, — tik man širdį gelia, kad esu be savo žemės ir be savo žmonių, ir kad sėdžiu štai viena su jumis ant svetimų krantų.
Ir ji pasakojo savo sūnums ir dukrelei apie tėviškės šalį, kur dabar šermukšnių uogos rausta, ir kur tokios gražios dainos skamba prie ežerų ir upių, ir kur sena jos motušė vartuose ry mo, į vakarus žvelgdama.

Taip bepasakojant sutemo naktis ir užtekėjo mėnulis, didelis ir vaiskus. Jo spinduliai žėrėjo marių vilnyse, per vandenis tiesdami auksinį tiltą, kuris ėjo toli toli, ir anapus jūros baigėsi tamsia anga, lyg kokiais vartais į naują žemę.

Banguolė kalbėjo savo vaikams:
—    Kur baigiasi šisai aukso takas, tenai dunkso mažas žvejų kaimelis. Jame aš gimiau ir augau, ir buvau laiminga, bėgiodama po kopas.
Vėl prabilo vyresnysis sūnus:
—    Mama, kai mes užaugsim ir būsim dideli, paimsim tave už rankų ir šiuo aukso taku žengsime aplankyti tavo namų ir tavo tėvų.
Ji prisiglaudė vaikus prie savęs ir grįžo atgalios, dar sykį žvelgdama į jūrą ir į tyvuliuojančius, kaip aukso juosta, vandenis.

Kai grįžo Sigurdas, jinai tarė jam:
—    Tujen pakeli bures ir lankai tolimus kraštus. Ar nepasodintumei į laivą manęs ir mano vaikų ir ar nenuvežtumei į Šventosios uostą, kad galėčiau nusilenkti savo tėvui bei motinėlei ir parodyti savo genčiai mudviejų sūnus ir dukrytę maželę ...
—    Tujen pati nūnai esi motina, ir sakyki, ar tau ko trūksta mano rūmuose ir mano menėse!..

Jinai mąstė savo širdyje: Taip, man trūksta trijų pušų ant marių krašto, ir vakarinės žvejų dainos, ir švelnaus motinėlės paglostymo, ir tų tėviškės smilčių, kurios, risdamosios, taip tyliai šiulena, kai vėjas padvelkia.
Tada jinai pakėlė akis į savo vyrą Sigurdą ir tarė:
—    Ar tu supranti, kad man būtų gera, jei žinočiau, ar mano motušė sėdi prie ratelio verpdama, ir kokias dainas ji dainuoja.

Tai pasakiusi, Banguolė apsisuko ir nuėjo viena sau liūdėtų.
Slinko dienos, ir ji vis labiau menko. Vyras sušaukė garsius daktarus, bet jie nenutokė, kaip Banguole gydyti. Lankė ją didelė Sigurdo giminė ir stebėjosi, ko jinai vysta, kaip žolė, kada ją pakerta dalgio ašmuo. Parsišaukė žinuoniusir burtininkus. Jie virė žoles ir šakneles, kalbėjo kerėtojų žodžius, o Banguolė noko, kaip aguona: jos veidai buvo balti, akys įkritusios, ir jos žvilgsnis klajojo kažkur toli, labai toli.
Vieną dieną ji visai atgulė, ir jau daugiau nekėlė. Tyliuose namuose, kur visi pakuždomis šnekėjosi, ji ilsėjosi tarp mezginių ir šilkų, žiūrėdama į langą, pro kurį buvo matyti jūra, ir kartkartėmis krutindama lūpas, lyg ką sakytų. Bet niekas negirdėjo, ką jinai ten sau kuždėjo. Ji nusigiedrydavo tik tada, kai pas ją atvesdavo jos sūnu du ir dukrytę. Ji susisodindavo vaikučius ant lovos, glostydavo jų plaukus ir žandukus, ir pasakodavo jiems, kaip ji, maža būdama, bėgdavo į tėviškės miškus rinktis aviečių, kaip bitės tenai medų neša į dreves ir kaip laumės vakarais besimaudančios upių vandenyse. Ilgai ji jiems šnekėdavo apie savo žemės vasaras ir žiemas, ir apie debesis, ir perkūnus, ir apie žibutės žiedą, kuris pirmutinis prasikala po žiemos speigų. Ir ji dar bylojo, kaip miela ir gera klausytis, kada svirtis vakare girgžda prie šulinio, ir kaip karvės mūkdamos grįžta iš lankos, — tada visas žvejų kaimas kvėpėte kvepia pienu. Kvepia ir šienas, kada jį daužai pradalgėse, o tau viršum galvos čirena vyturėlis. Banguolė sekė jiems tėvų pasakas ir dainavo dainas, kurių ji buvo išmokusi iš savo gimdyvės, kai ji prie ratelio sėdėdavo, siūlą traukdama.

Vieną kartą, kada jinai taip šnekėjo ir kada jos sūnu du ir dukrelė klausėsi, ore suskambėjo daina. Banguolė pakilo guolyje ir klausėsi. Gatve tenai ėjo vyrai ir dainavo jos namų dainą — apie juodą laivą, kuris išbėgo iš žvejų kaimelio,


P. AUGIUS  ILIUSTRACIJA

apie marių putą ir jūrų veršiukėlį, apie jaunąją seselę ir žalią rūtą po pirkios langais.
Toji daina vis artėjo ir artėjo, ir kaskart darėsi skardesnė ir gražesnė. Banguolės širdis pašoko iš džiaugsmo: ji pažino, kad tenai žengė ir dainavo josios broliai ir josios mažų dienų draugai. Linksmi ir garsiai lalėdami, jie priėjo prie namų ir sušuko:
—    Mes atkeliavome savo sesers Banguolės aplankyti. Daugel žemių apvažiavome, kolei patyrėme ją čia aukštoje pilyje gyvenant, sūnus ir dukterį auginant.
Jie, drąsūs ir linksmi, žengė per menes pas savo seserį Banguolę. Įėję, jie sustojo ir didžiai nustebo.
Atitokę, jie tarė:
—    Kas tau yra, mūsų sesuo Banguolė? Mes tikėjomės tave rasią smagią ir skaisčiais veideliais, o tujen guli, kaip žolė pavytus . . . Jinai atsakė:
—    Ašai jūsų ilgėjaus dieną ir naktį ir klausinėjau paukštelių, grįžtančių pavasarį, ar nepralėkė pro Šventosios miestą ir žvejų kaimelį, ir ar motinėlė jiems nesusakė žinios dukteriai Banguolei, kuri svečioj žemėj mini brangų jos vardą.

—    Nebėra jau mūsų motinėlės. Ji jau nežiūri, palypėjusi ant kopos, ar jos sūnūs grįžta iš marių. Gelta smiltele užbėrėm jos akis, — ji mirė neištūrėjus, kada tave žuvėdai išvogė.
Sudejavo Banguolė ir kalbėjo savo broliams:
—    Kas nūn paguos mane, kada jau nė mintimi negalėsiu nubėgti pas savo motinėlę ir pasiklausyti meilingų jos žodžių .. . Nėra man nei motinėlės nei kopų smiltelės .. .

Atsakė jai broliai:
—    Jinai liepė tau paduoti šią žemės saują, jeigu kada rastume tave: motinėlė tau paėmė ją iš mūsų tėviškės kopų.
Banguolė priglaudė savo tėvų žemę prie krūtinės ir pakuždėjo:
—    O, gimtoji šilainės žeme, man nūnai bus lengviau mirti, tave prie širdies turint.
—    Tujen nemirsi ir gyva būsi, — jai kalbėjo broliai, — o jei nori, mes tave paimsim, tave ir tavo vaikus ir, pakėlę bures, parvešim į žvejų kaimą, kur maža bėginėjai ir kur viksva kopose tyliai šiulena.
—    Mielai sėsčiau į jūsų juodą laivą ir per marias bėgčiau prie gimtinio slenksčio, jeigu jėgų turėčiau. O, kad nors mirusią kas mane paguldytų tėvų žemėj, tenai, kur jūra dieną ir naktį ošia ir dainuoja, ir kur seni mūsų dievai po ąžuolais rymo.

Septynias dienas ir septynias naktis broliai viešėjo pas savo seserį Banguolę ir pasakojo apie žvejų kaimą, apie žmones ir apie tai, kaip pušys siūruoja ir kvepia, kada vasaros saulė jas glamonėja. Jinai klausėsi jų šnekos, ir jos dvasia lyg gaivėjo, ir širdis jai džiaugėsi ir gyviau tvaksėjo krūtinėje.

Kai išaušo aštuntas rytas, jie atsisveikino seserį ir tarė jai:
—    Paliekame tave guvesnę, negu buvome radę. Mūsų brangi sesuo, tu pakilki iš patalo sveika ir atplauki su vyru ir vaikais aplankyti savo motulės kapo, ir savo seno tėvo, ir brolių, kurie tavęs laukia ir ilgstisi.

Ji nulenkė galvą ir tarė atsakydama:
—    Taip, aš atlankysiu savo gentį ir savo žemę.
Jos broliai sėdo į juodą laivą ir, marių dainas dainuodami, grįžo į savo kraštą.
Jiems iškakus, Banguolė kurį laiką buvo linksma ir giedri. Tačiau ji geso ir merkėsi jausdama, kad jos dienos baigiasi.
Tada Sigurdas, pavaręs visus žinuonius, kerėtojus ir daktarus, didžiai nusiminęs atėjo pas Banguolę ir sušuko:
—    Sakyki, ar aš tau buvau negeras, kad tujen nori apleisti mane, savo sūnus ir dukrelę!
—    Ne, tu man buvai geras ir mane mylėjai, ir manim rūpinaisi, — atsakė Banguolė.
—    Tai ko tujen palieki mano gentį ir rengiesi į dausos kraštą!
—    Mano vyre Sigurdai, aš nežinau, kodėl mane dievai šaukia į savo šalį ir nori pasodinti ant vėlių suolelio, kur ilsisi mano gentis ir mano motinėlė. Aš tik žinau, kad jau pasibaigė mano dienos.

Jisai kalbėjo:
—    Banguole, tu man buvai brangi ir gera, ir sakyki, ką aš turėčiau daryti, kad tu nepasitrauktume! nuo manęs ir mūsų vaikų?
Ji jam atsakė:
—    Jei tu nori man visados būti geras, sušauki savo kilnią gentį, padėki mane į juodą laivą ir nuvežęs pakaski mane žvejų kaime šalia mano motinėlės, kai manęs jau nebus.

Sušuko Sigurdas, didžiu balsu graudodamas:
—    Tu nemirsi ir neisi į vėlių kraštą! Aš kaukiu visus dievus ir visus žmones, kad tujen turi pasilikti mano namuose ir džiuginti mano ir vaikų širdis, — o tujen, kurią aš iš tolios žemės pagrobiau ir per marias ir per audras atsivežiau į savo namus ir į šias menes!

Ir jisai išėjo, šaukdamas prieš dievus ir žmones.
Banguolė mirė, kai pavasaris grįžo ir laukuose žydėjo gėlės. Ji ligi paskutinės valandos žiūrėjo į marias ir į dangų ir laukė, ar nepasirodys laukinės žąsys ir ar nesugagens, ką jos, pralėk-damos, regėjo žvejų kaimely ir tėviškės žemėj.
Vieną dieną, kai ji taip laukė, lėtai sparnus vasnodamos, sugirksėjo laukinės žąsys. Liūdnas ir ilgesingas, ir kažkur į tolybes šaukiantis buvo jų klegesys. Jų balsai pamažėl nyko ir tilo, ir jų ligi paskutinio aido, kažkur debesyse nykstančio, klausėsi Banguolė.

Klausydamosi šių padangės balsų, ramiu džiaugsmu nusišypsojo jos lūpos, ir jinai sumerkė akis. Ji daugiau jau niekados neatsimerkė, ir niekas negalėjo pasakyti, ko jinai buvo nusišypsojus.
Sigurdas sušaukė savo gentį ir tarė:
—    Mes uždėsime mano žmoną Banguolę ant juodo laivo ir nuvešime į žvejų kaimą, kur jos motulė miegti. Gera ji man buvo ir graži, ir mes padarysime visa, ko jos širdis troško.

Ir išplaukė juodas laivas į jūrų vandenis, ir liūdnai pleveno aukštai iškeltos burės, kai žuvė-dų vyrai vežė žvejų dukterį Banguolę į savo žemę ir į savo žmones.

Kai jie buvo netoli Šventosios ir brangių gimtinės krantų, ištiko didelė audra. Kiaurą naktį blaškėsi vėjai, žaibavo ir griaudėjo. Iš tamsių debesų pasikėlęs rūstusai Perkūnas trenkė į laivą ir nugramzdino į jūrų dugną. Kai išaušo rytas ir nutilo vėtros, anoje vietoje, kur plaukė juodas laivas, nieko nebuvo matyti, net nė mažiausios skiedrelės, ant kurios žuvėdra galėtų nutūpti.

Ir nūnai nieko tenai nėra. Tik kai audros pakyla ir vilnis daužo vilnį, žvejai giliai marių vandenyse girdi balsą vaitojant ir šaukiant. Jie sako, kad tai dejuoja žvejų duktė Banguolė, ilgėdamosi savo žemės ir savo žmonių, savo židinio ugnies ir savo dievų.
 


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai