Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Trumpa pokarinės vokiečių literatūros apžvalga PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. T.   

Nacių valdomos Vokietijos laikais per 12 metų vokiečių literatūra buvo įėjusi į visai kitas vežės, kaip prieš tai. Po 1933 metų nevienas žymiųjų tos literatūros šulų turėjo dėl politinių priežasčių palikti savo kraštą. Vieni jų pasitraukė į kitas Europos valstybes, kaip H. Hesse į Šveicariją, ar Fr. Werfel į Prancūziją, kiti į užjūrius, kaip Th. Mann. Kurie pasiliko ir prie režimo neprisitaikė, su savo kūriniais viešai pasireikšti nebegalėjo.

Karui pasibaigus, žlugo ir partijos diktavimas literatūriniam gyvenimui. Tačiau grįžimas į senąsias, prieškarines vežės buvo nelengvas, negreitas ir saviškas. Skurdus buvo iš griuvėsių bekyląs gyvenimas, skurdi ir naujosios literatūros pradžia. Tačiau vokiškas gajumas jau pirmaisiais pokario metais ėmė reikštis ir spaudos bei literatūros gyvenime. Jau 1945 metų spalių mėn. įvykusioj leidėjų bei spaudos darbuotojų konferencijoj Wiesbadene, kur dalyvavo apsčiai atstovų iš vakarinių zonų, buvo nutarta pradėti gyvinti spaudos bei literatūros gyvenimą. Jau tada kilo mintis pradėti leisti literatūros žurnalą "Welt und Wort", kuris pasirodė sekančiais metais. Tuoj po karo 1945 m. vakarinėse zonose jau buvo pasirodę apie 20 vokiečių laikraščių bei žurnalų, kuriuose rado vietos lr literatūrinė kūryba. Ji, tiesa, dar buvo vos teatsigaunanti iš po didelės katastrofos, lyrikos ir novelės autoriai vos dar spėjo susidoroti su klausimu: Kas atsitiko ir kur mes esame?Taip buvo palengva eita prie literatūrinio persilaužimo, vos tik spėjus pereiti per katastrofos sugriautąjį tiltą.

Skaitytojų interesai pradžioj buvo akstinami ne tiek pačių literatūrinių vertybių, kiek noro persiauklėti naujam literatūriniam skoniui ir naujai, demokratinei linkmei meno kūriniuose. 1946 m. Vokietijoj pasirodė jau 100 gerų laikraščių ir literatūros bei meno žurnalų. Vokietijos suskaldymas į vakarų ir rytų zonas buvo jaučiamas spaudos srity anksčiau, negu gal politikoj. Vokietijos knygų leidimo centras iš rusų zonos Leipcige pajudėjo vakarų link ir ėmė kurtis Wiesbadene, amerikiečių zonoje. Plačiai žinomoji "Insel" knygų leidykla ten vėl pradėjo savo veiklą, populiariajai "Rečiam" leidyklai betgi pasilikus Leipcige ir siauru formatu pradėjus tęsti ten savo veiklą.

Atsikvošėjimą iš po katastrofos rodo ir didesnieji pirmais bei antrais pokario metais išėję veikalai, kaip Ernst Wiecherto "Mirusiųjų Miestas" (iš kaceto gyvenimo) ar Fried-rich Meineckes "Vokiškoji Katastrofa". Savo kūryba vėl reiškėsi grįžę ar begrįžtą namo vokiečių autoriai, kaip Alfred Doeblin ("Aleksandro Aikštės" autorius), Anna Seghers, Golo Mann, Veit Valentín ir kiti. Jau 1946 m. Hermann Hesse, novelistas ir lyrikas, gyvenęs Šveicarijoj, laimėjo Nobelio premiją.

Tačiau dar ir trečiaisiais pokario metais vokiečių literatūroj buvo jausti stagnacija. Kai kurie žymieji rašytojai nebuvo dar linkę grįžti į savo kraštą, lyg jausdamies ne vien režimo, bet ir pačios tautos nuskriausti, kai kurie oponavo su krašte pasilikusiais autoriais, teisindami savo išvykimą. Neseniai ištrūkus iš nacių režimo, naujuos veikaluos atsispindėjo šio gyvenimo, ypač koncentracijos stovyklų, prisiminimas bei pavaizdavimas, šiuo atžvilgiu, be minėto Wiechert, būdingos knygos yra Hans Bernd Gisevius "Į skaudžią pabaigą" ir Theodor Haekerio "Dienos ir nakties vaizdai".

Pastarasis savo knyga sukėlė gyvo susidomėjimo, pats būdamas katalikų esa-istas ir Kierkegaardo vertėjas, kilęs iš Pietų Vokietijos, bet gyvenęs Austrijoj. Greta žmogiško ir dieviško tikėjimo jis savo veikale kelia katastrofos ir Reicho subyrėjimo klausimus. Kraujo ir žemės misticizmas atsispindi politiškai nepaperkamo rašytojo E. Wiechert veikaluose ("Jeromino vaikai", iš Rytprūsių gyvenimo). Dar nebuvo rimtesnių bandymų išreikšti poezijoj to, kas įvyko Vokietijoj, išskyrus Werner Bergengruen "Dies Irae".

Tuo tarpu, kai didieji vokiečių rašytojai delsė grįžti iš užsienio, pasilikę rašytojai net ketvirtais pokario metais neįvykdė iš skaitytojų pusės lauktų vilčių. Matyt, tautoj būta per didžios katastrofos, kad iš jos parbloškimo būtų iškopta pirmąjį pokario penkmetį. Daug žadąs naujojo ekspresionizmo atstovas Wolfgang Borchert mirė jaunas. Kiti, kaip Walter Freiburger ar Helmut Belke, buvo veikiau Franz Kafka mokiniai. Kafkos įtakoj yra ir Hermann Kasack "Miestas už upės". Noras gyventi, noras išsilaikyti, gyvas egzistencializmas kūryboj ne visus patenkino ir įtikino, nes buvo jausti, kad už šio riboto tikslo turi būti jo amžinasis laidas. Atrodo, kad Vokietijoj Martino Heideggerio egzistencializmo filosofija bus buvus mažiau populiari, kaip, sakysim, prancūzų zonoj Jean Paul Sartre ar Albert Camus knygos, kurių pasisekimas buvo gan žymus.

šių dienų vokiečių prozinė literatūra svyruoja tarp ekspresionizmo (pradėto dar šio šimtmečio pradžioj, su nauju dvasiniu renesansu!) ir Kafka-izmo. Vieni laikosi analitinio stilistinio Th. Mann metodo, kaip, sakysim, Herbert Bergmueller "Kelionėj į rudenį" (kaip formavos prieškarinis vokiečių inteligento tipas). Kiti, kaip Hans Jahn, metėsi į kraštutinybę, į neturto ir gerovės, žmogaus ir žvėries problemų sprendimą ("Upė be krantų"), vartodami savišką, sunkiai suprantama žodyną.

Vis dėlto pokariniai vokiečių rašytojai neišvengė ir Trečiojo Reicho kalbos, šį klausimą yra nagrinėjęs Heidelberge leidžiamas žurnalas "Die Wandlung". Prof. V. Klimperer (rytų zonoj) nagrinėjo Trečiojo Reicho žodyną (lingua tertii imperii!). Tačiau lyrikos atstovai buvo laisvesni nuo to šaknis spėjusio įleisti žodyno. Poetė Elisabeth Langgaesser primena R. M. Rilkę. Kiti poetai pasidavė srovėms, kurios ir anksčiau buvo beklestinčios, pav. surrealiz-mui, kaip Erich Fried. Dramos srity ypač pasireiškė emigracijoj gyvenęs Gari Zuckmayer, kurio "Velnio generolas" (istorija apie Ernst Udetą) šiandien užkariavo Vokietijos sceną.
A. T.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai