| |
|
|
|
Parašė FRIEDRICH HOELDERLIN
|
DUONA IR VYNAS
Ilsisi miestas jau; aprimsta nušvitusios gatves,
Grindiniu skrieja vežėčios, išpuoštos deglais.
Sotūs grįžta žmones ilsėtis, praleidę džiaugsmingai
Dieną, ir svarsto galva išmintinga namuos
Pelną ir nuostolį; tuščias — nei vynuogių anei gelių —
Driekiasi turgus apsnūdęs be riksmo pirklių.
Tik iš toli, iš sodų dar aidi muzika tykiai;
Gal ten mylintis groja arba jaunystes džiaugsmus
Mena vienatvėj žmogus; ir gaivūs šaltiniai
Srūva skambėdami švelniai gelėta vaga.
Sutema tyliai nuaidi varpai įsiūbuoti,
Ir panaktinis valandas šaukia vardais.
štai, jau ir vešūs atodūsiai glosto šilo viršūnes,
štai! mūsų žemes klusnus palydovas, mėnuo,
Slenka slapčia iš miškų; ir naktis, svajotoja, eina
Saujom žvaigždžių kupinom, nukreipus nuo mūsų akis,
Ji — nuostabioji viešnia ir svetimšale žemėj,
Kopia liūdna ir puiki kalnynų grandim...
1800.
DIEVAMS
Tik vieną vasarą teskyret man, dievai.
Ir vieną rudenį manajai giesmei,
Kad man širdis greičiau, apsvaigus
Ir pasotinta žaismų, numirtų!
O mano siela, dieviškos tiesos
Neradusi gyvenime, neras jos ir šešėlių karalystėj;
Bet jeigu man pavyktų taip išsiilgta
Manos širdies giesme šventoji:
Apgaubk tada mane, mirties tyla!
Esu ramus, nors ir manoji lyra
Manęs nepalydės į tamsą; vieną kartą
Aš gyvenau taip, kaip dievai, ir to gana.
1798.
ĄŽUOLAI
Aš ateinu iš sodų pas jus, jūs sūnūs kalnynų!
Iš sodų, kur auga ramiai ir šeimynoje visa,
Slaugoma kantriai, kartu su darbščiuoju žmogum.
Bet jūs, nuostabieji, sustoję kaip pulkas titanų
Pasauly švelniam priklausot tik sau ir tik erdvei,
Kur! jus maitina ir ugdo, ir žemei, kuri jus pagimdė.
Nei vienas jūs nesimokėt nieko pas žmones,
Jūs augat laisvi Ir džiaugsmingi galingom
šaknim, į platybę dangaus, ir kaip grobia ereliai
Grobį, taip griebiat galingomis rankom jūs erdvę.
Ir jūsų viršūne didinga ir saulėta remias į debesis.
Kiekvienas jūs esate sau pasaulis, kaip žvaigždės erdvynuos,
Gyvenate jūs atskiri lyg dievai, laisvoje bičiulystėj.
Jeigu vergišką dalią galėčiau panešti, aš nepavydėčiau
Miškui šitam ir glausčiaus mielai prie jaukiųjų žmonių;
Jeigu manęs prie žmonių nerištų širdis, kuri myli,
Kaip mielai, ąžuolai, su jumis kartu aš gyvenčiau!
HYPERIONO LIKIMO GIESMĖ
Jūs vaikštot aukštai, šviesoj,
Minkštais debesim, palaiminti genijai!
Ir žėrintys vėjai dievų
Iš lėto jus glosto,
Kaip pirštai liečiantys
Stygas šventąsias.
Be likimo naštos, kaip kūdikiai
Miegantys, alsuoja dangiškieji;
Skaisti ir tyra
Paprastučiam pumpure
Žydi amžiams
Jųjų dvasia,
Ir palaimintos akys jų
Spindi per amžius
Ramiu tyrumu.
O mums yra skirta
Per amžius klajoti;
Ir nyksta, ir puola
Kenčiantys žmonės
Iš valandos valandon,
Aklai, taip kaip vandenys
Krinta kaskadų kaskadom
Į nežinią juodą žemyn.
1798.
TĖVIŠKĖ
Džiaugsmingai grįžta į namus jūreivis vandenim tykiais,
Iš tolimų salų, kai žūklės grobio sklidini laivai;
Ir aš norėčiau grįžt taip tėviškėn, Jeigu turtų
Tiek daug galėčiau parsinešt, kaip sopulio.
Pakrantės brangiosios, jūs užauginote mane,
Ar nuraminsit mano meilės sielvartą, sakykit man,
Ir jūs, miškai jaunystės mano, ar pridengsite
Mane ramybės vėsuma dar vieną kartą?
Vėsus upokšnis, jo žaismingas teliūškavimas vilnlų,
Ir jo srovė, kurioj mačiau rypuojant laivelius,
Jau greit regėsiu jį; jūs mylimi kalnai,
Kurie kadaise priglobėt mane, ir tėviškės
Saugi ir branginama žemė, motinos namai,
Ir broliai mylimi, ir seserys, kurie mane
Pasveikins greit ir apkabins karštai, ir širdį
žaizdotą rankom numylėtom man pagydys, —
Jūs amžinai ištikimieji! Ak, bet aš žinau, žinau,
Kad meilės skausmas nepagis taip greitai,
Neužliūliuos jo nei lopšinė, mirtingųjų lūpomis
Niūniuojama, manos krūtinės gilumoj.
Nes jie, dievai, kurie mums dangiškąją ugnį
Paskolino, padovanojo mums Ir šventą sopulį,
Todėl telieka jis. Ir aš esu šios žemės
Sūnus; ir sopuliui, ir meilei pagimdytas.
1798.
Vertė HENRIKAS NAGYS
ALBERT BECHTOLD Medžio raižinys |
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
