Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KLAIKI STUTTHOFO ISTORIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Ben. Babrauskas   
Liet. Katalikų Spaudos Dr-jos leidinys A. Gervydo "Už spygliuotų vielų" (211 p., 1950 m., $2.25) yra šiurpus dokumentas, smulkiai atvaizduojąs baisias nekaltų lietuvių tautos įkaitų kančias ir mirtį vokiečių koncentracinėje Stutthofo stovykloje.

Matydami sąmoningą visos lietuvių tautos pasyvų boikotą nuolatinių okupacinės vokiečių valdžios potvarkių, naciai 1943 m. ėmėsi panašių represijų prieš lietuvius, kaip jau žymiai anksčiau tatai išpraktikavo prieš lenkus. Kai tų metų pavasarį nei viliojimais, nei grasymais, nei gaudymais niekaip nepajėgė sudaryti vokiško lietuvių legijono, vokiečiai suėmė rinktinius mūsų įvairių sričių veikėjus — profesorius, tarėjus, direktorius, mokytojus, kunigus, karininkus, advokatus — ir be jokio tardymo išgabeno į Rytprūsius, J Stutthofo koncentracijos stovyklą, kur dėl nežmoniškų gyvenimo ir darbo sąlygų jau po trijų savaičių vienas po kito tie mūsų tautos įkaitai ėmė mirti nuo dezinterijos, šiltinės ar tiesiog nuo mušimo. Kai žinia apie tų nekaltų žmonių mirtį, pasiekusi mūsų tautą, tučtuojau sukėlė nepaprastą jos reakciją, visų pirma pareikštą patriotine pogrindžio spauda, — vokiečiai, pabūgę eventualių sabotažo aktų visoje Lietuvoje, įsakė stovyklos administracijai geriau prižiūrėti tų įkaitų sveikatą, pakeliant juos į "garbės kalinius", atskiriant nuo įvairių kriminalistų ir atleidžiant nuo sunkiųjų darbų, bet, deja, nepadidinant maisto normos. Tatai, aišku, padaryta ir specifiniais vokiškais sumetimais, kadangi mirę įkaitai jiems nebebūtų naudingi...

A. Gervydui buvo lemta išgyventi toje stovykloje 2 metus ir būti tų laimingųjų tarpe, kuriems mirtis ne kartą buvo pažiūrėjusi į akis, bet likimas lėmė šiaip ar taip gyvybę išgelbėti, čia jis detaliai aprašo ne savo asmenines nuotaikas, bet visos grupės išgyvenimus, ir tatai kaip tik padaro knygą platesnei visuomenei kurkas įdomesnę. O tų išgyvenimų būta tokių šiurpių, kad net šiandien beskaitant iškyla kaip gyva vokiškosios tvarkos žiaurioji pusė. Būdingas jau pats tų mūsų rinktinių atstovų "priėmimas" Stutthofe, pasitinkant ironišku vokiško stovyklos vaduko nuosprendžiu: "Užmirškite, kas buvote. Dabar esate tik numeriai, ir neturėkite vilties iš čia išeiti" (20 psl.).

Iš tikrųjų vos tik atidavė savo drabužius, kaip laisvės simbolį, ir apsivilko dryžuota kalinių uniforma bei apsiavė medinėmis klumpėmis, beregint tapo lygiais beteisiais numeriais ir nuostabiu greičiu, jau po poros savaičių, bado, šalčio, darbo ir mušimų iškankinti, nebesiskyrė iš tos uniformuotų griaučių kolonos: "Tas penkių tūkstančių nuogų, išsekusių, dėmėtų, pamėlynavusių, šašuotų, sutinusių, iškrypusių ir žaizdotų kūnų paradas, nupuvę jų kojos, rankos ir įvairūs organai, nuo kaulų atkritusios palaidos mėsos ir gilios praviros žaizdos ilgai dar ilgai sukosi mano vaizduotėje" (76 psl.).

Kaip teisingai autorius pažymi, vokiečių tauta, be abejonės, išsiskiria iš kitų savo tvarka ir drausme, bet užtat kokia nuostabi tos vokiškos tvarkos ironija pasirodo visoje tokių stovyklų santvarkoje! Naujuosius stovyklos gyentojus, kurie neabejotinai vispusiškai švarūs, tučtuojau varo per Enthlausung'ą, atseit nuutėlina, o paskui duoda tokias gyvenimo sąlygas, kad utėlių prisidaro daugiau kaip visa ko. Kitaip ir būti negali, kadangi kaliniai negauna nei muilo, nei rankšluosčio, prausiasi tik sekmadieniais, nusiprausę turi šluostytis į purviną kepurę, rankovę ar skverną; kelis mėnesius ne-maudomi; guli siauroje lovoje po 2 ar net po 4 ir pan. Nenuostabu, kad vakare "nusivilkę marškinius, medžioja utėles ir tarp pirštų nagų negailestingai traiško riebius jų kūnus" (28 psl.). Trumpos pietų pertraukos metu irgi vykdoma panaši medžioklė, kurios metu vienas autoriaus draugas kartą savo marškiniuose sumedžiojo net 144 baltąsias žmogėdras ir tai "dar nebaigė, nes suskambino į darbą" (55 psl.).

Esminei švarai palaikyti, kaip matome, trūksta pagrindinių sąlygų, bet užtai už išviršinės švaros ar tvarkos nepalaikymą kaliniai smarkiausiai baudžiami lazdomis. Sakysim, kad ir tos sugrūstos trijų aukštų lovos be paklodžių, be priegalvių, bet antklodę užklojant reikia taip išlyginti, kad nebūtų jokių raukšlių nei įdubimų.

Kartais duoda gabalėlį margarino ar marmelado, bet peilių nėra, tad kaliniai priversti tepti jį ant duonos savo purvinais pirštais. Dubenėlių visiems neužtenka, tad kitiems tenka valgyti iš tų pačių neplautų. Todėl gavęs kavos dubenėlį turi suskubti jį bėgdamas išgerti, kol perbėga per kambarį (kambario gale dubenėlio jau laukia kiti); tam, kuris nesuspėja, bloko vyresnysis duoda lazda, kur pakliūva; o jei kalinys suklumpa ir pargriūva, minėtasis iš tų pačių kalinių skirtas pareigūnas užšoksta ant jo ir trypia kojomis jo krūtinę, galvą, pagaliau be sąmonės jis būna išmetamas lauk. Teisingai prieš 200 metų Donelaitis pastebėjo išreikšdamas savo neužmirštamoje "Metų" poemoje:
"Pons ir tarnas jo peklon tik bėga, tikt bėga". Taigi, kaip smogikai esesininkai, taip ir iš tų pačių kalinių, daugiausia lenkų, paskirtieji blokiniai, "štubiniai" ar darbų prižiūrėtojai nė kiek nemažiau žiaurūs už savo viešpačius vokiečius: spardo ir muša iki sąmonės netekimo savo įvairių tautybių draugus.
Susipažinus su stovyklos gyvenimu, visai nenuostabu, kad iš 3.500 kalinių kasdien tuo būdu nuo mušimo, viduriavimų ar šiltinės mirdavo 50-70 žmonių.

Vokišką darbo našumo "kėlimą" ryškiai pavaizduoja kad ir šis garsaus mūsų prof. Jurgučio epizodas: "Profesoriui Jurgučiui liko storiausias rąstigalis. Nepakelia. Tas vaikėzas jį muša — būtinai verčia paimti tą, o ne kitą. Šokame pagalbon, norime pakeisti. Mums neleidžia. Profesorius stovi — užmušk, jei nori. Vaikėzas daužo į veidą, išmuša du dantis, iš burnos bėga kraujas, o smogikas juokiasi" (psl. 40).
Nemanykim, kad primuštuosius ar susirgusius visada taip ir palieka likimo valiai. Ne. Stovykloje yra dar viena paskutinę viltį nešanti institucija — ligoninė. Ligonius, nuneštus į ligoninę, sumeta ant žemės, vėliau, suradę kur vietos, paguldo, žinoma, nepaisydami, kad plaučių uždegimu susirgęs atsiduria vienoj lovoj su utėline šiltine sergančiu... O tuos, "kurie mažai beturi gyvybės ženklų, liepia tiesiog nunešti lavoni-nėn" (psl. 29). Toksai automatiškai nurašomas kaip miręs, ir apie tai trumpai pranešama artimiesiems. Pasitaiko tuo būdu neretai "iš numirusių prisikėlimų": "štai palengva prasiveria lavoninės durys, ir pro jas sunkiai rėplioja kažkokia panaši į žmogų masė. Tai atgijęs lavonas grįžta iš ano pasaulio... (psl. 30).
Panašų atsitikimą prisimenu 1942 m. su ministeriu V. Sidzikausku, kuris pernai Lietuvos reikalų važinėjo čia po Ameriką. Skaitome, atsimenu, Telšiuose vysk. J. Staugaičiui iš Berlyno Ernesto Galvanausko rašytą laišką, kur jis, remdamasis Soldau stovyklos administracijos pranešimu, informuoja apie Sidzikausko mirtį. Kad ir nekeldami abejonės dėl jo mirties, vis dėlto sutariam tatai slėpti nuo jo žmonos, kad, pritrenkta tos žinios, negautų širdies smūgio. Pasirodo, po kiek laiko "velionis" atgijęs pakilo iš mirtininkų kameros ir po šiai dienai dirba Lietuvos labui.

Bet tūkstančiai, aišku, nesikėlė — juos tad pasiėmė čia pat dieną naktį rūkstąs krematoriumas. Kadangi Stutthofo krematoriumas per parą "tegalėjo" sudeginti 150 žmonių, o deginamųjų 1944 m. susidarydavo kurkas daugiau, tai ir atviram lauke, nepaisant griežtų aptemdinimo nuostatų (vėl vokiškos tvarkos ironija!), būdavo sukuriamas didžiulis laužas, aplink kurį it velniai "su ilgais pagaikščiais sukinėjosi keliolika žmonių ir jais vartė degančius kūnus" (psl. 158).

Stipresnių įspūdžių mėgėjai knygoje supažindinami dar su kartuvėmis ir kitomis Didžiojo Reicho stovyklų prašmatnybėmis. O štai vėl šiurpu nukrečianti pačių kalinių "kova dėl būvio": frontui artėjant, kaliniai, sugrūsti užkaltuose vagonuose, pristigę oro, išsitraukia peilius ir tamsoje piauna savo kaimynus, idant patiems Ūktų daugiau oro. Sustojus traukiniui, smogikai, pradarę vagoną, rado aštuoniolika lavonų (197). Arba kai į galą bebuvo duodama tik 200 gr. duonos per savaitę, tokiu badmečiu įvykdavo muštynės net dėl išmestų arklienos žarnų, kurias kaliniai plėšydami rijo vietoje 194). Nenuostabu, kad per pusantro mėnesio iš 840 žmonių grupės liko gyvų tik 241.

Reikia pasakyti, kad "Už spygliuotų vielų" nėra ištisai vien tik žiaurybės vaizduojamos. Nors tai tėra autoriaus prisiminimai, neturį literatūrinio kūrinio pretenzijų, vis dėlto apstu įdomesnių psichologinių, religinių ir kitų momentų. Sakysim, į stovyklą atvesta nėščia moteris pagimdo čia kūdikį, tai kyla klausimas: į kurią kalinių kategoriją įtrauktinas naujagimis? Ogi šis tučtuojau, nelaukiant jo "nusikaltimo" ir nenustačius šio pobūdžio, "raštuose būdavo įtraukiamas į politinių nusikaltėlių skaičių" (psl. 108). Kad ir trumpai, nubrėžta eilė literatūriškai ir psichologiškai gana įdomių įvairių tautybių kalinių tipų: biblistų, kurie išskaitę biblijoje, "kad vokiečiai valgys vaisių nuo mažo medžio..." (psl. 35), sentikių (starovierų), kurie "nevalgė mėsos, prieš nieką nenusiimdavo kepurės ir atsisakė eiti į bet kokį darbą" (psl. 96) arba kad ir toks vokietis socialdemokratas, kuris "mylėjo lietuvius, gėles ir kates", "iš širdies keikė Hitlerį ir visus vokiečius, beveik mintinai mokėjo visą bibliją ir ant kaklo nešiojo didelį Aušros Vartų medali-ką" (psl. 102).

Uždengi perskaitęs patraukliai parašytos knygos paskutinį lapą, ir tau pasidaro graudu ir klaiku. Graudu, kad beprasmiškai žuvo tūkstančiai įvairių tautų žmonių, o klaiku, kad tai įvyko šiaip ar taip kultūringos tautos žemėje, įvyko kultūringos tautos valia, tautos, kuri pasauliui davė Goethę, davė Kantą, davė Rilke, davė Šubertą, deja, davė ir... Hitlerį. Tų pačių, kurie kadaise čia išnaikino brolišką mūsų prūsų tautą, neseniai buvo sunaikinta, kur tik rankos siekė, žydų tauta.

Smalsesnis skaitytojas norėtų, kad knyga nebūtų baigta su spygliuotomis šios stovyklos vielomis. Jam įdomu, kaip pagaliau pasiekė vakarus gyvi išlikę, bolševikų "išlaisvinti" aprašomosios lietuvių grupės nariai: ir tie, kur nusprendė likti prie Pucko, ir anie, kur patraukė toliau į Gdynę. Reikėjo pažymėti ir rūpestingo grupės seniūno dr. Germanto mirtį bei jos aplinkybes.

Su A. Gervydo, kaip ir su kitais antrojo karo išgyvenimų aprašymais turime konstatuoti didžiulę žmonijos "pažangą"... Kai prieš 20 metų vokiečių rašytojas Remarkas aprašė Didžiojo karo kareivio išgyvenimus, įvyko visuotinis sąjūdis, norėjęs iki tol negirdėtą autorių išsyk Nobelio premija atžymėti, o po šio karo įvairiomis kalbomis jau pasirodė gal net šimtas veikalų, kurių kiekvienas yra kurkas didesnis šiurpių baisenybių liudytojas už Remarką, tačiau pasaulis jokio susijaudinimo neberodo, tarytum visa tai būtų pramanyta. Bet atrodo, kad pagaliau jau ima krypti kurčiųjų dėmesys į rytus, nebe į tuos "tolimuosius", iš kur ėjo lux ex Oriente, bet į tuos besiartinančius rytus, kur ne tik karo metu, o jau per 30 metų be pertraukos didžiausios beprotybės vardu kasdien žudoma ir jau išžudyta nemažiau kaip 50 milijonų žmonių.
Ben. Babrauskas


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai