Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PRIEŠISTORINE LIETUVA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JUOZAS LINGIS   
Tavo tėvynė, tavo protėviai, tavo tauta, tavo gimtoji vieta, tavo praeitis ir tavo prigimtis — tai tavo šventų šventenybė.
R. H. France.

Ir tuomet, kada apie Lietuvą, kaipo savarankišką valstybę, siekia pačios pirmosios istorines žinios, pats lietuvių tautos branduolys gyveno tose pačiose etnografinėse ribose, neskaitant, žinoma, tų žemių, kurias mūsų kunigaikščiai buvo nukariavę, būdami vieni iš galingiausių valdovų tuolaikinėje Europoje. Bet ne vien istoriniais laikais mūsų tautos branduolio gyventa tose pačiose sodybose. Priešistorinių laikų kultūros palikimas kartoja tą patį: jau nuo akmens amžiaus pabaigos mūsų protėvių gyventa tose pačiose, gal kiek platesnėse ribose, jau anais laikais sudaryta jų atskiro kamieno, savo kultūra išsiskiriančio iš kitų kaimynų ir savo gyvenimo ritmu nesutampančio su kitų Europos tautų kultūrinėmis apraiškomis. Gyventa ir sugebėta nepasiduoti svetimoms įtakoms ir dideliems įtakų poveikiams, o tų įtakų maišėsi visokių. Bet mažiausia, beveik jokios įtakos neturėjo priešistorinės Lietuvos gyventojams ir jų kultūrai kaimynai iš rytų, kurie savo kultūra ir visuomenės santvarka daug žemiau stovėjo už mūsų krašto gyventojus. Kad taip būta, aiškiai matyti iš tuolaikinių kultūros palaikų — įvairių radinių: beveik nieko iš rytinio kaimyno kultūros palikimo nerandama mūsų žemėje pirmaisiais priešistoriniais amžiais, o priešingai — mūsų krašto dirbinių rytuose nemaža. O be to, ir mūsų krašto gyventojai rytinio kaimyno pasieny buvo labiau atsilikę nuo vakarinės dalies gyventojų, kuriuos daug anksčiau pasiekė iš vakarų ir pietų ateinanti kultūra. Tą pati patvirtina ir rytinės Lietuvos piliakalniai, kurie neturi jokių fortifikacinių įrengimų, kaip Žemaičių piliakalniai — jie buvo tik paprastos gyvenamos sodybos; tai aiškiai liudija, kad tuolaikinei Lietuvai joks pavojus iš rytų negrėsė, nes priešas ten jautėsi daug silpnesnis ir kultūriškai daug žemiau stovįs.

Meskime nors paskubomis žvilgsnį, kaip apsigyveno žmonės mūsų krašte, kaip susidarė mūsų protėvių kamienas, ir įsitikinkime, kad jau ir anais žilais priešistoriniais laikais mūsų protėvių laisvai gyventa tose pačiose šiandieninėse sodybose ir kad jau tada turėta savitos kultūros.

Kada pirmasis žmogus įkėlė koją į Lietuvą, nėra dar tiksliai nustatyta. Lig šiol buvo manyta, kad pirmojo žmogaus pėdsakai rytų Pabaltijy pasirodė tik viduriniame akmens amžiuje (8000-3000 pr. Kristų), bet naujai turimoji archeologinė medžiagą nukelia jį į daug ankstyvesnius laikus. Pietų Lietuvos smėlynuose surasti titnaginiai dirbiniai aiškiai rodo, kad žmogaus gyventa čia jau senajame akmens amžiuje. Kada žmogus apsigyveno pietų Lietuvos smėlynuose, taip pat sunku tiksliai nustatyti, bet jeigu spręsti iš vakarų bei rytų Prūsuose surastų ir tiksliai datuotų radinių, ten žmogaus gyventa jau 14,000-11,000 m. prieš Kristų. Ir Lietuvoje žmogui apsigyventi sąlygos nebuvo blogesnes, nors iš to laikotarpio dar tikslių radinių nėra.

Taip pat sunku pasakyti, kokios kilmės buvo tie pirmieji žmones. J Lietuvą jie atėjo greičiausia iš pietų paskui betirpstančius ledynus. Kiek galima spręsti, šie žmonės buvo klajokliai, žvejai, medžiotojai ir visokio augalinio maisto rinkėjai. Sąlygos gyventi buvo dar gana sunkios, klimatas, kaip matyti iš durpynų tyrinėjimų, buvo čia subarktinis: vasarą vėsus, o žiemą labai šaltas, žodžiu, gamta buvo panaši į dabartinės Laplandijos ir Špicbergeno gamtą.

Daug daugiau žmogaus pėdsakų Lietuvoje turime iš vidurinio akmens amžiaus (8000-3000 pr. Kr.). Sąlygos gyventi pasidarė palankesnės, nors klimatas keitėsi palengva: pradžioje buvo vėsus (preborealinis), vėliau šiltas ir vėsus (bo-realinis) ir tik laikotarpio pabaigoje labai šiltas ir drėgnas (atlantinis). Pasikeitus klimatui, pasikeitė ir Lietuvos žemėvaizdis. Išaugo didžiuliai miškai. Į Lietuvą atsikelia didesni žmonių būriai ir laikinai apsigyvena didesnuose smėlynuose palei upes ir ežerus.

Viduriniame akmens amžiuje jau galima išskirti dvi kultūras: titnaginę ir kaulinę, kurios tačiau taip pat nėra vienalytės. Daug titnaginės kultūros liekanų rasta pietinėje Lietuvoje, ypač Merkio ir Nemuno pakrantėse ir palei Kauną (Neries ir Nemuno smėlynuose). Ši kultūra atėjusi iš pietų, kur ji jau senajame akmens amžiuje žydėjo. Kaulinė kultūra taip pat vyrauja pietinėje Lietuvoje, Užnemunėje, kur daug durpynų, Kuršių Neringoje ir iš dalies Žemaičiuose. Dėl šios kultūros atsiradimo ne visi akmens amžiaus tyrinėtojai yra vienos nuomonės: vieni sako, kad ji atėjusi iš Europos Rytų arba iš šiaurinės mūsų žemyno juostos. Tačiau ši teorija nėra tiksli, nes kaip tik rytuose tos kultūros dirbinių prototipų yra labai nedaug, o daug daugiau atitikmenų yra Vakarų Europos senajame akmens amžiuje. Todėl teisingiausia tų mokslininkų nuomonė, kurie visai teisingai pastebi^kad ši kultūra atėjo ne iš rytų, o iš vakarų, nes iš viso pačiais ankstyvaisiais priešistoriniais laikais, net iki VU-šimtmečio po Kristaus rytų Pabaltijy nesimato jokios rytų įtakos, o priešingai — ten randami daiktai yra baltiškos kilmės.

Vidurio akmens Lietuvos gyventojai dar nėra sėslūs, — keičiantis metų laikams, keičiasi ir jų stovyklos, kurias jie pasirenka smėlynuose, prie upių, ežerų ar pajūryje. Gyvendavo palapinėse ir iš medžio, titnago, gyvulių kaulų ir ragų dirbosi sau visus reikalingus įrankius. Svarbiausias to laikotarpio ginklas buvo lankas, nes visose to laikotarpio sodybose sutinkame eibes kaulinių bei titnaginių strėlių antgalių.

Vidurio akmens amžiaus žmogus dar nesuprato jokios gyvulininkystės — jokių naminių gyvulių kaulų tose sodybose nerandame. Vienintelis prijaukintas gyvulys yra ištikimasis šunelis. Apie dvasinį to laikotarpio gyvenimą nedaug tegalime ką pasakyti. Religinis gyvenimas buvo pilnas visokių magiškų jėgų. Ir rasinės savybės dėl maža medžiagos sunku nustatyti. Apie tautas dar nėra jokios kalbos. Nors medžiaginėje kultūroje ir pastebimas tam tikras skirtumas, tačiau žmonės dar nebuvo susijungę į atskiras organizuotas grupes.

Viduriniame akmens amžiuje pražydusi kultūra ilgai nenutrūksta ir tik labai palengva užleidžia vietą naujajam akmens amžiui (3000-1500 pr. Kr.). Daug viduriniame akmens amžiuje vartotų kaulinių bei titnaginių įrankių aiškiai tebesitęsia ir naujajame akmens amžiuje. Tačiau be paveldėtų medžiaginės kultūros formų, atsiranda ištisa eilė visai naujų dirbinių tipų. Pirma buvęs daug didesnis vienalytiškumas, dabar jau diferencijuojasi, susidaro atskiros skirtingos kultūrinės grupės. Lietuvoje naujajame akmens amžiuje sutinkame dviejų kultūrų liekanų — sukinės ir virvelinės keramikos kultūros.

Seniausioji yra šukinė keramikos kultūra (pavadinta pagal tam tikrą molinių puodų paviršiaus pagražinimo būdą, lyg šukų pavidalo ornamentą). Ši kultūra daugiausia paplitusi šiaurės rytų Europoje: nuo Europos šiaurės iki Juodosios jūros ir nuo aukštosios Volgos iki Oderio. Toks didelis kultūros išplitimas aiškiai rodo, kad jos atstovai dar buvo klajokliai. Nors kitose rytų Pabaltijo kraštuose (Latvijoje, Estijoje) tos kultūros liekanų gana daug, tačiau Lietuvoje jos žymių labai maža, daugiausia Kuršių Neringoje ir Vilniaus krašte. Šios kultūros atstovai, kaip daugelis mokslininkų mano, buvo suomių ugrų protėviai, nes dabar šios giminės gyvenamuose kraštuose   (Estijoje, Suomijoje,   vid. Rusijoje) šukinė keramika buvo gražiausiai pasireiškusi ir ilgiausiai išlikusi (degeneruota, net iki pirmųjų amžių po Kristaus).

Daug ryškiau Lietuvoje pasireiškia   antroji kultūrinė grupė — virvelinė (pavadinta nuo molinių puodų paviršiaus pagražinimo ornamentų, panašių į virvelę) arba laivinė (laivo pavidalo) kovos kirvių kultūra. Toji kultūra kaip Lietuvoje, taip ir šiaurės Europoje neturi gilesnių šaknų vietinėje tradicijoje.   Ši stipri kultūra naujojo amžiaus pabaigoje (apie 2000 pr. Kr.) greit pra-plinta vidurinėje, šiaurės ir rytų Europoje. Kadangi jos praplitimo ribos labai plačios,   tai ši kultūra nėra vienalytė: įvairiose vietose pastebima vietinių niuansų.   Dėl virvelinės keramikos kultūros kilmės mokslininkai   nėra vienos nuomonės. Vieni tos kultūros centru nori laikyti Jutlandiją ir šiaurės Vokietiją,   kiti — vidurio Vokietiją, ypač Tueringiją, treti — pietinę Rusiją, Ukrainos stepes, kai kurie net Ispaniją. Tas toks didelis nuomonių   skirtumas pasidarė dėl to, kad daugumas mokslininkų šią kultūrą sieja su indoeuropiečių įsiveržimu, o indoeuropiečių tėvynės klausimas dar ir po šiai dienai nėra tiksliai nustatytas.   Bet viena aišku, kad tuo laiku (maždaug apie 2000 pr. Kr.) Lietuvoje jau gyventa indoeuropiečių.   Ši naujoji kultūra greit įsivyravo, išsiplėtė ir išstūmė ankstyvesnę sukinės keramikos kultūrą, kurios atstovai, kaip matėme, buvo ne indoeuropiečiai. Naujojo akmens amžiaus pabaigoje ir jau žalvario pradžioje tarp Perzantės (Pamary) ir žemutinės Dauguvos aptinkame tik šiai sričiai būdingų akmeninių gy-vatgalvių kaplių.   Jie yra lyg pirmieji senųjų baltų (aisčių) kultūros srities pažymiai. Ši kultūros sritis visai aiškiai išsiskiria, ir jau galima daug tiksliau nustatyti baltų gyvenamąsias vietas.

Sąlygos šiame laikotarpy gyventi buvo gana palankios, klimatas buvo kiek šiltesnis, negu šių dienų. Žmonių gyvenimo būdas dar nedaug kuo skyrėsi nuo ankstyvesnių laikotarpių: jie tebebuvo klajokliai, dar nemokėjo žemės dirbti bei gyvulių auginti. Tačiau naujojo akmens amžiaus pabaigoje, atsikėlus į mūsų kraštą indoeuropiečiams, pradeda įsigalėti žemės ūkis. Sodybos parenkamos derlingesnėse vietose, netoli nuo upių bei ežerų. Apie žemės ūkį liudija randami įvairių formų akmeniniai kapliai, tų laikų žmonėms atstoję žagrę, trinamosios girnos ir kt. Iš Kuršių Neringoje surastų molinių puodų šukėse atsi-spaudusių grūdų pėdsakų sužinome, kad jau tada buvo auginama sora, miežiai ir tam tikra kviečių rūšis. Kartu su žemdirbyste pasirodo ir gyvulininkystės pėdsakai. Iš sodybose surastų kaulų jau aišku, kad šio laikotarpio žmogus augino galvijus ir kiaules. Žemdirbystė su gyvulininkyste priverčia žmogų apsigyventi vienoje vietoje ir pasidaryti sėsliu.

Šis didžiulis persilaužimas ūkio srity buvo neišpasakytai stambus šuolis mūsų krašto kultūroje. Pasikeitus ūkio formai, pasikeitė ir pačių žmonių galvojimas, smarkiais   šuoliais pradeda kilti jo medžiaginė ir dvasinė kultūra. Tas pasikeitimas, kultūrinis pakilimas pastebimas visose gyvenimo srityse. Pradeda ryškėti socialiniai klausimai, stiprėja šeimos sąvoka, iškyla šeimų bei bendruomenių klausimas.

Apie 1500 pr. Kr. Lietuvoje pasirodo pirmieji metalai. Lietuvos gyventojai įžengia į naują kultūros fazę — žalvario amžių (1500-500 pr. Kr.). Tos kultūros liekanų Lietuvoje ne per daugiausia, bet randamoji medžiaga rodo nors ir nelabai aukštą, bet gana savarankišką žalvario amžiaus kultūrą. Radinių retumas galima paaiškinti tuo, jog žalvario amžiuje mūsų paskiau išgarsėjęs gintaras dar nebuvo žymus prekybos objektas, todėl trūko vertingų mainų, už kuriuos būtų buvę galima įsigabenti žalvario, o antra vertus, ir pats mūsų kraštas yra gerokai nuošaly nuo anų laikų kultūros centrų ir didesnių prekybos kelių tinklo.

Be iš kitur įsigabentų žalvarinių dirbinių, Lietuvoje aptinkame daug ir vietinio pobūdžio radinių. Turima nemaža duomenų, rodančių, kad jie buvo gaminami savo krašto tam tikrose liejyklose. Žalvario amžiaus kultūros palikimas — įvairūs radiniai — nesutampa su ta pačia kultūra nei Skandinavijoje (germanų kultūra), nei rytų Pamary bei vakarų Prūsuose, ir savo formomis aiškiai skiriasi iš visų kaimynų. Todėl jau apytiksliai galima nustatyti tos kultūros ribas. Taigi dalis vakarų Prūsų, rytų Prūsai, Lietuva, pietinė Latvija, Gudija ir šiaurės rytų Lenkija sudaro atskirą kultūros sritį, kurią be jokio abejojimo galima pavadinti senųjų baltų (aisčių) kultūros sritimi. Iš dabartinių duomenų jau turime gana tikslaus pagrindo manyti, kad žalvario amžiaus pradžioje nuo Perzantės upės iki Dauguvos, nuo Baltijos pajūrio iki Gudų (rytų siena dar neaiški) ir pietuose iki Netzės, Vyslos, žemutinio Būgo jau yra gyvenę vėliau istoriniuose šaltiniuose minimi baltų (aisčių) protėviai. Kaip tik su tos vietinės kilmės žalvario amžiaus dirbinių praplitimu sutampa jau anksčiau, naujojo akmens amžiaus pabaigoje, minėtos gy-vatgalvių kaplių skleidimosi ribos. Ir vėlesniais laikais ši baltų kultūros sritis sudaro daugiau ar mažiau vienalytį kūną, išsiskiriantį iš kaimyninių kraštų.
Iš radinių vienodumo aiškėja, kad senojo žalvario amžiaus pradžioje baltai gyveno drauge ir nebuvo susiskaldę į atskiras tautas. Tik naujajame žalvario amžiuje jau pradeda išsiskirti atskiros kultūrinės grupės. Kaip matome, baltų gyvenamasis plotas žalvario amžiaus pradžioje yra daug didesnis, negu vėlesniais priešistoriniais laikais. Kurį laiką ribos lieka tos pačios, krašte ramu, visai nejausti, kad kokia nors svetima įtaka būtų įsimaišius į baltų gyvenamus plotus. Tik vėlesniais žalvario amžiaus perijodais Pavyslyje baltai susiduria su germanais. Rytiniame Kurše taip pat pasireiškia germaniškos kultūros įtaka.

Žalvario amžiuje žemdirbystė ir gyvulinkystės pradmenys sustiprėja. Užsimezga tolesni prekybiniai santykiai ne tik su kaimynais, bet ir su tolimais kraštais: Švedija, pietų Rusija, net su Kaukazu, priešakine Azija bei Anatolijos kraštais.

Pasibaigus taikingam ir kultūroje aukštai pakilusiam žalvario amžiui, prasideda neaiškiausias ir tamsos apsuptas prieškristinis geležies amžius ( 500 prieš Kristų iki Kristaus g.). Ne tik Lietuvoje, bet ir iš viso šiaurinėje bei rytinėje Europoje susiduriama su gana primityvia kultūra, visur pastebimas ir jaučiamas kultūros nu-smukimas. Tos nusmukimo priežastys aiškinamos visaip. Geologai, pasirėmę durpynų kasinėjimais, įrodinėja, kad žalvario amžiaus šiltas ir sausas klimatas prieškristinio amžiaus pradžioje pasidarė daug šaltesnis ir drėgnesnis, ir tokiu būdu sąlygos žmogui gyventi pasidarė daug nepalankesnės. Bet tai ne vienintelė ir ne pati svarbioji priežastis. Kultūros nusmukimo priežasčių reikia ieškoti už vidaus sienų. Vidurinėje ir vakarinėje Europoje buvo tuomet įsigalėjusios dvi labai galingos kultūros: lužičėnų (Brandenburge ir Saksonijoje) ir keltų (kurių palikuoniai yra airiai, velsiečiai, bretonai...). Tuo pat laiku ir germanai iš savo protėvynės — Skandinavijos pietų ir Danijos salų — dėl nežinomų priežasčių pradeda veržtis dar labiau į vakarus, rytus ir pietus. Germanai, besiverždami į dabartinę Vokietiją ir Lenkiją, susiduria su to krašto gyventojais keltais ir ilirais. Apie 400 m. pr. Kristų ir keltai, verždamiesi į šiaurę, susiduria su germanais. Prasideda sunkios ir ilgos kovos tarp germanų, keltų ir lužičėnų. Skandinavijos germanų veržimasis pajuntamas ir žemutiniame Pavyslyje. Čia gyvenę baltai susiduria su iš šiaurines Jutlandijos (Danijoje) besiveržiančiais vandalais, apsigyvenusiais Ostero-dės ir Neidenbergo (rytų Prūsijoje) apylinkėse ir toliau į pietus, vėliau iš Bornholmo salos atėjusiais burgundais, apsigyvenusiais žemutiniame Pavyslyje beveik iki Pasargės ir pagaliau, vienu laiku su šiais, iš pietinės Skandinavijos pasirodžiusiais gotais. Ir taip šioje srityje susidarė mišri kultūra — baltų ir germanų. Rytų germanų kultūros riba Prūsuose ėjo maždaug nuo Elbingo aukštumos pietryčių kryptimi iki Pasargės - Alnos ir čia išilgai į pietų rytus. Giliau į baltų žemes germanai neįsiveržia ir jose neįvyksta žymesnių pasikeitimų bei etninių persi-grupavimų. Tokioje maišaty nutrūksta prekybiniai keliai, ėję iš pietinės ir vidurinės Europos į šiaurės kraštus. Šiaurės ir rytų Europa lieka atkirsta nuo tuolaikinių kultūros centrų. Metalų įvežimas sustoja, nutrūksta ir šiaipjau ne per gyviausi prekybiniai santykiai su pietvakarių kaimynais. Šie įvykiai, trukę gana ilgai, ir bus pati svarbiausia iš kultūros sumenkėjimo priežasčių, nors ir kiti poveikiai galėjo turėti tam tikrą vaidmenį. Baltai tuo laiku dar nemokėjo patys vietoje pasigaminti geležies, o metalų įvežimui nutrūkus, juos pradėjo pakeisti vėl vietinė medžiaga: kaulas, akmuo, medis ir t.t. Lyg ir vėl grįžtama prie "akmens-kaulo" amžiaus.

baugiausia šviesos, nors labai labai balzganos, į šį laikotarpį įneša rytinės Lietuvos piliakalniuose surasta medžiaga. Rytų Lietuvos piliakalniai visai skiriasi nuo kitų Lietuvos dalių piliakalnių: čia nėra fortifikacinių įrengimų, nepastebima supiltų pylimų bei iškastų griovių. Rytų Lietuvos piliakalniai buvo skirti ne nuo priešo apsiginti, bet buvo paprastos gyvenamos sodybos, ką liudija stori kultūriniai sluogsniai ir ten rastas inventorius, kurs taip pat skiriasi nuo kitų Lietuvos dalių piliakalnių inventoriaus. Rytų Lietuvos piliakalniuose susiduriame su daug primityvesne kultūra, ir atrodo, kad ji siekia daug gilesnę praeitį.

Atitikmenų rytų Lietuvos piliakalnių kultūrai turime ir už Lietuvos ribų: vidurio ir rytų Latvijoje, Gudijoje ir net vidurinėje Rusijoje. Kokiai gi etninei grupei priklauso šių piliakalnių kultūra? Vidurinėje Rusijoje vadinamoji "go-rodišče" kultūra visai pamatuotai priskiriama suomių-ugrų kiltims, bet Lietuvos bei Latvijos piliakalnius kuriai nors suomių-ugrų kilčiai priskirti nėra pagrindo, nes rytinės Lietuvos, rytinės bei vidurinės Latvijos, didelės gudų dalies piliakalnių kultūra yra labai gimininga, ir tas giminingumas, kaip rodo šiose srityse surasta prieškristiniame geležies amžiuje sutinkama medžiaga, nenutrūksta. Todėl yra rimto pagrindo manyti, kad šios kultūros atstovai yra buvę lietuvių bei latvių protėviai.

Kultūros sumenkėjimas Lietuvoje prieškristiniame geležies amžiuje tebesitęsia dar ir senajame geležies amžiuje (0-400 po Kristaus), ypač I-me amžiuje po Kristaus, tačiau su II-j u amžiumi jau pastebimas vėl pagerėjimas, o II-jo amžiaus gale ir III-jo pradžioje jau vyksta staigus kultūros pakilimas visame krašte. Be to, jau ir rašto šaltiniai (Caius Plinius Secundus, Cor-nelius Tacitus, Claudius Ptolomaios), nors dar nelabai aiškiai ir patikimai, padeda šiek tiek susivokti apie pokristinio laikotarpio mūsų krašto kultūrą ir jo santykius su kitais kraštais.

Kuo gi aiškinamas šis kultūros pakilimas ne tik Lietuvoje, bet ir šiaip visoje šiaurinėje Europoje? Vieni sako, kad apie mūsų eros pradžią ar tuoj Kristui gimus į baltų kraštus įsiveržia iš Pavyslio ar Skandinavijos germanai ir čia apsigyvena. Tačiau šis tvirtinimas nėra pagrįstas: Pavysly gyvenę gotai ir gepidai pirmaisiais amžiais po Kristaus nebuvo toliau nukeliavę į šiaurės rytus, kaip Pasargės ir Alnos linijos, ką mes jau pirmiau matėme. Kiti vėl aiškina, kad tuo laiku pasikeitė žmonių laidojimo būdas: į kapus buvo "dedama daug visokių daiktų ir tokiu būdu susikrovė daug radinių, liudijančių, lyg kultūra būtų pakilusi. Tačiau priežasties reikia ieškoti kitur, o viena iš tokių svarbiausių priežasčių bus Romos imperijos kultūra, kuri pirmaisiais amžiais po Kristaus buvo pasiekusi savo žydėjimo viršūnę ir savo ribas labiausiai išplėtusi. Prekyba prasidėjo ne tik su kaimyninėmis Romos imperijos provincijomis, bet ir su tolimais kraštais, su kuriais jokių teritorinių ryšių neturėta. Ir taip mūsų protėviai ėmė prekiauti su Romos imperijos provincijomis, o tuos prekybinius santykius dar labiau gyvino Pavyslyje įsikūrę judrūs ir ekspansyvūs gotai. Mūsų krašto gyventojai tiek dvasiniu, tiek medžiaginiu atžvilgiu buvo jau visai pribrendę tiems naujiems kultūriniams akstinams priimti ir kurti savarankiškai, kitų įtakų nepaliestai kultūrai. Tas savarankiškumas ir kūrybiškumas pasireiškia ypač III-IV amžiuje, kada Lietuvoje buvo pasiektas bene pats aukščiausias medžiaginės kultūros klestėjimo laipsnis, koks tik iš viso yra buvęs visoje mūsų proistorijoje. Tas savarankiškumas jaučiamas ne tik žalvario, bet ir geležies dirbiniuose. Apie vietinę geležies pramonę liudija ne vien tik mūsų kraštui būdingos dirbinių formos, bet ir įvairių įrankių labai ilgas vartojimas. Aptinkame ir vietinės kilmės papuošalų. Visa tai rodo, kad senajame geležies amžiuje kai kuriose Lietuvos vietose geležis buvo gaminama iš vietinės balų rūdos. Ypač turtinga ir savarankiška kultūra klestėjo vakarinėje, vidurinėje ir šiaurinėje Lietuvoje, kuri tada tankiausiai buvo apgyventa.

Iš paskutiniųjų laikų kasinėjimų, iš kitos turimos medžiagos ir šiaip atskirų pastebėjimų matyti, kad senajame geležies amžiuje pagal skirtingas kapų formas, laidojimo papročius ir iš dalies pagal šiek tiek išsiskiriančius medžiaginės kultūros elementus Lietuvoje išskiriama dvi kultūrinės grupės: plokštinių kapų ir pilkapių kultūros. Plokštiniai kapai, kur žmonės sudeginti buvo laidojami nevienodo gilumo duobėse be žymesnio antkapio supylimo, yra paplitę visoje vakarinės Lietuvos dalyje. Pilkapiai, dažniausiai apdėti akmenų vainiku, paplitę visoje vidurinėje, šiaurinėje ir rytinėje Lietuvoje. Giminingų pilkapių sutinkame ir rytinėje Latvijoje.

Nors kapų formos, kaip ką tik matėme, ir skiriasi įvairiose Lietuvos dalyse, tačiau tie skirtumai medžiaginėje kultūroje nėra dideli, sutinkama daugiau siejančių, negu išskiriančių elementų. Radinių formos giminingos, tik III-IV amžiuje kai kuriose krašto srityse iškyla tam tikrų vietinio pobūdžio savybių. Ne tik su latviais, bet ir su prūsais jungia daugelis bendrų radinių formų — aiškus giminingas kultūros charakteris. Nors rytų Pabaltijy ir Prūsuose III-IV a. jaučiama stipri atskirų sričių ir grupių diferenciacija, tačiau iš toliau žiūrint jie sudaro didelį bendrą bloką. Tas kultūrinis vienalytiškumas aiškinamas gali būti ir krašto geografine padėtimi: visas senųjų baltų kraštas apsuptas natūralių sienų — vakaruose jūros, rytuose ir pietuose sunkiai pereinamų pelkių. Tik tokiame natūralių sienų apsaugotame krašte galėjo pasireikšti vienalytiškesnė ir savarankiškesne, kitų įtakų mažiau paliesta, kultūra Gal čia bus priežastis ir to ypatingo baltų kalbos senoviškumo išlaikymo, kurio nebėra kitose indoeuropiečių kalbose. Lietuvių kalba sveikiausiai užsilikusi gyva kalba iš visų kitų indoeuropiečių kalbų. Palyginamasis kalbų mokslas jokiu būdu negali apsieiti be lietuvių kalbos, kurioje yra užsilikusios pačios seniausios žodžių ir gramatinės formos.

LIETUVOS ŽALVARIO AMŽIAUS   DIRBINIAI
kirviai, 11-13 kalavijai, 14, 19-21 iečių galai, 15-21 papuošalai, 23 statulėli, 22, 24—31 kirviai.

Šio laikotarpio radiniai ir šiokios tokios rašto žinios jau leidžia kiek įžvelgti į Lietuvos gyventojų ūkį ir jos santykius su kitais kraštais. Svarbiausios ūkio šakos senajame geležies amžiuje buvo žemdirbystė ir gyvulininkystė. Romėnų istorikas Tacitus savo garsiame   veikale "Germania" rašo, kad baltai javus ir kitus laukų augalus darbščiau augina, negu germanai. Gerokai paplitus buvo ir kailinių žvėrių medžioklė. Be šių pagrindinių ūkio šakų, krašte klestėjo ir amatai. Amatininkai aprūpindavo vietos rinką įvairiais papuošalais, geležiniais įrankiais, ginklais ir kitais dirbiniais.

Apie mūsų krašto prekybinius santykius su kitais kraštais liudija randami įvežtiniai dirbiniai. Prekiauta ne tik su kaimynais, bet ir su tolimais kitų kultūros sričių kraštais. Ryškiausiai apčiuopiami prekybos santykiai su Romos imperijos provincijomis, ką liudija Lietuvoje atskirai ir lobiais randami Romos pinigai. Daugiausia prekiauta su Romos provincijomis palei Dunojų ir Juodąją jūrą. Apie santykius I-me amžiuje po Kristaus su Padunojo provincija Panonija mini istorikas Plinius Secundus (23-79 m.) savo veikale "Gamtos Istorija". Ten jis plačiai aprašo Baltijos gintarą ir prekybą juo. Plinius mini vieną Romos raitininką, kurį Nerono gladiatorių rengėjas Julijonas siuntęs pargabenti gintaro. Raitininkas sugrįžęs su tiek gintaro, jog per rungtynes viskas buvo gintaru išpuošta. Tas gintaras buvo gabenamas į Romos provincijos Pa-nonijos miestą Carnuntumą (dabar Petronell, prie Dunojaus, netoli Bratislavos), o iš ten toliau Adrijos jūros link. Iš šios Pliniaus žinutės ir kitų priešistorinių duomenų matyti, kad kelias iš baltų pajūrio bus ėjęs į žemutinį Pavyslį, toliau Vysla aukštyn, Prosnos upe, pro Aukštąją Sileziją iki Carnuntumo ir t.t.

Iš Padunojaus Romos provincijų buvo gabenama žalvario medžiaga. Be santykių su šiomis provincijomis, būta prekybinių ryšių ir su Reino provincija. Šis kelias bus ėjęs iš Reino žiočių arba Baltijos jūra, arba sausumos keliu per vidurinę Vokietiją į Prūsus ir iš čia į kitus Rytų Pabaltijo kraštus. Sprendžiant pagal radinius, gyviausi prekybiniai santykiai su Romos imperija buvo II-III a.

Prekiauta ne tik su Romos imperijos provincijomis, bet ir su pietine Rusija. Prekybos keliai bus ėję Dniestru-Būgu, Vysla ir Dniepru. Svarbiausias mainų objektas buvo gintaras, žvėrių kailiai ir kitos prekės, kurias archeologiškai sunku nustatyti.

Kad tos pirmiau minėtos plokštinių kapų ir pilkapių kultūros priklauso lietuvių-latvių protėviams, nė vienas proistorikas neabejoja. Nuo mūsų eros pradžios iki istorinių laikų turime jau aiškių žinių apie to krašto gyventojus, kultūros raidoje nepastebime jokio nutrūkimo ar staigaus šuolio. Gyvenimas rieda normaliai kitėdamas ir įgaudamas vis naujų formų, kas aiškiai liudija, kad kitos kilmės tautos čia nebuvo įsikūrusios. To nepatvirtina nei priešistoriniai šaltiniai, nei kalbiniai duomenys. Apie 200 m. po Kr. atsiranda visa eilė dirbinių, būdingų vien tik lietuvių apgyventam plote, todėl pagal tat tenka spręsti, kad jau apie šį laiką lietuviai su latviais buvo atskilę nuo bendro baltų kamieno ir kartu sudarę vienalytę tautą.

Užsiminus apie lietuvių ir latvių atskilimą nuo bendro baltų kamieno, reikia nors keliais bruoželiais paminėti ir apie lietuvių bei latvių protėvynės ieškojimo tyrinėjimą. Čia pirmiausia susiduriame su mūsų didžiojo prof. Kazimiero Būgos teorija.

K. Būga, remdamasis Gudų žemės (buv. Minsko, Mogilevo, Smolensko gub.) vietovardžių studijomis, įrodinėjo, kad lietuvių-latvių protėvynės reikia ieškoti į šiaurę nuo Pripeties, pagal kairiuosius jos intakus, pagal Bereziną ir Dniepro aukštupį, net iki Sožės vidurupio. Tos pačios Sožės (Smolensko gub.) aukštupyje lietuviai ir latviai turėję susidurti su dabartinės Mardvos protėviais. Su somais, t. y. su lybių, estų ir suomių protėviais, kuriuos Būga laiko pirmaisiais mūsų krašto gyventojais, baltai bus susidūrę Dauguvos ir Dniepro aukštupyje. Pietų rytuose, dar į atskiras tautas nesuskilę, gyveno slavai. Tačiau nevisą laiką baltai gyvenę senosiose savo sodybose. Būgos nuomone, anksčiausiai iš visų baltų prūsai patys pirmieji bus pasiekę Baltiją. Jis taip pat spėja, kad prūsai dar prieš Kristaus gimimą gyvenę jau Vyslos žemupyje, kur jie susidūrę su Pavyslyje gyvenančiais germanais (gotais). Daug vėliau į dabartines savo sodybas iš savo senųjų atsikėlė lietuviai ir latviai. Juos keltis privertę prasidėjusi slavų ekspansija. Slavams pradėjus veržtis iš anapus Pripeties Dniepru aukštyn į lietuvių žemę VI a. ar VII a. pradžioje, lietuviai buvę priversti keltis į vakarus nuo Dniepro aukštupio ir Sožės bei Berezinos upių.

Bet kaipgi susiderina K. Būgos teorija su priešistorine medžiaga? Jeigu lietuviai tik apie VI ar VII a. būtų tepradėję keltis į dabartines sodybas, tai apie šį laikotarpį Lietuvos medžiaginėje kultūroje pastebėtume visai naują, svetimą kultūros srovę. Iš proistorinių radinių mes pamatytume, kaip ankstyvesnieji Lietuvos gyventojai, kuriuos K. Būga laiko somais, traukiasi į šiaurę ir maišosi su naujais gyventojais. Tačiau viso šito nematyti. Medžiaginė šio laikotarpio lietuvių kultūra rieda be jokių pakitimų, taip kad apie jų atsikėlimą tuo laiku į dabartines sodybas nė kalbėti netenka: kaip matėme, jie jau daug anksčiau čia gyvenę.

Nors K. Būga ir gerokai pavėlino įkurdinti lietuvius į dabartines jų sodybas, bet jo darbas svarbus ir reikšmingas kitu atžvilgiu: jis vietovardžių studijomis yra nustatęs, kad mūsų giminės gyvenamieji plotai rytuose priešistoriniais laikais nesiribojo dabartinėmis etnografinėmis lietuvių ir latvių sienomis, bet lietuvių protėvių gyventa gana giliai Gudų žemėje. Apie tokią lietuvių atplaišą galindus mini ir rusų XI-XII a. kronikos. Kaip matyti iš Ipatijaus kronikos (1147 m.), tie galindai gyvenę prie aukštutinės Protvos, ties Možaisku, į vakarus nuo dabartinės Maskvos.

Kiti mokslininkai (berlyniškis slavistas Vas-meris) nuėjo dar toliau negu Būga. Vasmeris įrodinėja, kad baltai yra gyvenę buvusiose Smolensko bei Kalugos gubernijose, vakarinėje Maskvos gub. dalyje ir pietų vakarų Tverės bei Pskovo gub. dalyje. Į rytus gyvenusios suomių-ugrų giminės tautos. Tos kalbininkų nustatytos rytinės baltų gyvenamosios ribos iš dalies jau ir dabar pagal turimą medžiagą gali būti patvirtintos priešistoriniais duomenimis. Nors tos medžiagos ten dar nedaug tesurasta Guduose, bet surastoji yra grynai baltiško   pobūdžio.
 
Net Okos ir Karnos srityse aptiktieji senojo ir vidurio geležies amžiaus dirbiniai savo formomis yra giminingi to laikotarpio lietuvių ir latvių medžiagines kultūros dirbiniams. Mokslininkai, paskutiniuoju metu šį klausimą studijavę, tvirtina, kad senajame ir viduriniame geležies amžiuje šiaurės ir vidurio Guduose bei į rytus Okos krašte gyvenę rytiniai baltai, t. y. lietuvių -latvių protėviai.

Pasibaigus gyvam ir judriam senajam geležies amžiui, prasideda naujas, vėl apstingęs vidurinis geležies amžius (400-800 po Kr.), kitur dar tautų kraustymosi laikotarpiu vadinamas.

Perėjimas iš senojo geležies amžiaus į vidurinį nebuvo toks staigus. Beveik nepastebimai, be jokių staigių šuolių auga Lietuvos kultūra pagal ankstyvesnes tradicijas, daug medžiaginės kultūros formų tebėra paveldėtų iš senojo geležies amžiaus. Tačiau pradedant V amžium Lietuvos kultūros vaizdas keičiasi, paveldėtos atskirų dirbinių formos nyksta, kinta, o jų vietoje atsiranda visai naujų. Be įvairių žalvarinių dirbinių, nuo V a. aptinkame daug sidabrinių papuošalų. Sidabras, patekęs į mūsų kraštą jau senajame geležies amžiuje, iš pradžių buvo labai mažai vartojamas, tačiau viduriniame geležies amžiuje jau turime gana daug visokių sidabrinių dirbinių. Tuo pačiu metu daug sidabro patenka ir į kitus rytų Pabaltijo kraštus (Latviją, Estiją). Iš kur jis buvo įgabenamas, sunku pasakyti, tačiau reikia manyti, kad didelė sidabro dalis galėjo būti įvežama iš Dniepro krašto.

Radinių įvairumas liudija apie aukštą lietuvių protėvių kultūrinį lygį ir turtingumą. Didelis vietinių dirbinių kiekis sako apie puikius amatininkus, mokėjusius vietoje pagaminti gražių papuošalų. Tačiau kiek apžvalgiau vertindami vidurinio geležies amžiaus medžiaginę kultūrą, pastebėsime lyg ir tam tikrą sustingimą; jau nebematyti to gyvumo ir judrumo, buvusio antroje senojo geležies amžiaus pusėje. Dirbiniai pradeda išsigimti, skonio pajautimas sumenkėja.

Kokios gi to sustingimo priežastys? Jų tenka ieškoti ne tik viduje, bet ir už Lietuvos sienų. Kaip priešistoriniai duomenys ir rašto šaltiniai liudija, vid. geležies am. pradžioje vidurinėje, pietinėje ir vakarinėje Europoje vyksta didysis tautų kraustymasis. Didelėje Europos dalyje tautų gyvenimas virte virė, buvo neramus, tautos kėlėsi iš vietos į vietą, mušėsi, kariavo. Galingoji Romos imperija sugniūžta. Didelė jos valdomų kraštų dalis patenka į germanų rankas. Šie visi neramumai, nors tiesiogiai ir nėra Lietuvos palietę, tačiau turėjo įtakos ne tik mūsų kraštui, bet ir visam rytų Pabaltijui. Tokiame sąmyšy anksčiau buvę^ gana gyvi prekybiniai santykiai su kitais kraštais, ypač su Romos imperijos provincijomis^^ susilpnėja ir pagaliau visai nutrūksta. Nutrūksta santykiai ir su žemutiniu Pa-vysliu. Visa tai negalėjo neatsiliepti lietuvių kultūrai, kuri, nebegaudama naujų kultūrinių impulsų, ėmė kiek stingti, o izoliuota kultūra, nors ir kažkaip aukšta ji bebūtų, pamažu sustingsta ir išsigimsta.

Viduriniame geležies amžiuje, kaip rodo paskutiniai priešistoriniai duomenys, kultūra Lietuvoje vis labiau diferencijuojasi ir kiek ryškiau išsiskiria atskiros kultūrinės grupės. Labai galimas daiktas, kad tos skirtingos kultūrinės grupės prijungtinos atskiroms kiltims, pav., kuršiams, žemaičiams, žiemgaliams, aukštaičiams ir kt. Tačiau nors atskirose krašto dalyse ir pasireiškia tam tikras kultūrinis skirtingumas, bet bendrasis kultūros atspalvis visur vienodai aiškiai iškyla. Kultūros tolydumas pastebimas tiek dvasinėje (laidojimo papročiai), tiek medžiaginėje kultūroje. Tai aiškiai liudija, kad ir čia ir toliau tebegyvena ta pati etninė grupė, tik jau kultūriškai skylanti į atskiras kiltis. Krašto viduje žymių permainų nematyti, tačiau pasieniuose vyksta žymūs persivertimai, kurie, kalbant apie priešistorinę Lietuvą, taip pat svarbūs peržvelgti.

Dar prieškristiniame geležies amžiuje atsikėlę į Pavyslį ir jau pirmaisiais amžiais po Kristaus atsibastę iki Pasargės ir Alnos upių rytiniai germanai jau senojo geležies amžiaus antroje pusėje atskiromis grupėmis ir net ištisomis sodybomis keliasi į pietų rytus, į pietus ir vakarus. Istoriniai šaltiniai rodo, kad gotai jau apie 200 m. po Kristaus pasirodė šiauriniame Juodosios jūros pakrašty, IV-V a. gotus randame ir Dunojaus krašte, Balkanuose, Italijoje ir net Ispanijoje. Gepidai, kurie su gotais yra gyvenę taip pat Pavysly, III a. aptinkami Transilvanijoje ir Dakijoje. Burgundai ir vandalai taip pat išsikėlė iš kraštų tarp Vyslos ir Oderio. Toms visoms germanų giminėms išsikėlus, kraštas tarp Vyslos bei Oderio ir dešiniajame žemutiniame Vyslos krašte lieka apytuštis. Į retai apgyventus kraštus šiapus Vyslos keliasi atgal iš čia išstumti prūsai. Vidurinio geležies amžiaus pradžioje prūsai jau siekia pietinį Aismarių kraštą iki Elbingo, o gotai, kurie čia liko, kaip rodo priešistoriniai duomenys, paskydo vietos gyventojų tarpe. VII-VIII a. prūsai pasistūmėjo dar toliau.

Keitėsi ir šiaurės vakarinė bei šiaurinė baltų siena. Dabartinėje Latvijoje viduriniame geležies amžiuje baltai susidūrė net su trimis etninėmis grupėmis: gotlandiečiais pajūryje, suo-miais-ugrais šiaurėje ir slavais rytuose. Apie gotlandiečių įsiveržimą į vakarinę Latviją liudija ir istoriniai šaltiniai ir priešistoriniai duomenys. Gotlandiečiai dėl gyventojų pertekliaus buvo priversti palikti savo tėvynę ir keltis ieškoti naujų sodybų. Jie keliasi per Dauguvą į Rusiją (Rusijos vardas yra skandinaviškas, kilęs nuo dabartinės Švedijos dalies Roslagen) ir pasiekia net Graikiją (visa tai pasakoja iš XIV a. vidurio kilusioji Gutasaga, kuri remiasi senomis tradicijomis), nors tikrų duomenų dar trūksta apie šiuos žygius.


Dr.  Kazys   Grinius, trečiasis Lietuvos prezidentas 1866. XII. 17 — 1950. VI. 4.

Daug daugiau duomenų turime apie gotlandiečių ekspansiją į rytų Pabaltijį antroje viduri-rinio geležies amžiaus pusėje. Iš istorinių šaltinių žinome, kad Švedijos karaliaus Yngvaro planai rytuose nepasiseka. Kiek geriau vyksta jo sūnui Qnundrui, o iš Hervararsagos sužinome, kad karalius įvaras (miręs apie 675 m.) jau valdė Kuršą ir Estiją. Pagaliau ir Rimbertas savo apie 875 m. parašytoje knygoje "Vita sancti Anscharii" mini kuršius, kurie kadaise priklausę švedams, bet paskiau jų jungo atsikratę. Is to patikimo šaltinio galime spręsti, kad mūsų ir Latvijos pajūrio gyvventojai priklausė švedams, bet vėliau tapo laisvi iki garsaus Apuolės žygio. Tą skandinavų ekspansiją į Pabaltijį patvirtina priešistoriniai duomenys.

Šiaurėje baltai susidūrė su suomių-ugrų giminės tautomis. Dabartinėje Latvijoje jau nuo senų priešistorinių laikų gyventa dviejų etninių grupių: baltų (latvių protėvių) ir suomių-ugrų (estų ir lybių protėvių). Ribos, skiriančios tų dviejų grupių gyvenamąsias vietas, nebuvo pastovios: baltai nuolat veržėsi į šiaurę ir stūmė iš savo dabartinių žemių suomius-ugrus. Senajame geležies amžiuje toji riba ėjusi nuo Ventpilio iki Reino, nuo čia tiesiai į pietų rytus, iš čia tiesiai iki Dauguvos žiočių, toliau Rygos įlankos pakraščiu. Viduriniame geležies amžiuje toji riba Kurše ir Žiemgaloje pasilieka ta pati, bet šiaurinėje Latvijoje, ypač Latgaloje, toji riba pasistūmėjo gerokai į šiaurę. Baltų ekspansija šioje srityje siejama su slavų įsiveržimu, kurie, kaip rodo priešistoriniai duomenys, apie 600 m. įsibrauna į rytus nuo latgalių krašto, į suomių-ugrų gyvenamas sodybas, o latgalių protėviai, stumiami, veržiasi į šiaurę, į estų sodybas.

Keičiasi ir rytinės baltų sienos, bet čia jau baltų nenaudai: slavai, nuolat verždamiesi į vakarus, užima lietuvių ir latvių protėvių žemes. Dalis mūsų giminės narių traukiasi į vakarus, tačiau didesnė dalis susimaišo su slavais.

Neaiškios tik pietinės baltų gyvenamosios ribos.
Po vidurinio geležies amžiaus prasideda paskutinis mūsų priešistorinis laikotarpis — naujasis geležies amžius (800-1250). Šiame laikotarpy jau atsiduriame istorijos prieangy, vienur
 kitur švysteli jau istorijos spindulys, ir atskiros mūsų giminės kiltys iškyla istoriniuose šaltiniuose, tačiau tie šaltiniai nėra gausūs, nedaug ką tepasako apie mūsų tautos tiek dvasinę, tiek medžiaginę kultūrą.

Vėlesnės kronikos, nors ir žymiai platesnės, bet yra rašytos svetimųjų, ir daug kur tendencingos, taip kad ir čia talkon reikia kviestis priešistorinius duomenis. Įvairi šio laikotarpio laidosena daug pasako ne tik apie mūsų protėvių dvasinį pasaulį, bet taip pat ir apie jų medžiaginę kultūrą, o gausūs šio laikotarpio piliakalniai aiškiai sako apie mūsų bočių sugebėjimą statytis stiprių tvirtovių, mokėjimą parinkti puikias strategines vietas, kas liudija apie jų didelį karingumą, jeigu jį prireikdavo parodyti.

Kalbant apie naująjį geležies amžių Lietuvoje, reikia paminėti dviejų didelių piliakalnių kasinėjimą, kurio rezultatai įnešė nemaža šviesos į šį laikotarpį, o ypač į šio laikotarpio karinius sustiprinimus bei kariavimo būdą. Tai Apuolės (Skuodo valsčiuje) ir Įpilties (Darbėnų valsčiuje) piliakalniai.

Apuolė jau minima švedų šaltiniuose IX a. vidury. Jau minėtoji Rimberto "Vita sancti An-scharii" rašo, kad kuršiai kitkart priklausė švedų, tačiau jau seniai buvo prieš juos sukilę. Danai, surinkę daug kariuomenės ir laivų, nuvykę į kuršius pasiplėšti ir jų pavergti. Valstybėje buvę penki miestai. Gyventojai, susižinoję danus atvykus, susispietė vienon vieton ir atkakliai bei drąsiai gynęsi, sumušę danus, paėmę jų laivus, daug aukso, sidabro ir kitokio turto. Apie tai sužinojęs švedų karalius Olovas ir jo kariai. Jie panorėję išgarsėti ir atlikti tai, ko danai neįstengę. Bet kadangi ir pirmiau kuršiai priklausę švedams, tai Olovas, sutelkęs didžiulę kariuomenę, nuvykęs į kuršių žemę. Iš pradžių pasiekę kuršių miestą Seeburgą (manoma, netoli Liepojos, dabartinio Gruobyno vietoje), kuriame buvo 7000 kovotojų. Miestą nusiaubę ir sudeginę. Iš ten, palikę savo laivus, įėję į kitą kuršių miestą Apuolę (Apulia). Jį pasiekę tik po penkių dienų. Apuolėje buvę 15,000 kovotojų. Atvykus švedams, apuoliškiai užsidarę mieste ir kovoję 8 dienas ir tik devintą dieną, kada priešas prisiminė esąs krikščionis ir pradėjo maldomis prašyti vienintelio Visagalio Dievo padėti, kuršiai buvę nugalėti ir pasidavę, prižadėję grąžinti iš danų paimtą grobį, duoti nuo kiekvieno miesto gyventojo po pusę svaro sidabro, mokėti mokesčius ir klausyti švedų. Gavę grobį, paėmę 30 įkaitų, švedai grįžo namo.

Iš šio Rimberto aprašymo blyksteli truputis šviesos apie Apuolės ir kartu viso pajūrio praeitį IX a. Tačiau ir čia nevisi faktai patikimi. Be abejojimo, perdėtas ir Apuolės gynėjų skaičius, ir grobio dydis, ir kt. Bet kad ten minimoji Apulia yra dabartinė mūsų skuodiškė Apuolė, niekas neabejoja.

Daug naujų strateginių ir fortifikacinių žinių atskleidė antrasis didelio piliakalnio, Įpilties, kasinėjimas (abu piliakalniai,  Apuolės  ir Įpilties, kasinėti Lietuvos Nepriklausomybės laikais ir savų mokslininkų). Įpilties fortifikaciniai įrengimai vieninteliai kaip tokie visame Pabaltijy.
Jau XIII a. istoriniuose šaltiniuose Įpiltis iškyla. Pirmutinė žinia iš 1253 m. balandžio 5 d., kai įvyko žemių dalybos tarp Kuršo vyskupo Henriko ir Livonijos ordino. Pagal tą dalybų aktą Įpiltis atiteko ordinui. Kiek vėliau Įpiltis tampa vėl laisva, o apie 1263 m. ją vėl puola ordinas. Ir toliau Įpiltis buvo dažnas mainų objektas tarp vyskupo ir ordino.

Peržvelgę visus naujojo geležies amžiaus priešistorinius duomenis, pastebėsime, kad tos pačios tautos kiltys išsiskirdavo tarp savęs tiek dvasiškai, tiek medžiagiškai. Šis reiškinys yra visai suprantamas, nes juk ir dabar kiek nemaža skirtybių tarp aukštaičių, žemaičių, dzūkų, kapsų ir kt. Skiriasi ne tik kalba, dainos, papročiai, statyba, apyvoka, drabužiai, bet ir pati galvosena. Tas skirtingumas priešistoriniais laikais, kada nebuvo tiek kultūrą išlyginančių veiksnių, be abejojimo, turėjo būti gana ryškus.

Ir naujajame geležies amžiuje keitėsi baltų gyvenamos ribos. Prūsai dar labiau pasistūmėjo į vakarus iki pat Vyslos. Ir net už Vyslos, kairiame jos krante, kaip vietovardžiai rodo, gyventa prūsų. Į Kulmo apylinkes, kur anksčiau buvo įsikūrę slavai, prieš užimant šį kraštą ordinui, taip pat atsikelia prūsai. Lybiai išstumiami iš šiaurinio Kuršo. Šiaurinė siena siekia beveik dabartinę Estijos sieną. Kiek šiose srityse baltai laimėjo, tiek rytuose jie pralaimėjo. Naujajame geležies amžiuje dar sutinkama Guduose lietuvių ir latvių kultūrai giminingų radinių formų, tačiau jau ankstyvaisiais istoriniais laikais susiduriama su grynai slaviška medžiaga. Ten užsilikę baltai sušlavė j a. Toji slavų ekspansija jaučiama Latgaloje ir palei dabartinę Gudų bei Vilniaus krašto sieną.

Su XIII a. prasideda istoriniai laikai. Kai kurios baltų kiltys iškyla istoriniuose šaltiniuose, tačiau ne visos jos buvo atsparios svetimoms bangoms siaučiant. Prūsai, kurių kultūra naujajame geležies amžiuje buvo jau gerokai apsmukusi, negali atsispirti prieš vokiečių ordiną, nors atkakliai ir ilgai kovoja už savo laisvę. Patys atspariausi buvo baltų branduolys — žemaičiai ir aukštaičiai. Jie įstengė atsispirti prieš galingą vokiečių ordiną ir nekartą jį gerokai pamokyti. Mindaugui pavyksta suburti atskiras sritis į vieną galingą valstybę. Prasideda lietuvių ekspansija ir Lietuvos galybės laikotarpis, kurs savo aukščiausią viršūnę pasiekia Vytauto Didžiojo laikais, kada Lietuva tampa didžiausia valstybė Europoje ir tęsiasi nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Tą pajėgumą, tą kūrybingumą pirmieji mūsų valdovai sėmė iš savo protėvių, kurie, kaip matėme, jau senais priešistoriniais laikais buvo sukūrę aukštą kultūrą.

Taip dideliais šuoliais prabėgę Lietuvos priešistorinius laikus, matėme, kad jau nuo žilos žilos senovės baltų kraštas sudarė geografinį vienetą ir buvo sukūręs savarankišką, vien tik tam kraštui būdingą kultūrą, kad baltų branduolio — lietuvių — visą laiką gyventa tose pačiose sodybose. Keitėsi Europos veidas ir anais priešistoriniais laikais, žlugo atskiros stiprios kultūros, žuvo galingos tautos, kilo naujos kultūros, gimė ir iškilo naujos tautos, bet lietuvių apgyventas žemes tie neramumai mažiausiai tepalietę ir beveik nepakeitė jų veido. Didysis tautų sąjūdis IV-VI a. nepalietė baltų tiesiogiai, kas aiškiai rodo, kad tauta jau nuo pat seniausių laikų buvo sėsli, mylėjo savo pasirinktas sodybas, nekaitė jų ir amžiais jose pasiliko. Ramumas buvo to krašto žmonių garsas ir pasididžiavimas, o tokiu ramumu tegali pasižymėti tik pastovios tautos, o ne bastūnai. Baltų būta pastovios tautos. Ta pastovumą rodo ir kalba, kuri pasiliko laiko dantų nepaliesta ir gryniausia iš visų gyvųjų indoeuropiečių kalbų.

" Visokios audros siautėjo aplink tą taikingą tautą ir joje pačioje, bet taikingo, ramaus, kultūringo, laisvo, savo kraštą ir krašto laisvę mylinčio lietuvio iš jo numylėtų   sodybų   jokiam priešui nepasisekė iškraustyti arba jį uždusinti. Tautos branduolys glūdėjo nejudomas ir visas audras pakėlė. Ir visokių "geradarių", norėjusių paimti kraštą savo globon ir žadėjusių kraštui daugiau "kultūros", kilnūs norai nepavykdavo — tą liudija istoriniai faktai. Visoks pasiryžimas nueidavo globėjo, žinoma, kartu ir globotinio, nenaudai, bet globotinis visada išeidavo nugalėtoju ir gyveno vėl laisvas toliau.

Lietuviai buvo laisva, kūrybinga tauta jau nuo priešistorinių laikų, savo kūrybingumą ir laisvės mylėjimą išsaugojo ir priespaudų laikais, tą išsaugotą kūrybingumą parodė ir per tokį trumpą Nepriklausomybės gyvenimą. Lietuvių tauta~ turi teisę ir toliau gyventi savarankiška ir laisva, nenorėdama niekada niekam pikto. Tas dorybes ji paveldėjo iš savo protėvių, jos puošė ją priešistoriniais ir istoriniais laikais, jos puoš ją ir ateityje. Dėl šių dorybių — laisvės, savarankiškumo, kūrybinio taikingumo mylėjimo — ji mokės kovoti, kaip ji mokėjo amžiams bėgant, nes ji, laisvėj gimus, laisvėj ir gyvens.



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai