Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŽEMĖS KVEPALAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JONAS MEKAS   
žeme, žeme,
aš ragavau, kaip vyno,
tavo skonio —
aš priėmiau
kiekvieną tavo prilietimą
tartum duoną, —

ir akmenį,
Ir vandenį, ir mylimą —
vienoda lūpų šilima.

Dabar aš nežinau,
kas tu buvai:
malda, ar vynas,
ar kvepalai.


O gal buvo viskas
tiktai skausmo kekės —
ir sunertos rankos,
ir lūpos, ir akys?

Ar nebuvo viskas
vien susirišimai,
vien susirišimai
ir atsiskyrimai? —

Dabar aš nežinau,
kas tu buvai:
malda, ar vynas,
ar ašara tiktai: —

žemės kvepalai,
kaip rūkas,
kilo ir skleidės,
ir muzika
išbudusių daiktų
lašėjo
per būties veidus
kristaliniu skambėjimu,
ir buvo gera gerti
tavo prilietėjimus.

O raiščiai, kurie rišė
rankas ir lūpas    
buvo kaip gėlės.

TADA

buvo pavasario
pirma audra,
nors nežinojau,
kas tai yra.

Naktis buvo su vėju,
ir tamsa, ir šlapia,
tik blizgėjo
langai įšlapę

Bet rytą, kai atidariau duris -
žydėjo,
ir visas kiemas
buvo sklidinas mėlyno kvapo.

Tačiau dabar — ruduo.
Ir nei alyvų, nei beržų.
Anei mergaitės tos,
kuri ateidavo pavasarį —
ir tik, lyg ašaros,
liejas uosio liemeniu vanduo.

ŽINAU,

nueisi,
kaip nuėjo
lietus ir vėjas
topolių blakstienom,
ir liksiu vėl
svyruoklis aš ir vienas.

Todėl geriu
ištroškusiai
tavo akis ir žodžius.

Taip topoliai geria
lietų ir vėją
sidabro lūpom.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai