Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
GRAHAM GREENE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. Tyruolis   

Jau prieä paskutinįjį karą anglų ir amerikiečių literatūra savo autoriais, kaip Thornton Wilder, Hemingway, T. S. Eliot, Aldous Hux-ley, Charles Morgan, pasaulinėj literatūroj turėjo atskirą vietą. Į aukštumas ilgiau kopė Graham Greene, nors šalia Evelyn Waugh tai daugiausia skaitomas anglų katalikų autorius. Jo romanas "The Power and the Glory" laikomas labiausiai sukrečiančiu ir genialiausiu žmogiškojo gyvenimo pavaizdavimu, koks jis gali būti suprantamas XX amžiuj. Sis veikalas autorių artina prie Georges Bernanos ir Dostojevskio.

Graham Greene mato žmogaus gyvenimą jo šiurpiausioj krizėj. Veikėjai patenka į situacijas, pilnas neaprašomo, nepakeliamo dialektinio įtempimo. To pat randame ir kituose jo veikaluose, kaip "Ministry of Fear", "Brighton Rock" (įfilmuo-tas), "A gun for sale."

"Jėgos ir garbės" veikėjas jau nuo pat pradžios patenka į klaikią padėti: vienoj Meksikos valstybių, kuri iki galo mokėjo kruvinai Bažnyčią persekioti, visos bažnyčios uždarytos ar sunaikintos, kunigai išsislapstę ar sušaudyti. Melstis, turėti šventų knygų ar paveikslų draudžiama kalėjimu, kiekvienas kunigas laikomas valstybės išdaviku ir baudžiamas mirtim.

Toj valstybėj liko tik du kunigai. Vienas jų metė tikėjimą, vedė savo šeimininkę ir gauna pensiją iš komunistinės valstybės — jis vaidina nežymią rolę. Tikrasis "didvyris" yra "Padre", paskutinysis kunigas krašte, traukiąs iš kaimo i kaimą, naktim klausąs išpažinčių, kelias minutes teturįs konsekracijai ir komunijai, kol jo nesurado raudonieji šnipai. Jis galėtų bėgti į kitą valstybę, kur laisvės kiek daugiau, bet pasilieka prie savųjų. Jo gyvenimas žiaurus, kol jį pagauna ir sušaudo.

Ar jis šventas? Ar jis apskritai geras krikščionis? Tai ir yra tikroji romano problema. Mat, Padre nebegali gyventi be alkoholio, be jo pakelti baimės, jis apleidžia nustatytas dienos maldas, jo sąžinę slegia sena kaltė: vieną silpnumo akimirką jis buvo tapęs kūno auka. Bet jis savo pareigas eina toliau, laiko mišias, teikia išrišimą, žmonių akyse būdamas šventasis ir kankinys. Taip romano veiksmas svyruoja tarp aštraus realizmo ir eschatologinio klausimo.

Ir kitus romano veikėjus charakterizuoja nepaprastos situacijos. Amerikos vokiečio Mr. Lehr namuose Padre randa kaip ir ramybę. Bet mirties nujautimas išsipildo: jį už pinigus išduoda jo palydovas mulatas.
Kunigo apleidimas romane pasiekia aukščiausią laipsnį. Besibastyda-mas, jis nuolatos pralaimi: apleidžia švenčių ir pasninkų dienas, užmiršta brevijorių, kol vieną dieną vienoj landynėj jį pameta, dingsta altoriaus akmuo, per pavojingas nešiotis. Nėra prasmės be jo mišias skaityti. Jis lieka be laiko ir erdvės, savo vienumoj jis pasiduoda neatleidžiamai nuodėmei, nusiminimui. Veiksmas eina tarp kankinystės ir pasmerkimo.

Krašte, kur vyrauja stipri prohi-bicija, tik su pavojumi gyvybei jis gali pasirūpinti mišių vyno. Įpratimas svaigintis gali pavojų užtraukti ir jo aplinkai. Pagaliau jis nebegali atsispirti pagundai aplankyti tas vietas, kur prieš kiek metų buvo pasidavęs nuodėmingai meilei.

Iš kitos pusės, Greene mums parodo gilią kunigo prasmę ir misteriją. Kunigas savo kaltę žino geriau už kitus. Jis negali pakęsti, kad jį viena moteris nori pavadinti šventuoju ir kankiniu. Jo sielą savotiškai veikia "character indelibilis".

Tai matyti iš pradinių scenų. Jis galėtų pabėgti laivu iš uosto, bet paskutinę akimirką iškviečiamas pas mirštančią moterį. Jis klauso pareigos, nors žino, kad laivo neberas. Tas pat atsitinka, kai jis gali pabėgti už kalnų, rasti "ramybę". Ten mulatas jį išduoda. Nuvykęs pas neva sunkiai sužeistą plėšiką, suimamas ir sušaudomas.

Iš vienos pusės matom aukos kilimą iki kankinystės, iš kitos vis didėjančią silpnybę. "Jį suparaližavo silpnumo ir bejėgiškumo sąmonė: dabar jis buvo visiškai ligonis." Baimės jau nenugali savomis jėgomis, tik kovoja su ja alkoholiu.

Čia prisideda moralinio vargo sąmonė: Padre žino, kad jis nedaug tegali savo padėtį pataisyti, kad ji jam lieka misterija. Misterija: pasmerktas žmogus skelbia Dievą žmonėms. Jis pats nebesitiki Dievo malonės. "Atrodė, lyg jis visa apleido, ir visa apleido jį".

Ribos situacija, pagal egzistenciali-nę filosofiją, nežino nei išeities nei pasigailėjimo. Greene stovi arti protestantiškos sudužimo sąvokos. Greene veikėjai egzistenciniu atžvilgiu nuolat "siūbuoja". Vargo ir baimės jausmai dar padidėja, kai Greene priešpastato pasaulinio pasitenkinimo ir tvarkingo pamaldumo aplinką. Padre prisimena laikus, kai buvo jaunas kapelionas, ir dabarties baime dar padidėjo.

Panašų motyvą randam ir romane "Ministry of Fear": veikėjas Rowe kaltinamas žmogžudyste, prisimena laikus, kai motina jam pasakas sekdavo ir jie kartu į muges eidavo. Tai apgręžtoji "romantinė ironija", tik romantinis žmogus atsimušdavo į šiurkščią tikrovę, o Greene veikėjai atsimuša į buvusią ramybę.
Greene akcentuoja žmogiškų jėgų ribotumo ir dieviškos malonės veikimo motyvus, kaip tai darė prieš jį Peguy, Leon Bloy ir Georgės Bernanos. Greene puola pilietinio vidutiniškumo pamaldumą. "Dievas galėtų atleisti bailumą ir aistrą, bet ar atleis pamaldumo įpratimą?" Padre pajunta ironiją, kai vienas parapijietis sako: "Las Casas yra gražus miestas, Padre, ten galima kasdien išklausyti mišių". Ir jį pagauna sarkastiška mintis: "Tai dar vienas pamaldus žmogus".

Kas gi lieka iš pamaldumo pratybų, iš bažnytinio gyvenimo maldų ir sakramentų ? Greene krikščioniui gresia didžiausi pavojai. Iš kai kurių romano vietų tai matyti, ypač iš scenos, kai Padre mišku keliauja draug su mulatu, kurs turi savo auką, ir iš scenos, kai jis kovoja su senu šunim dėl kaulo, kur pamatom, realizmo metodu atvaizduotas, žmogaus pažeminimo gelmes. Panašiose scenose dvasininko apleidimas pasiekia aukščiausią laipsnį. Nutrūksta ryšiai su žmonėmis, vertybėmis, net pasauliu ir Dievu.

Padre turi tik vieną tikrą priešininką, būtent leitenantą, įšėlusį krikščionių persekiotoją, pasiryžusį išžudyti visus kunigus ir sutrypti krikščionybę, tikėjimą ir Dievą. Seniau jis tikėjo, o dabar nekenčia tikėjimo. Kažkas juos abu betgi riša. Suimtas Padre jį vadina geru žmogumi, o leitenantas nori prieš mirtį Padre aprūpinti dvasine parama. Kas juos riša? Be abejo, pagrinde tas pats apleidimas, nes ir leitenantas jautė savyj tuštumą, sakytum, kelias iš netikėjimo į Dievą artesnis kaip iš vidutiniškumo.

Vis dėlto romano veikmę pajuntame negatyviame įrodyme, kad Dievo malonė juo arčiau, juo labiau žmogus apleistas. Padre, save be pasigailėjimo pasmerkęs, turi tikro nusižeminimo, gilaus gerumo. Į veiksmą vis labiau įsipina "amžinumas", žmogaus silpnybes nušviečia neminimas amžinumo kilnumas. Kunigas kovoja, kunigystės nemeta, sakramentas nežūva. Ir po jo mirties, jo vieton stoja kitas, lyg Dievo siųstas, ir sako: "Esu kunigas. Mano vardas Padre..." Tuo baigiasi romanas.

Romane "The Heart of the Matter" puolimas tampa vieninteliu veiksmo motyvu. Bet ir veikalo herojus Scobie, sulaužęs moterystę ir nusižudęs, atrodo turįs tikro nuolankumo ir krikščioniško savęs atsižadėjimo, ir kunigas sako, jog niekas negalįs žinoti, kaip žmoguje veikianti Dievo malonė. Bet šis romanas meniškai silpnesnis, veiksmas palaidesnis. Tik ir čia kyšo Greene mintis, kad blogas žmogus nusiminimo nuodėmės neturįs, tik geras žmogus teturįs "sugebėjimo pasmerkimui." Gal paskutinį momentą jam, kaip Padre, ateina mintis: "Vienam dalykui reikėjo pasišvęsti — tapti šventu." Panašiai Leon Bloy baigia savo romaną "Femme Pauvre": "Tėra tik vienas liūdesys, būtent — kad netapai šventu." (Pagal Kari J. Hahn iš "Hochland" 1949. VT, Nr. 5).
A. Tyruolis



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai