Aidai.eu Apžvalga

APIE KALBININKUS, TYRINĖJUSIUS LIETUVIŲ KALBĄ

Parašė PROF. ERNESTAS FRAENKELIS

"Aidų" 1948 m. spalio mėnesio 19 numeryje rašiau apie vokiečių kalbininkus, kuriems rūpėjo lietuvių kalbos tyrinėjimas, ir savo straipsnio pabaigoj trumpai pabrėžiau, kad ir tų kraštų, kurie nepriklauso vokiečių kultūros sferai, kalbininkai daug prisidėjo prie lituanistikos raidos. Ana proga aš buvau paminėjęs Būgos, Skardžiaus ir kitų nuopelnus šioje srityje, bent kiek jie papildo vokiečių straipsnius ar knygas. Iš tikrųjų visi Kazimiero Būgos veikalai yra labai svarbūs. Tai galima pasakyti ypačiai apie jo lietuvių kalbos žodyną, kuris dėl autoriaus staigios mirties teapima tiktai iki junginio an; bet jis turi labai įdomų įvadą tiek apie lietuvių kalbos kirčius ir priegaidės, tiek apie kitas baltų tautas ir jų tarmes. Būgos knygoj "Kalba ir senovė" (Kaune 1922 m.) yra išdėstyta daug dalykų, kurie liečia lietuvių kalbos gramatiką, žodyną, etimologiją, tautotyrą ir t. t. Joks rimtas baltistas negali išsiversti be šito veikalo.

Paminėtina yra dar Būgos brošiūrėlė "Aisčių praeitis vietų vardų šviesoje" (Kaune 1924 m.), kurios išvadas jis ir vokiškai yra paskelbęs. Streitbergo 60 metų sukaktuvėms paminėti rin-kinyj (tais pačiais metais).
Kitas Būgos vokiškai rašytas straipsnis nagrinėjo lietuvių kalbos skolinius iš slavų kalbų ir seniausius baltų santykius su slavais. Jis pasirodė slavų filologijos žurnalo 1 tome.

Visa eilė Būgos straipsnių, liečiančių lietuvių kalbos žodžių kilmę, yra išspausdinta ir rusų žurnaluose, ypačiai mokslo akademijos žiniose (Iz-vestija akademii nauk) 17 tome, rusų filologijos pranešimuose (Russkij filologičeskij Vestnik) 65, 66 ir t. t. tomuose. "Archivum philologicum" 1 tome pasirodė Būgos paliktas straipsnis, kuriame jis kritikavo G. A. Iljinskio pažiūras, išdėstytas jo slavų prokalbės gramatikoj (Prašiav-janskaja grammatika), ir jas daugeliu atvejų pataisė. Iljinskio knyga buvo jau 1916 m. išėjusi iš spaudos. Savaime suprantama, kad Būga, jeigu būtų sulaukęs "Filologijos archyvo" pirmojo tomo pasirodymo, t. y. 1930 m., daug dalykų būtų kitaip aiškinęs negu savo paliktame darbe. Vis dėlto, "Arch. phil." redakcija nenorėjo nieko pakeisti ir savo nusistatymą trumpai išdėstė straipsnio pradžioj. Nenuostabu, kad Būga stropiai bendradarbiavo "Tautos ir Žodžio" pirmuose dviejuose tomuose. Juk jis ir įsteigė šitą baltistikos organą. Svarbūs yra Būgos tenai išspausdinti straipsniai apie Lietuvos vietovardžius. Dalis šitų pavadinimų mažai pakeistu pavidalu aptinkama ir Rusijoje; iš to matyti, kad baltai senais laikais buvo praplitę toli į rytus.

Būgos įpėdinis "Tautos ir Žodžio" redakcijoj buvo Vincas Krėvė Mickevičius, kuris šitame žurnale paskelbė įvairių tautosakos dalykų ir iš kurio kalbotyros straipsnių svarbiausias yra jo rašinys apie pirmykštės indoeuropiečių gimtinės klausimą ("Tautos ir Žodžio" 1—3 tomuose). Indoeuropiečių protėvynė, Krėvės Mickevičiaus nuomone, buvo netoli nuo Lietuvos. Būga ją lokalizavo Pripetės pelkių srityje. Krėvės darbas yra jo Kijevo universiteto magistro rašto tąsa, ir daug tenai išdėstytų nuomonių rodo jo mokytojo Knauerio įtaką.

Apie Prano Skardžiaus 1941 m. pasirodžiusią knygą "Lietuvių kalbos žodžių daryba" mes jau rašėme Leskieno tos pačios temos veikalo proga. Skardžius domisi ir visa eile kitų lituanistikos klausimų. Savo disertacijoj (1931 m.) jis nagrinėjo senųjų lietuvių kalbos skolinius iš slavų kalbų, papildydamas ir pataisydamas Brueck-nerio sąrašą ir pažiūras. Kirčio klausimai rūpi Skardžiui jau dėl praktinių sumetimų. Šiam veikalui yra paskirta jo knyga "Bendrinės lietuvių kalbos kirčiavimas" (1936 m.). Grynai mokslinio pobūdžio yra Skardžiaus veikalas apie Daukšos akcentologiją (1935 m.). Autoriaus labai sumaniai nagrinėjama, kiek Daukšos kirčiavimo skirtumų nuo dabartinės kalbos duomenų yra tikri faktai, kiek jų paprastos spaudos klaidos. Bendrai imant jo nuomonėms tenka pritarti.

Skardžiaus nuopelnai kaip mokslo ir praktikos kalbiniams klausimams paskirtų žurnalų leidėjo yra dideli. Jo įsteigtas "Archivum philologicum", kuriame bendradarbiavo ir Lietuvos ir užsienio mokslininkai, sulaukė 1930—1939 metais aštuonių stambių tomų. Jo, Salio ir P. Joniko redaguota "Gimtoji Kalba" pradėjo rodytis 1933 m. Tenai buvo dėstomi kalbos taisyklingumo klausimai, ir visuomenė visuomet su dideliu pas;sekimu naudosis šiais rinkiniais, kuriuose patariami ir tinkami naujadarai slaviškų skolinių vietoje.

Apie Joną Jablonskį kaipo lietuvių rašomosios kalbos tėvą ir gramatikos bei sintaksės knygų ir vadovėlių autorių jau mūsų ankstesniame straipsnyje buvo rašyta. Nors jam nerūpėjo, kaip Būgai, lietuvių kalbos santykiai su kitomis indoeuropiečių kalbomis, bet labiau taisyklės praktiniam vartojimui, tačiau dėl medžiagos apstumo jo darbai sudaro neišsemiamą lobyną visiems baltistams. Yra džiuginąs reiškinys, kad dabar ir J. Jablonskio mažesnių raštų penki stambūs tomai yra J. Balčikonio išleisti (1932—1936).
Kazimieras Jaunius (1849—1908) aprašė kai kurias, ypačiai Raseinių ir Panevėžio apskrities tarmes. Jis nušvietė ir lietuvių kalbos balsių priegaidės (1900 m.). Bet jo žymiausias kūrinys yra jo lietuvių kalbos gramatika, kurios rusišką vertimą su keliomis įdomiomis išnašomis išleido K. Būga Petrapilyj 1916 m.

Savo pirmoje knygoje "Aistiški studijai" (Petrapilyj 1908 m.) Būga trumpai suglaudė savo mokytojo Jauniaus pažiūras; bet ilgainiui jis įsitikino, kad daug Jauniaus nuomonių nėra tvirtai įrodytos. Todėl Būga net viešai atsisakė nuo "Aistiškų studijų" išvadų ir pasidarė savarankišku garsiu tyrinėtoju. Vis dėlto "Aistiškuo-se studijuose" yra tiek medžiagos suvokta, kad joks lietuvių kalbos tyrinėtojas negali apsieiti be šitos knygos. Todėl jo duomenys yra plačiai išnaudoti ir J. Endzelyno latvių kalbos žodyne.
Jonas Basanavičius (1851—1927) karštai mylėjo savo tėvynę Lietuvą. Mes jam esame dėkingi už lietuviškų pasakų kelis tomus, kuriuose tautosakininkai ras gausų lobyną. Gimęs Ožkabaliuose, Basanavičius rinko savo tėviškės dainas ir parašė kelis svarbius straipsnius ir monografijas apie lietuvių tautosaką. Jis įsteigė žurnalą "Lietuvių Tauta" ir buvo Vilniaus Lietuvių Mokslo draugijos kūrėjas. "Lietuvių Tautos" 5 tome (1935/6 m.) yra paskelbta jo autobiografija. Deja, šitas svarbus žurnalas, kuriuo po Basanavičiaus mirties rūpinosi Vilniaus lietuvių kunigas dr. Viskanta, dėl pastarojo mirties ir dėl politinių aplinkybių nebegalėjo būti tęsiamas.

Gyvendamas ilgą laiką tolimoj Bulgarijoj, Basanavičius laisvai vartojo ir bulgarų kalbą. Bulgarai kilmės ir rasės atžvilgiu priklauso turkų ir tartarų šeimai, bet, pametę savo ankstesnę kalbą ir priėmę pietų slavų tarmę, apsigyveno krašte, kuriame senovėje buvo trakai. Trakai buvo dabar išnykusi indoeuropiečių gentis, kurios artimiausi giminaičiai buvo Mažosios Azijos fri-gai. Kad ir frigų ir trakų kalbos turi kai kuriuos bendrus bruožus su baltų ir slavų kalbomis, negalima paneigti; bet Basanavičius šitą faktą perdėdamas tikėjosi galįs įrodyti Bulgarijos vietovardžių pagalba labai artimą baltų ir slavų giminystę su trakais ir frigais. Nebūdamas kalbotyros specialistas, Basanavičius yra pareiškęs daug nepagrįstų nuomonių, ir Būga dažnai persergėdavo plačią visuomenę nuo Basanavičiaus pažiūrų kalbotyros klausimais. Žinoma, šitas trūkumas nemažina, kaip pabrėžė ir Būga, Basanavičiaus nuopelnų, ypačiai tautosakos dirvoje.

Juozas Balčikonis dabar tęsia Būgos nepabaigtą žodyną. Karo laiku Balčikoniui redagavus, pasirodė a ir b raidės, o po karo pabaigos c—/. Ten visa lietuvių raštija nuo seniausių laikų yra nuodugniai išnaudota. Esu autoriui labai dėkingas, kad jis man atsiuntė ir antrą savo monumentalaus veikalo tomą.

Tas pats J. Balčikonis pasidarbavo išleidęs Merkelio Petkevičiaus 1528 m. katekizmą su lenkišku originalu (Kaune 1939 m.). Žinias apie M. Petkevičiaus šeimą yra suteikęs šito leidinio prakalboje K. Jablonskis. Naujai paskelbto raštijos paminklo kalbą esu nagrinėjęs 1947 m. Goettingene pasirodžiusioj knygoj, kurioj ypatingą dėmesį atkreipiau į teksto lenkiškumus ir į grynai lietuviškus posakius.

Iš ankstesnių leksikografų lietuvių paminėsiu Antaną Juškevičių (Jušką). Po jo mirties rusų mokslo akademija Petrapilyj 1897 ir 1922 m. iš leido jo lietuvišką žodyną su rusiškais ir lenkiškais aiškinimais. Deja, šitas žodynas nėra toliau pažengęs už žodį kukštuoties. Pirmojo tomo prakalbą parašė P. Fortunatovas. Priede J. Jablonskis išdėstė žodyno tikslus ir principus. Antra dalis buvo K. Būgos patikrinta.

Tas pats Juška paskelbė Veliuonos apskrityj surinktas lietuvių dainas (Kazanės universiteto raštuose 1880—1882 m.) ir svodbines (vestuvių) dainas (Petrapily 1883 m.). Labai įdomus ir tarmės ir tautosakos atžvilgiu yra taip pat Juškos raštas apie Veliuonos lietuvių svodbinę rėdą (vestuvių apeigas) 1870 m. Šita knyga buvo išleista Kazanėj 1880 m.

Iš žodynų autorių dar paminėtini yra lietuviai J. Šlapelis ir B. Sereiskis, o latvis J. Ryteris. Šlapelio žodynai (lietuvių ir rusų kalbų 1921 m. išėjęs žodynas, kuris apima raides a—i, ir lenkiškas lietuvių kalbos žodynas, 1938 m.) remiasi Vilniaus krašto tarmėmis. B. Sereiskio veikalas (1933 m.) yra labai gausus, bet deja, jam trūksta kirčių ženklų. J. Ryterio knyga (1929 m.) aiškina lietuvių kalbos žodžius latviškais atitikmenimis.

Apie Antano Baranausko (Barono) parinktus tarmių tekstus, drauge su gramatika Spechto paskelbtus, ir apie Barono laiškus Weberiui, su kuriais supažindino mokslininkus K. Alminauskis, Leipcigo 1934 m. disertacijos apie lietuvių kalbos iš vokiečių kalbos paskolintus žodžius autorius, jau savo pirmame straipsnyje kalbėjau.

Tarp jaunesnių lietuvių kalbininkų, be Pr. Skardžiaus, žymią vietą užima Antanas Salys ir Petras Jonikas. Pirmasis gavo daktaratą Leipcigo universitete, parašęs disertaciją apie žemaičių tarmes. Jos pirma dalis, pasirodžiusi 1930 m., "Tautos ir Žodžio" 6 tome, yra tiktai įvadas į platesnį šitų tarmių aprašymą. Autoriaus teisingai pabrėžiama, kad nuodugnus istorijos pažinimai yra būtinai reikalingas prieš įsigilinant į kalbos ypatybes. Taigi jis stengiasi visų pirma išaiškinti istorinius įvykius, kurie sąlygojo žemaičių tarmių dabartinę padėtį.

Lietuvių kalbos dialektologija yra ta sritis, kurią A. Salys labiausiai mėgsta. Filologijos archyvo 4 tome jis paskelbė įdomų straipsnį "Kelios pastabos tarmių istorijai", prie kurio yra pridėtas tarmių žemėlapis. Apie šitą dalyką jis jau skaitė Lietuvoje. Jo paskaitų apžvalga buvo išleista rotatorium 1946 m.

P. Jonikas jau yra paskelbęs daug straipsnių Filologijos archyve ir kituose žurnaluose. Jį domina ypačiai bendrinės kalbos kūrimas ir tolesnė raida. Miniu jo darbus apie lietuvių bendrines rašomosios kalbos idėją priešaušrio metu ("Arch phil." 6 tome) ir apie lietuvių kalbą ir jos gaivinimą prieš "Aušrą" (Mūsų Senovės 3 tome). Joniko tenai pabrėžiamas ir Valančiaus vaidmuo ir jo pastangos vengti aukštaičiams per sunkiai suprantamų jo paties žemaitiškos tarmės ypatybių. Jau priešaušrio laikotarpyj vakarų aukštaičių tarme vis daugiau įsigalėjo visokių rūšių raštuose. Tai buvo žymiai palengvinta dėl kalbininkų, kaip Schleicherio ir kitų, įtakos. Mažoji Lietuva vaidino taip pat sprendžiamą vaidmenį. "Arch. phil." 7 tome P. Jonikas rašė apie Danieliaus Kleino gramatikų bendrinę kalbą. Šitas rašytojas jau rado tam tikras rašomosios kalbos tradicijas, nors prieš jį griežtesnes bendrines kalbos normos dar nebuvo. Kleinas stengėsi suvienodinti rašomąją ir šnekamąją kalbą, bet kartais jis per mažai atsižvelgė į tikrą kalbos padėtį ir skirtumus tarp lygiagrečių darinių ten spėjo, kur jų iš tikrųjų nebuvo, kaip tarp daugiskaitos vietininko galūnių -se ir -sa. Rašyboje Kleinas patarė daugiau sekti lenkų negu vokiečių įpratimais.

"Arch. phil." 6 tome Jonikas išdėstė dar Mažosios Lietuvos bažnytinės kalbos reformos projektą 18 a. pradžioje, atkreipdamas dėmesį į Moerlino Principium primarium in linauas Li-tuanica (Karaliaučiuje 1706 m.). M. Moerlinas patarė kalbėti su liaudimi jai lengvai suprantamu būdu. Visų suraizgiotų posakių ir naujadarų reikią, kiek galima, vengti.

Straipsnyje "Iš lietuvių kalbos rašybos istorijos. Raidvno svyravimas teorininkų raštuose 1843—1883 m." (Arch. phil. 8) Joniko duodama įvairių rašybos sistemų nuo Schleicherio laikų iki dabarties apžvalga ir rašoma apie ilgainiui įvykusį išsilaisvinimą nuo lenkų rašybos taisyklių.
Jonikas trumpai mini ir gydytoją J. Spudulį (1860—1920), kurio nuopelnus kalbotyrai jis buvo plačiau anibūdinęs "Vaire" 1936 m. Apie šito daugi anusiško vvro veiklą yra rašę ir kiti. Mnriįona Čilvinaitė "Mūsų Senovės" 2 tome paskelbė Rozalijos Kurkauskienės-Spudulvtės atsiminimų žiupsnelį, o E. Eimaitytė šito žurnalo 2 ir 3 tomuose Jono Soudulio laiškus kunigui A. Dambrauskui. Spudulis, nepaisant sunkios gydytojo profesijos, buvo puikiai įsigilinęs į kalbotyrą, ypačiai į lietuvių asmenvardžių darvbos klausimus, ir reiškė nuomones, kurios, ir atsižvel-g:ant i dabartinius šios srities tyrinėjimus, yra visai teisingos. Juk jis buvo susidomėjęs ir kitų indoeuropiečių kalbų asmenvardžių darybos dėsniais. Jis buvo perskaitęs A. Ficko, Pr. Miklo-sicho, A. Bezzenbergerio, Moroškino ir k. knygas, kuriose dėstomos indų, graikų, germanų, slavų vardų sudarymo taisyklės. Kaip jų kalbose, taio ir baltų kalbose sudurtiniai asmenvardžiai galt būti trumpinami: antra vertus, gali atsirasti malonybinės lytys. Tiktai lotynų kalba nuo šito papročio bent istoriniais laikais atsisakė dėl stiprios neindoeuropiečių etruskų įtakos, kaip parodė V. Schulze savo pagrindinėje knygoje apie lotynų kalbos tikrinius vardus.

1939 m. P. Jonikas nuodugniai aprašė savo tėviškės Pagramančio žemaičių tarmės ypatybes, pridėdamas kelis tekstus.

Nors mano uždavinys yra apibūdinti tiktai kalbininkus, o ne literatūros istorikus, tačiau negaliu tylomis praeiti pro kelis tos srities tyrinėtojus, bent kiek jų veikalai yra įdomūs ir kalbininkams. Savaime suprantama, kad brolių Biržiškų raštai duoda naujo ir lingvistams. Tie, kurie nori nagrinėti žemaičių tarmes, bus dėkingi abiem, kad jie iš rankraščio atspausdino S. Daukanto 1822 m. veikalą "Darbai senovės lietuvių ir žemaičių" (Kaune 1929 m.). Mykolo Biržiškos rūpesčiais yra išleista ištisa Daukšos 1599 m. postilė (Kaune 1926 m.). M. Biržiška įvade supažindina su Daukšos gyvenimu ir raštais. Ir Vaclovas Biržiška, lietuvių enciklopedijos kūrėjas ir vyriausias redaktorius, yra rašęs daug straipsnių apie senuosius ir naujuosius lietuvių rašytojus. Visi lituanistai jam yra nuoširdžiai dėkingi už jo su dideliu stropumu sustatytą lietuvių bibliografiją. Dabar jos dėka galima greitai sužinoti, kokiose įstaigose ir bibliotekose įvairūs lietuvių raštai yra laikomi. Tiktai Biržiškos bibliografijos pagalba pavyko Eduardui Hermannui, kaip jis pats prisipažįsta, rašyti savo lietuviškas studijas.

Lygia dalia kaip Biržiškų veikalai, irgi V. Maciūno rašiniai, nepaisant daugiausia literatūrinio pobūdžio, daug naujo ir įdomaus duoda kalbininkui. Jo disertacijoj yra ištirtas lituanistinis sąjūdis 19 amžiaus pradžioje, t. y. susidomėjimas lietuvių kalba, istorija ir tautosaka (Darbų ir Dienų 8 tome) "Arch. phil." 5 tome V. Maciūnas rašė apie J. Šulco 1706 m. Ezopą, paskelbdamas ištisą tekstą, o 6 tome nagrinėjo Bohušo veikalą apie lietuvių tautos ir kalbos kilmę (1808-1810 m.).

V. Maciūnas keliuose straipsniuose (ypačiai "Vairo" 6 tome) atkreipė visuomenės dėmesį į Dionizo Poškos dar neišleistus darbus (žiūr. ir Bersztejno lenkiškai rašytą knygą apie tą patį autorių, Vilniuje 1934 m., ir M. Biržiškos straipsnį Lietuvos enciklopedijos 3 tomo 1172 t. t. skiltyse). Poška kalbininkams yra ypačiai svarbus dėl savo dar neišspausdinto lietuviško, lenkiško, lotyniško žodyno, kuris yra žemaitiškas S. B. Lindės "Slownik języka polskiego" vertimas ir perdirbimas. Rankraštis yra Vilniaus Lietuvių Mokslo draugijos brangi nuosavybė. Poškos rašinyje "Sodiečio laukininko mintys apie lietuvių ir žemaičių tautą ir kalbą" (1829 m.) lietuvių tautos praeitis yra perdaug idealizuota. Poška naiviai germano Odoakerio vadovaujamus heru-lius net laikė lietuvių protėviais, kildindamas šitos tautos pavadinimą nuo lietuvių būdvardžio geras, kas nėra įmanoma.

Poškos eilėraščio "Mužikas žemaičių ir Lietuvos", kuris buvo parašytas tarp 1815 ir 1825 m., rankraštis laikomas lenkų mokslo akademijos bibliotekoj Krokuvoj. K. Alminauskis šito eilėraščio kopiją, perėjusią iš H. Weberio palikimo į Leipcigo universiteto baltistikos instituto turtą, yra paskelbęs su svarbiomis išnašomis "Arch. phil." 3 tome. Poškos "Mužikas" yra perdirbtas iš nežinomo lenkų rašytojų "Chlop polski." Apie K. Alminauskio disertaciją, nagrinėjančią lietuvių kalbos skolinius iš vokiečių kalbos (1934 m.), jau kalbėjome ankstesniame straipsnyje.

PETRAS KIAULĖNAS Portretas (Kun. V. Tulaba)

Izabele Matusevičiūte "Arch. phil." 7 tome atkreipė dėmesį į du naujus Danieliaus Kleino giesmyno ir maldų knygų Berlyno egzempliorius. Vienas iš jų visai nesiskiria nuo Karaliaučiaus originalo, o antras daugiau sudomina. Jis yra skirtas Brandenburgo kurfiurstui ir Prūsijos hercogui Friedrichui Wilhelmui, kuris viešpatavo nuo 1640—1688 m. Šito 1667 m. iš spaudos išėjusio rankraščio prakalboj didysis kurfiurstas yra giriamas dėl savo nuopelnų Kristaus mokslo tarp lietuvių praplėtimui.

"Arch. phil." 7 tome I. Matusevičiūtė yra dar rašiusi įdomų straipsnį apie prierašus Berlyno valstybinės bibliotekos Sengstacko giesmyno originale. Iš jų matyti, kad 15, 16 ir 17 amžiuose daug lietuvių giesmių buvo bažnyčiose giedama, kurių spausdintuose giesmynuose nėra.

Kita gabi lietuvaitė ir Balčikonio žodyno bendradarbė, E. Mikalauskaitė "Arch. phil." 8 tome nagrinėjo seną lietuviško katekizmo rankraštį, rašytą ar 16 amžiaus pabaigoj ar 17 pradžioj. Rankraštis yra skirtas kažkokiai kunigaikštytei, veikiausiai vienai iš hercogo Albrechto Friedri-cho dukterų. Autorius buvo evangelikų liuteronų kunigas, mokąs silpnai lietuviškai. Kadangi ir vokiškas tekstas yra keistokas, autorius jį, tur būt, bus kompiliavęs iš kelių skirtingų katekizmų. Lietuviško teksto stilius yra labai nevienodas. Vietomis nieko negalima jam prikišti, kitur vokiečių kalbos įtaka pastebima. Taigi ir jis yra kompiliacinio pobūdžio.

Latvių švietimo ministerijos mėnesiniuose raštuose 1938 m. E. Mikalauskaitė aprašė prierašus 1615 m. Mollyno vadovėlio Rostocko egzemplioriuje. Ten išspausdintas tarp naujų metų ir trijų karalių šventės evangelijos latviškas vertimas yra labai senoviškas ir rodo, kad buvo senesnių dvasinio turinio latviškų ir lietuviškų tekstų negu tie, kurie mums yra pažįstami.

Abidvi panelės atsidėjo ir prūsų kalbos problemoms. I. Matusevičiūtė "Arch. phil." 8 tome papildė iš naujų šaltinių Trautmanno ir Gerulio asmenvardžių ir vietovardžių sąrašus, o E. Mikalauskaitė iš naujo tyrinėjo priešreformacinių prūsiškų poterių nuotrupą ("Arch. phil." 7 tome). Ji pataisė Bezzenbergerio nuomones ir skaitymus. Šitas "Tėve mūsų" yra, kaip ji gerai įrodė, išverstas ne iš vokiečių, bet iš lotynų kalbos. Kalba yra panaši į Elbingo žodyno tarmę, bet su ja nesutampa.

Tarp latvių kalbininkų atsidėjusių ir lietuvių kalbai pirmą vietą, be abejo, užima J. Endzelynas. Tyrinėdamas savo gimtąją kalbą, jis nuolat ją sugretina su lietuvių kalba, ir visi Endzelyno raštai yra labai svarbūs ir lituanistams. Jo latvių kalbos žodyne yra išdėstyta ir atskirų latviškų žodžių kilmė. Dėl lietuvių kalbos etimologinio žodyno stokos kol kas tenka naudotis Endzelyno latvių žodžių aiškinimais ir jų sugretinimais su lietuviškais atitikmenimis. H. Benderio (Prin-cetone 1921 m.) pasirodžiusi lietuvių kalbos etimologinė rodyklė sužymi tiktai tuos aiškinimus, kurie yra Brugmanno duoti jo indoeuropiečių kalbų lyginamosios gramatikos metmenyse, ir nieku būdu nepatenkina dabartinių kalbotyros reikalavimų.

Žinoma, ir visi kiti Endzelyno raštai yra svarbūs ir lietuvių kalbos tyrinėtojui. Paminėsiu tiktai jo prieš pirmą pasaulinį karą pasirodžiusias dvi knygas: "Latyšskije predlogi" ("Latvių kalbos prielinksniai", Dorpate 1903 ir 1906 m.) ir "Slavjano-baltijskije atjudy" (Slaviškos ir baltiškos studijos, Charkove 1911 m.). Pastarojoje knygoje Endzelynas reiškia labai atsargią nuomonę apie baltų ir slavų kalbų proistorės santykius. Jis nedrįsta pasakyti, kad yra buvusi bendra baltų ir slavų prokalbė; bet jis greičiau kalba apie tam tikrą laikotarpį, kuriame abiejų kalbų šeimų buvo įvesti keli panašūs naujadarai. Taigi Endzelynas atstovauja tarpininei pažiūrai tarp grynai neigiamo A. Meillet sprendimo ir teigiamo, kurį pripažįsta Trautmannas ir Spechtas.

Savaime suprantama, kad kiekvienas lituanistas turi peržiūrėti Endzelyno latvių kalbos gramatiką (1922 m.), jo knygą "Latvių kalbos garsai ir lytys" ("Latviešu valodas skanas un formas", 1938 m.) ir pagaliau jo senprūsių kalbos gramatiką su žodynu ("Senprūsių valoda", 1943_m.). Daugelyj straipsnių Endzelynas yra nagrinėjęs atskiras lietuvių ir latvių kalbų problemas. Jie pasirodė vokiečių, rusų, prancūzų, latvių ir l'.etuv'ų žurnaluose. Jo "Smulkmenos" ("Si-kumi") latvių filologų draugijos raštuose ("Filologu Biedribas Raksti) labai dažnai liečia lietuvių kalbos gramatiką ir žodyną.

Eduardas Volteris, gimęs 1856 m. Rygoj ir miręs 1941 m. Kaune, kur jis ėjo Vytauto Didžiojo universiteto ordinarinio profesoriaus pareigas, paskelbė lietuvišką chrestomatiją (1903 ir 1904 m.), kur yra atspausdintos ištraukos iš senųjų rašytojų ir iš dabartinių tarmių. Kiti io veikalu yra: Daukšos katekizmo leidinys (1886 m), dabar pralenktas Sittigo leidinio, ir Daukšos posti'ės didelės dalies atspaudas (Petrapilyj 1904 ir 1909 m.). Ištisas šio paminklo tekstas buvo, kaip aukščiau pabrėžta, M. Biržiškos ir J. Gerul'o 1926 m. išleistas.

Kiti du latviai, kurie domėjosi ir lietuvių kalba, buvo Jurgis Plakis (1869—1942) ir Alvis Augstkalns. Pirmasis rašė apie kuršių kopų gyventojų lat'ių tarmę ir išleido latviams paskirtą lietuvių kalbos mokslą su skaitymais ir žodynu (1926 m.). Jo mažesni darbai, kurių išvados, tiesa, yra dažnai abejotinos, liečia lietuvių, latvių ir kitų indoeuropiečių kalbų kirčiavimą ir priegaidės.

Alvis Augstkalns, tragiškai nusižudęs paskutinio pasaulinio karo pradžioj, buvo vienas iš gabiausių Endzelyno mokinių. Jis puikia mokėjo ne tiktai savo gimtąją, bet ir lietuvių kalbą ir rašė daug gerų straipsnių apie jų tekstus ir gramatiką. Jam yra pavykę laimingai išaiškinti daugelį sunkių ir keblių vietų ir klausimų.

Petras Šmits (1869—1938) buvo išmokęs kinų kalbą Pekine ir įsigijęs magistro laipsnį darbu apie jos gramatiką Petrapilio universitete.
Rygoj jis dėstė ir Tolimųjų Rytų kalbas ir latvių l.teratūrą bei tautosaką. Lituanistams yra įdomi jo paskaita apie tai, ką Herodotas praneša apie senuosius baltus (Latvių švietimo ministerijos mėnesinių raštų 1932 m. tome ir "Raštų rinkinio" [Rakstu krajums] 21 knygoj). Tiesa, ar visos jo nuomonės apie slavų ir baltų protėvius yra teisingos, nėra tikra, ir Endzelynas abejoja dėl neurų tautos tapatybės su baltais, skitų artojų su slavais, antropofagų su mordvinais. Kad baltai ir slavai senovėje gyveno į šiaurę ir šiaurės vakarus nuo tų skitų, kurie buvo apsigyvenę prie Juodosios jūros ir kurie savo kilme buvo iraniečiai, yra jau kitų, pvz. Būgos, tvirtinta, ir šitai pažiūrai tenka pritarti.

Estas Petras Arumaa paskelbė Vilniaus lietuvių tarmių tekstus su gramatikos pastabomis (1931 m.). Labai svarbi yra jo 1933 m. pasirodžiusi knyga apie lietuvių kalbos asmeninių įvardžių raidą. Jis buvo savo nuomonėms įrodyti perskaitęs daug tekstų tiek iš seniausios, tiek iš vidurinės gadynės. Jo veikalas buvo Spechto kritikuojamas slavistikos žurnalo 12 tome.

Helsinkio universiteto profesorius J. Mik-kola (1866—1946) buvo geras slavistas ir baltistas. 1903 m. pasirodė jo knygutė apie baltų ir slavų kalbų įvairius klausimus, o 1930 m. jis skaitė Rygos universitete paskaitą apie senuosius baltų santykius su slavais (žiūr. Latvijos švietimo ministerijos pranešimų 1930 m. leidinį). Jo nuomonei, kad laivo pavadinimas kilimo esąs suomiškas, aš visai pritariu; bet dalis kitų jo aiškinimų nėra teisinga. Burė nėra skolinys iš suomių kalbų; šis žodis negali būti skiriamas nuo graikų pharos "drobė, milas, drabužis", vadinasi, yra grynai indoeuropietiškas. Lygia dalia visos baltų kalbų sintaksės ypatybės, Mikko-los laikomos suomiškomis, nėra iš ten. paskolintos, kaip rodo kitų indoeuropiečių kalbų duomenys.

Kad labai anksti suomių kalbos yra pasiskolinusios daug žodžių iš baltų kalbų, yra jau 1893 m. parodęs remdamasis gausia medžiaga danas V. Thomsenas. Naujesniu laiku, atvirkščiai, ypačiai latvių kalba yra priėmusi visą eilę suomiškos, estiškos, lyviškos kilmės žodžių.

Eino Nieminenas, J. Mikkolos mokinys, 1922 m. įteikė Helsinkio universitetui daktaro darbą apie galūnę -ai baltų kalbose. Nors jo bendra teor'ja yra atmestina, daug išgalių yra laimingai išaiškinta, ir baltistams yra patartina perskaityti Niemineno knygą.

Rusų kalbotyra prieš pirmąjį pasaulini karą labai klestėjo. Pilypas Fortunatovaf (1848— 1914) pirmas Rusijos visuomenę supažindino su vakarų Europos mokslininkų indoeuropiečių kalbotyros daviniais ir pats daug prisidėjo prie šio mokslo pažangų. Jam buvo pavesta lyginamosios kalbotyros katedra Maskvos universitete. Vėliau j's buvo išrinktas ir rusų mokslo akademijos nariu. Dalis jo straipsnių ar tiesiog buvo rašoma vokiškai ar į vokiečių kalbą ypačiai jo draugo F. Solmseno išversta. Fortunatovo tyrinėjimų dėka žinome, kad abudu sklandus priebalsiai r ir I bu vo žinomi jau indoeuropiečių prokalbei, nors iraniečių kalbos pažįsta tik r ir sanskritas griežtai neskiria priebalsio l nuo r. Iš Fortunatovo baltistikos darbų svarbiausi yra tie, kurie liečia kirčiavimą, priegaidės ir ilguosius balsius baltų kalbose. Vienas iš jų pasirodė slavistikos archyvo 4 tome, o kitas buvo vokiškai išverstas ir išspausdintas Bezzenbergerio indėlių į lyginamąją kalbotyrą 22 tome.

Jurgis Uljanovas (1859—1912 m.) nagrinėjo baltų ir slavų kalbų santykius asmenuotės ir veiksmažodžių reikšmės atžvilgiu, be to, esamojo laiko darybą abiejose kalbų šeimose
.
Lenkas Viktoras Poržežinskis (1870—1929 metais) veikė ilgą laiką Maskvoj, o po lenkų valstybės atnaujinimo, Varšuvoj. Jo įvadas į inde europiečių lyginamąją kalbotyrą yra išverstas ir vokiškai. Baltų kalbotyrą liečia jo darbai apie asmenuotės istoriją baltų kalbose (1901 m.), apie sangrąžinius veiksmažodžius lietuvių ir latvių kalbose (1903 m.), apie baltų ir slavų kalbų bendrą laikotarpį (Rocznik slawistyczny, t. y. slavistikos metraščio 4 tome), indėliai į lietuvių kalbos istoriją ("Symbolae philologicae in honorem J. Rozwadowski" 2 knygoj, 27 t. t. pusl.).

J. Rozwadowskis (1867—1935 m.), kurio 60 metų sukaktuvėms paminėti šitų indėlių ("Svmbalae") du tomai buvo išleisti Krokuvoj 1927 ir 1928 m., buvo vienas iš žymiausių Lenkijos kalbininkų. Lietuvių kalbotyra jam yra labai dėkinga už 1737 m. Universitas linguarum Litua-niae leidinį (Krokuvoj 1896 m.). Šitos gramatikos duomenis apie vienos iš Vilniaus lietuviškų tarmių kirčiavimą Rozwadowskis yra kritiškai nagrinėjęs indoeuropiečių kalbų tyrinėjimų 7 tome.

J. Safarevičiui, greta su Otrębskiu labai naudingos lotynų kalbos lyginamosios ir istorinės gramatikos pirmos dalies rašytojas (Varšuvoj 1937 m), domisi ir lietuvių kalba. Vilniuj išleisto žurnalo "Balticoslavica" 3 tome (1938 m.) jis tyrinėjo veikslų vartoiimą kelių senų lietuviškų autorių raštuose, sugretindamas tekstus su lenkiškais originalais. Trumpai jis vra suglaudęs savo išvadas 4 tarptautinio suvažiavimo Konenha-goje 1938 m. pranešimuose. Lenkų slavistikos metraščio ("Roznik slawistyczny") 14 tome Safarevičius yra išdėstęs baltų ir slavų kalbų skirtumus veikslų atžvilgiu.

Žurnalo "Prace filologiczne" (Filologijos darbai) 18 tome (1938 m.) Safarevičius atkreipė mokslininkų dėmėsį į tai, kad Mažvydo katekizmo prakalbos eilėraštyj, kuris buvo skirtas lietuviams ir žemaičiams, pirmosios gretimų eilučių raidės sudaro Martyno Mažvydo lotynizuotą vardą ir pavardę: Martinus Masvidius. o ne, kaip aplamai rašoma, Mosvidius, t. y. tokiu pavidalu, kuris labai panėši į lietuvišką formą.

Jonas Ostrebskis plačiai aprašė Vilniaus apskrities Tverečiaus lietuvių tarmę. Jo darbo pirmame tome (1934 m.) Tverečiaus tarmės garsai, žodžių daryba, linksniavimas ir asmenavimas yra išsamiai apibūdinti, o trečiame, jau 1932 m. išleistame, skoliniai iš slavų kalbų ir kilmes ir garsų raidos atžvilgiu. Antras tomas, kuriame turės būti paskelbti šios tarmės tekstai, dar nėra išėjęs iš spaudos. Ką tik pasirodžiusiame naujojo žurnalo "Lingua Posnaniensis" pirmame tome Otrębskis nagrinėja įvairių lietuvių, latvių ir slavų kalbų žodžių kilmę, o "Slavia occidentalis" pokariniuose tomuose (18 ir 19, Poznanėj 1947 ir 1948 m.) jis kritikuoja naujus kalbotyros ir baltistikos veikalus, pvz. Balčikonio lietuvių kalbos žodyną.

"Balticoslavica" 3 tome lenkų kalbininkas Stanislovas Westfal nušvietė prielinksnio į lenktyniavimą su lygiagrečiu in. Kai kurį laiką lytis in nerimtai grėsė antrai lyčiai, kol pagaliau į vėl įgijo persvarą.
Juozas Zubaty (1855—1931 m.) buvo žymiausias čekų kalbininkas. Jis tyrinėjo daug indoeuropiečių kalbų, ypačiai indų, iraniečių, slavų ir baltų kalbas. Jo baltistikos straipsnių svarbiausi yra tie, kuriuose nagrinėjama aliteracija latvių ir lietuvių dainose (1894 m.), antriniai žodžių gale pridurtiniai balsiai latvių dainose (1895 m.), tam tikros latvių, slavų ir indų kalbų kilmininko galūnės (1897 m.) ir t. t. Daug jo mažesnių straipsnių pasirodė vokiečių, čekų ir net latvių kalbotyros žurnaluose.

Jo mokiniai yra Vaclovas Machek ir Bohu-slovas Havranek. Pirmasis nagrinėjo stipriai ištariamų (ekspresyvių) žodžių darybą baltų ir slavų kalbų žodyno išgales (1934 m.), nors šitoj slavų kalbų žodyno išgales (1934 m.) nors šitoj pastarojoje knygoje išdėstytos etimologijos bent iš dalies yra abejotinos.

B. Havranekas paskelbė labai pamokomą knygą apie slavų kalbų veiksmažodžių rūšis (1928 ir 1937 m.), kur ir baltų kalbų reiškiniai yra nuolat sugretinami.

Bulgaras Aleksandras Doričas buvo apkeliavęs 1907, 1908 ir 1909 m. Mažąją ir Didžiąją Lietuvą ir paskelbė savo tenai padarytas pastabas knygoje "Indėliai lietuvių kalbos tarmėms pažinti" (Tilžėje 1911 m.). Bet ir į tekstus ir į gramatiką visa eilė net piktų klaidų buvo įsibrovusi. Mat, Doričas nebuvo nuodugniai išmokęs gyvosios lietuvių kalbos ir daug dalykų net neteisingai išgirdęs. Fonetikos atžvilgiu jis nebuvo pakankamai išlavintas ir nepajėgė atskirti prie-gaidžių. Taigi jo pranešimais neįmanoma pasitikėti.

Tarp danų kalbininkų jau pabrėžėme V. Thomseno nuopelnus suomių kalbų iš baltų kalbų paskolintų žodžių atžvilgiu. Tarp dar tebegyvenančių Danijos kalbininkų, kuriems rūpi ir lietuvių kalba, pirmą vietą užima Holgeris Pedersenas, gimęs 1867 m. ir ilgus metus dėstęs lyginamąją kalbotyrą Kopenhagos universitete. Jis yra iš dabartinių kalbininkų didžiausias indoeuropiečių šnektų žinovas ir yra nagrinėjęs visokeriopas indoeuropiečių kalbas, net tokias, kuriomis tiktai mažas skaičius mokslininkų domisi, kaip a. keltų kalbas, kurių jis yra paskelbęs nuodugnios lyginamosios gramatikos du stambius tomus, albanų, hetitų ir tocharų kalbas. Be to, jis yra žymus slavistas ir domisi taip pat baltų kalbomis. 1933 m. jis rašė "Lietuviškas studijas" ("Etudes lituaniennes"). Jis bandė išspręsti įvairius garsų, kirčiavimo, linksniavimo ir asmenavimo klausimus. Italų žurnalo "Studi Baltici" 4 tome jis išdėstė atskiras baltistikos problemas, pvz., indoeuropiečių prokalbes dvibalsio eu į jau ar rečiau į au pereigos sąlygas. Kituose to paties žurnalo tomuose jis mėgino išspręsti kai kurių lietuvių kalbos žodžių kilmę.

Jo mokinys ir lyginamosios kalbotyros katedros įpėdinis L. Hjelmslevas yra parašęs stambią knygą antrašte Etudes lituaniennes (lietuviškos studijos, Kopenhagoj 1932 m.). Nepaisant jo parinktos gausios medžiagos, už kurią tyrinėtojai jam bus nuoširdžiai dėkingi, aš negaliu pritarti daugeliui jo išvadų. Mano nuomone, kuri sutampa su Būgos, Endzelyno, Skardžiaus pažiūromis, ie yra atsiradęs tiktai iš senėlesnio ei, o ne iš ai ar oi. Liet. pieva ir graikų poia skiriasi nuo vienas antro balsių atspalviu. Kituose atvejuose ie pirmykščio ai vietą užėmė dėl kitų tai pačiai šakniai priklausančių žodžių įtakos. Kaip Skardžius savo straipsnyje "Arch. phil." 5, 59 t. t. pusi. parodė, įsnaigas, snaigala dvibalsio atžvilgiu sutampa su prūs. snaygis, got. snaiws, slav. snegi (su e iš prokalbes oi), sniegas seka veiksmažodžio sniegą, snigti (kur ie atsirado iš ei, palyg. graik. neiphei) analogiją. Nepaisant gotų ir prūsų ains, lotynų ūnus iš senėlesnio oinos ir t. t. vienas turi ie iš ei, kaip matyti iš vičveinelis (Tilžės apskrityj), sen. latv. veinads "vienodas" Langijaus žodyne, latv. eidene "našlė" iš einene (pažodžiui "kuri pasiliko viena"); žiūr. mano straipsnį slavistikos žurnalo 20 (1948 m.) tome.

Dar daugiau darbų apie lietuvių ir latvių kalbų kirčius ir priegaidės yra surašęs R. Ekblomas, Upsalos universiteto profesorius. Jis remdavosi visuomet vietinių gyventojų, kaip ir prof. Endzelyno pranešimais ir yra labai atsargus ir sumanus savo išvadose. Puiki yra jo 1922 m. pasirodžiusi knyga apie lietuvių kalbos garsų kokybę; bet ir jo kiti akcentologiją liečia darbai duoda daug įdomių davinių.

Norvegas Kr. Stangas labai nusipelnė senųjų lietuvių autorių kalbos nagrinėjimu. Ypačiai pagirtina yra jo knyga apie Mažvydo katekizmo kalbą (Oslo 1929 m.). Jo geras dabartinių žemaičių tarmių pažinimas jam žymiai palengvino rašyti tokį veikalą. Drauge su J. Geruliu jis apraše lietuvių žvejų tarmę Prūsuose (Kaune 1933 m.). Lygia dalimi jis domėjosi ir atskirais baltų kalbotyros klausimais, kaip a., būsimo laiko dalyvio daryba, baltų kalbų santykiais su slavų tarmėmis ir t. t. Karo laiku (1942 m.) jis paskelbė svarbią knygą apie baltų ir slavų kalbų veiksmažodį. Daugeliui jo išvadų galima pritarti; žinoma, šis tas dar nėra galutinai išspręsta. Baltų ir slavų kalbų panašumus jis aiškina ne bendrąja prokalbe, bet tiktai vėlesniame laikotarpy j susidariusia "kalbine sąjunga", kurioje kažkaip dalyvauja ir germanų kalbos.

Olandas N. van Wijkas (1880—1941) buvo žymus slavistas; bet jis negalėjo tylomis praeiti nė pro baltų kalbas. 1918 m. jis savo studijose apie senųjų prūsų kalbą puikiu metodu aiškino teksto kilimą, o 1923 m. išėjo iš spaudos jo stambi knyga apie baltų ir slavų kalbų kirčių ir prie-gaidžių sistemą. Jo nuomonei, jog nė abiejų kalbų šeimų akcentologijos panašumu neįrodoma artimesnė jų giminyste, negaliu nepritarti. Tos pačios nuomones yra ir lenkas D. Bubrichas savo straipsnyje "Ar buvo bendrų slavų ir baltų kalbų pakaitų kirčiavimo atžvilgiu?" (Symbol gramm. in honorem J. Rozwadowski 2, 3 t. t. pusi.). Net de Saussuro dėsnis yra išsivystęs nepriklausomai ir lygiagrečiai abiejose kalbų šakose. Anot šio dėsnio, kirtis nuo cirkumfleksinio skiemens, t. y. lietuvių kalboj nuo tokio, kurio balsis turi tvirtagalę priegaidę, šoka į akūtinį skiemenį arba lietuvių kalboj į tokį, kurio balsio ištarimas yra tvirtapradis. Šitas kirčio persikėlimas įvyksta rusų kalboje net vėlesniu laiku. Be to, van Wijkas abejoja, ar de Saussuro dėsnis veikė prūsų kalboj tokiu pat mastu kaip lietuvių kalboje, ar tenai jis buvo apribotas tik galimais skiemenimis ( žiūr. jo straipsnį "Tautos ir Žodžio" 2 tome).

Ką tik paminėtasis Ferdinandas de Saussure (1857—1913) buvo ilgametis Genevos, savo tėviškės, universiteto profesorius. Dešimtmetį (1881—1891) jis veikė Paryžiaus aukštojoj mokykloj. Savo studijas jis buvo atlikęs tiek Gene-voj, tiek Berlyne ir Leipcige. Turėdamas vos 21 metus jis paskelbė savo garsią knygą "Mémoire sur le système primitif des voyelles dans les langues indoeuropeennes" (Apžvalga apie balsių pirmykštę sistemą indoeuropiečių kalbose, 1878 metais). Jam pavyko padėti naują pagrindą indoeuropiečių kalbotyrai. Jo radinys, kad prokalbė turėjo tiek vieno, tiek dviejų skiemenų šaknis, ilgainiui pasidarė visų rimtų mokslininkų pripažintu dėsniu. Baltų ir slavų kalbose šitas dvigubumas tebeatspindi vidinių skiemenų prie-gaidžių skirtumuose.

Visuose de Saussuro darbuose senoviškoji lietuvių kalba vaidina sprendžiamą vaidmenį. Ypačiai pabrėžtini yra jo straipsniai Paryžiaus "Mémoires de la société de linguistique" (Kalbotyros draugijos pranešimų) 8 tome, vokiečių žurnalo "Indogermanische Forschungen" (Indoeuropiečių kalbų tyrinėjimų) 4 ir 6 tomuose ir t. t. Su jo vardu yra ankštai susijęs ką tik paminėtas baltų ir slavų kalbų kirčio persikėlimo dėsnis. De Saussuro nuomone apie kirčio atmainą įvairiose vardažodžių ir veiksmažodžių paradigmose tapo pagrindu tolesniems tyrinėjimams. Griežtu filologiniu metodu tyrinėdamas Sirvydo ir Daukšos tekstų pateikimo tikslumą, de Saussure yra parodęs, kad lytys kaip moteres, dukteres, iš kurių išriedėjo dabartines rašomosios kalbos moters ir dukters, senųjų autorių laikais buvo iš tikrųjų tebevartojamos ir nėra spaudos klaidos. Kaip mes dabar žinome, tokios lytys nė dabar nėra išnykusios kai kuriose tarmėse. Visi de Saussuro darbai yra dabar lengvai prieinami jo veikalų rinkinyje, kurį jo šeima išleido 1922 m.

Antras pirmaeilis prancūzų kalbininkas buvo Antanas Meillet (1866—1936), apie kurį atsiminimo straipsnį yra surašęs R. Schmittleinas, prieš karą dėstęs universitete Lietuvoj ir Latvijoj, o dabar prancūzų okupuotos Vokietijos zonos švietimo įstaigos aukštas karininkas Baden-Badene. Lietuvoj ir Latvijoj Schmittleinas buvo atsidėjęs baltistikos studijoms, kurias jis ir dabar tebetęsia.

Meillet yra surašęs labai daug pagrindinių knygų. Bendrąją kalbotyrą liečia jo "Introduction a l'étude comparative des langues indoeuropeennes" (Įvadas į lyginamąsias indoeuropiečių kalbų studijas). Šitas veikalas sulaukė net 7 laidų. Slavistai yra Meilletui dėkingi už knygas apie bendrąją slavų prokalbę ("Le slave commun", pirma laida 1924 m.), apie kilmininką ir galininką senųjų slavų kalboj ( "Genetif-accusa-tif en vieux slave", 1897 m.), už studijas senųjų slavų kalbos etimologijos ir žodyno srityje ("Etudes sur l'etymologie et le vocabulaire du vieux slave", 1902 ir 1905 m.) ir už įvairius mažesnes apimties straipsnius.

Lietuvių kalbos tyrinėjimams yra paskirti Meilleto straipsniai "Letto-Slavica" (Mémoires 10 ir 11 tome), kuriuose nagrinėjama tarp kito ko lietuvių prielinksnių ažu ir už praplitimas ir tarpusavio santykiai, jo pastabos apie lietuvių kalbos veiksmažodžio priegaidės, ypačiai apie būsimojo laiko 3 asmens, kaip ves, neš, kairinį kirtį ("La Parole" = "Žodžio" 1900 sąsiuvinyj ir Mémoires 12 tome). Žurnalo "Revue des études slaves" (Slavistikos studijų apžvalgos) 5 tome Meillet stengėsi, kaip ir savo knygoje apie indoeuropiečių tarmes ("Les dialectes indoeuro-peens"), atremti pažiūrą apie bendrąją baltų ir slavų prokalbę kaipo indoeuropiečių prokalbes tęsinį. Jis tenai davė daug gražių pastabų apie slavų ir baltų kalbų žodyno skirtumus.

Vienas iš gabiausių Meilleto mokinių buvo Robertas Gauthiot. Jis mirė pirmame pasauliniame kare 1917 m. sunkia liga, kuri jį buvo apnikusi, jo apkasuose sprogus granatai. Šitas mokslininkas buvo įsigilinęs ne tik į indoeuropiečių, bet ir į kitų kalbų šeimų, pvz. suomių, kalbas."Mémoires" 13 tome jis išleido 1838 m. žemaičių elementorių, pridedamas pastabų apie jo tarmę ir žodyną. Buvęs 1900 m. Buivydžiuose Zarasų apskrityj, jis apraše 1903 m. šitos srities tarmę ("Le parler de Buivydze") pridedamas, deja, tiktai vieną pasakėčią. Apie lietuvių kalbos dvibalsio ie kokybę Gauthiot pareiškė savo nuomonę vokiškai rašytame straipsnyje lietuvių li-terarinės draugijos 5 tome. Kaip ir kituose savo darbuose, taip ir šitame jis pasirodė esąs geras eksperimentalinės fonetikos žinovas.

Italijos kalbininkai, kurie domisi tarp kito ko ir baltistikos klausimais, yra G. Devoto, V. Pisani, G. Bonfante. G. Devoto įsteigė organą "Studi Baltici", kuris iki šiol sulaukė 8 tomų ir kuriame bendradarbiauja Italijos ir užsienio mokslininkai. 3 jo tome Devoto paskelbė straipsnį apie tautą ir liaudį, 4 apie uošvį. Rinkinio "Europa orientale" (Rytų Europa) 9 sąsiuviny j jis apibūdino visiems suprantamu pavidalu lietuvių kalbos bruožus.

V. Pisanio dėmesys yra atkreiptas į aibę indoeuropiečių kalbų ir į bendrą kalbotyrą. Baltolo-gijos srityje jis rašė apie baltų ir slavų kalbų savitarpio santykius, lietuvių kalbos būdvardžių ir daiktavardžių linksniavimą, baltų kamieną narna- (liet. namas, namai, latv. nams), kai kuriuos baltų kalbų mažmožius (žiūr. Stud. balt. 2—5 tomus). Indoeuropiečių kalbų tyrinėjimų 49 tome Pisani išdėstė lietuvių kalbos veiksmažodžių būsimojo laiko 3 asmens pavidalą. Nors ne visos jo nuomonės įtikina, jis yra plataus akiračio ir aštraus proto kalbininkas.

Tas pats galima pasakyti apie G. Bonfantę, kuris "Stud. balt." I t. t. tomuose davė naują de Saussuro kirčiavimo dėsnio, nors ir neįtikinantį formulavimą, nušvietė latvių kalbos laužtinę priegaidę, lietuvių kalbos kirčio atmainas, senoviškumus baltų kalbose ir lietuvių kalbos linksniavimo tipo kelmas: kelmai kilmę.

Sukurta: Kretingos pranciškonai