Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŠIANDIENINĖJ PRANCŪZŲ LITERATŪROJ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. V.   

Nuo daugel amžių prancūzų literatūra reiškiasi dideliu gaivumu ir kūrybine jėga. Tos stiprybės ji buvo nenustojusi ir pastaraisiais dešimtmečiais. Nuo natūralizmo ir simbolizmo ji nesiliovė žėrusi talentą po talento } Europos ir pasaulio literatūrą, duodama jai naujų idėjų ir naujų srovių. Patys prancūzai, būdami sistemos žmonės, tuoj sutraukdavo savo beletristus, poetus ir dramaturgus į tam tikras grupes, dažniausiai atstovaujančias savo generaciją arba literatūrinę srovę. Taip paskesniais laikais, po didžiųjų simbolistų Paul Verlaine ir Arthur Rimbaud, po natūralistų Zola ir Maupassant, jie ga-lSjo didžiuotis tokiomis stambiomis figūromis kaip Anatole France, Pierre Loti, Maurice Barres, Paul Bour-get, Romain Rolland, Charles Peguy, Andre Gide, Paul Claudel Francis Jammes, Maurice Maeterlinck (belgas), Paul Valery, Marcel Proust, ir kitais vyresnėje kartoje, kurioje tik du tebėra gyvi — Paul Claudel ir Andre Gide, Paul Claudel, Francis aukščiausi literatūros vardai prancūzuose, — vardai išsilikę iš praeities, kurioje buvo sukurti didieji jų veikalai. Po jų iškilo ir naujesnė karta su Francois Mauriac, Jean Girau-doux, Georges Duhamel, Jules Ro-mains, Apollinaire, Georges Berna-nos, Martin du Gard ir dar jaunesniais. Paskutinių priešakyje savo pranašumu atsistojo Andre Malraux. Tai būtų antroji, o gal ir trečioji paskesniųjų laikų karta.


Visi šios kartos rašytojai buvo dideli vardai jau apie 1930 metus, o naujovininkas Apollinaire jau buvo seniai miręs. Todėl kyla klausimas, kokios stambios figūros išėjo į prancūzų sceną paskutiniu dešimtmečiu, ir kaip kūrybingi yra senesnieji beletristai ir poetai.

Nors ne viską apimdamas, {domių pastabų apie šiandieninę prancūzų literatūrą duoda Yale universiteto profesorius Henri Peyre (žr. "The Yale Review", Winter 1950).
Cia trumpai perbėgsime tas jo pastabas.

Pradžioje autorius nurodo kontrastą, kuris taip aštriai krenta į akis: Prancūzijos gyvenime, bent iš paviršiaus, šiandien matyti optimizmas, kada kraštas atsistato ir įeina į normalias vėžes, o literatūrą žymi kraštutinis niūrumas ir pesimizmas. Paskutiniais metais prancūzų literatūra atrodo esanti apsėsta smurto, šlykštumo ir neapykantos temų. Aišku, tarp 1938 ir 1945 metų būta daug dalykų, kurie jaunąją kartą galėjo permerkti cinizmu. Tačiau nei prancūzų rezistencija, nei karo epizodai, nei daugelio drąsus laikymasis koncentracijos stovyklose nesuviliojo prancūzo rašytojo ieškoti didvyriškumo netolimoje praeityje. Sėkmingiausi paskutinių metų romanai, parašyti Carco, Curtis, Malaquais, Marcel Aymé, Vailland, vengia aukštinti prancūzų rezistenciją. Jie be jokio gailesčio piešia kilnių ir savanaudiškų motyvų mišinį. Karo temų tuo tarpu prancūzų rašytojai neliečia: atrodo, kad jie nori pamiršti šį košmarą, bėgdami Į filosofines spekuliacijas ar į erotines avantiūras.

Tose avantiūrose pasigendame idilės ir šviesesnių spalvų. Retai kada meilė buvo traktuojama su tokiu brutalumu ir nuogumu, kaip dabar. Jau Marcel Proust šią romantiškiausią temą atjungė nuo bet kokių sentimentalumo puošmenų, šių dienų rašytojams, išskyrus surrealistus, pirmoj vietoj stovi jusles, kurios jiems yra pirmutinis ir aukščiausias dalykas santykiuose tarp lyčių. Fizine pusė jiems daug svarbiau, negu sentimentalinis ilgesys ar intelektualinis bendravimas. Moteris laimėjo laisvę, bet ji jau nebegarbinama nė nebegerbiama.

Malraux ir Saint Exupery pasaulyje moteris buvo netekusi bet kokios reikšmes. Tai žymu ir amerikiečių kūryboje, pav., Hemingway veikaluose. Jaunieji prancūzų beletristai blaiviai stato lygybes ženklą tarp meiles ir erotizmo. Tokios beletristikos balansas — suvedžiojimai, neapykanta ir pagieža tarp vyro ir moters. Sentimentalinė retorika beveik nedangsto pojūčių rajumo — ir retai kada tos knygos atsišviečia ligi intelektualinio grožio. Ryškiausi tokių knygų pavyzdžiai yra Roger Vailland "Les Mauvais Coups", Guy Dumur "Les Petites Filles Modeles" ir Dominique Rolin labai atviras veikalas — "Moi qui ne suis qu'amour". Nė vienas jų negali pretenduoti į pastovesnę vertę. Tos knygos yra per blankios ir neįtikinamos, — ir tos dvi savybes kenkia visai šiandieninei prancūzų beletristikai. Atrodo, jog vidutinis prancūzų romantistas yra per daug intelektualus, kad galėtų tikėti savo vaizduojamais personažais. Tada jis neišjudina nei tų personažų — nei mūsų, skaitytojų, sielos.

Romano krizė, kurią išgyvena Prancūzija, nėra jokia naujiena. Tai atsitinka kiekviename krašte kas dešimt ar dvidešimt metų. Kai romanas pasirodė, daugel kartų buvo jau apraudota jo mirtis — ir jis vis atgydavo. Simbolizmo laikais prancūzų romanas buvo bemaž žlugęs. Bet kai visi daktarai jau buvo palikę jį numirti, pasirodė Proust, Mauriac, Malraux, Bernanos ir kiti, atnešdami naujo kraujo šiam žanrui. Tad ir dabar romanas Prancūzijoj, iš dalies Anglijoje ir Amerikoje, tėra patekęs į mažakraujystes laikotarpį. Nūnai prancūzų romano silpnybe yra per didelis intelektualinis aiškumas, kuris veda ligi sausumo. Taip iš dalies buvo Anatole France ir Jules Romains veikaluose, lygiai kaip ir senųjų, vaizdavusių palaidas temas autorių Laclos ir Sade, kurie yra mėgstamiausi jaunosios kartos mokytojai. Antra to romano yda yra perdėtas grubumas (R. Guerin, B. Vian), kurį galima atsekti ligi natūralizmo įtakos ir gal ligi naujosios amerikiečių beletristikos. Kiti jaunieji vël specializuojasi seksualinių iškrypimų temose, čia pasižymėjo slaptingai miręs žydas Maurice Sachs, keistas avantiūristas, o paskui — Genet. Pastarąjį kai kurie laiko literatūros naujiena, ir jo raštuose, šalia šlykštumo, esama ir poetinės galios. Tačiau tokia ydų ir iškrypimų literatūra darosi galop monotoniška ir nuobodi. Ne be reikalo šią maniją neseniai pašiepė Marcei Ayme savo veikale "Le Confort Intellectuel", kuriame čaižo literatūrinį snobizmą Paryžiuje. Vienok minėti rašytojai, lygiai kaip Maurice Druon ir Hervé Bazin, yra tikri menininkai. Jeigu jų temos ir nykios, vis dėlto jų knygose esama energijos ir talento, kurio trūksta kitiems, šviesesniems, beletristams.

Kaip svarbiausias šios dienos rašytojas, neturįs sau konkurentų, stovi J. P. Sartre. Daug kas egzistencializme jau nusidėvėjo ir neatrodo jokia naujiena. Niekas jau nemano, kad naujoji filosofija išspręs visas problemas. Uolūs kritikai Sartre'o veikaluose atranda eibes spragų — ir su pagrindu. Aplink jį verda polemika. Tačiau tai jo nepabaido. Jis rašo nuostabiai daug. štai vienu sykiu jis dirba prie dramos, prie didelio traktato apie etiką, prie veikalo apie politiką, galop prie kritikos knygos ir prie romano. Jis priešus sumaišo savo dialektika, savo nepaprasta kultūra ir įvairiais kitais gabumais, lygiai kaip ir giliu nuoširdumu. Atrodo, kad trečias jo beletristinės sagos "La Mort dans l'Ame" tomas bene bus geriausias jo laimėjimas. Įvairūs Sartre'o gabumai daro jį mūsų amžiaus Voltaire'u. Jam, kaip ir Voltaire'ui, stinga vieno dalyko: poetines dovanos.

Sartre'o pranašumas mūsų dešimtmetyje gali būti paaiškintas ir tuo, kad stokoja žymių vadų, pasiekusių 50—60 metų amžiaus. Garbingieji prancūzų literatūros patriarkai šiandien yra Marcel Proust (1871—1922), Andre Gide (g. 1869 m.) ir Paul Claudel (g. 1868 m.). Marcel Proust kūrybos išlikimas tolesnėse kartose yra tikras, šiandien ne taip aišku dėl Gide kūrybos, kuriai nūn prancūzai gana abejingi. Paul Claudel, tiesa, pavėluotai, paskutiniais metais susilaukė didelio pasisekimo scenoje savo dramomis, kurios ilgą laiką buvo nesuprastos ir ignoruojamos. Po šių žymių vardų nedaug tegalėtume rasti kitų, naujesnių, turinčių svorio. Yra tai Giraudoux ir Bernanos, abu jau mirę, taip pat Mauriac ir Malraux, šiedu daugiau persimetė į politiką ir žurnalizmą, ir rodos, kad kaip beletristai jau vargiai ką naujo bepasakys. Kiti rašytojai, pasiekę šešiasdešimtuosius metus (normaliai Prancūzijoje menininkams yra tai kūrybos klestėjimo amžius), staiga neteko jaunųjų pasitikėjimo, gi kas blogiau — drauge ir stiprybes bei reikšmes. Tai Duhamel, Maurois, Romains, Martin du Gard, Giono, Cocteau ir dar kiti. Nenuostabu, kad tokioj tuštumoj nugalėtojais į sceną išėjo Sartre ir jo bičiuliai.

Tačiau jų vyravimas susilauks konkurencijos. 1949 metais pripažinimo nusipelnė du vardai — Hervé Bazin ir Gheorghiu, rumunas, kurio knyga galėjo pasirodyti tik prancūziškai. Hervé Bazin yra kilęs iš konservatyvios ir maldingos šeimos, vienok pats skelbia maištą bet kokiai tradicijai. Jo personažai yra vaikai, pereiną į vyro amžiaus pagundas, ir jis čia diskredituoja bet kokį mitą apie vaikų nekaltumą. Jo pasakojimas pinasi apie vaikų neapykantą motinai. Pirmoji jo knyga yra "Vipère au Poing", antroji — "La Tete contre les Murs". Gheorghiu veikalas, sukėlęs pernai sensaciją Prancūzijoje ir dabar išeinąs Amerikoje, vadinasi "Dvidešimt penktoji valanda". Knyga, kaip meno veikalas, turi spragų, bet bendras įspūdis yra didžiulis. Yra tai šių laikų visuomenės apkaltinimas, — visuomenės, kuri per techniką nustojo žmoniškumo, ir kurioje žmogus jau nebėra žmogus, bet skaitmuo. Kaip daugeliui dabarties rašytojų, taip ir čia labai jaučiami Kafkos pėdsakai, šios niūrios knygos vyriausias personažas, rumunų kaimietis, pereina per kelias koncentracijos stovyklas, paskui per fabrikus ir kariuomenę,— naujųjų laikų mašinas, kurios mala žmogų. Jis yra pasmerktas, ir jeigu net, dvidešimt ketvirtai valandai išmušus, pasirodytų mesijas, jis negalėtų to žmogaus išgelbėti iš niūrios nedalios.

Stebint prancūzų literatūrą, peršasi šiandien tokios išvados. Nėra tai didele kūrybos gadyne, kur rastume daugiau genijų ir šedevrų. Betgi prancūzų literatūra yra gyva. Leidėjai kalba apie krizę, vienok toki rimti veikalai kaip Camus "Maras" ar Malraux "Meno fiziologija" išperkami po 100,000 ir po 30,000 egzempliorių. Po virtuves ir moters, literatūra tebėra mėgstamiausia tema. Paryžiuje, kaip ir kituose miestuose, jaučiama stipri literatūrinė atmosfera. Po antro pasaulinio karo poezija atsistojo antroj vietoj, bet Michaux, Chor ir kiti yra su pasigėrėjimu skaitomi, ir diskutuojami. Teatras klesti, ir jį užpildo ne lengvos Bernšteino ir Guitry dramos, bet Claudel, Montherlant, Anouilh, Gabriel Marcel, Giraudoux, Sartre, sutraukdami pilnas sales.

Šiandienine prancūzų literatūra nerodo išdailinto gyvenimo nė neveda į sapnų pasaulį. Ji gali būti erotiška ir net nešvari, bet nėra ji lengvapėdiška. Joje atsispindi filosofija ir socialines šių dienų problemos.

Joje nuolat eina dialogas, geriau tarus — trilogas, tarp marksizmo, egzistencializmo ir krikščioniškosios minties, kuri čia yra gilesne, negu kuriame kitame krikščioniškame krašte. Už pesimizmo ir grubumo slypi didesnio nuoširdumo ieškojimas.
Esmėje Anouilh, Giraudoux, Camus, Simone de Beauvoir, Malraux, Sartre ir net Genet pastangos yra visiškos tiesos, aiškumo ir skaistumo ilgesys.    A. V.

 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai