Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MIKALOJUS KONSTANTAS ČIURLIONIS SPALVŲ GARSUOSE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JUOZAS ŽILEVIČIUS   
(1875—1911—1950)

M. K. Čiurlionį nuo pat vaikystes supo muzikos garsai, nes jo tėvas, vargonininkas, grodamas bažnyčioje ar namuose, kasdieną berniuką "maudydavo" muzikoj. Kadangi M. K. Čiurlionis atsinešė i šį pasaulį įgimtus gabumus muzikai, suprantama, ilgai neteko laukti: penkerių metų dar vos būdamas, jis pradėjo skambinti pianu iš klausos. Jis jau tuosyk sugebėjo klaviatūroje surinkti tinkamas jo skoniui melodijėles ir jas po keletą sykių vienaip pakartodavo. Atsiminkime, kad penkerių metų kūdikis nedaug tegali savitai pasireikšti, o ką bekalbėti apie reikalingų klavišų išsirinkimą iš su viršum 70, esančių piano klaviatūroje. Tai jau rodo, kad jo būta ne kasdienio vaiko, o turėjus muzikoje sąmoningą pamėgimą.

Tėvas į tai atkreipė dėmesį ir kiek pamokė gaidų ir pratimų. Jau po dvejų metų vaikas gana sklandžiai skambino iš gaidų. Kurie duoda piano pamokas, labai gerai žino, ką reiškia net ir 10 metų vaikutį išmokyti gaidas skaityti.

Kitas labai savotiškas reiškinys, kuris liudija apie neabejotinus bernaičio gabumus, buvo gydytojo J. Markevičiaus santykiai su juo. Be medicinos, tasai buvo baigęs Maskvos konservatorijoje piano skyrių ir, atvykdamas kas vasarą atostogų į Druskininkus, Čiurlionio gimtinę, su malonumu vargonuodavo bažnyčioje. Tai davė progos arčiau pažinti berniuką ir jo gabumus muzikai. Bernaitis buvo kasdieninis svečias Markevičių šeimoje, kur gydytojas suteikdavo daug naudingų patarimų jaunam muzikos entuziastui, nepaprastu greitumu žengusiam pirmyn. Pas Markevičių buvo ir didelis pasirinkimas gaidų pianui.

Markevičius, nepaprastai pamėgęs Čiurlionį, susirūpino jo pagrindiniu lavinimu muzikoj. Jis gerai pažino Plungės kunigaikštį Oginskį, turėjusį savo rūmuose keliasdešimt griežikų orkestrą, ir parašė anam apie bernaičio gabumus, prašydamas priimti kapelon. Tryliktų metų bernaitį kunigaikštis Oginskis pasikviečia pas save į orkestrą, ir ten jis pradeda visa siela studijuoti muziką.

Kunigaikščio Oginskio orkestras buvo labai geras, turėjo stiprų dirigentą, visada diplomuotą muziką. Ir pučiamųjų ir styginių instrumentų orkestrai stovėjo aukštai, neskaitant simfoninio, kuria susidarydavo, sujungus abu orkestrus krūvon. iš tų griežikų ir rūmų gausybės tarnautojų buvo puikus choras dainoms ir per sumą bažnyčioje giedoti. Ten patekęs, Čiurlionis greit pasidarė dainų pritarėju chorui prie piano, o bažnyčioje vargonais. Tos aplinkybės jį įgalino plačiai pažinti salioninės, lengvos muzikos dvasią šalia rimtos, klasinės. Per bankietus, kurių netrūko Oginskio dvare, visada buvo griežiami kameriniai ansambliai: styginiai kvartetai, trio, duetai, solo ir t. t. M. K. Čiurlionis vėlesniais metais visuomet ėjo akompaniatoriaus-artisto pareigas.

Nekartą man teko matyti Oginskio muzikos knygyną; jame buvo visi klasikai, romantikai ir kiti svarbesnių srovių kūriniai, kuriais gėrėjosi kunigaikštis ir jo svečiai, o patys griežikai lavinosi. Teko sutikti nemažai to orkestro buvusių griežikų, net ir JAV baigiančių savo dieneles. Visi jie buvo pirmos rūšies menininkai pasirinktuoju instrumentu.

Čiurlionis krito kunigaikščiui į akį ir gavo lėšų Varšuvos konservatorijoje baigti muziką. Jaunutis, vos 24 metų, jisai baigė konservatoriją, rimtai papildydamas bendrojo lavinimo trūkumus.

Konservatorijoje būdamas, šalia kompozicijos, jis labai daug studijavo psichologiją, filosofiją, astronomiją, kosmografiją, matematiką, fiziką, chemiją ir vėliau Kanto ir Laplaso dangaus mechanikos hipotezę, įvairius žvaigždynus, kuriais nepaprastai žavėdavosi. Vėliau domėjosi žmonijos kultūros istorija, geologija, paleontologija, ypatingai kreipdamas atidą į psichologinius raštus. Skaitė Merežkovski, Edgar Poe, Dostojevskį, Hoefdingo, Ribot ir kitus. Didelio dėmesio kreipė į Šventąjį Raštą, Pranašus, net po kelis kartus laikas nuo laiko gilindamasis juose. Neaplenkė nei indų filosofijos veikalų. Žodžiu, jis stengėsi visas pasaulio kultūros sritis giliausiai pažinti, o be to, didžiai mėgo gamtą.

Zamoiskio konkurse 1900 metais jam už simfoninę poemą "Miške" buvo paskirta pirmoji dovana. Paskui jis, taip pat Oginskio padedamas, studijavo dar Leipzigo konservatorijoje. Ten bebūdamas, laisvu klausytoju lankė žinomojo psichologo Wundto paskaitas ir jomis tiek susižavėjo, kad vėliau, kai jo prietelių Valmanų namuose Varšuvoje būdavo, šalia surengtų muzikos vakarėlių, ir įvairiomis temomis paskaitos su diskusijomis, Čiurlionis buvo aktyvus dalyvis diskusijose, daugiausia pareikšdamas skirtingas savotiškas nuomones. Prof. H. Marburgas, vienas Wundto mokinių, savo laiku dėl Čiurlionio savotiškų minčių pasakė, girdi, giliausi psichologai buvo genialūs pasaulio dailininkai, ir vienu tokių jis laikąs M. K. Čiurlionį. Tai įrodo, kad Čiurlionis buvo ir didelis mąstytojas.
 
M. K. ČIURLIONIS   ŽVAIGŽDŽIŲ SONATA  (ANDANTE)

Gewanhauso salėje Leipzige 1902 m. viešame koncerte buvo simfoninio orkestro atlikta Čiurlionio Fuga, paaukota jo profesoriui Jahdasonui, ir susilaukė didelio pasisekimo. Bet jis jau ėmė kitur linkti ir pamėgino giliau susipažinti su tapyba. Grįžęs Varšuvon, jis su tokiu entuziazmu pasineria tapybon, jog atrodė, kad jis pamiršo muziką, pats save suradęs dažuose. Nuo čia pilna prasme pasireiškia subrendęs Čiurlionio genijus, kuris, pagrindinai susipažinęs su tapyba, tampa dviejų menų įsikūnijimu.

Tos rūšies menininkų, kurie būtų pagrindinai susipažinę su muzikos kūryba ir tapybos paslaptimis, meno istorijoje iki šiol nesurandama. Dėl to kiek platėliau buvau sustojęs, aprašydamas jo bendrą mokslinį ir muzikoje gilinimąsi, kad būtų geriau suprantamos mintys antroje šio rašinio dalyje.

*         
Čiurlionis turėjo progos Varšuvoje gerai pažinti Chopino dvasios įtaką, Leipzige jisai rado visiškai skirtingą muziką su Regeriu priešakyje O Wagneris jau buvo plačiai šaknis įleidęs ir už Vokietijos ribų. Prancūzijoje Debussy su savo pakeleiviais vadovavo impresionizmui, o Rusijoje Skriabinas plėtė mistinę muziką, kuri rado pasekėjų ir Vakarų Europoje.

Čiurlioniui, matyti, tos linkmės nebuvo svetimos. Jomis pirmutiniuose savo veikaluose, kurdamas instrumentalinėje muzikoje, jis buvo iš dalies užsikrėtęs. Bet greitai jų nusikratė ir pradėjo savitai reikštis. Tokios pat srovės — ir jų būta įvairių — vyravo grožinėje literatūroje, tapyboje. Čiurlioniui ir tai nebuvo svetima. Pradėjęs tapybą studijuoti, jis iš karto ėjo laisvosios kūrybos keliu, prabildamas savo kalba. J. Vienožinskis sako, kad Čiurlionis "nebuvo plačiau susipažinęs su kokios nors tapybinės mokyklos disciplinomis." Jam to ir nereikėjo: jo genijus pats kelią jam nurodė. Jis, tur būt, žavėjosi Leonardo da Vinci mintimi, kad menas yra idėjos, spalvos ir formos sintezė. Čiurlionis visą laiką pasilieka savo tapyboje tiems idealams ištikimas.

Prof. Ig. šlapelis yra prieš 25 metus "Baruose" rašęs, kad Čiurlioniui "muzika buvo lyg vadas visose jo kūrybos srityse. Muzika buvo jam ne tik autonomiška meno sritis, bet drauge ir mokytoja, kelio rodytoja į naujų laikų dvasios supratimą, į šių laikų problemų sūkurį." Su tuo visai galima sutikti, nes išmokslintas muzikas visuomet mąsto garsais, ypač kai kuriami muzikos veikalai — sonatos, preliudijos, fugos ir kita.
1909 metais Čiurlionis persikėlė Petrapilin, kai jau buvo Vakarų Europoje aplankęs daugybę įvairių meno galerijų, buvo buvęs Kaukaze, Kryme ir matęs visą tais laikais jam prieinamą gamtos didybę. Būdamas plačiame pasaulyje, jis jautė spalvas ir melodijas. Savo broliui rašė, esą, Karpatų kalnuose jis girdįs didelį melodingumą.. . Kartą su broliu Stasiu kalbėdamasis po vieno koncerto, kuriame buvo atliktos Richardo Strausso muzikalinės poemos ("Taip kalbėjo Za-ratustra", "Mirtis ir išsivadavimas" ir kt.), Konstantinas jam pareiškęs, kad klausantis šių kūrinių, jam muzikinis fonas turėjęs spalvų niuansų ...

Tai buvo dar 1905 m.
Petrapily patekęs tarp garsiųjų menininkų, susispietusių draugijon "Mir iskustva" (Meno pasaulis), Čiurlionis buvo širdingai sutiktas ir metinėse tos draugijos parodose spaudos vertinamas. Jo meno linkmei buvo lemiama didelė ateitis. Tada buvo prasidėjęs judesys, vadovaujamas Skriabino, muzikos kūrybą vaizduoti vienkart ir spalvomis. Be abejo, dalykas buvo žinomas ir Čiurlioniui, nes ir Vakarų Europoje apie tai menininkų sluogsniuose buvo daug kalbama. Apie tų laikų toje srityje darbus ir pasėkas 1925 m. plačiai buvau rašęs "Baro" IX-X knygose straipsnyje "Spalvingumas Muzikoje ir M. K. Čiurlionis". Ten dėl muzikinių vardų Čiurlionio paveiksluose buvo iškelta daug abejonių ir neaiškumų dėl per mažo susipažinimo su jo tapyba. Dabar, praslinkus 25 metams, kai pasirodė visa eilė trumpesnių ir ilgesnių studijų apie jo darbus, daug kas paaiškėjo ir kai kas atpuolė. Bet pasiliko aišku viena: visų prieita vienodos išvados, jog Čiurlionis į tapybą ėjo per muziką.

Prof. Ig. Šlapelis sako: "Čiurlionio tapyba — išskyrus pradinius jo bandymus — nevaizduoja matomo pasaulio, su jo apčiuopiamosiomis savybėmis, kurias mes jusniais suvokiame. Priešingai, M. K. Čiurlionis vaizduoja kažkokį kitą pasaulį, numedžiagintą, peršviečiantį, daugiau panašų į jėgų kompleksus, ne kaip suvokiamus ir apčiuopiamus daiktus. Jo paveiksluose matome atvaizduotus ne daiktus, kaip juos jausmai suvokia, akis mato, bet kažkokį bendrą daikto jausmą, daiktų nykimą, medžiagos išnykimą". Ką I. Šlapelis čia pasakė, yra ne kas kita, kaip tik muzikos minčių perdavimas paveiksle spalvomis. Juk muzikos garsai, susijungę harmoni-jon, taip pat nyksta vieni paskui kitus, vadovaujami muzikos formos ir garsų spalvos. Juk ir Strausso poemų koncerte Čiurlionis panašius vaizdus matė svetimos muzikos įtakoje. O ką sakyti, kai jis pats, paskendęs savosios muzikos poemos garsuose-harmonijose, tuos vaizdus kūrė ir spalvas derino. Suprantama, kad garsas nėra medžiaga, todėl ir Čiurlionies kūryba yra mums "numedžiagintą, peršviečianti, daugiau panaši į jėgų kompleksus, ne kaip suvokiamus ir apčiuopiamus daiktus".

Tai gryna muzika!

Kas nuodugniai žino preliudijos, sonatos formas ir fugos sudėtį ir yra pats muzikos kūrėjas, lengvai gali įžiūrėti net pagrindines ir antraeiles temas Čiurlionio sonatų tapyboje. Kaip kai kuriose moderninėse muzikinėse sonatose, kur forma skiriasi nuo klasinės griežtos sonatos, neįmanoma tarpais tiksliai nurodyti takto, kur prasideda viena temos slinktis ir kur prasideda pagalbinės ar antraeilės arba sonatos antroji dalis, taip ir Čiurlionio paveikslų sonatose negalima griežtai nurodyti, kad čia prasideda antroji tema ar išvystymas, o čia baigiasi ankstesnės. Bet kai įsigilini, sakysime, į "Pavasario" sonatos Allegro,
"Vasaros" sonatos Scherzo ar kitų sonatų Finale, beveik apčiuopiamai jauti tą begalinį greitį garsų ir harmonijų slinktyje. Kas žino muzikoje scherzo ar allegro charakterį, tam bus aišku, kad tai pranykstančių muzikos garsų gyvybės vaizdas.

Užtenka įsižiūrėti į pagrindines linijas, į spalvų santykiavimus ir žinant, koks tonacijų santykis būna muzikinėse sonatose, pasidarys aišku, kaip jis atvaizduoja spalvų formą ir ryšį. Klasikinėje sonatoje pagrindinės temos su pagalbine santykiavimas ir jų vystymas (ekspozicija) visuomet esti ne ryškus atsitolinimas, bet švelnus kaimyninės tonacijos (giminingos obertonais) santykis. Ir Čiurlionio sonatose spalvų santykis yra švelnus. Tai rodo, kad jis laikėsi griežtos klasikinės sonatos formos. Čiurlionis labai mėgo Beetho-veno sonatas, ir man daug kartų yra tekę girdėti jį privačiai jas skambinant, kai jis atvykdavo į Plungę. Mačiau, kaip didžiai jis jomis džiaugdavosi. Vieną po kitos skambindavo ištisas valandas, paskui vėl eidavo į savo kambarį toliau kurti. Jis, paskendęs tuose garsuose, vėliau paveiksluose skambindavo dažais.

Stabtelkime nors kiek prie "Chaoso" ir "Žvaigždžių" sonatų. Jų forma panaši viena į kitą, bet spalvų santykyje ir detalėse yra nemažai skirtumų — aiškiai matyti, kad pirmame skirsnyje iš viršaus yra vienos temos vieta, antrajame— pagelbinės, trečiajame (platesniame) išvystymas, o ketvirtame ir penktame skirsnyje — grįžimas ir koda. Slinktis ramesnė negu Finale.

Dar valandėlę sustokime prie skirtingų muzikos formų: Preliudo ir Fugos. Tokia forma J. S. Bachas yra sukūręs 48 pianui preliudijas su fugomis, kurias ir Čiurlionis labai mėgdavo skambinti, ir pats, Leipzige studijuodamas, jų nemažai parašė. Kas žino fugos formą, tam nesunku bus įžiūrėti, kur yra preliudija ir kur fuga. Preliudija — nusiteikus ramiai, ji neturi aprėžtos formos, o fuga yra pynė melodijų, viena šalia kitos slenkančių. Giliau pasižiūrėjęs į kažkokias fantastines figūras, kažkur viena palei kitą ten slenkančias, pamatai, kad tai esama dvilypės (su palydamąja tema) fugos, nes figūros esti didesnės ir didesnė jų grupė, o greta slenka mažesnės ir trumpesnės. Tuo tarpu priešaky, lyg viską viršijąs pagrindas, vaizduojamas tarsi didelis neapčiuopiamos formos gabalas, sudarąs tonacijos pagrindą.

Kaip ten bekalbėtume, vis tiek tenka sutikti, kad Čiurlionio tapyba kupina muzikos garsų, kurie spalvomis sukuria vaizduojamą harmoniją muzikoje ir jos slinkties charakterį. Čiurlionis stovėjo visiškai skyrium nuo visų tų, kurie bandė muziką spalvomis vaizduoti. Kas yra matęs filmą "Fantaziją", tam bus aišku, ką turime minty, kalbėdami apie muzikos garsų perdavimą spalvomis. Nors "Fantazija" ir buvo fantastiškai sukurta, vistik padarytas didelis žingsnis pirmyn toje plotmėje, kurioje Skriabinas savo simfoninėje poemoje "Pranaše" buvo net atskirą spalvų harmonijos eilutę įrašęs, pavadindamas "Luce" (Šviesa). Tuosyk buvo bandyta šviesti su elektros lemputėmis drobėje virš orkestro, bet dėl miniatiūriško ir primityvaus šviesos sutvarkymo auditorijoje negauta jokio įspūdžio.

Rimskis-Korsakovas C-dur tonaciją vaizduodavosi baltos spalvos, Skriabinas — raudonos. Pirmajam A-dur buvo rožinis, antrajam — žalias. Tik mažai kur juodu tesutinka dėl spalvų vienodumo. M. K. Čiurlionis jautė savas spalvas tam tikriems garsams, nesilaikydamas nei vieno, nei antro rusų kompozitoriaus. Jis, išstudijavęs įvairių mokslų gelmes, sudarė savą spalvų teoriją, kuri niekur nebuvo dar bandyta.

Tiesa, lenkų tapytojas Spies savo laiku buvo sukūręs keletą paveikslų muzikaliniais Chopino preliudijų vardais, bet tie vaizdai, sulyginus su Čiurlionio, yra tik paprasti gamtos paveiksliukai, malonūs akiai pažiūrėti, bet nieko daugiau nesaką. Ten nėra jokios gyvybės spalvoje bei jokio numedžiaginimo, o vien tik — gryna statika. Pavyzdžiui, E-moll (Nr. 4) preliudijos vaizde matome balkone palinkusią moterį, neva jūros ar ežero krante; H-dur (Nr. 11) — gražus parko takelis kalnuotoje vietoje, tur būt, upės pakrantėje, tolumoje — porelė kalbasi; G-moll (Nr. 22) — jūros banga, atsitrenkusi į uolas, plyšta plačiai išsipurkšdama. Koks nesugebėjimas atvaizduoti nors iš tolo, kad tuose paveiksluose turi būti muzika.
Tokius darbus, kokius sugebėjo mums palikti Čiurlionis, ligi tolei nežinojo žmonijos kultūros istorija: jis buvo kaip muzikoje, taip ir tapyboje iš vienos pusės išmokslintas, gilus mąstytojas, iš antros — genijus. Šios dvi milžiniškos pajėgos, sujungtos vienumon, galingai skamba žiūrovų sielose. Jo simfoninė poema "Miške" ir "Jūra" kuria realiai (programinė muzika) įvardytus vaizdus, o jo sonatos ir preliudijos atkuria girdimuosius muzikos garsus. Tik reikia suvokti ir įsijausti į Čiurlionio kalbą: tada ji bus mums gyva, suprantama, sava, vedanti mus į aną laimingąjį meno pasaulį.

Toks tai buvo Čiurlionis, tokius mums paliko savo nemirtingus kūrinius.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai