Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
G. B. S. (1856—1950) PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. V.   

Neseniai pasirodė knyga "The World's Best". Ją ruošiant, buvo atsiklausta mokslininkų, rašytojų, auklėtojų, ką reikėtų išrinkti į šimtą geriausių dabarties rašytojų, dar gyvų veikalą ruošiant.

Imant visų nuomones, pirmoje vietoje atsidūrė George Bernard Shaw, garsusis dramaturgas. Jeigu būtų atsakymus davę ne anglų kalbos žmonės, gal jie kartais į pirmą vietą būtų pakėlę ar Thomas Mann, ar Andre Gide, ar Knut Hamsun, ar filosofą Benedetto Croce, ar dar kurį kitą iš mūsų amžiaus didžiųjų.

Jei ir taip būtų atsitikę, nėra abejonės, kad iš amžininkų savo garsu niekas nebūtų galėjęs prilygti žymiajam anglų kalbos dramaturgui. Jisai ir savo kūryba, ir savo asmeniu buvo toks įdomus ir spalvingas, kad iš tikrųjų būtų reikėję nepaprasto artisto, jeigu jau ne kūrėjo, kad būtų galėjęs savo žėrėjimu užtemdyti George Bernard Shaw žvaigždę. O ji žėrėjo bemaž pusę šimto metų lygiu skaistumu — ir netikėtumu. Per tą pusę šimto metų jisai buvo šaknis įleidęs ne tik į dramą, bet ir j visą mūsų amžiaus gyvenimą: politiką, filosofiją, muziką, mokslus ir kitas sritis. Jis visa tai lietė savo sąmojum, kuriam niekas neprilygo paskutiniais dešimtmečiais. To sąmojaus galia jisai čaižė visa, o ypač įsisenėjusias institucijas, taip kad kartais atrodė, lyg jisai būtų didysis eretikas. Neveltui G. K. Chesterton savo knygoje apie Shaw sakė: "Shaw neturi jokių gyvų tradicijų, jokių mokyklinių gudrybių, jokių kolegijos apdarų, kurie jį jungtų su kitais žmonėmis".

Vis dėlto G. B. Shaw nebuvo koks visiškas originalas. Idėjų srityje jo didžiausia įtaka buvo K. Marksas. Jis pats prisipažino, kad "Kapitalo" autorius iš jo padaręs vyrą. G. B. Shaw ne tik pasisavino Markso mokslą, žinoma, daug kur jo visai nepaisydamas, bet ir jj skelbė. Jis priklausė prie pirmutinių britiškojo socializmo steigėjų, — to socializmo, kurio atstovai šiandien valdo Angliją. Tiesa, G. B. Shaw politiškai paklydo ir koketavo su komunizmu. Iš viso jį traukė diktatoriai — nuo Cezario, kurį pavaizdavo ir dramoje, ligi Mussolinio ir Stalino. Jis sakėsi esąs ateistas, bet žymus dramos žinovas amerikietis Brooks Atkinson rašo: "Arčiausiai jį galėtumei apibūdinti sakydamas, kad jisai buvo didelis mokytojas su pagrindiniu tikėjimu į žmogų ir Dievą. Jis tikėjo kuriančiąją evoliucija, kurią galima moksliškai apibrėžti, bet kuri buvo kilusi iš kūrybinių Dievo galių. Jis tikėjo, kad žmogus, kuris taip toli išsirutuliojo iš protoplazmos, gali nepabaigiamai vystytis į gyvulį su protu ir dvasia ir net su mirties nugalėjimu. Jo tikėjimas buvo grįstas mokslu ir protu".

Dramoje jis irgi nebuvo taip sau atsiradęs, be jokių tradicijų, lyg iš kelmo išspirtas, čia jo mokytojas buvo norvegų Ibsenas. Iš jo G. B. Shaw pasiėmė minti, kad drama turi iškelti kokią nors svarbią problemą, jeigu net tai būtų apvilkta ir čaižiausios satyros ar sąmojaus rūbu, kaip esti jo veikaluose. Jo kūrybą žymi idėja ir intelektas, ir tai su tokia persvara, kad nemaža kritikų teigia jį rašius ne jausmu, bet protu. Ir gal bus teisybė pasakius, kad jo dramose esama tam tikros sausros, dėl kurios jisai ne toks populiarus buvo lyriškiau nusiteikusiuose kraštuose.

Šiaip ar taip, George Bernard Shaw buvo didysis mūsų laikų dramaturgas. Tokie jo veikalai kaip "Candida", "Cezaris ir Kleopatra", "žmogus ir antžmogis", "Pygmalion", "šventoji Joana" ir kiti nuolat grįžta i sceną, ir po Shakespeare'o iš anglų kalbos dramaturgų jis šiandien yra daugiausia statomas. Jo paties ambicija ir nuomonė apie save buvo bę ribų: jis manė galėsiąs geriau padaryti ir už Shakespeare'ą. Tos garbės jam ateitis nepripažins, bet tenka sutikti, kad tame ilgame tarpe nuo "Hamleto" autoriaus ligi mūsų dienų vargiai berasime anglų literatūroje kitą dramaturgą, kuris galėtų konkuruoti su G. B. S., kaip sutrumpintai buvo įprasta vadinti "Candidos" kūrėją. Dabar čia pirmaus amerikietis Eugene O'Neill. Shaw dramos turi visas tikro teatro ypatybes, ir scenoje jos atgyja ir esti įvairios, įdomios, žinoma, tai sakytina tik apie geruosius jo veikalus, kaip "Candida", kurią "Cambridge History of English Literature" laiko "viena iš gražiausių moderninių dramų". Nors jis rašė bemaž ligi savo ilgo amžiaus galo, G. B. Shaw paskutinis įsidėmėtinas veikalas yra "šventoji Joana", sukurta 1923. Auotrius tada buvo bemaž septyniasdešimt metų, — ir vien tai liudija, kokia dide-16 gyvybinė ir kūrybinė jėga buvo susitelkusi šiame literatūros galiūne. Tos jėgos ir sąmojaus jam užteko ligi paskutinių dienų, nors didelių veikalų iš jo pasaulis jau ir nesusilaukė.

Užteko to, ką jis ištesėjo, kad jo vardas stovėtų tarp pirmųjų šios dienos raštuose.
Su juo, norėtum tarti, lyg ir užsivožia, arba visai susiaurėja, didžios generacijos kūrybos lapas, davęs tokius meno milžinus kaip R. Tagore, W. B. Yeats, R. M. Rilke, Stefan George, R. Kįpling, Th. Hardy, Knut Hamsun, V. Reymont, M. Proust, R. Rolland, G. d'Annunzio, L. Pirandello, Unamuno, Paul Claudel, S. Lager-loef, M. Gorki, G. Hauptmann, Ruben Dario arba mūsų Maironį.

Keista darosi pagalvojus, kad savo buvimu jau taip, rodos, nuo mūsų nutolę rašytojai kaip A. Rimbaud, Maupassant, Čechovas ar V. Kudirka buvo beveik vienu metu, o kiti ir jaunesni už Shaw.
Ir iš tikrųjų literatūros laukas pasilieka daug tuštesnis, iš gyvųjų tarpo pasitraukus šiam dideliam dramaturgui — George Barnard Shaw.
A. V.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai