Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KOMUNIZMAS RUSIJOJE PRIES 130 METŲ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė K. Žukas   

Pernai pavasarį sovietų spaudoje ir per radiją, buvo paskelbtas ilgas sąrašas išradimų ir idėjų, kuriuos "supuvę Vakarai ir Amerika" neva pavogė iš Rusijos ir tuo daro rusų tautai skriaudą. Tame sąraše mes matėme garvežį ir garlaivį, perkūnsargį ir elektros šviesą, telefoną ir telegrafą, automobilį, lėktuvą ir t. t. Anot jų, visa Vakarų civilizacija ir kultūra savo pradžią turi Rusijoje. Tik jie kukliai nutyli, kad tas jų pre-tensijas gal ir galėtų reikšti Rusija, bet tik caristinė, o ne sovietų. Kelis nuošimčius teisybės jie turi, tik yra žinoma, kad rusų idėjos bei išradimai arba miršta tik gimus, kaip tai buvo su inž. Popovu, kurį už radijo idėją norėjo į bepročių namus patalpinti, arba priima aziatiškai-barbarišką formą, kaip tai žemiau pamatysime.

šį sąrašą reikia papildyti dar viena idėja, kuri gimė ir buvo įkūnyta Rusijoje — komunizmo idėja. Tai buvo Rusijoje tuomet, kai Karolis Marksas dar "pėsčias po stalu vaikščiojo". Taip, komunizmas tikra to žodžio prasme, nors ir skirtingais nuo dabartinio tikslais, buvo įgyvendintas Rusijoje keliose vietose 1820 metais, o jo karštu ideologu ir vykdytoju buvo generolas Arakčėjevas.

Azijos kilmės generolas Arakčėjevas buvo keturių Rusijos carų Petrapilio komendantas ir karo ministe-ris. Tai buvo didelis asketas, fanatikas, labai pamaldus žmogus ir kareivis iki pačių kraštutinumo ribų. Savo dideliame palociuje jis užimdavo tik du kambarius: viename buvo kelis kartus per dieną laikomos pamaldos, o kitame pats gyveno. Antrajame kambaryje stovėjo jo karinė lova ir mažas staliukas, ant kurio gulėjo dvi knygos: Šv. Raštas ir ... karinių statutų rinkinys. Kitų knygų jis nepripažindavo ir propagavo, kad visos knygos, kaip bedievių kūriniai, turi būti surinktos ir sudegintos. Valgydavo pas save tik kareivišką valgį iš artimiausio pulko katilo. Kasdien dalyvaudavo prie sargybų išskirstymo ceremonijos, kas jam didžiausią pasitenkinimą sudarydavo.

Dabar pažvelkim į jo komunizmą.
Prancūzų revoliucija iš visų užsienio valstybių didžiausiai sukrėtė Rusiją. Carai (Kotrina, Povilas ir Aleksandras) visą laiką galvojo, kaip tą revoliucijos hydrą sutriuškinti. Caras Povilas pasiuntė generolą Suvorovą sumušti Napoleono ir tuo revoliuciją likviduoti, bet šis žygis baigėsi nesėkmingai, ir pats Suvorovas, begrįždamas namo, mirė.

Rusų aristokratų tarpe susidarė pusiau religinis, mistinis sąjūdis, kuriame buvo įrodoma, kad jau atėjo Apokalipsės numatyti laikai, o žvėris iš Gelmės yra ne kas kitas, kaip pats Napoleonas. Buvo išvedžiojama, kad Napoleono vardas ir titulas, jei vieton raidžių pastatyti alfabeto skaitmenis ir susumuoti, sudarys 666, kas yra šv. Jono Apreiškime numatytas Žvėries iš gelmės skaitmuo.

Ką daryti? Kaip gelbėti žmoniją "nuo priešo baisaus" ? Nagi, anot jų, pati Evangelija sako: "Ex Oriente lux" — šviesa iš Rytų. O kas tie Rytai? Aišku, kad tai Rusija.

Arakčėjevas įteikė carui Aleksandrui maždaug  tokį  memorandumą.
Prieš bedievybę reik pastatyti kuo didžiausią dievotumą, prieš jėgą — dar didesnę jėgą, todėl jis prašė caro įsakymu: 1) visoje Rusijoje praplėsti Dievo gerbimą, o abejingus ar priešingus priversti; 2) visus Rusijos gyventojus padaryti kariais: pajėgūs vyrai sudarys aktyvią kariuomenę, gi seniai, moterys ir paaugliai — pagelbinę kariuomenę, ir 3) visa Rusija su jos žmonėmis ir turtais priklauso vieninteliam valdovui — imperatoriui.

Mistikui carui Aleksandrui tokia idėja pradžioje patiko, bet pasitaręs su rimtais žmonėmis (Speranskiu, Čartoriskių, metropolitu Fotium), jis šį pasiūlymą atmetė, o didikai tiesiog išsigando. Tai būtų reiškę, kad visi jų dvarai su tūkstančiais baudžiauninkų būtų turėję iš jų pereiti valstybės nuosavybėn. Prieš Arakčėjevo idėją prasidėjo reakcija.

Nelaimingi karai su Napoleonu 1800—1809 metais dar daugiau sutvirtino Arakčėjevą jo fanatiškame nusistatyme. Visą laiką jis užsispyręs tvirtino, kad Rusija turi pasidaryti ištisa milžiniška tvirtovė, į kurią turi sudužti žvėries galybė. Napoleono pralaimėjimai 1812—15 m., jo ištrėmimas į Elbės ir šv. Elenos salas Arakčėjevo neįtikino. Jis vis tvirtino, kad žvėris, nors ir sukaustytas, bet gyvas ir dar daug žmonijai žalos pridarys.

Pagaliau 1820 m. Arakčėjevas įteikė carui Aleksandrui naują memorandumą, kuriame prašė už nuopelnus tėvynei leisti jo idėją įkūnyti jam dovanotuose dvaruose su savo baudžiauninkais, kuriuos, sutvarkęs, jis atiduoda valstybei. Caras sutiko.

Ir štai dviejose vietose Novgorodo ir keliose vietose Charkovo gubernijose buvo įsteigtos karinės kolonijos. Jos buvo visiškai panašios į tai, kas dabar Sov. Rusijoje vadinasi "sov-chozai" — valstybiniai ūkiai. Kiekvienas ūkis, rusiškai "voennoje po-selenije", tai pėstininkų 4 kuopų ba-talijonas, kuris ūkio atžvilgiu buvo visai savarankiškas. Iš valdžios jis nieko nereikalavo, net pinigų algoms, o priešingai, nemažai pelno duodavo.

Civilinė valdžia neturėjo teisės į jų reikalus kištis, nes visas gyvenimas atskirais potvarkiais buvo valdomas.
šio šimtmečio pradžioje autoriui teko tų buvusių kolonijų rajone gyventi, kalbėtis su seniais, kurie patys visas to komunistinio gyvenimo baisenybes pergyveno.

Štai kaip tas gyvenimas atrodė,.
Kuopa turėjo 60—100 vyrų kareivių ir 150—300 pagelbinės tarnybos, į kurią įeidavo visi seniai, visos moterys ir paaugliai nuo 14 metų. Jų pareigos ir teisės buvo atskirais statutais numatytos, o prasižengusieji buvo skaudžiai baudžiami.

Kiekvienas kareivis buvo vedęs. Vedybų klausimą tvarkė kuopos vadas, kuris dažniausiai pats nurodydavo, kuris jaunikaitis kurią merginą turi vesti. Galėjo būti imami dėmesin pačių jaunųjų pageidavimai, tačiau kuopos vadas galėjo su jais ir nesutikti.

Kiekvienas eilinis kareivis turėjo atskirą namelį su trimis langais į gatvę, puskarininkių ir viršilų namai turėjo 5 langus, jaunesniojo karininko ir kuopos vado — 7, o batalijono vado — 9. Visi namai ir visose kolonijose buvo vienodos formos, mūriniai, išbaltinti iš lauko ir viduje. Kiekviena kuopa užimdavo atskirą gatvę. Namų išdėstymas buvo lygiai toks pat, kaip kuopa išrikiuota paradui. Gatvės buvo apsodintos medžiais kiekvienai kuopai atskira rūšimi: kaštanais, klevais, uosiais ir beržais. Švara visur turėjo būti ideali.
Jokios nuosavybes niekas neturėjo. Viskas iki smulkmenų buvo potvarkiais numatyta. Kiekvienas daiktas turėjo nustatytą tarnavimo laiką ir buvo išduodamas iš sandėlio. Rūbai, avalynė, daroo įrankiai, visos reikmenys ir namų apyvokos smulkmenos, kaip katiliukai valgiui, šaukštai, šukos, adatos, siūlai, šluotos — viskas nustatytu laiku buvo išduodama.

Valgis buvo gaminamas bendruose katiluose, tik karininkams ir jų šeimoms atskirai. Valgis buvo gausus. Visiems suaugusiems jau nuo 14 metų priklausė pilnas kareivio maisto davinys. Per dideles bažnytines šventes arba caro šeimos vardinėse maistas buvo žymiai gerinamas, o visiems nuo 18 metų buvo duodama tam tikra degtinės porcija.

žiemos pusmetyje 6 vai., o vasaros 5 vai. ryto signalas būgnais arba triūbomis žadino žmones. Visi tuojau privalėjo keltis ir skubiai tvarkytis. Tam buvo duodamas pusvalandis laiko. Po to ėjo rytinis apžiūrėjimas, kurį darydavo skyrininkai ir būrininkai. Moteris apžiūrėdavo karininkų žmonos. 7 (o vasarą 6) vai. visi nuo 14 metų turėjo rikiuotis gatvėje, kur juos patikrindavo pagal sąrašą, o po to buvo vedami į cerkvę. Po pamaldų buvo pusryčiai, o 8 (vasarą 7) vai. visi rikiuodavosi gatvėje, iš kur ėjo užsiėmimams arba darbams. 11 vai. užsiėmimai arba darbai buvo baigiami. Pusę dvyliktos buvo pietūs, po kurių visi nuo 14 metų turėjo eiti prie sargybų skirstymo ceremonijos. Nuo 2 iki 5 vai. vėl rikiuotės užsiėmimai arba lauko darbai. 6 vai. buvo vakarienė, 8 vai. — vakarinis apžiūrėjimas ir patikrinimas, o vėliau visi rikiuotėje buvo vedami melstis.

Nė vienas, nors ir mažiausias nukrypimas nuo tvarkos, negalėjo būti paliktas be bausmės. Bausmių viešas skelbimas ir jų atlikimas buvo sujungtas su sargybų išskirstymų ceremonija. Baudžiamieji buvo atskirai rikiuojami, jiems buvo viešai pranešama ir čia pat egzekucija atliekama. Kolonijos centre, aikštėje prie batalijono vado namų, buvo vadinamoji hauptvachta (sargybų būstinė) ir kordegardija, tai yra, bausmių vieta, kur stovėjo tam tikri ožiai, ant kurių žmonės buvo plakami rykštėmis, lazdomis arba šompolais (geležiniai virbalai šautuvams valyti). Plakimas buvo plačiai vartojama bausmė.

Iki gyvo kaulo įgriso žmonėms toks režimas. Nežiūrint to, kad žmonės gyveno sočiai, be rūpesčių apie kasdieninę duoną, geruose namuose ir nelabai nuvargę nuo darbų, vis dažniau ir dažniau pasitaikydavo arba bėgimai iš to "rojaus" arba savižudybės, žudydavosi ir vyrai ir moterys. Visus apėmė kažkoks slogutis, visi tik ir svajojo, kaip čia iš šitos neapkenčiamos tvarkos išsivadavus.

1834 m. mirė šito karinio komunizmo steigėjas, Arakčėjevas. Tuometinis imperatorius Nikalojus I, nors pats nuo galvos iki kulnų kareivis, pamatė viso šito eksperimento absurdiškumą ir nutarė karines kolonijas panaikinti, o visus kareivius su jų šeimomis įskaityti caro valstiečiais. Ir štai ištiko keistas finalas: užuot džiaugusis ir dėkojus carui už tokį sprendimą, beveik visose kolonijose įvyko sukilimai. Įniršusios minios padeginėjo savo buvusių vadų namus, hauptvachtas, kordegardijas ir cerkves. Norėjo net ir savo namus deginti, bet atsipeikėjo, nes kame gi patys gyvens? Su dideliu įniršimu buvo visur iki žemės iškirstos puikios alėjos. Buvo naikinama visa tai, kas tik galėjo priminti pergyventą košmarą. Sukilėliai buvo žiauriai nubausti.

Buvę kolonistai pajuto nepaprastą neapykantą karo tarnybai ir stačiatikių tikybai. Tose vietose, kur buvo Arakčėjevo kolonijos, suklestėjo daugybė religinių sektų, kurių pasekėjai pradėjo atsisakinėti į karo tarnybą eiti, savotiškai aiškindami penktą Dievo įsakymą. Kitos sektos pamatinis dėsnis buvo: "Nenusidėsi — neatgailosi, neatgailosi — nebūsi išganytas", nes kad tikriau išganymą gautum, reik didelę atgailą daryti, o didelė atgaila reikalauja didelio nusidėjimo, ergo, reikia daryti kuo didžiausią nusidėjimą, ypač lytinėje srityje. Kita sekta, priešingai, remdamosi Kristaus žodžiais apie kūno dalies pašalinimą, jei ta veda į pagundą, šalino savo lyties organus. Iki bolševikų įsiviešpatavimo niekur pasaulyje, išskyrus, žinoma, didmiesčius, nebuvo sukoncontniota tiek daug sektų, kaip Charkovo gubernijoj, buvusiųjų kolonijų srityje.

Stačiatikių šventikai, nors ir kaip stengdamiesi, nė per šimtą metų savo tikybos autoriteto neatstatė.
Palyginus anų laikų kvailiausia, eksperimentą su šiandieniniu, reikia pripažinti, kad Arakčėjevo karini" komunizmo eksperimentas prieš Lenino—Stalino eksperimentą turėjo daug pirmenybių. Žmonės, nors ir tuomet neturėjo laisvės, vis dėlto buvo sotūs, gerai apsirengę, gyveno geruose, erdviuose namuose ir darbais nebuvo perkrauti. Dabar gi nelaimingi Rusijos baudžiauninkai, visiškai netekę laisvės, dar turi kęsti begalinį skurdą. Anie buvo plakami rykštėmis, o dabar milijonais žudomi ir dar baisiau fiziškai bei morališkai kankinami.
K. Žukas
 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai