Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVOS VYSKUPŲ DVASINĖ GENEALOGIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė PAULIUS RABIKAUSKAS   
Pastaruoju metu gana dažnai galima užtikti įvairiuose kraštuose išvestas pavienių ar visų to krašto vyskupų dvasinės galios gavimo genealogijas. Pavyzdžiui, prancūzas F. Combaluzier 1964 m. paskelbė prancūzų kardinolų vyskupinę genealogiją (savaitraštyje Amt de Clergė, t. 74, 1964, psl. 605-608 ir 523-624). Kolumbietis Josė Restrepo Posada lentelėmis pavaizdavo ir detaliai aprašė visos, kadaise vadintos Didžiosios Kolumbijos teritorijos (šiandien joje yra Kolumbija, Ekvadoras, Panama ir Venecuela) vyskupų dvasinę genealogiją (Genealogia episcopal de la Jerar-quia eclesiastica en los paisęs que formaron la Gran Colombia, 1513-1966, Bogota 1968). Išsamiausius šiuo atžvilgiu tyrinėjimus adiko prancūzai A. Chapeau ir F. Combaluzier, kurie Bažnyčios istorikams gerai žinomoje enciklopedijoje Dictionaire d'histoire et de gėographie ecclėsias-tiąues (t. XVIII, Paris 1977, sk. 157-544) pateikė,: žinių apie 3,207 vyskupus, 1592-1972 metų laikotarpyje gyvenusius ir veikusius Prancūzijoje. Nors čia laikomasi alfabetinės vyskupų pavardžių eilės, tačiau nesunku sudaryti kiekvienam vyskupui jo dvasinę genealogiją, nes tarp sužymėtų duomenų visada stengtasi nurodyti, kas ir kada minimam vyskupui suteikė vyskupo šventimus. Galima taip pat paminėti ir vengro Ferenc Nagy visai neseniai paskelbtą 20 pastarųjų popiežių bendrą vyskupinę genealogiją (La comune genealogia episcopale di ąuasi tutti gli ultimi papi, 1700-1978, žurnale Archivum Historiae Ponti-ficiae, 17, 1979, psl. 433-453). Jo straipsnyje išryškėja įdomus faktas: beveik visų 1700-1978 metų laikotarpio popiežių (išskyrus tiktai Klemensą XIV ir Pijų XI) genealogijos siūlai sueina į tą patį popiežių Benediktą XIV (Prosperą Lam-bertini).

Nereikia nė aiškinti, kad čia aprašomoji genealogija žymiai skiriasi nuo kraujo giminystės ryšių, kurių pagrindu yra šeimos sudarymas ir gimdymas. Vyskupinės genealogijos esmę sudaro kunigystės pilnybės malonė ir jos kitam perdavimas. Kristus savo įsteigtai Bažnyčiai paskyrė hierarchinę tvarką, kitaip sakant, nustatė, kad bažnytinei tarnybai pašvenčiami asmenys savo pareigas gautų ne iš bendruomenės, kuriai turės tarnauti, bet iš viršaus, iš paties Dievo. Juos pašvenčia šventoji dvasia, kaip pabrėžia apaštalass Paulius, atsisveikindamas Mileto krikščionių vyresniuosius: "Būkite rūpestingi sau ir visai kaimenei, kuriai Šventoji Dvasia jus paskyrė vyskupais, kad ganytumėte Dievo Bažnyčią, kurią jis yra įsigijęs savo krauju" (Apd 20, 28). Pašventinimo išorinis ženklas yra "rankų uždėjimas", kuris išreiškia "Dievo malonės dovanos" atėjimą (plg. 2 Tim 1, 6). Kad tai tebegalioja ir mūsų laikams, matyti iš Vatikano II visuotinio susirinkimo pasisakymo: "Kad galėtų atlikti tokią svarbią pareigą, apaštalai buvo Kristaus praturtinti specialiu ant jų nužengiančios Šventosios Dvasios perteikimu; ir jie patys savo padėjėjams rankų uždėjimu perdavė Dvasios dovaną, kuri vyskupų konsekracijoje perduodama iki mūsų dienų. (. . .) Vyskupo konsekravimas suteikia pareigą šventinti, mokyti ir valdyti, bet šios pareigos yra tokios prigimties, kad jas galima atlikinėti tik esant hierarchinėje vienybėje su kolegijos galva bei jos nariais" (Lumen gentium, nr. 21 .

Todėl kitaip reikia vertinti kraujo giminystę ir kitaip dvasinę giminystę. Kraujo giminystės ryšių atskleidimas padeda mums geriau pažinti žmogaus prigimtines savybes: jo charakterį, paveldimus bruožus, kūno ir dvasios ypatybes. Čia aprašoma dvasinė giminystė, remdamasi paties Dievo kiekvieną kartą suteikiama malonės dovana, neprileidžia individualių skirtumų nei teisėto tos dovanos tarpininko, nei jos gavėjo atžvilgiu. Lygiai tokias pat vyskupo galias gauna tas, kuriam šventimus suteikia koks mažai kam žinomas provincijos vyskupas augziliaras, kaip ir tas, kurį konsekruoja pats popiežius. Tačiau visada įdomu pažvelgti ir į tokius, daugiau atsitiktinius dvasinius ryšius ir pasidomėti, kaip vystosi ir plinta Dievo Bažnyčia.

Ką sakome apie vyskupus, lygiai tai pat tinka ir apie kunigus bei diakonus, kurie šventimais panašiai gauna — nors ir ne tokioje pilnybėje — tą pačią kunigystės malonę. Tačiau kunigai ir diakonai negali turėti savo atskiros dvasinės genealogijos, nes juos gali šventinti tiktai vyskupai, ir dėl to kiekvienas toks pašvęstasis būtinai atsiduria prie jam šventimus davusio vyskupo ir prie jo vyskupinės genealogijos. Dėl šios priežasties tyrinėjama tiktai vyskupų dvasinė kilmė, tik ją stengiamasi, kiek tai galima, prailginti į praeitį.

Tyrinėjant vyskupinę genealogiją, teoretiškai toji giminystės grandinė turėtų nuvesti iki apaštalų ir paties Kristaus — Bažnyčios įsteigėjo. Tačiau praktiškai pavyksta nustatyti vyskupų kilmės seką tiktai per tris, keturis ar penkis pastaruosius šimtmečius. Gilesniam skverbimuisi į praeitį trūksta šaltinių. Nes, jei betyrinėjant prieinama prie vyskupo, apie kurį mažai teišliko žinių ir nepavyksta nustatyti, kas jam suteikė vyskupo šventimus, grandinės tąsa nutrūksta, lieka mums nežinoma. Kokio čia reikia akylumo ir tikslumo, rodo šis pavyzdys. Daugelio popiežių vyskupinės kilmės linijoje buvo prieita prie kardinolo Paluzzo Paluzzi (vėliau vadinosi Paluzzo Altieri), kuris 1666 m. gavo vyskupo šventimus, bet nebuvo tikslių žinių, kas jam tuos šventimus suteikė. Kai kurie tyrinėtojai, prileisdami, kad Romoje jau pakeltam į kardinolus vyskupo šventimus turėjo suteikti pats popiežius, tolimesnę genealogiją vedė per popiežių Aleksandrą VII (Fabijų Chigi). Neseniai (1963 m.) buvo užtikta ano meto periodiniame leidinyje "La Gacette de France" (nr. 70, Paryžius, 1666 m.) iš Romos gauta žinutė, kad popiežius iš tikrųjų ruošęsis kardinolui P. Paluzzi suteikti vyskupo šventimus, bet paskutiniu momentu susirgęs ir konsekracijos apeigas atlikti pavedęs kurijos kardinolui Ul-rikui Carpegna. Taip paaiškėjo, kad tikroji daugelio popiežių dvasinės genealogijos linija turi būti vedama iš kard. U. Carpegna, o ne iš kard. Fabijaus Chigi vyskupinės genealogijos.

Ką galima šiuo atžvilgiu pasakyti apie Lietuvos vyskupus? Mūsų krašto geografinė padėtis ir istorinės aplinkybės nebuvo palankios artimiems santykiams su Vakarų Europos episkopatais. To pasekmė yra kai kurių vyskupinės genealogijos linijų savas vystymasis, net per keturis šimtmečius nesusiduriąs su kitų Europos kraštų vyskupų, juo mažiau su popiežių vyskupinės kilmės sekomis. Kaip tik tokia yra mūsų jubiliato vysk. Vincento Brizgio genealoginė linija. Štai ji, išvesta iki 1568 metų (1883-1568 m. laikotarpiui pasinaudoju žurnale Archivum Historiae Ponti-ficiae, 17, 1979, psl. 434 išn. 2, nurodytais duomenimis):
1. Vincentą Brizgį tit. Bosanos vyskupu ir Kauno vysk. pagalbininku konsekravo Kauno katedroje-bazili-koje, 1940 m. gegužės 19 d., Kauno arkivysk. Juozapas Skvireckas, asistuojant Vilniaus arkivysk. pagalbininkui M. Reiniui ir Telšių vysk. pagalbininkui V. Borisevičiui.
2. Juozapą Skvirecką tit. Ceramo vyskupu ir Žemaičių vysk. pagalbininku konsekravo Kauno katedroje, 1919 m. liepos 13 d., Seinų vysk. Antanas Karosas, asistuojant Vilniaus vysk. J. Matulevičiui ir Žemaičių vysk. Pr. Karevičiui.
3. Antaną Karosą tit. Dorilėjo vyskupu ir Lucko-Žitomiro vysk. pagalbininku konsekravo Petrapilyje, Šv. Kotrynos bažnyčioje, 1907 m. birželio 3(16) d., Lucko-Žitomiro vysk. Karolis Antanas Nedzialkovskis.
4. Karolį Antaną Nedzialkovskį tit. Samo vyskupu ir Mogiliovo vysk. pagalbininku konsekravo Petrapilyje, Šv. Kotrynos bažnyčioje, 1897 m. lapkričio 9(21) d., Žemaičių vyskupas Mečislovas Leonardas Paliulio-nis, asistuojant Žemaičių vysk. pagalbininkui A. Baranauskui ir Varšuvos vysk. pagalbininkui K. Ruškevi-čiui.
5. Mečislovą Antaną Paliulionį Žemaičių vyskupu konsekravo Petrapilyje, 1883 m. gegužės 22 (birželio 3) d., Lucko-Žitomiro vysk. Simonas Martynas Kazlauskas (Kozlovskis — gimęs Alytaus parapijoje).
6. Simoną Martyną Kazlauską (Kozlovskį) Lucko-Žitomiro vyskupu konsekravo Petrapilyje, 1883 m. gegužės 1(13) d., Vloclaveko vysk. Aleksandras Kazimieras Beresnevičius.
7. Aleksandrą Kazimierą Beresnevičių tit. Maksimia-no vyskupu ir Žemaičių vysk. sufraganu konsekravo Petrapilyje, 1859 m. vasario 15(27 d., Mogiliovo arkivysk. Vaclovas Kazimieras Žilinskis.
8. Vaclovą Kazimierą Žilinskį Vilniaus vyskupu konsekravo Petrapilyje, Šv. Kotrynos bažnyčioje, 1848 m. gruodžio 5(17) d., Mogiliovo arkivysk. Kazimieras Rokas Dmochovskis.
9. Kazimierą Roką Dmochovskį tit. Meloės vyskupu ir Kuršo sufraganu konsekravo Petrapilyje, Šv. Kotrynos bažnyčioje, 1841 m. birželio 29 (liepos 11) d., Mogiliovo arkivysk. Ignacas Liudvikas Pavlovskis, asistuojant Vloclaveko vysk. V. Tomaševskiui ir Augustavo vysk. P. Strašinskiui.

10. Ignacą Liudviką Pavlovskį tit. Megaros vyskupu ir Kameneco sufraganu konsekravo Petrapilyje, 1829 m. vasario 3(15) d., Lucko-Žitomiro vysk. koadjutorius Mykolas Pivnickis.
11. Mykolą Pivnickį tit. Ramato vyskupu ir Lucko-Žitomiro vysk. koadjutorium konsekravo Lucko katedroje, 1827 m. balandžio 24 (gegužės 6) d., Kameneco vysk. Pranciškus Borgija Mackevičius.

12. Pranciškų Borgiją Mackevičių Kameneco vyskupu konsekravo Lucko katedroje, 1817 m. balandžio 8(20^ d., Lucko-Žitomiro vysk. Kasparas Kazimieras Cecišovskis.
13. Kasparą Kazimierą Cecišovskį tit. Tebastės vyskupu ir Kijevo sufraganu konsekravo Varšuvoje, 1775 m. spalio 8 d., Poznanės vysk. Andrius Stanislovas Mlodzejevskis.
14. Andrių Stanislovą Mlodzejevskį Pšemislio vyskupu konsekravo Skernevičiuose (Skierniewice), 1767 m. vasario 2 d., Gnezno arkivysk. Vladislovas Aleksandras Lubienskis.
15. Vladislovą Aleksandrą Lubienskį Lvovo lotynų apeigų arkivyskupu konsekravo Varšuvoje, 1758 m. gegužės 7 d., Gnezno arkivyskupas Adomas Ignacas Komorovskis.
16. Adomą Ignacą Komorovskį Gnezno arkivyskupu konsekravo Krokuvoje, 1749 m. spalio 28 d., Krokuvos vyskupas Andrius Stanislovas Zaluskis.
17. Andrių Stanislovą Zaluskį Plocko vyskupu konsekravo Čenstakavoje, 1724 m. vasario 13 d., Krokuvos vysk. Felicijonas Konstantinas Šaniavskis.

18. Felicijoną Konstantiną Šaniavskį Vloclaveko vyskupu konsekravo Lvove, 1707 m. vasario 20 d., Krokuvos vysk. Stanislovas Šembekas.
19. Stanislovą Šembeką tit. Dionizijos vyskupu ir Krokuvos sufraganu konsekravo Varšuvoje, 1690 m. kovo 5 d., Krokuvos vysk. Jonas Malachovskis.

20. Jonų Malachovskį Kulmo vyskupu konsekravo Varšuvoje, 1676 m. rugpjūčio 9 d., Plocko vysk. Bonaventūra Madalinskis.
21. Bonaventūrą Madalinskį tit. Metonės vyskupu ir Plocko vysk. koadjutorium konsekravo Varšuvoje, 1672 m. gruodžio 27 d., Plocko vysk. Jonas Gembickis.
22. Joną Gembickį Kulmo vyskupu konsekravo
Krokuvoje, 1653 m. rugpjūčio mėn., Krokuvos vysk.
Petras Gembickis.
23. Petrą Gembickį, Lenkijos vicekanclerį, Pšemis-lio vyskupu konsekravo Varšuvoje, 1637 m. vasario 22 d., Gnezno arkivysk. Jonas Venžikas (Węžyk).
24. Joną Venžikų (Węžyk) Pšemislio vyskupu konsekravo, 1620 metais, Gnezno arkivysk. Laurynas Gembickis.
25. Lauryną Gembickį Kulmo vyskupu konsekravo 1601 metais, Gnezno arkivysk. Stanislovas Karnkovskis.
26. Stanislovas Karnkovskis buvo konsekruotas 1568 m. sausio mėnesį Vloclaveko vyskupu, bet nežinia kas jam perteikė kunigystės pilnybės malonės dovaną.

Čia tenka sustoti ir laukti, kol pavyks surasti vysk. S. Karnkovskio konsekratorių. Tai įvyko kardinolo St. Hozijaus laikais. Gal kaip tik jis ir davė tuos vyskupo šventimus? Kol šaltiniai neduos neabejotinų įrodymų, veltui bus visokie kitokie spėliojimai.

Bet ir toji jau nustatytoji vysk. V. Brizgio dvasinės giminystės grandinė yra impozantiška. XIX amžiuje ji vingiuoja apie Mogiliovo metropoliją, nukrypdama amžiaus pradžioje į Volinės Lucką, kadaise buvusią Vytauto dažnai lankomą buveinę, XVIII amžiuje ji pereina į Varšuvą ir Krokuvą ir ten pasilieka, iš Lenkijos sienų taip ir neišsiveržia. Nedaug kas težino, kad vysk. V. Brizgio vyskupinė kilmė didžiausia dalimi sutampa su popiežiaus Pijaus XI (Achille Ratti) tokios pat kilmės linija.

Achille Ratti 1918 m. buvo pasiųstas į Lenkiją ir Lietuvą Apaštališkuoju vizitatorium, bet tada dar neturėjo vyskupo šventimų. Tiktai kai Šv. Sostas 1919 m. kovo 30 d. Lenkiją pripažino de jure nepriklausomą, vizitatorių pakėlė tit. Lepanto arkivyskupu. Vyskupo Šventimai jis gavo Varšuvoje, 1919 m. spalio 28 d., iš Varšuvos arkivysk. Aleksandro Kakovskio, kurį pop. Benediktas XV tų pačių 1919 m. pabaigoje pakėlė į kardinolus. A. Kakovskiui vyskupo šventinimus suteikė Petrapilyje, 1913 m. birželio 9(22) d. Vloclaveko vysk. Stanislovas Kazimieras Zdzitovieckis, o šiam — taip pat Petrapilyje, 1902 m. lapkričio 10(23) d., Plocko vysk. Jurgis Juozapas Elijas Šembekas. J.J.E. Šembeką konsekravo Perapilyje, 1901 m. birželio 17(30), Mogiliovo arkivysk. Boleslovas Jeronimas Klopotovskis. ir B.J. Klopotovskį — taip pat Petrapilyje, 1897 m. lapkričio 9(21) d., Žemaičių vysk. Mečislovas Leonardas Paliulionis. Nuo čia Pijaus XI ir vysk. ^ Brizgio vyskupinės kilmės linijos sutampa (žr. aukščiau, nr. 5-26).

Iš to išeina, kad į lietuvišką-lenkišką Pijaus XI vyskupinės genealogijos liniją pateko taip pat visi vyskupai, kuriuos šis popiežius konsekravo. Yra net ištisų misijų kraštuose hierarchinių grupių, vedančių savo dvasinę kilmę iš čia nurodytos genealoginės linijos. Žemaičių vysk. M. Paliulionis dabar, būdamas amžinybėje, gali nemažai stebėtis, kad iš jo šitaip paeina, pavyzdžiui, didžiausią dalis Kinijos vyskupų, kurių pirmuosiu šešis pop. Pijus XI konsekravo 1926 m. spalio 28 d. Šv. Petro bazilikoje.

Tai pačiai dvasinei "šeimai" priklauso ir pirmieji nepriklausomos Lietuvos vyskupai: Pr. Karevičius, A. Karosas, J. Matulaitis-Matulevičiu ir J. Skvireckas. Pirmasis — vysk. Pranciškų Karevičius — gavo vyskupo šventimus Petrapilyje, 1914 m. gegužės 4(17) d., iš Mogiliov arkivysk. Vincento Kliučinskio, o šis — ten pat, 1910 m. gegužės 23 (birželio 5) d., iš Žemaičių vysk. Kasparo Felicijono Girtauto, o K. F. Cii tautą, paskirtą tit. Kastorijos vysk. ir Žemaičiu sufraganu, konsekravo taip pat Petrapilyje, 1897 m. lapkričio 30 (gruodžio 12 d., Žemaičių vysk M.L. Paliulionis. Ir ši linija toliau sutampa su aukščiau nurodyta vysk. V. Brizgio linija (nr. 5-26). Kadangi Žemaičių vysk. Pr. Karevičius konsekravo Kauno katedroje, 1918 m. gruodžio 1 d., naująjį Vilniaus vyskupą Jurgį Matulevičių, ir šiojo vyskupinės kilmės linija sutampa su minėtąja jo konsekracijos linija. O apie vyskupus Antaną Karosą ir Juozapą Skvirecką buvo kalbėta vysk. V. Brizgio genealogijoje.

Įsteigus atskirą Lietuvos bažnytinę provinciją, prisidėjo 4 nauji vyskupai: J. Staugaitis. K. Paltarokas, J. Kukta ir M. Reinys. Justiną Staugaitį konsekravo Kauno katedroje-bazilikoje. L926 m. balandžio 25 d., vysk. Antanas Karosas; Kazimierą Paltaroką — ten pat, 1926 m. gegužės 1 i . vysk. Pranciškus Karevičius. Likusiems dviem vyskupo šventimus Kauno katedroje-bazilikoje suteikė Apaštališkas vizitatorius Lietuvai, tit. Adulio arkivysk. Jurgis Matulevičius: Juozapui Kuktai 1926 m. gegužės 1 d. ir Mečislovui Reiniui 1926 m. gegužės 16 d. Taigi ir šie vyskupai per savo konsekratorius įsijungė į tą pačią genealoginę liniją.

Prie visų tų galime pridėti ir kitus (be vysk. V. Brizgio) tris vyskupus, 1940-44 metais gavusius vyskupo šventimus: Vincentą Borisevičių, paskirtą Telšių vysk. pagalbininku, kurį Telšių katedroje 1940 m. kovo 10 d. konsekravo Telšių vysk. Justinas Staugaitis, Vincentą Padolskį, paskirtą Vilkaviškio vysk. koadjutorium, kurį konsekravo Vilkaviškio katedroje, 1940 m. rugpjūčio 4 d., Vilkaviškio vysk. Antanas Karosas, ir Pranciškų Ramanauską, paskirtą Telšių vysk. pagalbininku, kurį Kauno katedroje-bazilikoje, 1944 m. balandžio 9 d., konsekravo Kauno arkivysk. Juozapas Skvireckas. Vėliau, 1955 m. rugsėjo 11 d., Panevėžio vysk. Kazimieras Paltarokas Panevėžio katedroje suteikė vyskupo šventimus Petrui Meže-liui (nuo 1964 m. Telšių vyskupas, mirė 1966 m.) ir Julijonui Steponavičiui (Vilniaus arkivyskupijos valdytojas, nuo 1961 ištremtas už savo diecezijos ribų).
Visų lig šiol minėtų lietuvių vyskupų dvasinės kilmės linijas galima šitaip grafiškai pavaizduoti:


Lig šiol Lietuvos vyskupų kilmės linijų apčiuopiamos šaknys skleidėsi vien Lietuvos - Rusijos - Lenkijos teritorijoje. Dalies Lietuvos vyskupe ypačiai tų, kurie gavo kunigystės pilnybės dovaną jau po II pasaulinio karo, dvasinės kilmės linijos veda į Romą ir yra bendros su daugeliu pastarųjų trijų šimtmečių popiežių vyskupinės genealogijos linijomis. Pirmasis į šią genealogiją pateko vyskupas T. Matulionis. Bet patogumo dėlei pirma paanalizuosime vysk. Pranciškaus Brazio genealogiją (nuo nr. 3 iki galo remtasi straipsnio pradžioje minėtu F. Nagy straipsniu, psl. 435-448).
1. Pranciškų Brazį, M.I.C., paskirtą vadovauti Europoje gyvenantiems lietuviams katalikams, tit. Zelos vyskupu konsekravo Romoje, S. Maria Maggiore bazilikos Švč. Mergelės koplyčioje, 1965 m. vasario 14 d., kard. Karolis Confalonieri, asistuojant tit. Tirnovo arkivysk. Antanui Samorė ir tit. Bosanos vysk. Vincentui Brizgiui.
2. Karolį Confalonieri L'Aąuila arkivyskupu konsekravo Vatikane, Siksto koplyčioje, 1941 m. gegužės 4 d., pop. Pijus XII. (Kad sąrašas per daug neiš-tįstų, nuo čia praleidžiu kitus du konsekracijoje dalyvavusius vyskupus.)
2. Eugenijų Pacelli (nuo 1939 m. pop. Pijus XII) tit. Sardi arkivyskupu konsekravo Vatikane, Siksto koplyčioje, 1917 m. gegužės 3 d., pop. Benediktas XV.
4. Jokūbą Della Chiesa (nuo 1914 m. pop. Bene-
diktas XV) Bolognos arkivyskupu konsekravo Vatikane,
Siksto koplyčioje, 1907 m. gruodžio 22 d., pop. Pi-
jus X.
5. Juozapą Sarto (nuo 1903 m. pop. Pijus X)
Mantovos vyskupu konsekravo Romoje, Šv. Apolinaro
bažnyčioje, 1884 m. lapkričio 16 d., kard. Lucidas
M. Parocchi.
6. Lucidą Mariją Parocchi Pavijos vyskupu konsekravo Romoje, Švč. Trejybės "dei Monti" bažnyčioje, 1871 m. lapkričio 5 d., kard. Konstantinas Patrizi.
7. Konstantiną Patrizi, tit. Filippi arkivyskupu konsekravo Romoje, Šv. Kotrynos Sienietės bažnyčioje, 1828 m. gruodžio 21 d., kard. Karolis Odescalchi.
8. Kardinolą Karolį Odescalchi Ferraros arkivyskupu konsekravo Romoje, Šv. XII Apaštalų bazilikoje, 1823 m. gegužės 25 d., kard. Julijus M. Della Somag-lia.
9. Julijų Mariją Della Somaglia tit. Antiochijos
patriarchu konsekravo Romoje, Šv. Karolio "ai Cati-
nari" bažnyčioje, 1788 m. gruodžio 21 d., kard. Ger-
dilas Hyacinthe-Sigismond.
10. Gerdilą Hyacinthe-Sigismond, barnabitą, tit.
Dibonos vyskupu konsekravo Romoje, Šv. Karolio "ai
Catinari,, bažnyčioje, 1777 m. kovo 2 d., kard. Mor-
kus Antanas Colonna.
11. Kardinolą Morkų Antaną (Marcantonio) Colonna
tit. Korinto arkivyskupu konsekravo Romoje, Kvirinalo
rūmų koplyčioje, 1762 m. birželio 25 d., pop. Kle-
mensas XIII.
12. Kardinolą Karolį Rezzonico (nuo 1758 m. pop. Klemensas XIII) Paduvos vyskupu konsekravo Romoje, 5\. XII Apaštalų bazilikoje, 1743 m. kovo 19 d., pop. Benediktas XIV.
13. Prosperą Lamhertini (nuo 1740 m. pop. Benediktas XIV) tit. Teodozijos arkivyskupu konsekravo Romoje, Kvirinalo rūmų koplyčioje, 1724 m. liepos 16 d., pop. Benediktas XIII.
14. Kardinolą Vincentą Mariją Orsini, O.P. (nuo 1724 m. pop. Benediktas XIII), Manfredonijos arkivyskupu konsekravo Romoje, Šv. Domininko ir Siksto bažnyčioje, 1675 m. vasario 3 d., kard. Paluzzo Al-tieri.
15. Kardinolą Paluzzą Paluzzi degli Albertini (vė-liau vadinosi Altieri) Montefiascone ir Corneto vyskupu konsekravo Romoje, Šv. Silvestro "in Capite" bažnyčioje, 1666 m. gegužės 2 d., kard. Ulrikas Carpegna.
16. Ulriką Carpegna Gubbio vyskupu konsekravo Romoje, Kvirinalo rūmų koplyčioje, 1630 m. spalio 7 d., kard. Aloyzas Caetani.
17. Aloyzą (Luigi) Caetani tit. Antiochijos patriarchu ir Capua arkivyskupu koadjutorium konsekravo Romoje, S. Maria Maggiore bazilikoje, 1622 m. birželio 12 d., kard. Liudvikas Ludovisi.
18. Kardinolą Liudviką (Lodovico) Ludovisi Bolognos arkivyskupu konsekravo Romoje, privačioje arkivysk. G. Sanvitale koplyčioje, 1621 m. gegužės 2 d., Bari arkivysk. Galeazzo Sanvitale.
19. Galeazą Sanvitale Bari arkivyskupu konsekravo Romoje, Šv. Petro bazilikoje, zakristijos koplyčioje, 1604 m. balandžio 4 d., kard. Jeronimas Bernerio.
20. Jeronimą Bernerio, O.P., Ascoli Piceno vyskuppu konsekravo Romoje, Šv. XII Apaštalų bazilikoje 1586 m. rugsėjo 7 d., kard. Julius Antanas Santoro.
21. Julių Antaną Santoro Santa Severiną arkivyskupu konsekravo Romoje, Vatikano rūmų 'Paolina" koplyčioje, 1566 m. kovo 12 d., kard. Scipionas Rebiba.
22. Scipionas Rebiba buvo konsekruotas 1541 m. pavasarį tit. Amicle vyskupu ir Chieti angziliaru. Bet šaltiniuose nepavyko lig šiol surasti žinių, kas jį konsekravo.

Ir šia antrąja linija priėjome maždaug prie to paties laiko — XVI amžiaus vidurio. Bene pagrindinė antrosios vyskupinės genealogijos ypatybė yra ta, kad visi, be išimties, gavo vyskupo šventimus Romoje. Dėl to joje net šeši konsekrato-riai buvo popiežiai ir taip pat šeši iš pašventintųjų vėliau buvo išrinkti popiežiais. Be to, dar keturiolika konsekratorių buvo kardinolai, o ir likusieji vyskupai, suteikę šioje eilėje minėtus vyskupo šventimus, užėmė Bažnyčios gyvenime reikšmingas vietas.

Kadangi tas pat kardinolas K. Confalonieri, kuris konsekravo vysk. P. Brazį, vėliau, 1965 m. gruodžio 5 d. Romoje, Nekalčiausios Mergelės Marijos Oblatų vienuolyno koplyčioje, suteikė vyskupo šventimus Juozapui Matulaičiui-Labukui (asistavo tit. Tirnavo arkivysk. A. Samorė ir Eisen-stadto (Austrijoje) vysk. S. Laszlo), tai ir jis, ir tie, kuriuos jis konsekravo, nuo pat pradžios (nr. 2) įsijungia į tą pačią P. Brazio vyskupinės kilmės liniją. O vysk. J. Matulaitis-Labukas konsekravo 1968 m. vasario 25 d. Telšių katedroje Juozapą Pletkų, apaštališką Telšių vyskupijos administratorių, ir 1969 m. gruodžio 21 d. Kauno katedroje-bazilikoje — Liudą Povilonį, paskirtą Telšių vysk. administratoriaus augziliaru, ir Romualdą Kriščiūną, paskirtą Kauno arkivysk. ir Vilkaviškio vysk. administratoriaus augziliaru.

Į tą pačią vyskupinės kilmės liniją įsijungė ir vysk. (nuo 1962 m. arkivyskupas) Teofilius Matulionis, kuriam 1929 m. vasario 9 d. Leningrade, Kirilovskaja koplyčioje, vysk. Antanas Maleckis suteikė vyskupo šventimus. O Antaną Maleckį konsekravo vyskupu Leningrade, Notre-Dame de France bažnyčioje, 1926 m. rugpjūčio 12 d., tit. Ilijos vysk. Mykolas d'Herbigny, kuris vyskupo šventimus buvo gavęs slapta 1926 m. kovo 29 d., Berlyne, nunciatūros koplyčioje, iš nuncijaus Eugenijaus Pacelli, tada tit. Sardi arkivyskupo, vėliau pop. Pijaus XII. Taip ir vysk. T. Matulionis įsijungė (nuo nr. 3) į aukščiau aprašytą vysk. P. Brazio vyskupinės kilmės liniją, į ją įtraukdamas ir 1957 m. gruodžio 25 d. Birštone konsekruotą vysk. Vincentą Slat-kevičių.

Prie tos pačios "giminystės" linijos reikia priskirti ir vysk. Paulių Marcinkų, kurį tit. Ortos vyskupu konsekravo Šv. Petro bazilikoje 1969 m. sausio 6 d., pop. Paulius VI. Tai lig šiol pirmas ir vienintelis istorijoje lietuvis vyskupas, gavęs kunigystės malonės pilnybę tiesiog iš popiežiaus. O pop. Paulius VI, tada Jonas Mon-tini, kai buvo paskirtas Milano arkivyskupu, gavo vyskupo šventimus Romoje, Šv. Petro bazilikoje, 1954 m. gruodžio 12 d., iš kard. Eugenijaus Tisserant, o šis buvo konsekruotas tit. Iko-nijos arkivyskupu taip pat Šv. Petro bazilikoje, 1937 m. liepos 25 d., tuometinio valstybės sekretoriaus, kard. Eugenijaus Pacelli, po pusantrų metų tapusio popiežium Pijum XII.

Po gana ilgos šalutinės linijos, kuri trumpam laikui buvo nuklydus net į Ispaniją, pagaliau prisijungia prie tos pačios garbingosios Romos genealogijos ir vysk. Antanas Deksnys. Štai jo dvasinės kilmės seka:

1. Antaną L. Deksnį tit. Lavelio vyskupu konsekravo Belville (Illinois) katedroje, 1969 m. birželio 15 d. Apaštališkas delegatas J.A. Valstybėse, tit. Taršo arkivysk. Aloyzas (Luigi) Raimondi, asistuojant Belvillės vysk. Albertui L. Zuraweste ir Kauno vysk. pagalbininkui Vincentui Brizgiui.
2. Aloyzą (Luigi) Raimondi tit. Taršo arkivyskupu konsekravo Romoje, Šv. Karolio "al Corso" bažnyčioje, 1954 m. sausio 31 d., kardinolas Jonas Adeodatas Piazza, asistuojant tit. Tirnovo arkivysk. Antanui Samorė ir Acqui vysk. Juozapui DeirOlmo.
3. Joną Adeodatą Piazza, O. Carm., Beneventc arkivyskupu konsekravo Romoje, Šv. Teresės 'al Cors« detalia' bažnyčioje, 1930 m. vasario 24 d., popiežiaus generalvikaras Romos miestui kard. Bazilijus Pompilj. asistuojant tit. Tesalonikų arkivysk. Rapolui Rossi ir Marsų (dei Marsi) vysk. Pijui Bagnoli.
4. Kardinolą Bazilijų Popilj, paskirtą Velletri su-burbikariniu vyskupu, konsekravo Romoje, Šv. Vincento Pauliečio "alla Bocca della Verita" bažnyčioje, 1913 m. gegužės 11 d., kardinolas Antanas Agliardi, asistuojant tit. Efezo arkivysk. Donatui Sbaretti ir Alatn vysk. Amerikui Bevilaąua.
5. Antaną Agliardi tit Cezarėjos Palestinoje arkivyskupu konsekravo Romoje, 1884 m. spalio 12 d., kardinolas Jonas Simeoni.
6. Joną Simeoni tit. Kalcedono arkivyskupu konsekravo Romoje, 1875 m. balandžio 4 d., kardinolas Aleksandras Franchi.
7. Aleksandrą Franchi tit. Tessaloniko arkivyskupu konsekravo Romoje, 1856 m. liepos 6 d., popiežius Pijus IX.
8. Joną Mariją Mastai Perretti (nuo 1846 m. pop. Pijus IX) Spoleto arkivyskupu konsekravo Romoje Šv. Petro "in Vincoli" bažnyčioje, 1827 m. birželio 3 d., kardinolas Pranciškus Ksaveras Castiglioni.

9. Pranciškų Ksaverą Castiglioni (nuo 1829 m pop. Pijus VIII) Montalto "delle Marche" vyskupu konsekravo Romoje, Šv. Domininko ir Siksto bažnyčioje, 1800 m. rugpjūčio 17 d., kardinolas Juozapa M. Doria Pamphilj.
10. Juozapą Mariją Doria Pamphilj tit. Seleucijos arkivyskupu konsekravo San Idelfonso de la Granja vietovėje (Ispanijoje), karaliaus rūmų koplyčioje, 1775 m. rugpjūčio 22 d., kardinolas Ventūra de Cordoba Espinola y La Cerda.
11. Ventūrą de Cordoba Espinola y La Cerda tit. Neocezarėjos arkivyskupu konsekravo Madride, karališkoje Šv. Jeronimo bažnyčioje, 1761 m. birželio 28 d., generalinis inkvizitorius Ispanijoje, tit. Farsalo arkivysk. Manuelis Cuintano Bonifaz.
12. Manuelį Cuintano Bonifaz tit. Farsalo arkivyskupu konsekravo Madride, Viešpaties Įsikūnijimo bažnyčioje, 1749 m. kovo 16 d., nuncijus Ispanijoje, tit. Naziano arkivysk. Henrikas Enriquez.
13. Henriką Enriquez tit. Naziano aikivyakf konsekravo Romoje, Kvirinalo rūmuose, 1743 m. graudžio 29 d., popiežius Benediktas XI\r.
Toliau vysk. A. Deksnio vyskupinės linija sutampa su aukščiau aprašytąja vysk. P. Brazio panašia linija (nr. 13-22).
Lietuvos vyskupų romietiškoji genealogija

Šitaip nustatėme visų šiame XX amžiuje gyvenusių ir dar tebegyvenančių lietuvių vyskupų vyskupinės kilmės ryšius. Bet gal jau kai kas pastebėjo, jog liko nepaminėti du lietuviai vyskupai: rytų apeigų vysk. Pranciškus Būčys ir dabartinis Oklahomos arkivyskupas Karolis A. Sa-latka (konsekruotas 1962 m. kovo 6 d.). Vyskupo Pr. Bučio — kurį Romoje, 1930 m. liepos 6 d., konsekravo Bulgarijos rytų apeigų katalikų Apaštališkasis administratorius vysk. Kirilas Kur-teff o šį 1926 m. gruodžio 5 d. taip pat Romoje konsekravo Sidono melkitų vyskupas Atanazas Khoriaty — vyskupinės kilmės linija nueina į Artimuosius Rytus, kur sunku surasti reikalingų duomenų ir, žinant, kad Romos popiežiai ar kardinolai anksčiau neteikdavo šventimų kitų apeigų vyskupams, vargiai toji kilmės linija galėjo pastaraisiais šimtmečiais kada nors įsijungti į kurią nors iš aukščiau aprašytųjų. Vyskupo K-A-Salatkos dvasinę geneologiją patogiau galės išvesti gyvenantieji J.A. Valstybėse ir galį lengviau prieiti prie vietinių istorinių šaltinių.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai