|
|
SKOTIZMAS IR SKOTISTAI LIETUVOJE |
|
|
|
Šio straipsnio uždavinys nėra nei poleminis — iššaukti į diskusijas kitų mokyklų sekėjus, nei filosofinis ar teologinis — norint išdėstyti Skoto mokslą, nes tai nebūtų autoriaus kompetencijos dalykas, o vien tik istorinis. Jo tikslas parodyti, kad ir Lietuvoje buvo domėtasi Skoto mokslu ir net parašyta ir išleista ar rankraščiuose palikta skotistiškų veikalų ir studijų.
1. Pagrindinės Jono Duns Skoto gyvenimo žinios
Jonas Duns Skotas gimė Duns šeimoje tarp 1263 ir 1266 metų, Maxtone, dabar Littledeane, Roxburgo grafijoje, Škotijoj, dėl to ir vadinamas Skotu. Jo tėvas Ninianas Duns ir visa jo giminė buvo pranciškonų geradariai nuo pat jų atvykimo į Škotiją. Jono dėdė Elijas tapo pranciškonu ir, būdamas jaunos Škotijos pranciškonų vikarijos vikaru, 1278 m. priėmė Joną Duns Skotą į ordiną.
Dar prieš stodamas į pranciškonus, Jonas jau buvo lankęs Hadingtono mokyklą. Tapęs pranciškonu, jis dar 13 metų, greičiausia Oksforde, ruošėsi kunigystei ir intelektualiniam darbui, o 1291 m. buvo įšventintas kunigu. Tolimesnes savo studijas gilino Paryžiuje, kur klausė įvairių mokytojų paskaitų. Filosofiją jam dėstė Konsalvas iš Ispanijos, vėliau ordino generolas, o teologiją — Viljamas Ware.
Įsigijęs bakalaurato laipsnį, 1303 m. Skotas pradėjo Paryžiuje aiškinti Petro Lombardo "Sentencijas". Tais pačiais metais birželio mėnesį bu vo priverstas apleisti Paryžių, nes atsisakė pasirašyti Pilypo Gražiojo apeliaciją prieš popiežių Bonifacą VIII į visuotinį Bažnyčios susirinkimą. Į Paryžių vėl sugrįžo sekančiais metais ir, generolo Konsalvo rekomenduojamas, 1305 m. Jsigijo teologijos daktaro laipsnį.
Kur jis vėliau dirbo mokslinį darbą, žinių neturime. Tik žinome, kad jis Paryžiuje disputavo iš "Quodlibet" ir gynė Nekaltą Marijos Prasidėjimą. Viename sename Mertono Kolegijos rankraštyje sakoma, kad jis garsėjo Kembridže, 1; Oksforde ir Paryžiuje. Paskui persikėlė į Koelną, kur 1308 m. lapkričio 8 d. mirė ir buvo palaidotas garsioje Koelno katedroje.
Amžininkai jį vadino Doctor subtilis, vėlesnieji — Doctor Verbi Incarnati ir Doctor Marianus. Dar gyvas būdamas, turėjo daug sekėjų ir tapo pranciškoniškosios mokyklos vadu, kuri XVI - XVIII amž. buvo labai išplitusi. Tuometinis, jau minėtas, Mažesniųjų Brolių ordino generolas Konsalvas iš Ispanijos, buvęs jo mokytojas, jį vadina gražaus gyvenimo, didelio mokslo ir subtilios išminties vyru. Jo vardas yra įrašytas į Martyrologium Franciscanum. Visose pranciškonų vienuolijos šakose jis vadinamas palaimintuoju, bet oficiali beatifikacijos byla užvesta tik 1905 m.1
2. Jono Duns Skoto veikalai ir jų charakteris
Iki mūsų dienų Jonui Duns Skotui buvo priskiriami 24 veikalai. Beveik visi šie raštai buvo išleisti Luko Waddingo 1639 m. ir 1891-95 Vivės perspausdinti.2 Tačiau šiandieną moderniškos kritikos dėka tik 13 jų priskiriama Skotui, kiti 9 yra kitų autorių parašyti, o 2 dar tebėra neaiškios kilmės. Šis kritiškas originalių Skoto veikalų atskyrimas nuo tų, kurie anksčiau jam buvo priskiriami, pakėlė jo garbę, nes anuose netikruose yra visokių neaiškumų.
Bet ir autentiški veikalai nevisi yra vienodos vertės, nevisi vienodai patarnauja subtiliojo daktaro originalaus mokslo pažinimui. Kritišku ir moksliniu atžvilgiu vertingiausias Jono Duns Skoto veikalas yra "Opus Oxoniense" arba "Ordinatio". Tai keturių Petro Lombardo "Sentencijų" knygų aiškinimas. Jį autorius parašė, diktavo ir paruošė išleidimui. Tik gaila, kad, jį taisant, papildant ir tobulinant autorių ištiko mirtis, ir veikalas liko nebaigtas.
Tada jo mokiniai panoro jį baigti, bet, taip jiems besidarbuojant, atsirado skirtingų tekstų, ir ilgainiui jau buvo sunku atskirti paties mokytojo oroginalą. Dabar ir yra kritiškos laidos uždavinys atsekti, kokį šio veikalo tekstą paliko Duns Skotas. Paskutinės kritiškos "Opus Oxoniense" laidos leidėjai, norėdami atsekti originalą, remiasi Asyžiaus rankraščiu, iš kurio matyti, kad jo redaktorius turėjo prieš akis Jono Duns Skoto autografą.3
Skotas į pasaulį atėjo tada, kai scholastikos mokslo pastatas jau buvo iškeltas. Jis dėl savo proto aštrumo ir subtilumo nenorėjo kartoti to, kas kitų jau buvo pasakyta, dėl to, žengdamas pažinimo keliu, į ankstesniųjų scholastikų veikalus žvelgė kritiko akimis. Jo supratimu, tiesos pažinimas nuolat darąs pažangą.5 Objektyvus ir bešališkas, jis daugiau mėgo tiesą negu sistemą.
Kaip Viljamo Ware mokinys ir Oksfordo mokyklos pasekėjas, jis davė pirmenybę metafizikai ir griežto įrodymo pavyzdžiu statė matematiką, bet tai jam netrukdė sudaryti sintezę, pagrįstą meilės ir valios idėja. Jis buvo pranciškcmas mokytojas — pirmiausia savo įsijautimu ir problemų pastatymu — su platoniška-augustiniška savo ordino tradicija, bet tuo pačiu metu labai žavėjosi Aristoteliu. Daugelyje tezių jis nutolo nuo šv. Bonaventūros, bet aštriai kritikavo Henriką iš Gento, griežčiausią to meto tomistinių teorijų priešą.
Kai kada jis buvo kaltinamas, esą, buvęs sistemingas ir pavydus Tomo Akviniečio priešas, bet iš tikro taip nėra. Jei jis kartais atmetė jo mokslą, tai jis tai darė tik amore veritatis — tiesos meilės verčiamas ir naudodamasis teisėta laisve diskutuotinuose dalykuose. Taisydamas senąją sistemą, stengėsi sudaryti savo filosofi-nę-teologinę sistemą. Išeidamas iš tezės, kad tikėjimas-protas-autoritetas vienas kitam neprieštarauja, stengėsi surasti savo sintezės pagrindinius elementus Apreiškime ir Bažnyčios moksle, kurios sprendimui pilnai ir visiškai atsidavė sakydamas: "Non est aliter sentiendum quam sentit Ecclesia Romana" (Ox. IV, d. 26).
Skotu paprastai mažai domimasi, nes jis labai gilus ir sunkus. Jo filosofijos-teologijos sistemą ne taip jau lengva trumpoje schemoje, aiškiais žodžiais ir suprantamu būdu pilnai išreikšti. Patys jo mokiniai tai pripažino sakydami: "Eius dieta communem transcendunt faculta-tem".6
3. Jono Duns Skoto filosofija ir teologija7
Filosofijoje Jonas Duns Skotas daugiausia nagrinėja metafiziką. Joje reikia ieškoti rakto ir į visą jo mokslo sistemą. Tėv. dr. Bernardinas Grauslys, O.F.M., gilus jo mokslo žinovas, sako, kad, supratus Skoto minties pagrindinį šaltinį — būties kaip gėrio supratimą, visas jo mokslas pasidaro aiškus. Pagal Skotą būtis yra gėris savo tobulybės pilnybėje. Gėris yra matas, nustatąs būties ir tikrovės laipsnį. Kadangi būties tikrovė nepriklauso transcendentinei, bet konkrečiai sferai, tai tik individas galutinai atbaigia būtį. Dėl to Skotas su didžiu atidumu nagrinėja individą, norėdamas susekti galutinę jo tobulybę, kurios dėka tas individas yra tas, o ne kitas.8
Perėjęs į teodicėją Skotas teigia, kad Dievą pažįstame ne vidiniu nujautimu — intuitia, bet per kūrinius, priežastingumą, neigimą ir išaukštinimą — negationem et eminentiam. Būties sąvoka yra vienaprasmė (univoca) Dievui ir kūriniui, ir šis vienodas supratimas nesipriešina Dievo paprastumui — simplicitati Dei.9 Gi begalinės būties idėja tobuliausiu būdu išreiškia Dievo prigimtį. Tarp Dievo savybių — atributų — pirmą vietą užima valia, kuri tačiau būdama esmiškai laisva, proto valdoma, nėra despotiška, "cum sit Deus agens rectissima ratione".10
Psichologijoje Skotas moko, kad siela yra substanciali gyvos žmogiškos sudėties forma, bet kūnas turi taip pat, nors ir antraeilę, savo formą, per kurią jis nepriklausomai nuo sielos teikia buvimą visoms savo dalims: tai — forma corporeitatis. Pažeminimas prasideda juslėmis, kurios tačiau be proto pagalbos negali tikrai ir pakankamai pažinti daiktų egzistencijos. Žmoguje protas yra nugalimas valios kilnumu, kuri, būdama esmėje veikli ir laisva galia, yra atsakinga už kiekvieną sielos tvarkingą ir netvarkingą veiksmą, įsakanti pati sau ir kitoms galioms ir pasirenkanti gėrį ar blogį, ar vieną iš dviejų gėrių.
Skoto etika taip pat yra atremta į valios pagrindą. Veiksmo morališkumą pirmiausia apsprendžia valia. Moralinis gėris formaliai yra valios pasirinkime — actus elicitus voluntatis, o šis laisvos valios pasirinkimas jau yra praktika, tuo tarpu kai iš šalies — ad extra — įsakyta praktika yra tik materialiai gėris. Tobulybė yra daugiau Dievo meilėje nei jo pažinime. Gamtos įstatymas — lex naturalis — glūdi dekaloge, bet pirmoje vietoje stovi tie įsakymai, kurie liečia begalinę būtį — Dievą, nes jie yra aiškūs tiesioginiai etikos principai ir turi visuotinę vertę; kiti gi apima liečiamuosius dalykus — elementą contingentia — ir nors pilnai atitinka proto reikalavimus, tačiau Dievas gali nuo jų atleisti. Žmogus nėra įpareigotas kreipti visus, net ir mažiausius, savo veiksmus į Dievą ir taip pat gali atlikti tokius veiksmus, kurie konkrečiai nėra nei geri nei blogi, bet indiferentiški.11
Teologijoje Jonas Duns Skotas, pasirėmęs Apreiškimu, kad Dievas yra meilė — Deus Caritas est, padaro daug reikšmingų išvadų. Pati teologija, pagal Skotą, yra daugiau praktiškas mokslas nei spekuliatyvus, kadangi ji nagrinėja Dievą ne propter speculari, bet propter operari, tai yra ne dėl patenkinimo mūsų tuščio smalsumo, bet dėl mūsų galutinio tikslo apšvietimo. Be to, labai įdomu, kad Skotas visai kitokioje istorinėje eigoje pastato pasaulio ir žmonių sukūrimą, Kristaus sielos su Dieviškuoju Žodžiu sujungimą, jo įsikūnijimą ir jo Motinos nekaltumą, tuo būdu duodamas ne tik naują teologijos sistemą, bet ir atidengdamas daug naujų paslapčių arba jas pastatydamas naujoje šviesoje.
"Meilė Dievuje, pagal Duns Skotą, yra ra-tionabilissima ir ordinata. Dėl to ji laikosi tvarkos: Dievas pirma nori save patį, paskui nori perduoti savo gėrį kitam už savęs aukščiausiu būdu. Tas Dievo norėtas kūrinys pirmoje vietoje yra Kristaus siela, predestinuota Dievo garbei iš gryno aukščiausio gėrio nesavanaudiško dosnumo, visai neatsižvelgiant į jo nuopelnus ir kitų nusikaltimą.12 Kristaus sielos predestinacija taip absoliuti ir nepriklausoma, kad jis būtų taip predestinuotas ir tuo atveju, jei Dievas nebūtų galvojęs kurti kitų kūrinių. Nusprendęs Kristaus sielai suteikti aukščiausią galimą malonę, Dievas ieško pagrindo, kodėl jai, o ne kitam kūriniui duoti tą malonę. Įprasminti savo nesavanaudiškam dosnumui Dievas nusprendžia Kristaus sielą sujungti su Dieviškuoju Žodžiu, kad nerastų jokių varžtų savo dosnumui".
"Kodėl Dievas sukūrė kitus kūrinius, pagrindą randame toje absoliutaus gėrio sąvokoje. Dievas, sukūręs Kristaus sielą ir skyręs ją aukščiausiai laimei, panašiai į savo, nori, kad "ultimate bene sit".1'1 Gi Dievo laimė esmiškai yra kitiems skirta. Taigi tuo pačiu Dievas nori, kad ir Kristaus laimė būtų kitiems. Tai buvo pagrindas sukurti bent vieną kūrinį, palenktą Kristui. Tą kūrinį Bažnyčia vadina Marija, kuri buvo predestinuota kartu su Kristumi — uno eodemąue decretu. Marija yra predestinuota pirmiau kitų kūrinių ir tuo pačiu išimta iš gimtosios nuodėmės, nekaltai pradėta. Nekaltas prasidėjimas Duns Skoto teologijoje užima vieną iš esminių vietų. Toje pačioje gėrio sąvokoje Kristui ir Marijai yra sukurti visi kiti kūriniai".14
Visų kitų kūrinių sukūrimas taip pat yra Dievo meilės veiksmas, nes Dievas, mylėdamas pats save, panoro kitų būtybių buvimo, kad jos galėtų laisvai jį mylėti. Malonė, kuri pagal Skotą sutampa su meile, glūdi valioje, o kadangi valia yra taip pat kardinalinių dorybių sostas, tai ji malonės pagalba gali atlikti antgamtinius veiksmus. Iš to seka, kad nereikalingos ir neegzistuojančios moralinės įdiegtos dorybės — vir-t:itss morales infusae. Dangiškoji laimė glūdi palaimintoje Dievo meilėje, o ši meilė, būdama laisva, yra pastovi ir nesibaigianti, nes ją palaiko pozityvi dieviškosios valios predestinacija.
Kitos Skoto teologinės tezės yra šios: Švč. Trejybės paslaptis, nebūdama priešinga protui, negali būti išdava argumentavimo quia ar propter quid. Gimtoji nuodėmė glūdi gimtojo žmogui privalomo teisingumo netekime. Angelai, kaip žmonės, yra individai sugrupuoti į vieną tą pačią rūšį; ir kaip galėjo nusidėti pirmame jų sukūrimo momente, taip galėjo savo bandyme gailėtis ir atsiversti. Sakramentai nėra fizinės malonės priežastys, nors realiai ją suteikia. Atgailos sakramento esmė glūdi pirmiausia kunigo išrišime, o ne trijuose nusidėjėlio veiksmuose. Eucharistijos konsekracijos žodžiai, kuriuos naudoja Vakarų Bažnyčia, nėra visi esminiai ir neturi galios pilnai ir tikrai įrodyti transsubstanciacijos (subtsancijų pasikeitimo) paslapties be Tradicijos ir Bažnyčios mokslo.15
Baigiant šį skyrelį, reikia dar priminti, kad Skotas, nutoldamas nuo ankstesnių scholastikų ir sukurdamas savo mokslo sistemą, įsigijo daug priešų. Nežiūrint to, jo mokslas visuomet buvo aktualus. Jo mokslu remdamiesi, visuotiniai Bažnyčios susirinkimai, ypač Tridento susirinkimo tėvai, padarė daug reikšmingų nutarimų. Jis atkreipė dėmesį į daugelį apreikštųjų tikėjimo tiesų ar pažiūrėjo į jas nauju žvilgiu ir davė progą kitiems teologams jas panagrinėti ir išaiškinti. Jo mokslo įtakoje ilgus amžius buvo ginama Nekalto Marijos Prasidėjimo paslaptis, iki ji buvo paskelbta dogma. Šiandieną jau ir absoliutinės Kristaus predestinacijos mokslas nesulaikomai visur įsigali. Ne be jo mokslo įtakos dvasinėje teologijoje taip įsigalėjo Kristocentriškumo ir Mistinio Kristaus Kūno mokslas bei daugelis maldingumo formų į Kristų ir Mariją.
Taip Jonas Duns Skotas giliu kritišku metodu, plačiai naudojamu griežto proto argumentavimu, gėrio, valios, laisvės, veiklos ir meilės primato iškėlimu, Kristaus ir Marijos, dar prieš pasaulio ir žmonijos sukūrimą, visatos centre pastatymu, sukūrė tvirtą ir pastovią mokslo sistemą, kurią iki mūsų dienų amžių bėgyje priėmė ir gynė daugybė teologų ir filosofų. Apie juos ir jų veikalus Lietuvoje čia ir bus toliau rašoma.
4. Skotizmas Mažesniųjų Brolių ordine
Kadangi Jonas Duns Skotas buvo pranciškonas ir savo mokslą rėmė ordino įkūrėjo šv. Pranciškaus dvasia, mokslu ir gyvenimu, dėl to ir skotistai daugiausia buvo ir yra pranciškonai. Skotistiškas pranciškonų auklėjimas netiesiogiai prasideda jau noviciate, kai magistras, supažindindamas savo auklėtinius su ordino dvasia, mokslu ir gyvenimu, jų gyvenimą, šv. Pranciškaus pavyzdžiu, grindžia įsikūnijusiojo Dievo Sūnaus sekimu ir jo Nekaltai Pradėtosios Motinos meile, jų tobulybės kelią palenkdamas kristo-centrine kryptimi. Baigę noviciatą ir padarę įžadus, klierikai toliau lektorių mokomi filosofijos ir teologijos didžiųjų ordino magistrų, ypač Jono Duns Skoto, mokslo šviesoje.
Išėję teologijos kursą ir įšventinti kunigais, gabesnieji būdavo siunčiami į generalines studijas, kad jos paruoštų vienuolynų lektorius. Tokios generalinės studijos senovėje buvo prie Paryžiaus, Oksfordo, Kembridžo, Bolonijos16 ir kitų universitetų, kur dėstydavo didieji ordir.o magistrai ir kur studentai galėdavo įsigyti akademinius laipsnius. Šiose studijose jie plačiai susipažindavo su Aleksandro Haliečio, šv. Bonaventūros ir Jono Duns Skoto doktrina, o savo diplominiuose darbuose komentuodavo jų raštus.
Tiesa, ilgainiui Mažesniųjų Brolių ordinas suskilo į konventualus, observantus ir kapucinus, nes nesutarė neturto laikymosi klausimu, bet jie visi iki šiai dienai tebesirūpina, net vieni kitus remdami, pranciškoniškosios dvasios ir mokslo paveldėjimą saugoti ir plėsti.
5. Skotizmas Bohemijos - Lenkijos provincijoje
Bohemijos - Lenkijos pranciškonų provincija, prie kurios priklausė Lietuvos vikarija, taip pat turėjo tokią generalinę studiją, kuri nuo 1336 m. veikė Prahoje. Ją baigę kai kurie laimingesni dar studijavo kituose universitetuose, prie kurių būdavo generalinės studijos. Nenuostabu todėl, kad įsikūrus 1347 m. Prahos universitetui, jie buvo pakviesti profesoriauti, o jų generalinės studijos buvo įjungtos universitetan. Tas pats atsitiko 1364 m. įsikūrus Krokuvos universitetui,17 ypač po Jogailos reformos, kai čia XV a. gale Mykolas iš Bystrzykowo, (vadinamas Paryžiečiu, nes jis Paryžiuje buvo įsigijęs daktoratą 1504), ėmė dėstyti teologiją. Jis, tapęs universiteto rektorium, nors greičiausiai buvo pasaulietis kunigas, pranciškonams paruošė kelią į teologijos katedras ir skotizmui į Krokuvos universitetą plačiai atidarė duris.
Pradžioje pats, norėdamas laimėti teologijos katedrą Krokuvos universitete, 1485 m. per pusantros dienos prieš 30 magistrų gynė šias Jono Duns Skoto tezes: "Utrum materia prima sit entitas actualis et potentativa simpliciter simplex, per se cognoscibilis et per responsa-bilis in praedicamento, ab entitate formae et privatione realiter distincta et absque contra-dictione ab eisdem separabilis". Po šio disputo jis pradėjo profesoriauti ir net du kartu buvo universiteto rektorium.
Negana to, profesoriaudamas Mykolas Paryžietis parašė kelis škotiškus veikalus, kurių tris po mirties išleido jo mokinys Jonas iš Stob-nicos, užėmęs jo katedrą ir gyvenimo gale tapęs pranciškonu. Jei jo mokslas darė įtakos pasauliečiams, tai kokį entuziazmą skotistiškomis paskaitomis jis sukėlė pranciškonuose, kurių 1441 - 1509 m. laikotarpyje Krokuvos universitete studijavo net 35. Giliau susipažinę su Jono Duns Skoto mokslu, tapę vienuolynų lektoriais, jie uždegdavo jo meile ir savo studentus ir taip iš kartos į kartą, kol XIX amž. rusų imperializmo visos jų studijos ir visi jų vienuolynai buvo uždaryti.18
Pats skotizmas, XV amž. gale Mykolo Paryžiečio Krokuvos universitetan įvestas, jame išsilaikė iki XVIII amž. galo, kai pats universitetas, papūtus naujiems vėjams, buvo iš pagrindų reformuotas. Jame ir vėliau Vilniaus akademijoje studijavo visi Lietuvos skotistai, išskyrus retus laimingus atvejus, kai studentai būdavo siunčiami į kitus užsienio universitetus.
6. Skotizmas ir skotistai Lietuvoje
Kalbant apie skotistus Lietuvoje, pravartu priminti, jog nedaug ką žinome apie juos iki Mažesniųjų Brolių ordino suskilimo į konventua-lus ir observantus, Lenkijoje ir Lietuvoje bernardinais seniau vadintus. Tas skilimas įvyko Lietuvoje 1468 m., Vilniuje ir Kaune įsikūrus observantų vienuolynams, nors visiškai savarankus visame ordine dviejų šakų veikimas popiežiaus buvo pripažintas tik 1517 m.19 Negreitai dar ir po ordino skilimo Lietuvoje atsirado tokių skotistų, kurie šiandieną mums žinomi iš jų paliktų skotistiškų raštų. Negana to, čia visai netenka kalbėti apie kapucinus, kurie tik nepriklausomoje Lietuvoje, paskutiniais metais, tebuvo įsikūrę ir niekuo skotizmo srityje nespėjo pasižymėti.
Rašyti išimtinai apie lietuvius skotistus irgi beveik neįmanoma, nes konventualai savarankią provinciją įkūrė 1686, o observantai - bernardinai tik 1729 m., nors paskutinieji buvo bandę ir net įkūrę Lietuvos provinciją 1530 ir 1627 m., bet ji neilgai teišsilaikė.20 Dėl to savaime aišku, kad Lietuvos vienuolynuose, pradžioje Bohemijos-Lenkijos, vėliau Lenkijos provincijai priklausančiuose, pagal reikalą buvo skiriami čekai, lenkai ir vokiečiai, o lietuviai būdavo siunčiami į Lenkijos vienuolynus. Negana to, rašydami savo veikalus, nevisi pažymėjo savo kilmės vietą, dėl to nėra įmanoma griežtai atskirti lietuvių nuo lenkų. Į tai atsižvelgus, reikės tenkintis tik tais skotistais, kurie pažymėjo savo kilmę ar Lietuvoje lektoriaudami parašė ir išleido skotistiškus veikalus. Dėl to, atrodo, bus tiksliau kalbėti apie skotizmą ir skotistus Lietuvoje, kaip apie lietuvius skotistus.
7. Pirmieji skotistai Lietuvoje
Jono Duns Skoto mokslą, bent jo pagrindus, žinojo visi daugiau prasilavinę pranciškonai, kurie nuo Mindaugo laikų (1250-63) rūpinosi lietuvių atsivertimu. Prie jų priskirtini ir Gedimino raštininkai: Bertoldas ir Henrikas.21 Dar daugiau su skotizmu buvo susipažinęs Vytenio ir Gedimino sąjungininkas, Rygos arkivyskupas Fridrichas iš Pernsteino,22 kuris turėjo labai turtingą biblioteką ir, ilgai gyvendamas Avinjone, jautė pranciškoniškojo gyvenimo pulsą. Jis dalyvavo ir pranciškoniško neturto gynimo klausime.23
Tą patį galima pasakyti ir apie pirmuosius Vilniaus vyskupus pranciškonus: Andrių Vosylių (1287-98) ir Jokūbą Piktą (1398-1407). Paskutinysis net buvo Krokuvos vienuolyno lektorius, o vėliau Lietuvos pranciškonų misijų vikarijos vikaras. Jis, kaip lektorius, turėjo būti susipažinęs su Jono Duns Skoto mokslu, nes jis turėjo pareigą savo studentus su juo supažindinti.24 Prie šių dar galima priskirti Grigalių Gurovą, kinis, 1424 m. gavęs popiežiaus Martyno V leidimą, studijavo Krokuvos universitete bakalaure i i r magistro laipsniams.25
Lietuvai priėmus krikštą ir joje įsikūrus daugiau pranciškonų vienuolynų (1387 - 98), buvo įsteigta Lietuvos vikarija, susidedanti iš Vilniaus, Kauno, Ašmenos, Pinsko ir Drohičino vienuolynų. Šios vikarijos vienuoliai pradžioje buvo ateiviai, išauklėti ir išmokslinti savo provincijoje Lenkijoje. Kai ilgainiui patys lietuviai pradėjo stoti į pranciškonus, tai jie vietos vienuolynuose būdavo auklėjami ir mokomi specialių magistrų ir lektorių. Aiškiai žinome, kad toks lektorius Vilniaus vienuolyne jau buvo 1424 m. Vėliau šiems pranciškonams tapus konventua-lais, Vilniuje buvo įsteigtos filosofijos ir teologijos studijos, kuriose klierikai būdavo supažindinami su Jono Duns Skoto filosofija ir teologija.26 Nedaug tačiau šios studijos Lietuvai davė garsesnių, mums žinomų, skotistų, gal dėl to, kad Lietuva dar tebebuvo misijų kraštas ir visi kunigai pranciškonai buvo įjungti apaštalavimo darban, nepaliekant jiems laiko gilesnėms studijoms.
8. Skotistai konventualai
Nežiūrint visų pastangų, iki šiol tepavyko surasti tik du konventualu skotistu, kurie priklausė Lietuvos-Rusijos provincijai, kiek laiko gyveno Lietuvoje ir yra parašę ir išleidę skotistiškų veikalų. Štai jie:
1. Markus Korona, kurio nei gimimo nei mirties metai nežinomi. Spėjama, kad jis gimęs apie 1590 ir miręs apie 1650 metus. Jis buvo kilęs iš paprastų valstiečių, gyvenusių Koronoje, Brestnos vis. Kujovijos vyskupijoje, dėl to senu vienuolių papročiu vadinosi Markus iš Koronos arba tiesiog Korona. Stodamas į konventu-alus, jau turėjo 17 m. ir buvo baigęs laisvųjų menų mokyklą. Tapęs vienuoliu, studijavo Šv. Bonaventūros kolegijoj Romoje, kur įsigijo teologijos daktaro laipsnį, ir paskui dar Milane, kur gavo menų ragistratą. Grįžęs iš Italijos, buvo Krokuvos, Lvovo ir Vilniaus studijų regensu ir kaip Lenkijos provincijos kustodas dalyvavo Romos konventualu kapituloje.27 Paskui 1625 m. paskirtas Lietuvos konventualu vikarijos vikaru ir Vilniaus vienuolyno gvardijonu. Pagaliau 1626 m. įsikūrus Lietuvos-Rusijos provincijai, tapo jos nariu ir nuo Pinsko iki Vilniaus kapitulos (1636.X.25 - 1639.X.26) buvo tos provincijos provinciolu.28 Be kitų knygų 211 Markus Korona yra parašęs du skotistiškus veikalus: "Pallas Tritinia Triplicis in uno Deo substan-tiae etc." ir "Assertiones dogmatiae etc."30
2. Mikalojus Antanas Galeckis, gimęs Palenkės didikų šeimoje apie 1620 m. ir miręs Drohičine 1679 m. Įstojęs į pranciškonus kon-ventualus studijavo Zamosčiaus akademijoje, kur, tur būt, norėdamas įsigyti daktaro laipsni, parašė disertaciją skotistine tema. Paskui išvyko Italijon ir gavo Šv. Rašto doktoratą. Grįžęs iš Italijos 1654 m., buvo paskirtas Vilniaus gvardijonu. Ten gvardijonaudamas, Mikalojaus Kaleckio laidotuvėse Valkininkuose pasakė pamokslą, o maskviečių įsiveržimo metu su vienuolyno brangenybėmis pasitraukė į Drohičiną. Paskui (1658 - 61) buvo Lietuvos-Rusijos konventualu provinciolu. Baigęs provinciolo pareigas, gyveno Drohičine, kur 1667 m. gvardijonaudamas ruošė naują ceremonialą, o 1673 m. dar vadovavo Pinsko kapituloje.31 Jaunystėje parašė ir išleido veikalą: "Assertiones theologicae de fruitione ad mentėm Subtilissimi Docto-ris Joannis Duns Scoti etc."32
9. Skotistai observantai
Observantai, 1468 m. įsikūrę Lietuvoje, greičiausia dar XV amž. gale Vilniuje atidarė savo studijas, kur dėstė pasiruošę lektoriai. Jau šiose studijose skotizmui plisti ir skotistams augti buvo patogi dirva, nes čia klierikai išeidavo visas keturias Petro Lombardo sentencijų knygas pagal Jono Duns Skoto komentarus.33 Nežiūrint to, garsesnių skotistų nedaug čia teišaugo, gal dėl to, kad nedaug lietuvių patekdavo į užsienio generalines studijas, ypač po Vilniaus jėzuitų akademijos įsteigimo.
Viena nuostabu, kad visi žinomi, su Lietuva turėję ryšio, senieji skotistai yra gyvenę XVII amž., išskyrus Joną Komorovskį, gyvenusį XVI amž., kuriam iki šiol buvo priskiriama: "Introductio in doctrinam Doctoris Subtilissimi,34 bet iš tikro yra Jono iš Stobnicos parašyta.35 Gi garsusis skotistas Andrius Romanas, išleidęs studiją "F. Joannis Duns Skoti ord. Min. Doct. subtilissimi. Primuš sententiarum" ir "Assertiones ex universa Joannis Duns Scoti Tho-logiae desumptae",38 tik studijavo Vilniaus akademijoje, o šiuos leidinius paruošė lektoriauda-mas Lenkijoje.37
Dabar pažvelkime į tų kelių Lietuvos sko tistų observantų gyvenimą ir parašytus veikalus:
1. Andriejus Grondzkis, aukštos kilmės lietuvis, jaunystėje mokęsis Vilniuje jėzuitų kolegijoje. Į pranciškonus įstojo 1597 m. Vienuoliu tapęs, studijavo Vilniaus akademijoje, kurią 1602 m. baigė ir buvo paskirtas Vilniaus vienuolyno lektorium. Paskui jis 1610 m. Kauno vienuolyno gvardijonas, 1614 m. Vilniaus pamokslininkas, atvertęs daug protestantų, pagaliau dar Jono Karolio Chodkevičiaus kapelionas jo žygio į Chociną metu.38 Kaip pagarsėjęs pamokslininkas, buvo kviečiamas sakyti pamokslus didikų laidotuvėse. Keturi tokie jo pamokslai buvo net išspausdinti, būtent: "Jono Karolio Chodkevičiaus sūnaus Jeronimo Krizostomo, vaikystėje mirusio, laidotuvių pamokslas, sakytas 1614 m. kovo 18 d. Kretingos vienuolyno bažnyčioje"; "Kunigaikščiui Aleksandrui Masalskiui, Gardino maršalui, sakytas Vilniuje 1616 m."; "Vincentui Vainai, Intursko seniūnui, sakytas Vilniuje bernardinų bažnyčioje 1616 m. balandžio 30 d."; ir "Sofijos Chodkevičienės laidotuvėse, sakytas Kretingoje 1619 m. liepos 4 d.".39 Be to, rankraštyje Grondzkis yra palikęs Aristotelio fizikos komentarus.40 Kaip skotistas yra parašęs ir išleidęs "Theoremata philosophica ex omnibus philoso-phiae partibus etc."41 Greičiausiai šis veikalas yra jo diplominis darbas akademiniam laipsniui įsigyti.
2. Bernardinas Bidgostinas, apie kurio gyvenimą nedaug ką žinome, 1614 - 17 buvo Vilniaus konvento lektorius. Jo globoje Andrius Mlavenis disputavo skotistiškomis temomis: 1614 m. Vilniaus ir 1617 m. Krokuvos kapitulų metu.42 Pats Bernardinas parašė ir išspausdino: "Assertiones theologicae ex toto quarto libro sententiarum F. Jonn. Duns Scoti, doctoris subt.".43
3. Vaclovas Pudlovskis tik tiek tėra žinomas, kad jis Vilniuje parašė, išleido ir disputavo savo tezes: "Thèses mundae ad mentėm F. Joan. Duns Scoti Doct. Subt. conscriptae et in conventu Vilnen. P. P. Bernardinorum ad disputandum propositae".44
4. Andrius Mlavenis taip pat apie save žinių nepaliko. Yra tik žinoma, kad jis priklausė Mažosios Lenkijos-Lietuvos provincijai ir, kaip jau minėjome, Bernardino Bidgostino, Vilniaus teologijos lektoriaus globoje, Vilniaus kapituloje 1614 ir Krokuvos 1617 m. diskutavo skotistiškojo mokslo klausimais ir savo diskusijų tezes Išspausdino: "Assertiones theologicae ex toto primo libro Joannis Duns Scoti Doctoris sublimissimi" ir "Pancarpia ex totius Theologiae mclusionibus Fr. Joannis Duns Scoti Doctoris sublimissimi desumpta".45
5. Cirilius Hornas. Apie jį tiek težinome, kad jis, būdamas diakonu, greičiausiai nuvykęs iš Vilniaus, Lvovo kapituloje 1637 m. diskutavo skotistiška tema, kurią jis išspausdino Vilniuje. Įdomi smulkmena ta, kad jo disputo metu jį globojo Grigalius iš Koscinos, generalinis lektorius ir Vilniaus bernardinų teologijos fakulteto ordinarinis profesorius. Iš to atrodytų, lyg Vilniaus observantų studijos būtų turėjusios generalinių studijų teises arba buvo agreguotos prie Vilniaus akademijos. Ciriliaus Horno disputo tema buvo šitokia: "Décréta theologica praesentiam divinarum futurorum absolutorum et conditianatorum ... definientia ad arbitrium doctoris subtilis".48
6. Domininkas Skutavičius, kilimo vilnietis 1665 m. Krokuvos kapituloje, pirmininkaujant Pauliui Budimirui iš Kroatijos, buvo išriktas Mažosios Lenkijos-Lietuvos provinciolu ir, eidamas tas pareigas, mirė Prahoje 1668 m. kovo 7 d.47 Jis parašė: "De praedestinatione Ex primi Sententiarum libri, distinctione XLI A. R. Patris Joannis Duns Scoti, Doctoris Sublimissimi, desumpta".48
7. Pranciškus Borzykowskis gimė 1657 m.,bet jo gimimo vieta nežinoma. Mirė 1735 Krokuvoje. Jis buvo Mažosios Lenkijos-Lietuvos ivincijos generalinis lektorius, du kartu jubiliatas, 1702 m. provincijos archyvistas, provinciolas (1720 - 23), po provinciolo Paškevičiaus Pties provincijos vikaras (1728 - 29). Jis parašė ir išleido pamokslus apie šventuosius49 ir dvi skotistiškas studijas: "Gratus animi sensus per Theolog. de verbo incarnato, thoremata menti Doctoris subtilis, Joannis Duns Scoti conformia" ir "Rosae gratae seu conclusiones theologicae in spinoso Sacrae Theologiae roseto propagatae".50
10. Mūsų dienų lietuviai skotistai
Po dviejų šimtmečių pertraukos Lietuva vėl susilaukė skotistų: šį kartą jau tikrų lietuvių iš atgimstančios Lietuvos pranciškonų provincijos narių. Skotizmo žydėjimo laikai baigėsi XVII amž., nes iki tol Skoto mokslas, buvęs oficialiu Bažnyčios mokslu, buvo išstumtas tomizmo.51 Jis pradėjo atsigauti tik XX amž., ir tai ne tik pranciškonuose, bet ir kitose mokslo įstaigose. Net tokioje Petrapilio dvasinėje akademijoje ir domininkonų Fribergo universitete patys studentai panoro rašyti diplominius darbus Jono Duns Skoto mokslo šviesoje.
Antai kun. Vincentas Zajančkauskas, gimęs Molėtuose 1884 m. balandžio 5 d. ir miręs Brid-gevillėj, Pa., JAV, 1956 m. gruodžio 5 d., įšventintas kunigu 1907 m., studijavo Petrapilio akademijoje ir čia įsigijo teologijos magistratą, parašydamas tezę: "Nekaltas Marijos Prasidėjimas pagal Jono Duns Skoto mokslą". Negana to, 1908 m. išvyko į Friburgą, kur, parašęs disertaciją: "Apie pranciškonų teologą ir kandidatą i šventuosius — Joną Duns Skotą", gavo filosofijos daktaro laipsnį. Gaila tik, kad šie darbai liko neišleisti, bet autorius, juos rašydamas, susižavėjo pranciškoniškuoju mokslu ir ordino dvasia ir, jau daug nuveikęs jaunimo auklėjime ir vadovėlių rašyme, sulaukęs 50 m. amžiaus, 1934 m. pats įstojo į pranciškonus.
Kitas skotistas išaugo iš pačios atgyjančios Lietuvos pranciškonų provincijos klierikų, tai Tėv. Bernardinas Grauslys, gimęs Veiviržėnuose 1918 m. sausio 1 d., įstojęs į pranciškonus 1937 m. buvo pasiųstas Romon į Šv. Antano universitetą. Čia jis nuo pirmųjų teologijos studijų dienų buvo užvestas ant škotiškojo kelio. Romoje 1941 m. sausio 26 d. įšventintas kunigu, studijavo dogmatinę teologiją ir 1943 m. parašęs disertaciją "De gratia et gloria animae Christi iuxta doctrina Joannis Duns Scoti" gavo teologijos doktoratą. Antrajam pasauliniam karui tebesitęsiant, studijavo dar filosofiją Milano Katalikų universitete, kur parašęs 1946 m. disertaciją "II concetto del bene in Giovanni Duns Scoto" gavo filosofijos daktaro laipsnį. Tada buvo priimtas skotistų sekcijon Romoje, kur iki 1947 m. pavasario dirbo prie Jono Duns Skoto kritiško veikalų leidimo. Gaila, 1947 m. atkviestas į JAV, buvo įjungtas į įvairius besikuriančios provincijos darbus, iki šiol neturėjo galimybės išleisti savo disertacijų ir produktyviai dirbti skotizmo srityje. Nežiūrint to, jis yra parašęs skotistiškų straipsnių: "Kristus Visagalio Dievo planuose", "Viešpats sukūrė mane savo kelių pradžioje", "Assumpta est in Caelum, Dangun paimtosios Marijos dogmos paskelbimo proga", "Jono Duns Skoto veikalų kritišką laidą sutinkant" (Aidai, 1950, 1951 ir 1953).
Be to, kun. Petras Celiešius 1950 m. Bonos universitete parašė disertaciją "Apie Jono Duns Skoto laiko sampratą". Jono Duns Skoto mokslo šviesoje ir Tėv. Antanas Liuima, S. J., 1957 m. skaitė paskaitą IV Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos suvažiavime, Romoje, tema: "Teologinė Mistinio Kristaus Kūno sąvoka".
11. Baigiamosios mintys
Baigiant reikia priminti, kad skotizmas ir skotistai Lietuvoje dar nėra niekeno studijuoti, dėl to galimas daiktas, kad yra dar daug kitų skotistų, kurių veikalai tebėra rankraščiuose, ir jei dar laikų nesunaikinti, tai dulkių klodais pridengti, laukia studijų. Aš čia suminėjau tik kelis skotistus ir jų veikalus, bet pačių veikalų nemačiau ir negalėjau jų perskaityti. Be to, kritiškam jų vertinimui reikėtų skotisto žinovo, kuris galėtų atidengti jų vertę.
Nežiūrint to, kad Lietuvoje tiek mažai buvo parašyta ir išleista skotistiškų studijų, vis tiek per Lietuvos pranciškonus, ypač per jų vienuolynų bibliotekas, skotizmas Lietuvoje galėjo būti gerokai paplitęs. Čia norintieji galėdavo rasti paties Jono Duns Skoto veikalus ir jų komentarus, parašytus viso pasaulio geriausių skotistų. Pagal 1935 m. Tėv. dr. Julijaus Kędzior, O. F. M., apskaičiavimą, Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos pranciškonai yra parašę 135 didesnes ar mažesnes skotistiškas studijas. Daugelis jų, esant nuolatiniam ano meto ryšiui su Lenkija ir Rusija, pasiekdavo Lietuvos pranciškonų vienuolynų bibliotekas. Dar reikia priminti ir tai, kad skotistiškos studijos daugiausia buvo kultivuojamos XV - XVII amž. Vėliau, ypač po Lietuvos ir Lenkijos padalinimo (1795) iki jų valstybių nepriklausomybės atstatymo, didesnio garso skotistų čia visai neužtinkame.
1. E. BETTONI, Duns Scoto, Brescia 1946, 282; C. BALIC, Duns Scoto, in Enciclopedia Cattolica, IV, 1982s.; P. A. MATANICH, II contributo di Giovanni Duns Scoto alia spiritualita Francescana, in Vita Minorum (1960), 219s.; B. GRAUSLYS, Duns Skotas, Lietuvių Enciklopedija, V, 239.
2. P. A. MATANICH, op. cit., 222; B. GRAUSLYS, op. cit., 240.
3. C. BALIC, op. cit. 1984.
4. L. cit., 1983s.; P. A. MATANICH, op. cit., 222s.
5. "In processu generationis humanae semper crevit notitia veritatis", Opus Oxoniense, IV, d. I, q. 3.
6. C. BALIč, op. cit., 1985; Skoto mokslui interpretuoti ir terminams suprasti cf. P. P. MINGES, O.F.M., Joannis Duns Scoti doetrina pholosophica et theologica, I-II, Ad Claras Aquas 1930.
7. P. P. MINGES, op. cit.; B. GRAUSLYS, op. cit., 240-242; P. BERNARDINUS A. S. JOANNE ROTUNDO, O.F.M.Cap., Institutiones Philosophiae perennis, I-II, Neapoli 1937.
8. B. GRAUSLYS, op. cit., 240.
9. "Teneo opinionem mediam, quod cum simplicitate Dei stat quod aliquis conceptus sit communis sibi et creaturae, non tamen aliquis conceptus ut generis". Oxon. I,
d.2,q.2: d. 3, 2.1-2.
10. C. BALIC, op. cit., 1986.
11. L. cit.
12. "Dico ergo sic: pirmo Deus diligit se, secundo diligit se aliis, et iste est amor castus; tertio vult se diligi ab alio qui potest eum summae diligere, loquendo de
ahiore alicuius extrinseci; quarto pravidit unionem illius naturae, quae debet eum summae diligere, et si nulius cecidisset...; in quinto instanti vidit Deus mediatorem venientem passurum, redempturum populum suum". Reportata. in, d. 7, q. 4.
13. Rep. Par. I, III, d. 7, q. 3.
14. B. GRAUSLYS, op cit., 241.
15. C. BALIC, op. cit., 1986ss.
16. P. Dr. H. HOLZAPFEL, O.F.M., Manuale Historiae Ordinis Fratrum Minorum, Friburgi Bresg. 1909, 239 -263; C. PIAÑA, Ricerche su le Universitá di Bologna e di Parma nel secólo XV, Quaracchi, Firenze 1963: R. M. HUBER, O.F.M. Conv., A Documented History of the Franciscan Order 1182-1517, Washington - Milwaukeel944.
17. K. KANTAK, Franciszkanie Polscy (1237-1517), I, Krakow 1937, 178.
18. J. KĘDZIOR, O.F.M., De schola scotistica in Polonia, in Collectanea Franciscana Slavica, I, Sebenici 1937, 81-97.
19. V. GIDŽIŪNAS, O.F.M., De Fratribus Minoribus in Lituania (1245-1517), Romae 1950, 60.
20. K. KANTAK, Franciszkanie Polscy, II, 74s. ir
Bernardyni Polscy, I, Lwow 1937, 180ss. ir II, 85,412.
21. V. GIDŽIŪNAS, op. cit., 12-33, 86-90.
22. V. GIDŽIŪNAS, De Missionibus Fratrum Minorum in Lituania (saec. XIH et XrV), Ad Claras Aquas, Florentiae, 1950, 22-35.
23. T. VALENTI, Gl'inventari di Fr. Federico de Pernslein, O.F.M., arcivescovo di Riga (1304-1340), in Miscellanea Francescana, 33 (1933), 46-66.
24. V. GIDŽIŪNAS, De Frat. Min. in Lituania, 68-75.
25. L. cit., 55.
26. L. cit., 54ss.; K. KANTAK, Franciszkanie, II, 230 - 234.
27. MARCUS CORONA, Speculum provinciae Russae et M. D. Lituaniae ordinis S. Francisci, Fratrum Minorum Conventualium, Vilnae 1637, 25s.; V. GIDŽIŪNAS, Korona, Lietuvių Enciklopedija, XII, Boston 1957, 458.
28. K. KANTAK, Franciszkanie, II 255s.
29. Be jau cituoto Speculum M. KORONA parašė Directorium albo raczej wprawowanie do pojęcia terminów, elementów philozophicznych, Lwow 1639; Rozmowa Theologa Katolickiego z rabinem zydowskim, Lwow 1645.
30. Pilni jo veikalų pavadinimai yra: Palias Tritinia Triplicis in uno Deo subsistentiae Triplicis in uno Christo naturae, Triplicis quoque Scholasticorum Sententiae, Trium doctorum praecipue Angelici Doctoris S. Thomae, Seraphici Doctoris S. Bonaventurae, Principis Theologorum Joannis Duns Scoti asserta a Patre Marco Corona ord. Min. Convent., Doctore Theologiae et Gymn. Viln. In folio. Cf. I. KEDZIOR, op. cit., 100; "Assertiones Dogmaticae adversus hujus temporis Catholicae fidei arianos ct quoscumque haereticos Lublini in ecclesia S. Spiritus R. R. P. P. Discalceatorum Ord. Beatiss. Virg. Mariae de Monte Carmelo a F. Marco Corona Ord. Min. Convent, artium et S. T. Doctore, Gymnasiali Cracovien. Regente propositae et Catholicis die octava Mensis Junii quae erit secunda pentecostes, ab haereticis autem die ejusdem mensis Anno Domini MDCXX (1620) propugnandae Cracoviae in officina Typographica Francisci Cesaris Anno Domini 1620". In folio. Cf. I. KEDZIOR, op. cit., 108.
31. K. KANTAK, Franciszkanie, II, 324.
32. "Assertiones thologicae de fruitione ad mentem Subtillssimi Doctoris F. Joannis Duns Scoti elucubratae a F. Antonio Gatecki ard. Min. Conventualium S. Francisci In alma Acad. Zamoscensi S. Thologiae auditore pro renovatione studiorum aestiva in eadem alma Academia Zamoscensi publice ad disputandum dipositae sub praesidio Adm Rdi in Christo Patris Sebastiani Kwolek ordinis supra scripti, artium et S. Theol. doctoris eiusdemq. Schoasticae in alma Acad. Zam. ordin. professoris Anno Dni MDCXLIII (1642). die... mensis Septembris. In 4-to. Cf. J. KĘDZIOR, op. cit., 107.
33. K. KANTAK, Bernardyni, II, 347.
34. S. BARACZ, Pomiętnik Zakonu WW. OO. Bernardynów w Polscze, Lwow 1874, 226.
35. J. KĘDZIOR, op. cit., 86.
36. L. cit., 103.
37. L. cit., 110, £0.
38. K. KANTAK, Bernardyni, II, 235, 249s., 299; N. COLICHOWSKI, Przed Novvą Epoką, Kraków 1899, 288.
39. S. BARĄCZ, op. cit, 207ss.
40. K. KANTAK, Bernardyni, II, 235 in nota 6.
41. "Theoremata philosophica ex omnibus philosophiae partibus, quae in alma Academia Vilnensi propugnabit F. .. Ordinis F. Minorum S. Francisci de observantia, praeside R. P. Andrea Novatio e Societate Jesu, artium ac philosophiae magistro et professore ordinario. Disputabuntur in gymnasio universitatis Vilnensis, mense Julio die... horis ... Vilnae in officina typographica Societatis Jesu. Anno instauratae salutis 1602. In 4-to. J. KĘDZIOR, op. cit., 107.
42. S. BARĄCZ, op. cit., 251; K. KANTAK, Bernardyni, II, 67, 196, 299; N. GOLICHNOWSKI, op. cit., 205.
43. "Assertiones thologicae ex toto quaro libro senlentiarum F. Joan. Duns Scoti, doctoris subt. in ecclesia S. Bernardini Conventus Cracoviensis Fratrum Minorum 1« Observantia publice ad disputandum propositae. Disputabuntur M. Februario, die (24) Hora (19) obiectis sa-tisraciente F. Bernardino Bidgostino sub auspiciis R. P. F. Petri Posnaniensls leetoris generalis S. T. Cracoviae ex officina Nicolai Lobij. Anno Dni 1608. In 4-to. J. KĘDZIOR, op. cit., 106.
44. Theses mundae ad mentem F. Joan. Duns Scoti Doct. Subt. eonseriptae et in conventu Vilnen. P.P. Bernardinorum ad disputanum proposita. Mense... Die...Hora ... Obiectis satisfaciente F. Venceslao Pudtowski Ord. Min. de Observantia sub auspiciis R. P. F. Leonardi Starczewski eiusdem instituti philosophiae lectoris tradidit Mundum Disputationi eorum Eccl. 3 Eructabo abscon-dita a constitutione mundi Mat. 13. Vilnae apud Jozapha-tum Karcanum Anno 1613. In 4-to. J. KEDZIOR, op. cit., 110.
45. "Assertiones thologicae ex toto primo libro sententiarum Joannis Duns Scoti Doctoris subtilissimi in Ecclesia S. Francisci Conventus Vilnensis Fratrum Minorum de Observantia publice in disputantdum propositae. Disputabuntur Mense Januario Die 15, Hora 2 Obiectis satisfaciente P. Andrea Mtaven sub praesidiis R. P. F. Bidgostini S. T. Lectoris. Vilnae, in officina Hosephi Karcan (s.a.). In 4-to. Ir "Pancarpia ex totius Theologiae conclusionibus Fr. Joannis Duns Scoti Doctoris subtilissimi desumpta et in Conventu Crac. Ordinis Minorum de Obser. tempore almi Capituli Provincialis publice ad disputandum proposita. Pro mense Maio ... die... hora. Obiectis satisfaciente F. Andrea Mtaven; sub praesidiis R. P. F. Bernardini Bidgostini S. T. Lectoris Vilnen. Cracoviae in officina typographica Francisci Cesarii MDCVII (?) (1617). In 4-to. J. KEDZIOR, op. cit, 109.
46. "Decreta thologica praescientiam divinam futurorum absolutorum et conditionatorum ac concordiam cum his liberi arbitrii, definientia ad arbitrium doctoris subtilis. Edicta in Almo Provinciali, F. M. Minorum S. Francisci de observantia Leopoliensi capitulo publico certamini modo académico. Evulgata adversae partís decernentium placita referet Fr. Cyrillus Horn sacrae theologiae Studiosus, ordinis Minorum observantium diaconus diluente A. V. patre Gregorio Costeño S. T. lectore Generali, ac in conventu Vilnensi, apud PP. Bernardinos eiusdem instituti et facultatis thologicae ordinario professore. Anno domini MDCXXXVII. ad ipsas Sextiiis Kalendas. Vilnae typis Academicis (1637). In 4-to. J. KEDZIOR, op. cit, 107.
47. S. BARACZ, op. cit, 277; N. GOLICHOWSKI, op. cit. 164; K. KANTAK, Bernardyni, II, 172.
48. "Quaestio Theoiogica. De praedestinatione. Ex Primi Sententiarum Libri, Distinctione XLI A. R. Patris Joannis Duni Scoti Subtilissimi desumpta. In Almo Cracovienensi ad S. Bernardinum Capitulo publicae Disputationi Proposita. A. P. F. Dominico Skutowich Vilnense. In Stradoviensi Conventu S. Th. Actuali Professore. Anno Domini. 1650. Mense Junio Die... Cracoviae. In Officina Francisci Caesarij. S. R. M. Typographi. In 4-to. J. KEDZIOR, op. cit, 111.
49. N. GOLICHOWSKI, op. cit, 166, 213; K. KANTAK, Bernardyni, II, 395, 412, 497; J. KEDZIOR, op. cit, 106.
50. "Gratus animus per Theolog. de verbo incarnato, theoremata menti Doctoris subtilis, Joannis Duns Scoti conformia Carolo J. Principi Duci, in Otuca etc. comiti in Mir. etc. Supremo M. D. L. Cancellarii Premysliensis etc. Nizenensi capitanoe, seraphicae religionis mecenati... a Fratre Patr. Francisco Borzykowski, Ordinis minor, observantium in conventu Cracovien, ad S. Bernardinum S. Litv., 1701. In folio. Antras veikalas: Rosae gratae seu Conclusiones theologicae in spinoso Sacrae Theologiae reseto propagatae... a F. P. Francisco Borzykowski, Ordinis Minorum S. P. Francisci Observantium, Lectore, bis Jubilato et Actuali S. Theologiae Professore, Almae Provinciae Minoris Poloniae ac M. D. Litvaniae Ex-Ministro et Custode... (1726). In folio. J. KEDZIOR. op. cit, 106.
51. K. BALIC, Skotisticna skola u proslosti i ssdaénjosti, in Collectanea Franciscana Slavica, I, Sibenici 1937, 4-54.
|
|
|
|