Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PRANAS DOMŠAITIS PDF Spausdinti El. paštas
Iškarpa iš Pietų Afrikos laikraščio "Cape Times" (1964. VI. 15), Pranui Domšaičiui laimėjus 1964 m. "Fame and Promise" premiją.

Pr. Domšaičio 85 amžiaus metų sukaktį paminėjome praeitų metų rugsėjo numery T. Valiaus straipsniu. Už poros mėnesių dailininkas mirė. Dedame dar vieną straipsnį, nes jis papildo spragotą Pr. Domšaičio biografiją kai kuriomis žiniomis, kurių mūsų spaudoj nebuvo anksčiau duota. Straipsnio autorius po II pasaulinio karo buvo susipažinęs su Pr. Domšaičiu ir tuo metu iš jo nusirašė ir duodamąsias dailininko kūrybos vertinimų vokiečių spaudoje iškarpas (kur neduotas leidinių pavadinimas, ten nebuvo jis ir iškarpose atžymėtas).

Ta pačia proga primename, kad Pr. Domšaičio kūrinių nuotraukomis buvo iliustruoti mūsų žurnalo 1960 nr. 7 ir 1965 nr. 7. Be to, po vieną kūrinio nuotrauką dar buvo 1954 nr. 6, 1958 nr. 5, 1959 nr. 2. Daugiausia tai buvo nuotraukos Pr. Domšaičio religinių ir Pietų Afrikos kūrinių. Šiame numery dedame nuotraukas kelių jo kūrinių iš ankstesnio pariodo, kuriame atsispindi ir lietuviškoji tematika. Pagal lietuvių Enciklopediją, pats Pr. Domšaitis savo geriausiais kūriniais laikęs Maldą, Bėgimą iš Egipto, Traukimą į šiaurę, Lietuviai ūkininkai bega, Kuršių marių žvejų laivai. Jei antraštės tiksliai nurodytos, šiame numeryje įdedamos ir vieno kito iš šių kūrinių nuotraukos.  Red.

Dailininkas Pranas Domšaitis pagal Lietuvių Enciklopediją ir kt. gimė Kuršių kopų kaimely Vilukiemy (Kropynuose). Pats savo gimtine man yra minėjęs Labguvos apylinkę. Jo motina buvo Putinaitė. Kaip vyresnysis sūnus, turėjo perimti tėvų ūkį ir dirbo ūkyje iki 25 metų amžiaus. Anksti pasireiškus stipriam tapytojo polinkiui, jis atliekamu laiku tapė paveikslus. Atkreipęs į save vietos inteligentų dėmesį ir jų moraliai remiamas, norėjo vykti Karaliaučiun ir įstoti į meno akademiją. Apie tai pradžioje tėvai nė girdėti nenorėjo. Bet kai kaimyninis "dvaras" vieną jo paveikslą nupirko ir gerai sumokėjo, tėvai susvyravo ir pagaliau sutiko.

Tačiau studijos Karaliaučiaus akademijoje, paties Domšaičio pasisakymu, buvusios visiškai nereikšmingos: kaip dėstyme, taip pažiūroje į tapybą ir aplamai į meną viešpatavo rutina, ir jis buvo nepatenkintas. Keletą metų prieš Domšaičio įstojimą į akademiją joje dėstė Lovis Corinth(1859 - 1925). Domšaitis susipažino su jo darbais ir nutarė pas jį vykti į Berlyną studijoms.

L. Corinth jį priėmė į savo studiją, įvertino naujo mokinio gabumus, atkreipė į jį Liebermanno ir kitų įtakingų dailininkų dėmesį, o vėliau padėjo jam, kaip jaunam dailininkui, pralaužti pirmuosius ledus Berlyne. Domšaitis laikė L. Corinth savo tikruoju mokytoju.

Pirmoji Domšaičio darbų paroda Berlyne buvo palankiai kritikos ir publikos sutikta. Nuo to laiko jis jau reguliariai dalyvavo kiekvienoje  Neue Sezession parodoje.

Gyvendamas Berlyne ir įsitraukęs į Vokietijos meno gyvenimą, Domšaitis niekad nenustojo gyvai domėtis Lietuva: tas kraštas traukte traukė jį į save. Mūsų akimis, Domšaitis gal perdėtai romantiškai vaizdavosi Lietuvą. Lietuva imponavusi jam tyliu gamtos grožiu, savo ramybe. Daugeliui metų praslinkus, jis vis sakydavo savo draugams lietuviams, kad jis žinąs, kokia iš tikro Lietuva esanti ... Daug, sakytume, dauguma jo paveikslų yra įkvėpta subtilaus Lietuvos grožio.

Pirmame vokiečių spaudos paminėjime apie Domšaitį 1908 m. pasakyta, kad jis išvyko į Rusiją ir "su ypatingu susidomėjimu" į Lietuvą. Dalykas tas, kad, vos baigęs studijas, įtakingų asmenų rekomenduotas, Domšaitis gavo stambų užsakymą — padaryti buvusio Irkutsko generalgubernatoriaus ir jo šeimos narių portretus ir tuo tikslu buvo nuvykęs į Petrapilį.

Tuoj po pirmojo pasaulinio karo Domšaitis pakartotinai bandė persikelti gyventi į Lietuvą; kelis kartus lankėsi iš pradžių Vilniuje, paskui Kaune. Tačiau, neradęs patalpos nei sau, nei darbui, nenu-matydamas tuo metu jokių perspektyvų užsidirbti pragyvenimui, turėjęs pasilikti gyventi Berlyne.

Berlyne, gyvenimui po karo palaipsniui sunormalėjus, Domšaičio gyvenimas įėjo į normalias vėžes, t. y. tokias, kokios esti geram dailininkui  kultūringoje  visuomenėje Vakarų Europoje: nuo vienos parodos į kitą, jo vardas ir darbai darosi vis labiau žinomi; jis laimi savojo meno gerbėjus, kolekcionierius, mecenatus. Ne ilgam laikui praslinkus, jo mecenatų tarpe randame Walther von Ratenau, Cassierer ir kitus aukštos padėties asmenis. Cassiererio meno knygų leidykla stipriai Domšaitį remia.

Domšaitis laimi keletą premijų, jų tarpe vieną valstybinę, ir tada Berlyno Nacionalinė galerija įsigijo didelį jo paveikslą sportine tematika. Po vieną paveikslą nupirko Karaliaučiaus muziejus ir Berlyno Meno Akademija. Privačios meno galerijos Stettine, Hamburge ir kt. miestuose įsigijo po vieną ar kelis jo darbus. Vienas kolekcionierius Stettine turėjo nupirkęs ar ne trisdešimt Domšaičio paveikslų.

Įdomūs ir spaudos atsiliepimai. Vienoje 1920 m. laikraščio iškarpoje skaitome tarp kitko: "Domšaičio paveiksluose jaučiama dos-tojevskiškos fantazijos vizija .... "Kunst und Künstler" 1920 m. rašė: "Domšaičio paveikslai atrodo lyg iliustracijos, tačiau jis neiliustruoja to, ką akys mato, bet ką dailininkas mato savo vizijose.

—    Gali būti, kad jiedu su Christian Morgensternu vienas kitą gerai suprastų. Pastarasis, kaip poetas, buvo tikras tapytojas. Domšaitis, kaip tapytojas, yra tikras poetas. Jei toliau ieškotume, ką Domšaičio kūryba primena, galima būt nurodyti Barlachą, skulptorių, piešėją, poetą. Ne vien todėl jie atrodo artimi, kad lietuvis savo paveikslams siužetus, tiksliau tariant

—    nuotaikas ima iš savo rytų tėvynės, o Barlachas yra persiėmęs rusiškuoju pasaulio interpretavimu, bet todėl, kad gamtos išgyvenimas pas vieną ir pas kitą yra to paties pobūdžio".

Kitoje 1922 metų laikraščio iškarpoje skaitome: "Prie romantikų priskirtinas yra ir der schwerblütige Litauer, pabaltietis, Franz Domscheit, gimęs 1880 m. Tamsiuose peizažuose jis vaizduoja žmones sunkią naštą nešančius; priešakyje — dažnai dideles pusiau figūras, einančias tamsiu keliu; visi, atrodo, pergyvena ar pergyveno kažką siaubingo".

1924 metais Georg D. W. Callway knygoje "Vom Brueghel zu Russo", smulkiai išnagrinėja Domšaičio paveikslą "Kelias per kaimą", iškelia to paveikslo savitą romantiką, didelio beviltiškumo lydimą, ir baigia šiais žodžiais: "Niekad tatai nebuvo didesne jėga pavaizduota".

1930 metais Domšaičio parodos Berlyne proga vienas kritikas rašė: "Tiesumas, paprastumas ir jėga — tai trys gaidos, skambančios daugumoje Domšaičio paveikslų. Savo paveikslams siužetus jis mielai ima iš Rytprūsių kaimiečių gyvenimo: moterys kasančios bulves, moterys dirbančios laukuose, mergaitė su karve. Parodoje matome keletą jo meistriškų kūrinių — "Žvejų laivas Kuršių Neringoje". "Prie kūdros", "Rytprūsių peizažas", "Mergaitė prie jūros". Nepaprastai žavi jo natiurmortų harmoninga kompozicija. Vienintelis šioje parodoje portretas yra jo žmonos, dainininkės Adelheid Armhold."

Šiame laikotarpyje Domšaitis pasiekė savo, kaip dailininko, karjeroje kulminacinį tašką. Nuo 1933 metų, hitlerinei erai užėjus, jo žvaigždė pradėjo blėsti. Jo vardas įtraukiamas į juoduosius sąrašus už jo nevokišką kūrybą; jo paveikslai iš valstybinės galerijos pašalinami. Pats Domšaitis pasitraukė į tolimo užkampio kaimą ir visą tą laiką gyveno dideliame nerime.

Lietuviai Domšaitį ir jo žmoną karo pabaigoje 1945 m. netikėtai sutiko Austrijoj, Rothis kaimely netoli Bregenzo. Ten vieno kaimierio trobos palėpėje Domšaitis įsirengė studiją ir dirbo kasdien nuo ryto iki vakaro. Nemažai jo paveikslų paplito to kaimo ir apylinkės ūkininkuose mainais už maistą. Ten užsimezgė jo draugystė su nemažu skaičium lietuvių, jų tarpe su dailininkais T. Valium, P. Augium ir kitais.

1949 metais Domšaičiai, senų draugų kviečiami, išvyko į Pietų Afriką ir apsigyveno pradžioje Jo-hannesburge, vėliau Cape Town mieste. Ten jis gyveno ir dirbo gana sėkmingai. Išgarsėjo, gavo premijų, jo darbų įsigijo vietos muziejus.

Domšaitis buvo draugiško būdo, išsilavinęs, gilaus mąstymo, nepaprasto jautrumo ir intuicijos žmogus. Turėjo savo darbo metodą: nutapytą paveikslą jis retai tetaisydavo; jei rasdavo, kad pakeitimai reikalingi, nutepdavo kitą variantą, kartais trečią ir daugiau, kol pasiekdavo tobulo kompozicijos bei spalvų išsprendimo. Nevartodavo daug spalvų — tose pačiose spalvose ieškodavo daug niuansų. Mėgo tamsių spalvų gamas.

Jis labai aukštai vertino Lietuvos liaudies meną: senovišką raižybą, audinius, skrynių dekoravimą, etc. Gyrė lietuves audėjas, sakydamas, kad niekad nesąs užtikęs neskoningo spalvų suderinimo jų audiniuose. Nekartą sakydavo, kad dailininkai, kurie kuria liaudies meno pagrindu ir temas paveikslams ima iš savo žmonių gyvenimo, yra pasirinkę teisingą kelią: jie visuomet būsią originalūs ir išsiskirsią iš masės dailininkų savo "veidu" ir stiliumi. Gi tie, kurie pasimokinę ir pagyvenę porą metų Paryžiuje, pradeda prancūzus sekti, niekad prancūzais netaps, o tą, ką turi ar galėjo turėti savo, praranda.

Pranas Domšaitis mirė praeitų metų lapkričio 14 dieną Rodenbosch, Cape Town, savo namuose po ilgos, sunkios ligos; palaidotas lapkričio 17 dieną Plumstead kapinėse. Pasiliko našlė ponia Adelheid Armhold - Domšaitienė.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai