Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
EILĖRAŠČIAI PDF Spausdinti El. paštas
SIELA                                                              
Nors tu ne mylimos ranka,                               
Ne medis toly svetimam palikęs girią, —             
O visada, kai mojas nerimo sparnai nusvirę —
Tu suplazdi many, tarytumei išgąsdinta slanka...
                                                                     
Sudegins kūną Viešpaties diena!                   
Ar gali kas įveikti mano kurtizanę? —   
Į liūną grimsta ąžuolai pasenę,                 
O tu, kaip grįžtantis pavasaris, esi jauna! ...
                                                              
Ak, jeigu mudu esam du,                            
Kur dingsi tu, kai mes turėsim atsiskirti? —
Žmogus per žemės džiaugsmą eina tik į mirtį, —
Jei tu gyvensi, tai kieno vardu? ...                
                                                                      
Gal tu esi tiktai goda,                                 
Tik juodo labirinto perdeganti žvakė? —                                                                 
Pagauta viesulo, nukris į ašarų marias plaštakė,                                                     
Lyg negyvenus, lyg neskraidžius niekada ...                                                             
                                                                                                                      

VIDURDIENIS

Tolumos, kaip žalio okeano plotai,
Akys bėga jom, tarytumei išgąsdinti zuikiai.
Liūdna širdžiai vargo sužalotai,
Ak, nelaisvės rykšte, tu perdaug mane plakei!

Svetimos ir nuogos uolos kelią dengia,
Viltį, tartum vandenį, išgėrė priešai siaubdami,
Dūmai apdengė tėvų padangę,
Laisve žudoma, tave apraudu širdimi!

Ir imu suprasti aš kančias Titano —
Rūsty lai pašėlsta žemės ir žmonių pikti dievą
Jie, kaip žvėrys, drasko širdį mano,
Usnių ir kūkalių nusmelkti laukų javai!

Ak, vidurdienio šviesa pro langus sklinda,
Sieloj ūbauja kančia, lyg juodo raisto volungė!-
Karkit, žmonės, narsųjį Galindą,
O nelaisvė grius, kaip žalio šieno pradalgė!. .

SEREDŽIAUS BAŽNYČIA

Kur Nemunas nuo Vilkijos vingiuoja į pakalnę,
Kiek sykių aš tenai mačiau paveikslą brangų:
Ant aukšto kalno stiebiasi du bokštai, T
arytumei dvi rankos, keliamos į dangų!

Ne vandenys ir ne kalnai
Nuo tėviškės mane atskyrė,
Tik žmonės be garbės, be sąžinės, be Dievo,
Kurie, kaip žvėrys, sieloj mirė!

Toli gimtinės sidabriniai slėniai,
Kur Nemunas, kaip mylimą, Dubysą apkabina!
O meilė tų nutolusių krantų —
Gyvenimą, lyg deimantu, dabina!

Rods, bičių aulį, aš darbymetį regiu:
Statytojai — gimtų apylinkių petingi vyrai —
Statydino šventovę
Vaikų, vaikaičių maldai tyrai . ..

Ak, ir mirties angoj pamiršti negalėsiu:
Kareiviai svetimi du bokštus susprogdint įniko:
Lyg paukščiai, akmenys ir plytos oran lėkė,
Bažnyčia verkė, lyg valdovė likus be vainiko!. . .

Ir nūdien mano žemė trempiama,
Ir nūdien žvanga ten belaisvio pančiai!
Pakirto pasėlį skėriai,
Nugraužė sodų obelis sąrančiai!

O ten smagi vaikystė dar tebebėgioja,
Regiu tenai rudens aruodų skalsą;
Pirma jaunatvės meilė ir pirmi sapnai sugrįžta.
Ir Pieštvės daubose girdžiu aš savo balsą!

k paslapčių ir kiek senovės žygių
Tebeslepia tenai kapeliai ir kapai!
Girdžiu slaptincą akmenėlio krytį į upelį,
Ak, gaudžia vėl Velykų būgnai ir varpai! . . .

Ant aukšto kalno stiebiasi du bokštai,
Tarytumei dvi rankos, keliamos į dangų! 
Dieve, lyg motulės veidą,
Dažnai, dažnai regiu paveikslą brangų! . . .

DAINA
 
Nutolsta vasaros ir saulės kupini paplūdymiai,
Tiktai širdis tebėr tokia jauna, lyg vakar tu
gimei.

Galulaukėj baltų žiedų ugnim pražydus obelis —
Baltam drabužyje mergaitė — tyras ryto
spindulys.

Ir jausmo siaučiančio ir saulėn skriejančio degą
sparnai,
Ir rytdiena galingo ilgesio giedra nutviskus
dievinai!

Mylėt, mylėt, ir degti, degti meilės amžinoj
ugny,
Ir svaigti per naktis, kai erdvių toliai saulių
sklidini!

Galulaukėj baltų žiedų ugnim pražydus obelis,
Tai ji, mergaitė mano — tyras, tyras ryto
spindulys.

Nutolsta vasaros ir saulės kupini paplūdymiai,
Tiktai širdis tebėr tokia jauna, lyg vakar tu
gimei.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai