Aidai.eu Apžvalga

PLUOŠTAS ATSIMINIMŲ APIE S. NĖRĮ

7.
Kaip ir tikėjaus, beversdama "Dovydo Sūnų", Saliute dar arčiau priartėjo prie Kristaus. Ji pati man vienąsyk prisipažino.

Jau kurį laiką buvo man ant pat liežuvio galo paklaust ją, kaip ji pasišalino nuo Kristaus bei Bažnyčios ir prarado tikėjimą. Katalikuose gan bendra buvo nuomonė, Nėrį buvus įsimylėjus kurį ten mūsų jaunųjų bolševikų, su kuriais bendravo Kaune, studijavo Vienoj, dalyvavo iškylose Vakarų Europoj. Iš keturių laimingiausiųjų Salomėjos širdelės kandidatų — Korsako, Borutos, Venclovos ir Railos - žmonės daugiausia balsų tos širdelės atžvilgiu atiduodavo Venclovai. Jis, padedant ir kitiem, palengva, su meilės pagalba, išpešęs Salę iš katalikų tarpo ir įtraukęs į bolševikų kaimenę. Vieną dieną, atsargiai priėjęs prie to dalyko, ir paklausiau Saliute, kiek tiesos tose paskalose. Mano viešnia kategoriškai ir labai karštai tas paskalas paneigė: anų asmenų ji nemylėjus, ir ne kurio bolševiko meilė įžiebus joj komunizmo ugnį ir padarius ją bolševike, o visai kiti dalykai. O kas tokie tie dalykai, poetė man nuoširdžiai pasipasakojo:

Nuo mažens ji buvusi religinga. Su nuostaba ir pasigėrėjimu Mišiose klausiusis kunigus dažnai minint jos vardą: Salutis, Saluti, Salute. Tai atrodę jai paties Dievo balsas, ją šaukiąs pasidaryt šventąja. Ir ji rimtai bandžiusi. Mokyklose ankstį įstojusi į Ateitininkų organizaciją. Bet ir ateitininkuose, ir platesnėse katalikų masėse greit pastebėjusi, koks didis skirtumas yra tarp religijos skelbiamųjų idealų ir nuodėmingo vad. tikinčiųjų gyvenimo. Ypač rūpesčio ir širdgėlos jai teikusi vargdienių padėtis, lyginant ją su turčių, net ir vien vidutiniškai pasiturinčiųjų padėtim. Tiesiog skaudu būdavę prisiminti Kristaus įsakymą mylėti savo artimą, kaip save. Beveik niekas rimtai neimąs to antrojo svarbiausiojo Kristaus įsakymo. Juo ilgiau ji mokiusis mokyklose ir daugiau skaičiusi, juo aiškiau regėjusi, kad pasauly esama skurdo ištisas okeanas, o gerbūvio vien tik kai kur išmėtyti ežerėliai. Ir tai — po 2000 metų krikščionijos "veikimo"! Tiesa, komunizmui ir, apskritai, socializmui imant kaskart rimčiau spausti, per paskutiniuosius šimtą metų proletariato padėtis kai kuriuose kraštuose žymiai pagerinta. Bet tai — vien lopai ant nusidėvėjusio drabužio (čia aš nuo savęs priduriu, pamėgdžiodamas Baranauską: Lopai ant lopų, o ant tų lopų lopai ir maži lopeliai). Tai — vien paliatyvai kai kuriems gilios ligos išoriniams pasireiškimams palengvinti. O juk reikia ligą iš pat gelmių su visom šaknim pašalinti — tuomet organizmas, atsigavęs ir sustiprėjęs, galės išskleist visas savo galias. To kaip tik siekia komunizmas Rusijoj: sugriovęs iš pagrindų senąją supuvusią tvarką, kuria, pagal seniai ir giliai apgalvotą mokslinį planą, plačiausiu valstybiniu mastu, naują gyvenimą, kuriame visiem darbo žmonėm bus tikrai gera gyventi . . .

Tuokart ėmiau švelniai, kad neįžeisčiau jautrios poetės širdelės, vėsint jos komunistinį entuziazmą. Anuomet buvo plačiau aplankęs bolševikų Rusiją, paskui ir nepriklausomą Lietuvą į-žymus JAV laikraštininkas Hubert Knickerbocker, už savo reportažus apie Rusiją laimėjęs Pulitzerio premiją. Grįždamas iš Bolševikuos, jis buvo sustojęs Kaune, mūsiškių puikiai vaišintas; pavažinėjęs kiek po provinciją, kad šiek tiek susipažintų su mūsų kaimiečių ekonomine padėtim, parašė Amerikos laikraščiams gana kritišką apie Lietuvą straipsnį. Daugelis mūsų patriotų tuo pasipiktino: mat, mes jam širdį, o jis mums špygą! Aš nesipiktinau: juk geras laikraštininkas tuo ir geras, kad nepaperkamas nei tiesioginiu kyšiu, nei mielom vaišėm, nei netgi širdim ... Ir ne špyga jis atsilygina, o atvirai kirsdamas tiesą, kaip sąžinė jam diktuoja. Juk ir bolševikai nepašykštėjo jam vaišių su kaviarais, erškėt-rais, šampanu, gražuolių šypsniais, bičiuliškais pečių patapšnojimais, oldboyais, amicochonais ir kitais bolševikiniais dvasios ir kūno skansko-niais; o žiūrėkit, ką jis apie juos laikraščiuose pažėrė! tiesiog karčiausių turkinių pipirų! ir tai tiesiai į akis. Girdi, ką jis regėjęs Lietuvoj: vidutiniškas ūkininkas gyvenąs žymiai geriau, nei rusų kolchozininkas geriausiuos kolchozuos. Ir tegu Rusijos bolševikai nesiteisiną tuo, kad Rusija buvo labai nualinta pirmojo Didžiojo karo, paskiau daug iškentė nuo baltųjų generolų sukilimų bei svetimųjų interventų įsikišimų, nuo "kulokų" ūkininkų bei buržujų opozicijos, nuo nederlių, badų ir epidemijų — ir, iš viso, po nevykusio carų režimo jie, bolševikai, paveldėję ištisai suirusį kraštą ir per keliolika metų nebuvę įmanoma tinkamai susitvarkyt. Knickerbo-ckerio nuomone, tas bolševikų pasiteisinimas neišlaiko kritikos: juk Lietuva išgyveno Didįjį karą daug skaudžiau: per pusketvirtų metų ji buvo didžių karo mūšių arena, abejų pusių armijų niokojama, paskui vokiečių okupantų iki visiškos anemijos iščiulpiama;-paskui turėjo kruvinai gintis riuo bermontininkų vokiečių, nuo tų pačių bolševikų bandymo jėga pavergti Lietuvą, o ypač nuo lenkų, kurie buvo itin pavojingi, nes puolė Lietuvą ne vien iš viršaus, o grėsė mirtinu pavojum ir iš vidaus per fanatiškus savo šalininkus. Ir štai tas vargšas kraštas, pergyvenęs tokias audras bei pavojus, neturėdamas būtiniausių duomenų sukurti valstybei, be pinigo, be specialistų, be valstybinio prityrimo, su per mažu būriu inteligentų, ėmė kurt ir sukūrė savą, naują, įmanomą valstybėlę, su organizuota administracija, mokyklų tinklu, su savo valiuta, stipresne už Amerikos ar Britanijos (nekalbant apie Prancūzijos ar Vokietijos), su jauna kariuomene, apgynusią tą gležną padarėlį nuo daug stipresnių priešų; valstybėlę, sukūrusią modernią konstituciją, išleidusią tinkamus įstatymus, o kas ypač įdomu — pravedusią sėkmingai pažangią žemės reformą ir pakėlusią žemės ūkio lygį, kurį bešališkas svetimtautis Knickerbocker taip gražiai įvertino ir sprendė, jog kaip tik demokratinis, laisvas Lietuvos režimas padarė tą stebuklą ir parodė, jog tas režimas yra daug vertesnis už bolševikinį.

Ar jau tuokart turėjau savo užpakaly to amerikono paramą, nebeatsimenu. Bet jau visi šviesieji lietuviai galėjo tuos faktus, kaip poterius sukalbėt. Vien mūsų bolševikėliai atkakliai stengės jų nematyt. Saliute, aš jaučiu, šiuo atžvilgiu dar nebuvo visai apakus. Tad bandžiau, kiek įmanydamas, jos liūdnąsias akutes atmerkti. Vartojau tas pat mintis, kur aukščiau, tik plačiau dėstydamas. Saliute vis tylėjo. Romėnai turėjo juridinį dėsnį: Qui tacet, consentiri videtur — kas tyli, atrodo sutinkąs. O kas vyko poetės dvasioj, kiek sutiko, kiek nesutiko, ji man tuokart, nei vėliau nepasisakė. Bet nei priešingų įrodyoų nepateikė.

Ar tą pat, ar kitą kartą kalbėjomės apie bolševikus kaip žmones — apie jų nehumaniškumą. Saliutei jie atrodė esą žmonijos geradariai — tad tikrai humaniški ir simpatingi. O aš jai priminiau visą makabrišką litaniją didelių ir mažesnių faktų, tikrų tikriausių ir visiem žinomų, kurie skaidriai parodo bestiališką bolševikų žiaurumą, leidžiantis žemyn nuo krokodilo Stalino ligi menkiausios bolševikinės žiurkės. Argi Jum, Saliute (sakiau jai), vieta tarp tų kruvinsnukių gyvulių, Jum, kuri esate tikra balandėlė?! ... Ir čia mano viešnia droviai tylėjo. Ką jinai jautė? Nieko tikrai negalėčiau pasakyt. Juk kiekvienas, nors ir nedidelis, bolševikas turi gatavą šiokį atsikirtimą:

— Revoliucija yra milžiniško masto operacija ant gyvo visuomenės kūno, operacija, kuriai nėra anestezinių priemonių, operacija, kuri yra be galo svarbi ir būtina — tad tikrai humaniška, nors neišvengiamai sopulinga; atlikus ją sumaniai, griežtai ir greitai, pasveikęs pacientas pats stebėsis, ko taip bijojęs, ir džiaugsis, žengdamas į šviesią ateitį; priešingai, jūsų lopomosios operacijėlės trunka šimtmečių šimtmečiais, pagamina begales vargo, skurdo, kovų, kraujo ir kančios, o rezultatas — šnypšt! ir pasaulis po tūkstančių metų pasilieka toks pat, koks buvęs, varganas, plikas, alkanas, ligų ir utėlių apsėstas; gera jame vien būriui nesąžiningų, beširdžių išnaudotojų ...

Ar formingoj poetės galvelėj mano "pamokslėlio" metu sąmoningai slypėjo tas bolševikų atsikirtimas? Turi būti. Bet ji nė nebandė jo pavartoti, vien nelinksmai nusiteikus tylėjo. Jei nujautimas manęs nenuvilia, Saliute, bent trupinėlį, jautė simpatijos mano išvedžiojimams, tegu gal ir ne visiems. Regėdamas ją nei pakartą, nei paleistą, sakau jai:

—    Žinote ką, Saliute, man rodos, Jum būtų labai sveika nuvykt į bolševikų Rojų ir ten kiek ilgėliau pagyvent — savo akim bei gyvu patyrimu pažint jų režimą bei juos pačius. Tikiu, kad išblanktų Jūsų susikurtasis idealus į-vaizdis priešais skaudžią tikrovę, ir giliai pajustumėt, jog ne Jum, balandėlei, dera gyvent su plėšriais paukščiais!

Ir į tai mano viešnia nei j e, nei ne; vien tyli ir tik jautriai, vos jaučiamai šypso ...

Atsisveikindamas su Nėrim tą kartą, jaučiau ir mačiau, kad savo tiradom jos neįžei-džiau, kad ji dargi pasitiki manim nė kiek ne mažiau ir kad ji patenkinta tuo mudviejų susitikimu ir pabendravimu (nedrįstu pasakyt "pašnekesiu", kadangi daugiausia aš kalbėjau, o ji klausė). Tad atsisveikinom jautriai draugiškai.

8.
Dabar paminėsiu iškalbingą įvykį, kur dar labiau mudu suartino.

Vieną dieną Nėris aiėjo pas mane rimtai nusiteikus ir, po keleto įprastinių sakinių iš abiejų pusių, netikėtai pareiškė:
—    Tėveli, mano tėvelis mirė . . .

Taip paprastai, taip santūriai: nei verksmo spazmų, nei nosinaitės ašarom šluostytis. Žinoma, pabandžiau ją paguost ir kaip kunigas, ir kaip nuoširdžiai palankus žmogus. . . Ar jai to reikėjo? Jei taip, tai ar ji pajuto paguodos? Neatsimenu, kad ji būtų tai kuo pareiškus. Tačiau spėju, kad ji buvo reikalinga užuojautos ir buvo man už ją dėkinga: juk ji turėjo labai jautrią širdį. Bet, kuo mane tikrai nustebino, tai šis jos, klausimas:

—    Tėveli, ar Jūs tikit, kad mirusiam gali labai pagelbėt, jei už jį esti atlaikomos mišios?

—    Be abejo, tikiu! — atsakiau nesvyruodamas. Man iš karto buvo aišku, jog Saliute norėtų paprašyt, kad atlaikyčiau mišias už velionį tėvą, tik gėdis. Tad pats pasisiūliau atlaikyt. Pridūriau: būtų gera, jei ir ji ateitų tų mišių išklausyt. Žinoma, nevartojau jokio moralinio spaudimo. Nurodžiau dieną, kada, ir vietą, kur: Katedros bazilikoj, Švč. Sakramento koplyčioj, 9 valandą ryto. Ten ir tą valandą kasdien laikiau šv. mišias per 18 maždaug metų. Kiti kunigai nebuvo linkę tą nepatogią pareigą prisiimt. O man kaip tik buvo paranku, nes buvau pratęs sėdėt prie žiburio iki pusiaunakties. Užtat gal daugelis laikė mane miegalių. Net pats arkivysk. Karevičius. Sykį, susitikęs mane po mano mišių Katedros šventoriuj, pusiau juokais prikiša man: Tatai tasgatės, esi miegalis — taip vėlai mišias laikai! — O jis pats, mat, laikydavo anksti; užtat anksti ir gult eidavo — 8 valandą vakare (kaip ir jo bičiulis Adomas Jakštas). Taigi, turėjau tinkamą ginklą atsikirst: Bepigu Jum, Ekscelencija, anksti šv. mišias laikyt! Prisipažinkit, kuomet einat čiūčia liūlia? O aš turiu sėdėt prie rašomojo, nepriglaudęs vargšės galvelės prie priegalvėlio iki pusiaunakties! Ekscelencija būtų galėjęs man atšaut: o kas tave laiko iki pusiaunakties gyvą? — O aš būčiau atsilyginęs: o kas tuokart laikytų šv. mišeles Jūsų Katedroj 9 vai. ryto? — Bet išmintingasis Hierarchas nutraukė tą pokalbį su šiuo dyguldagiu. Aš gi tą epiiodėlį iškrapščiau iš atminties, kaip skaistų varicką, būdingą mūsų anuometiniam santykiam su savo žemės didžiūnais. Tad tegu kantrus skaitytojas atleidžia senam plepiui tą nukrypimą. Užtat tuoj pat grįžtame prie įdomesnio ir malonesnio dalyko — prie poetės Nėries.

Ar ji atėjo išklausyt mano laikomųjų mišių, nežinau: Katedra tokia didelė, jog, ir stropiai žvalgydamasis, nelengvai tesurastum reikiamą asmenį; o juk dar kunigui, laikančiam šv. minias, visai nedera žvalgytis mergaičių, nors jos būtų ir poetės, ir tokios malonios, kaip Nėris. Spėju, jog ji slypėjo kuriame nors kampely, nes juk ji mylėjo savo a. a. tėvą tiek, kad ryžos prašyt iš kunigo jam mišių, jinai, komunistė ir praradusi tikėjimą.

Tačiau kaip išaiškint tą jos pasielgimą, jei ji buvo tikra komunistė ir visai praradus tikėjimą? — Matyt, ar joj dar glūdėjo kuriame dvasios užkampy "tikybinių prietarų liekanos" (bolševikiniu žargonu kalbant) — tad buvo dar ne galutinai praradus tikėjimą, ar jau pradėjus grįžt atgal į jį.

Po kiek ten laiko (greičiausiai — baigiantis mėnesiui po tėvo mirties) Nėris, atėjus pas mane, sako:

— Tėveli, tikintieji katalikai mano, jog esą svarbu velioniui, jei trečią, septintą ir trisdešimtą dieną, jam mirus, atlaikoma už jį mišios. Ar tai tiesa?

Ir vėl supratau, jog Nėris norėtų paprašyt, kad atlaikyčiau. Todėl, nebelaukdamas prašymo, pats pasisiūliau atlaikyt. Ji buvo labai dėkinga. Ar aš ir šį kartą jai priminiau, kad būtų gera, jei ir ji ateitų tų mišių išklausyt, — nūn nebeatsimenu. Bet aiškiai atsimenu, jog ji man nė žodeliu neprasitarė, lankiusis ar nesilankiusi į tas abejas ar vienas katras mišias.

9.
Greit po mudviejų susipažinimo Nėris pakvietė mane lankytis pas jąją. Ji gyvenanti prof. V. Mykolaičio-Putino bute, šalia jo sesės Magdalenos, kurios vardą ji mėgdavo tart sutrumpintai angliškai Medž (Magdė). Tas Putino butas esąs Vytauto kalne buvusiojo ministerio Juozo Purickio name, trečiame aukšte. Iš tokio aukščio reginys į Kauną esąs žavingas. Pasižadėjau lankytis, ypač kad galėčiau vienkart ir Putiną lankyt, ir, jei galima, su juo suartėt. O buvo įdomu pamatyt ir begarsėjančią kandidatę į Putinienę, p-lę Emiliją Kvedaraitę. Ir pažadą ištesėjau. Net mielai. Tik toli gražu negalėjau taip dažnai lankytis, kaip Nėris, nes buvau darbais kraute apkrautas (keletas pareigų Kazimiero draugijoj, religijos mokymas Meno mokykloj, na, ir šioks-toks bendravimas su Olimpo Mūzom prie rašomojo stalo, o ir operoj, dramoj, k'ne ir koncertuose). O Nėris anuomet buvo laisva paukštė. Tačiau, susilaukęs laisvesnės valandos ir jausdamasis nepervargęs, sėsdavau savo Rotušės aikštėj į sunkųjį vabalą — autobusą, kurs ryžtai ir spėriai nulakindavo žmogų iki už Įgulos bažnyčios, kur, prie Vytauto prospekto sankryžos, maloningai sustodavo ir leisdavo kaip jaunam iššokt į asmeninę pėstininko laisvę ir, išganomai atsikvėpus po benzino kvapo ir tabako dūmų, kaip spyruoklėm nužingsniuot prie palaimingos Vytauto kalno papėdės.

Žvelgiant aukštyn — tas "kalnas" visai neatrodo baugus, net palyginus su Šatrijos ar Girininkų kalnais, ką bekalbėt apie Alpes ar Himalajus! Su šiais palyginus, mūsų "Vytautas" atrodo vien kupstas (nuoširdžiai atsiprašau visus Kupstus). Bet teikis palypėt šiuo Vytauto šlaitu taip spyruokliškai, kaip žingsniavai Laisvės alėja, tuoj patirsi, jog tavo ir kinkos, ir širdužė visai kauniškai buržujiškai suglebę! Bet Kauno miesto tėvai, tai nujausdami, (juk patys tokie), surado pagalbą: pakeliui aukštyn pastatydino eilę gana patogių medinių suclų su atkaltėm — silpnom kojom bei senom širdim atsipeikėt, o jaunom, ypač jei porelės ir dar tamsos prieglobsty, —patogiau paliepsnot . . .

M. Nasvytis       Mėlynieji kalnai (aliejus)

Tad atsisėsdamas ir pasigrožėdamas Dievo sukurtais, o žmonių apgadintais vaizdais, galop baigiau kalno mankštą ir netrukus atsistojau prieš Purickio gramėzdą (atsiprašau - palocių). Trijų aukštų dėžė. Vadinas, vėl kopt. Kad kopt, tai kopt!

Galų gale trečiasis aukštas. Štai dešinėj solidžios durys su metaline plokštele, kur įbrėžta: Prof. Vincas Mykolaitis, o šalia — skambučio mygtukas. Na, tam ir mygtukas, kad jį mygtum. Mygu ir spėju: kas atdarys? ar pats olimpietis viešpats? ar kuri iš moteriškųjų priedų? . . .

Ne, ne viešpats, tik pati tikroji: durininke, kadangi jos kambariukas arčiausias prie didžiųjų durų, — Uogelė poetė. Ji, kaip tik ji, atidarė duris ir įleido mane į . . . poezijos užuovėją. Adomas tame rojuj yra (nors vardu Vincas). O Ieva?

Labas — labas! Ir žiūrim viens antram į akis. . . Nėris. Poetė. Tas apvalus veidelis po tamčių plaukų šalmeliu vos jaučiamai įkaitęs. Tos melancholiškos akys gyvai blizga. Tos graudžios lūpos palankiai šypso. Ar tai — vien kaukė, kurią šeimininkė paprastai užsideda, lankytoją priimdama, ar tikra pasitenkinimo, gal net džiaugsmo išraiška? Sakoma: noras — minties tėvas. Tad aš tuokart, ir kitais kartais, maniau, kad šeimininkėlė nuoširdi, kaip ir aš buvau nuoširdus, — džiaugdamasis, galop aplankęs tą čigoniškai margą Dausų Paukštę.

Iš pailgo, nešviesaus prieškambario, kur palikau paltą bei kitus išorės reikmenis, Nėris įsivedė mane j savo buveinę, kairėj. Siauras, ilgokas kambarys, gana aukštas, šviesus, su vienu dideliu langu, kur atveria nuostabią Kauno panoramą. Šeimininkė suprato mano mintį ir ne tuoj paprašė sėstis, leisdama pasigrožėt reginiu. Ir pati drauge grožis, entuziazmingai, įkvėptai džiaugdamasi, kad ir kitas grožisi.

Žvilgis, maloniai glostelėjęs apačioj, Vytauto šlaite, sodriai žaliuojantį parką, skubiai sklenda viršum naujai pastatytų griozdų, pakeliui valandėlę sustojęs pasigėrėt grakščiu Įgulos bažnyčios siluetu. Tolyn, tolyn į Vakarus išilgai Laisvės alėjos kaspiną ... ten, ten, pro nepajudinamai tvyrantį Bazilikos milžiną, tiesiai prie mielosios Baltosios Gulbės, kur kairėj kyla dangun dvi baltos Jėzuitų bažnyčios rankos, o dešinėj kukliai meldžias į švenčiausiąją Trejybę harmoninga jos bažnyčia . . . Bet per ilgai nesustot, negaišt prie tų grožio padarų ir sklęsti toliau, toliau, viršum tylių Seminarijos rūmų, viršum pasakiško arkivyskupų palociaus . . . Jau netoli, jau čia pat galiūnas Nemunas, ką tik susijungęs su mylimąja Nerim, neša Tėvynės gyvatą į žavintį tolį, į Baltijos gelmes . . .

Galų gale atitraukėme akis ir žvilgterėjom į viens antrą. Saliute aiškiai išvydo mano žvilgy ką tik išgyventą grožesį, o aš jos akyse — gyvą pasitenkinimą, kad man taip patiko jos kambario reginys.

Pergyventieji momentai suartino mudu žymiai glaudžiau.

Buvo jau tikras laikas, kad šeimininkė pakviestų svečią sėstis. Ji tai ir padarė. Bet krasių tebuvo, rodos, tik viena, o iš kitų baldų, kur būtų galima sėstis, buvo vien sofutė (matyt, tarnaujanti Saliutei ir lovele). Tad šeimininkė maloniai nurodė man krasę, o pati sėdos sofoj. Naujoj situacijoj abu jautėmės kiek susivaržę. Šneką užmegzt ir palaikyt tekančią buvo šeimininkės pareiga. Ir Nėris pasirodė mokanti ištesėt.

Apie ką ten mudu tą pirmąjį pas ją kartą kalbėjom, žinoma, nebegaliu atsiminti. Tačiau galiu čia apskritai paminėt, apie ką dažniausiai su ja pakalbėdavom, kai apsilankydavom pas viens antrą, o kokių dalykų iš viso neliesdavom.

Visų pirma, apie ką nemėgdavom kalbėt. Tai — apie politiką, tiek užsienių, tiek vidaus (o, rods, buvo apie ką!). Daugiau — nemėgdavom čiupinėt bičiulių ir priešų, pažįstamų ir mažiau pažįstamų klaidas bei nuodėmes. Net kolegų rašytojų piktai nekritikuodavom. Net apie savo gyvenimo sunkenybes Nėris vengdavo man pasakotis. Plačiausioj i mudviejų pašnekesių dirva buvo aukštesnės kultūros plotai. Pirmojoj eilėj — lietuvių dailiosios literatūros reiškiniai, taip veikalai, taip autoriai (ypač poezija ir poetai). Tik nuostabu: Nėris pasiliko nepareiškus man jokio savo susižavėjimo mūsų komunistinės ar jai artimos grupės kūryba. Rūpėjo mudviem ir dramos teatras, jo rodomieji veikalai ir juose besireiškiantieji artistai. Taip pat su opera. Savo pašnekesiuos visai neliesdavom mūsų baleto žygdarbių. Nežinau, gal Saliute juo domėjos; bet apie jį tylėjo; o man mūsų baletas nebuvo pakankamai įdomus. Grynoji (instrumentinė bei chorinė) muzika, spėju, turėjo būti Nėriai brangi. Ar ji pati praktikavo tą muziką kuriuo nors instrumentu, ji man neprasitarė. Aš, nors pats labai mėgau grynąją muziką, tačiau neužvesdavau su Nėrim šnekos apie orkestrų, chorų, ar solistų koncertus, kurie buvo pas mus gana reti pragiedruliai, o ir tie paprastai neiškildavo žymiau viršum vidutiniškų.

Tad dažniausiai kalbėdavomės apie beletristiką bei poeziją, apie pačios Nėries bėgamąjį literatūrinį darbą, sakysim, vertimus, liaudies pasakas; svetimųjų literatūrų reiškinius, tik dažniausiai apie moderniąją vokiečių kūrybą, kadangi Nėris buvo specializavusis kaip tik šitoj srity. Keistas dalykas: Salė, bolševizmo šalininkė, neatrodė besidominti rusų bolševikų literatūra, kaip kad apskritai ir mes kiti lietuviai. Tiesa, ta literatūra buvo mums nelengvai prieinama, išskyrus ką iš rusų kalbos išversdavo Jurgis Talmantas ir dar vienas kitas vertėjas. Vadinas, Salė negiedojo man panegirikų apie bolševikų "šedevrus", bet ir iš viso jų nė neminėdavo. Spėju, jog ir ji pati neką apie juos težinojo. Tad, jei paliesdavom svetimas literatūras, tai paprastai vokiečių. Anuomet Nėris besanti susidomėjusi nauju vokiečių poetu ir beletristu Erichu Kaestneriu. Yra man skaičius pati (tokiu mielu balsiuku ir taip lietuviškai vokiškai) ir man pačiam davus pasiskaityti tokią nestorą pailgo formato knygelę — Kaestnerio poezijos rinkinį. Tuo būdu Saliute mane sudomino tuo rašytoju. Užtat, kai vokiečių laikraščiuose pastebėjau jį išleidus naują veikalą — detektyvinį romaną "Die verschwundene Miniatur", recenzen tų stipriai giriamą, parsigabenau tą knygą sau; perskaitęs, įsitikinau, kad ji labai įdomi ir talentingai parašyta, tad ryžaus ją išversdinti ir per Kazimierą išleisdinti. Nėris tuokart jau nebebuvo reikalinga mūsų pagalbos — tai vertimą pavedžiau kitam vargstančiam poetui a. a. Juozui Kruminui, būsimajam Nelės Mazalaitės vyrui, kuris Kazimierą paprašė darbo. Kruminas knygą išvertė dailiai, pavadinęs "Dingusia miniatura". Knyga buvo mielai ir plačiai skaitoma. Įdomu, kad net okupavę mus ir beveik visas Kazimiero knygas išvežę į popieriaus fabriką bolševikai tą "Miniatura" paliko gyvą ir sveiką ir leido jai laisvai švaistytis po kraštą; net ir kuriame tai savo laikrašty paskelbė — pats mačiau ir perskaičiau, ir nustebau.

Ne kartą su Nėrim pasikalbėdavom apie jos buvusiąsias ir būsimąsias ekskursijas į svetimus kraštus. Tokias ekskursijas ji labai ir labai mėgo. Bene dukart ji dalyvavo, vadovaujant Baliui Sruogai, ekskursijose į Alpių kalnus. Vieną vasarą ji plaukė su ekskursija garlaiviu iš Klaipėdos į Švediją, aplankė Visby salą ir Stockholmą ir grįžo tiesiog sužavėta. Tas kelionių žavesys verste versdavo planuot ateinančias tolimas iškylas ir iš anksto taupyt lėšas ir ieškot darbų bei uždarbių. Šią pastarąją temą paprastai aš keldavau, ypač sąryšy su jos vargingu gyvenimu. Ir šiaipjau ji skurdo, o čia dar taupyk tu, Dievo padarėli, pinigus tolimom atostogom bei iškylom, kada net paatostogaut artimoj mieloj Palangoj sudarydavo beveik neišsprendžiamą problemą!
Tačiau tam kartui palikim šaly tą liūdnąjį reikalą ir grįžkim prie mano vizito lakštingalos lizdely.

Nėris nebūtų buvusi lietuvaitė, jei nebūtų buvus vaišinga. Kaip ji nepavaišins bent plika arbatute svečio, atvykusio iš taip toli, net nuo pat Nemuno bei Neries santakos anam miesto gale, įkopus į tokį aukštą kalną ir į neką žemesnį princesės palocių! Bene kiekvieną kartą ji tą malonią ceremoniją atlikdavo taip rimtai, taip grakščiai. Ką gi! palangėj yra staliukas, kur galima ne vien daineles rašyt, o ir karšto vandens imbriką pastatyt, ir cukrinę padėt (netuščią), ir du puodukus arbatai, net su lėkštutėm; netgi su dviem, o ne vienu, šaukšteliais (mielai būtume pamaišę tuo pat vienu). Uogienės, citrinos ar sausainių nebeatmenu kad šaunioji šeimininkė būtų pateikus; na, užtat mandagumo, gracijos, širdies — net su kaupais! ... Taip tatai, iš lėto sriubčiodami arbatėlę (o ši čia atrodė besanti žymiai skanesnė, nei namie) ir jaukiai šnekučiuodamies, vis labiau jautėmės besidarą nuoširdžiais draugais ar bičiuliais, ir 'tai — visam .. . Nė juste nepajutom (bent aš), kaip atėjo laikas skirtis.

10.
Nebuvo man paslaptis, kad, peršokus per tvorą į bolševikų sodybą, Salė pasijuto skaudžiai vieniša: nuo avelių atitapo, prie vilkų dar nepritapo. Norėjau įnešt jai į gyvenimą šiek tiek daugiau jaukumo bei įdomumo. Nuo 1927 m. p. Sofija Čiurlionienė suorganizavo tokius literatūrinius - lingvistinius subatvakarius. Į juos susirinkdavo gražus būrelis rašytojų, kalbininkų ir kitų kultūrininkų, kuriem rūpėjo kalbos bei rašto dalykai. Lankydavos ten ir eilė Nėries gerų pažįstamų. Tad Salei bus ir miela, ir naudinga vėl užmegst su jais glaudesnius santykius, pasižint su dar nepažįstamais ir bendrai tuose popiečiuose pasidarbuot, gaut naujų idėjų, stimulų ir įkvėpimų. Paklausiau, ar ji norėtų būti priimta. Tų pobūvių nariai yra ne vien dešinieji, o ir viduriniai, ir kairieji. Saliute džiugiai Mitiko. O aš pirmoj progoj pasikalbėjau su p. Sofija. Ji mielai sutiko — ir Nėris pasidarė uolia mūsų šeštadienių dalyve.

Tai tokios tokelės. O vis dėlto many tvyrojo, kaip nuodinga rakštis, Salės materialinė būtis. Ir vis, ką daręs, ka ne, grįždavau su ja prie to klausimo. O šis, savaime aišku, buvo spirginamai artimas jos pačios gyvai odai. Tik ji, kažkaip tartum indiferentiškai, tartum optimistiškai vaikiškai (o gal tatai filosofiškai ar nejučiom krikščioniškai?) žiūrėjo į tą savo padėtį kaip niekur nieko, kartais sakydama: kaip nors ištversiu! ar daug čia man reikia?

Tačiau ar ji pati, ar Putinas pats už ją, o gal tas naujas gelbėtojas pats savaime, surado šiokią tokią išeitį. Tas mecenatas buvo Salei pats profesorius dekanas V. Krėvė-Mickevičius, o išeitis — surinktasis pasakų folkloras — abu elementai už mane ir mano išgales daug galingesni.

Ar šiaip, ar taip, Krėvė pasiūlė Salei ilgą darbą. Ji pati vieną kartą, pas mane atėjus, pasipasakojo. Švietimo ministerija turinti nemaža surinktų liaudies pasakų, liaudiškai papasakotų. Tai — puiki medžiaga mokslui. Bet reikia liaudes pasakų, meniškai atpasakotų, mokyklom ir šiaip jau vaikam pasiskaityti. Tad ar Nėris nesutiktų to darbo imtis? Ji mielai sutikus pabandyt. Ir Krėvei patikę. Salė ir man atnešė parodyt. Ir paskaitė tuo savo švelniu, maloniu balseliu, paprastai, nedeklamuodama, be afektacijos. Patiko ir man, kaip vaikui, motulei pasaką besekant. Tik kad ta motulė tokia jauna.

Ir švystelėjo man mintis: Saliute, sakau, žinai ką? Beatpasakodama mūsų liaudies pasakas, turėsit puikią progą susipažint giliau su liaudies siela — religija, būdu, mąstysena, jausena, padavimais, legendom, prietarais, iš dalies ir materialine kultūra; pasisemkit iš kitų gausių šaltinių, susijusių su šituo dalyku, — ir sukurkit lietuvių tautinę epopėją, kaip Mahabharatą, Ra-majaną, Iliadą, Odisėją, Kalevalą, Hayawathą, Nibelungus ir kt. Jūs galite drįsti: esate poetė, išmokslinta literatė, turit vaizduotę, turit užburtą žodį! Pradrįskit! bandykit! Tuoj rinkit medžiagą! kurkit planą! Jei pasiseks, koks tai bus šedevras, kur įamžins Jūsų vardą!

Nebeatmenu, ar tuokart Nėris jau buvo sukūrus "Eglės, žalčių karalienės" pradžią, tą gražų epinės poezijos perlą, ir davus man perskaityt. Galimas dalykas, kad taip, ir kad dėl to aš taip uoliai kursčiau ją kurt tautinę mūsų epopėją. Vėliau, kai ji tą "Eglę" baigė, ir aš pamačiau, jog tik pradžia buvo tokia poetiška, o toliau — tai beveik vien sausokas reportažas poetine forma, — aš ėmiau abejot, begu apopėją sukurt bus sulig jos nosyte, kad ir tokia dailia, ypač kad juk Nėris — tipiška lyrikė?

Tačiau ano pasikalbėjimo metu, tas abejojimas buvo dar silpnutis, ir aš savo entuziazmu lengvai jo liepsnelę užpūčiau. O Saliute taip dailiai ir palankiai klausės, ir galėjai suprast jai tą idėją patinkant. Ar ji bandė rinkt medžiagą ir kurt, — nežinau. Visi tik žinom faktą, kad ji epopėjos nesukūrė. Kodėl? Ogi taip susiklostė jos gyvenimo sąlygos, jog sukurt didelio masto poezijos kūrinį jai, švelniavalei mergytei, buvo neįmanoma (kas pasirodys iš tolimesnio mano pasakojimo).

11
Gavus iš Krėvės pasakų atpasakojimo darbo ir šiek tiek Kazimiero katalikiškais vertimais remiama, Nėris būtų ir toliau skurdžiai klampojus molėtame gyvenimo dirvožemy, net lyg patenkinta, bent nesiskųsdama, net kartais džiugiai pasičiauškėdama, atėjus pas mane ar aš pas juos, pačiauškėdama, kaip tas strazdelis, lakštingalų varžovas.

Tik ta plonutė aukso nuotaikos nytis, kaip per stipriai įtempta be galo jautri arfos styga, ims netikėtai ir nutruks — ir viešnia čiulbuonėlė nutils, liūdnai susimąstys, akyse sužvilgės ašaros . . . Kodėl? Priežastys įvairiausios: praeito skaudaus įvykio, ar net išimtinai mielo, prisiminimas; kieno nors neatsargus skaudus žodis, priešo įžeidimas, bičiulio neištikimumas ar jo praradimas, artimo žmogaus mirtis, gyvenimo nesąmonės, pasaulio netvarka, žmonijos kančios ir 1.1. Žodžiu sakant, didžios bėdos mažam inde,

ar mažos bėdos didžiame; arba vėl asmeniniai sopuliukai pro padidinamą stiklą. Smulkmenos atrodą tragedija. Ne be to, kad kartais nebūtų ir svarių susigriaužimų.
Džiaugiuos, kad niekuomet nebuvau jos ašarų priežastis, išskyrus vieną kartą, apie ką savo vietoj. Užtat visuomet (kiek galiu prisimint) man pasisekdavo ją nuramint ir paguost — ir Saliute, žiū, švyst ir nušvis, ir pro ašaras pražys šypsnelis, toks melancholiškai mielas.

Tačiau tai nebuvo per saldus uždavinys guodžiuot ir guodžiuot per jautrią ir nervingą poetę, nors ir tokią simpatingą. Manydavau: kaip jinai įstengs išgyvent savo gyvenimą, kur neatrodė būsiąs vien medum teptas. Užtat vieną kartą ryžaus pasakyt jai tuo reikalu trumpą bičiulišką pamokslėlį, maždaug, tokiais žodžiais:

— Žinote, Sale, Jūs esate tikra moteriška mimoza: visa, kas Jus nejūsiškai paliečia, — sujaudina ir suerzina Jus, tartum elektros srovė; Jūsų artimieji nuolat turi budėti, kad Jūsų nemaloniai nepaliestų žodžiu ar elgesiu. Įsivaizduoju, kokia būsite žmona, kai pamilsite kurį bernelį ir ištekėsite! Tiesiog padarysite jį nelaimingą! Užmiršęs save patį, jis turės atsargiai dieną naktį slankiot aplink Jus, susirūpinęs, ką sakyt ar daryt, o ko ne, kad tik netyčia kuo nors mielosios savo Saliutės nęįskaudintų. O juk ir jis yra žmogus; ir jis nori, ir turi teisę pabūt savim pačiu, o ne vien Salės neatstojama slauge; ir jis nori, kad jo lepūnėlė kartais, pamiršus valandėlei save, truputėlį patrepsėtų aplink jį. Kaip manote, Saliute? ar ne taip?

O ji dailiai sau murkso — ir niekur nieko! Tačiau regiu, kad mąsto. Ir nesispardo. Bet man nesisako, ką mąstanti. Tik tame veiduke, lyg vandens rašalu, įskaitomai parašyta: prašom įspėti! ... Ir aš įspėjau: nagi ta aikštingoji balandėlė su manim, rodos, beveik sutinka . . . Tik kaip tas lipšnusis tirioniukas ištvers tikrovėj?. . .

O ta tikrovė, ta tikrovė! Ji negailestinga. Jei tu nori išlikt, būtinai privalai to prakeikto pinigo (o tokio būtino, tokio pageidaujamo!). Juk tyru oru ar sidabro rasa nepramisi, nors tu būk net svajotoja poetė Nėris! Ir saulės spinduliais ar ūksme nuogumo neprisidengsi, neįsi-gijus drabužio, kaip raganiuke Salė bandė ar bent eilėrašty pasvajojo, naktį pabėgiot po girią, vien mėnesienos šviesa prisidengus, už ką gavo iš rūsčiojo Jakšto "Draugijoj" gana gana skaudų teitei, nes tas vienuolis neįstengė pozityviai tokios raganiavos įvertint. Ir Saliute giliai įsidėjo į atmintį ir į širdelę to agniojo senio paplakimą, ir būgštavo su juo susitikt. Ir susirūpinus klausė mane:

—    Ar dažnai užeina pas Jus Jakštas?
—    Dažnai.
—    Kuriuo dažniausiai laiku?
—    Bet kuriuo. Tačiau dažniausiai priešpiet ir vakare, pavakarieniavęs.
—    Vaje, kas bus, jei jis užeis pas Jus, man čia esant?

Lyg jauste jaučiu, kaip jos širdutė tvinksi stipriai ir neramiai. Man ir įdomu, ir kažkaip malonu, kad tas mielas padarėlis dėl tų niekų kankinas (gal kiekviename žmoguj esama bent po lašą sadisto). Tačiau ir pats, visai neherojiškai, klausiu save: iš tikrųjų, kas bus?! Bet Saliutei sakau raminamai:

—    Nieko nebus. Būkit rami. Jakštas yra tikras džentelmenas: mandagiai pasikalbėsit — ir viskas. Ir visi būgštavimai baigsis. Tai patyrė prieš Jus p. Čiurlionienė ir Balys Sruoga. Ir nieko. Jakštas jų nesuvalgė nei žalių, nei virtų. O Čiurlionienė vėliau man jį pavadino tikru džentelmenu!

Ir štai vieną dieną, Saliutei esant pas mane, berods popietėj, kada mažiausia buvo šansų Jakštui mane aplankyt, — ūmai suskambo skambutis. Einu atidaryt — Jakštas! tikras, gyvas, mažutis, apvalainas, plačiakaktis, akiniai nusmukę žemai ant kuprotos nosies, o pro jų viršų veizdi senos, nublukę akys kukliai, draugiškai, klausiamai. Gerai nusiteikęs: matyt, pasivaikščiojęs, o po to su pagalvėle pasimylavęs.

—    A! kun. Prelatas! Prašom, prašom!
O ką ten mano Saliute jaučia? Vargšė!. . . O kas manęs pasigailės? Juk ir aš neką mažesnis už ją vargšas ... O dar čia tuoj prisidės trečias vargšas — pats kuklus bei nedrąsus šios situacijos "baubas" — Jakštas: juk ir jo vargšumas užguls ant mano pečių! Kaip aš tų trijų vargšų vežimą ištempsiu iš tos molio klampynės! Padėk, Dievuli, ir judu abudu vargšai!

Tasgatės, įsivedžiau eremitą į palmių salioną su gyva gazele mergaite vidury. Tvykst, tvykst abudu. Jakštas kramto apatinę daug kentusią lūpą. Salomėja šventai nuleido akeles. O kas man daryti toj tvankioj atmosferoj, kai gali švelnokai sugrumėt Jakšto perkūnai, ir visai švelniai pabirt poetės ašarų lietutis? O aš neturiu nei tinkamo žaibolaidžio, nei reikiamo bent simbolinio skėčio. Tačiau kas nors reikia daryt. Tad, Dieve, padėk — ir neriu į tą įtemptą padėtį, it savižudis į tamsią sietuvą:

—    Štai, Prelate, pristatau Jums Lietuvos poetę ir Šv. Kazimieros Draugijos bendradarbę Salomėją Nėrį ... O štai, panele Salomėja, prašom susipažinti su Kazimiero draugijos pirmininku, prelatu Aleksandru Dambrausku - Adomu Jakštu .. .

O kas toliau? Vien kažkokia pilka tuštuma. O joj du neaiškūs veidai: vienas Jakšto, toli gražu ne perkūnsvaidžio Zeuso, vien seno vyro-atsiskyrėlio, beveik nepažinusio moteriškos lyties, tad visai nenusimanančio, kaip čia elgtis su ta .. . įmantria mergele, tad susivaržęs, net sumišęs; o antras veidas, tiksliau — veidelis, šioj akimirkoj kaip tikra skaisčiai pražydusi rožinė gėlė, o joj akys tokios tamsios ir gilios, tokios daug saką: ir susigėdę, ir nusižeminę, ir nuogąsty skęsta, ir nepykti prašą, ir pasitikį, ir dėkoja, ir gerbia, ir mylėt pasiryžę, ir palankumo maldaują. Na, manau sau, tu, Saliute, esi tikra Ievutė ir savo rolę visavis Adomo (Jakšto) atlieki meistriškai! Man nebereikia bijot, kad tau netektų apalpt, ar mano droviajam eremitui, įstrigus į savo sumišimo voratinklį, visai susiglumyt ir nefasoniškai pasitraukt iš susidūrimo gyvos Gėlės su pusgyviu Eremitu scenos ... Tad ir aš laisviau atsikvėpiau ir skubiai užmezgiau šiokį tokį pašnekesį. Nuostabu, Nėris visai sumaniai pačiupo siūlo galą ir ėmė toliau verpti. Kas dar nuostabiau — ir Jakštas susisgribo gana natūraliai dalyvauti, pakišdamas verpalo — šnekos o aš, pastebėjęs, kad Jakštui medžiagos trūksta, ar Nėriai sutriko ratelio ritmas, čia priduriu pluoštelį linų, čia padedu paspausti ratelio papėdę, kad sklandžiai suktus.

Apie ką ten su Jakštu kalbėjomės, smulkmenų nebepasakosiu, nes nebeatsimenu, o nebeatsimenu dėl to, kad jos nebuvo nei svarbios, nei įdomios. Iš viso, pašnekesys buvo trumpas: mano nedarnūs sveteliai, net mandagiai prašomi, nesėdos: matyt, nujautė, kad neapsimoka — vis tiek teks netrukus stotis ir atsisveikint, ką pirmas ir padarė Jakštas, gyvai jausdamas, jog mūsų trio groja nesklandžiai, o ypač jis pats. Tad atsiprašė turįs eit. Ir atsisveikino.

Daugiau Nėris su Jakštu pas mane nebesusitiko, kadangi Saliute netrukus persikėlė į Panevėžį, paskui išvyko į Paryžių. O kai grįžo į Kauną, Jakštas neužilgo persikėlė į amžinybę. Apie tuos Nėries žygius čia tuoj imu porint. (B.d.)

Sukurta: Kretingos pranciškonai