|
|
RELIGIJA ASMENS IR TAUTŲ GYVENIME |
|
|
|
Parašė Vysk. V. Padolskis
|
I. Religija — visuotinis reiškinys Nors ir ne visos religijos savo turiniu yra vienodos vertes, bet nerasime tautos be religijos. Ji tiesiog neatskiriamai yra susijusi su tautų gyvenimu. Kur tik pažvelgsime, pagrinde visur rasime žmonėse tikėjimą į Dievą, Aukščiausią Būtybę, pasaulio Kūrėją ir Tvarkytoją, su kuriuo žmogus stengiasi palaikyti gerus bičiuliškus santykius ar kurio privengia, jį vadina savo Tėvu, jam stengiasi įsiteikti ar jį numaldyti aukomis ir maldomis.
Politeistinėse tautose, kur pripažįstama daugybė dievų, apskritai vienam iš jų atiduodama pirmenybė. Jis vadinamas Aukščiausiąja Dvasia, Tėvu. Toksai vieno iš daugelio išskyrimas, pirmenybės pripažinimas, yra, be abejo, liekana iš tų laikų, kada jis vienas buvo tautoje pripažįstamas. Tik vėliau, tos tautos religinio dekadentiz-mo laikais, jo vaidmuo buvo apkarpytas, susmulkintas, suspecifintas, kitiems, vėliau sugalvotiems dievams ar dvasioms, pavedant kitus reikalus rūpinti; kitaip tariant, buvo tarsi darbu ir uždaviniais pasidalinta su kitais, naujai iškilusiais dievais. Dekadentizmas įsibrauna visur: į meną, literatūrą, apskritai į dvasios ir viršinę kultūrą; jis įsibrauna ir į religijas, įnešdamas į jas klaidingas, religijai svetimas idėjas. Religija ir šiandien nėra išnykusi iš tautų gyvenimo, net ten, kur prieš ją visomis priemonėmis kovojama, kaip, pav., Sovietų Sąjungoj. Galima kartais pasigesti pilno Dievo pažinimo, tikro religinio gyvenimo, gyvenimo tikėjimu, bet tikėjimas į Dievybę vienoj ar kitoj formoj nėra jau taip lengvai iš žmonių širdžių išraunamas. Tai rodo, kad tikėjimas žmogui yra tarsi prigimties dalykas ir kad todėl, šį jausmą iš žmogaus sielos beraunant, pažeidžiama visa jo prigimtis, tiesiog visa jo būtybė. Iki šiol tikrai netikintis žmogus buvo daugiau išimtis, negu taisyklė. Atrodo, kad taip bus ir ateity, nors tų išimčių ir gerokai padaugėtų sistemingos bedievybės propagandos dėka ir beatodairiniu tikinčiųjų prispaudimu bei jų persekiojimu. Yra buvęs vienas kitas netikėjimo šalininkas, kuris bandė įrodinėti, kad religija nėra visuotinis tautų gyvenime reiškinys, kad esą tautų be religijos. Jie nurodo kaip pavyzdį kai kurias laukines tauteles. Bet jų tvirtinimai pasirodė be rimto pagrindo. Giliau patyrinėjus, jose rasta tik daug dekadentizmo žymių, pro kurias tačiau prasikiša ir religinis elementas, nors maišytas su prietarais. Matyti taip pat, kad praeity tos tautos turėjo būti ne mažiau religingos už kitas ir kad jų tariamas religingumas nėra jų primityvumo, bet dekadentizmo pažymys. Apskritai religijų istorija rodo, kad juo toliau sieksime į tautų religinę praeitį, tuo rasime religines idėjas jose grynesnes. Į šitai ypatingai atkreipė pasaulio dėmesį žymus religijų tyrinėtojas ir žinovas Wilhelm Schmidt, Šveicarijos Friburgo universiteto profesorius, plačiai išgarsėjęs savo 5 tomų veikalu "Der Ursprung der Gottesidee". Kaip matyti ir iš gausių Šv. Rašto tekstų, religija iš mums žinomų senovės tautų gyvenimo niekuomet nėra išskiriama. Mums yra išlikę net jų šventyklos ir jų religinė literatūra. Savo palikimais čia tikriausiai pirmauja Egiptas. Jų šventovių architektūra ir šiandien mus stebina. Yra išlikusi ir gausi jų religinė literatūra. Mirusiųjų knygos yra plačiai žinomos. Daug šventyklų atkasta ir Palestinoje, Asirijoje ir kitur. Apie pačių seniausių žmonių tikėjimą mums kalba tik Šv. Raštas. Archeologinių liekanų iš tų laikų neturime. Tačiau apie tų senovės žmonių tikėjimą, neturint kitokių archeologinių liekanų, mums pakankamai liudija jų laidojimo būdas: kūnas nepametamas bet kaip, o su pagarba padedamas graban, žemėn. Yra aiškių duomenų, kad jie tikėjo į pomirtinį gyvenimą. Jie tikėjo, kad su mirtimi ne viskas baigiasi, bet kad ir po mirties žmogus gyvena. Tik jie tą mirusiųjų gyvenimą dažnai savotiškai suprato. Dažnai jie mane, kad ir mirusieji naudojasi įvairiomis šio gyvenimo reikmenėmis, net maistu. Štai kodėl į jų kapą kartais būdavo dedami baldai, maistas ir panašūs dalykai. II. Religijos vaidmuo gyvenime Pripažįstant, kad religija yra visuotinis tautų gyvenime reiškinys, kyla klausimas, kaip toji religija veikė ir veikia atskiro žmogaus ir tautų gyvenimą. Tuo klausimu yra du priešingu teigimu: 1. Religija žmogų ir tautas veikia neigiamai, ir 2. Religija žmogų ir tautas veikia teigiamai. A) Pirmasis teigimas. Religijos priešai visuomet mėgsta sakyti, kad religija tautoms daro tik neigiamos įtakos: esą, ji palaikanti prietarus, kad esąs kažkoks Dievas, kažkoks pomirtinis gyvenimas, kad religija trukdo žmonijos pažangą, nukreipdama' jos dėmesį nuo žemiškų į kažkokius dangiškus dalykus. Marksistų yra ypač dažnai kartojama, kad „religija yra opiumas liaudžiai", kuris ją migdo, svaigina ir tuo būdu ją atitraukia nuo luomų, klasių kovos. Taigi, religija tik neigiamai veikianti liaudį, ir todėl prieš religiją kovojama visomis priemonėmis. Ir gerai žinome, kaip marksizmas, ypač gi bedieviškasis komunizmas, aršiausia marksizmo forma, prieš tą religiją kovoja. Paremti ant dialektinio materializmo, komunizmas ir aplamai marksizmas neranda gyvenime vietos dvasiai, taigi nė religijai. Bet plačiau apie šią pažiūrą čia kalbėti netenka, nes jos klaidingumas pilnai paaiškėja iš antrojo teigimo argumentų, kurie aiškiai įrodo, kad religija veikianti teigiamai ir atskirus žmones ir tautas. B) Antrasis teigimas. Tikrasis religijos vertės supratimas glūdi antrajame teigime. Tik čia tenka pastebėti, kad religija religijai nelygi. Yra visa eilė ir pseudo-religijų, pilnų klaidingų pažiūrų į Dievą ir žmogų, iškreipiančių net prigimties įstatymus. Jų veikimas žmogui ir visuomenei gali būti net labai žalingas. Apie tokias mes čia nė nekalbame. Mes čia turime veikiau prieš akis Kristaus religiją, kuri, be natūralinės religijos elementų, įima į save ir gausų Kristaus apreiškimo lobį. Katalikų Bažnyčia yra kaip tik šios Kristaus religijos atstovė ir reiškėją. Tik jos skelbiamoji religija išganingai veikia pilnu svoriu asmenis ir tautas, ir todėl tik ją mes turėsime prieš akis, kalbėdami apie religijos įtaką gyvenimui. Kalbant apie religiją apskritai, pirmiausia tenka pažymėti, kad religija yra kažkas išplaukiančio iš pačios žmogaus protingos prigimties, taigi ji yra žmogui kažkas natūralu. Jei religiją suprantame kaip moralinį ryšį su Dievu, kaip tikėjimą į Dievą ir Jo kultą, tai reikia pasakyti, kad jau pati žmogaus protingoji prigimtis, pats žmogaus protas jį veda į Dievo Kūrėjo, Pirmosios Tiesos ir Paskutinio žmogaus Tikslo pažinimą ir pripažinimą bei Jo garbinimą. Pasiremdamas priežastingumo dėsniu, žmogaus protas prieina išvados, kad turi būti kokia nors labai tobula būtybė, kuri yra priežastis viso regimojo pasaulio. Stebėdamas gi tikslingumą neprotingoje gamtoje, jis prieina išvados, kad turi būti koks aukščiausias protas, kuris viską kreipia ir veda į tikslą. Žmogaus protas ne tik jį veda į Dievo, kaip Pirmosios Priežasties pažinimą, bet jis rodo taip pat, kad toji Aukščiausioji Būtybė yra žmogaus gyvenimo vairuotojas ir paskutinis jo tikslas. Žmogui šitą priklausomybę nuo Dievo pripažįstant ir išgyvenant, tarp Dievo ir žmogaus užsimezga moralinis ryšys, kuris ir sudaro religiją. Vien ontologinis, fizinis ryšys su Dievu, vien fizinė jo priklausomybė nuo Dievo, kaip pirmosios priežasties, dar nėra religija. Ta prasme ir visa gyvoji ir negyvoji gamta yra Dievo priklausomybėje. Religija yra kažkas sąmoningo, išgyvenamo, atjaučiamo. Tai priklausomybės nuo Dievo pripažinimas ar sąmoningas su Dievu susirišimas. Šitai tikrai nelieka be įtakos visam žmogaus ir tautų gyvenimui. Religijos vaidmuo gyvenime yra įvairus. 1. Religija praplečia žmonijos akiratį ir pagilina jos žinias. — Pirmiausia religija praplečia mūsų akiratį ir pagilina mūsų žinias. Dieviškasis apreiškimas, mums žinomas iš Senojo ir Naujojo Įstatvmo, ne tik dažnai patvirtina žmogaus proto išvadas, bet jas ir gerokai praplečia bei pagilina, atskleisdamas naujus horizontus. Čia žmogus randa atsakymus j klausimus, į kuriuos jo protas atsakymo nerado arba kur jo protas negalėjo visai aiškiai su tikrumu pasisakyti. Žmogui jau nereikia tada blaškytis nežinojime ar abejojimuose dėl pagrindinių savo gyvenimo tikslų bei uždavinių. Tiesa, šias tiesas ne paties žmogaus protas yra susekęs. Vistik jas priimti jis turi pakankamai motyvų, o joms atmesti arba visai motyvų trūksta arba jų nepakanka. Ir todėl žmogaus protas, jas priimant, nėra sužalojamas ar pažeidžiamas. Net ir žmonijos praeičiai pažinti apreikštoji religija su savo istorinėmis knygomis mums turi didelių nuopelnų. Jos ne vieną ir netikintį užvedė ant kelio patyrinėti tą ar kitą kraštą arba tautą. Pradėti gi archeologiniai kasinėjimai tik patvirtino Šv. Rašto pateikiamas apie gilią senovę žinias. (Plg. mano straipsni "šv. Rašto įnašas į žmonijos žinių lobyną", "Tėvynės Sargas", 1949, II t., Nr. 1). 2. Religija — žmogaus kilnumo ir jo teisių atrama. — Pripažindamos Dievo buvimą, visos religijos pabrėžia, kad Dievas yra žmogaus Leidėjas, Kūrėjas ir Tėvas. Ypač tai iškelia Kristaus religija, nusakydama tikrai nuostabius santykius tarp Dievo ir žmogaus. Dievas ne tik žmogų su- A. VALEŠKA PIETA kūrė iš nieko ir leido jį į pasaulį, bet jį padarė ir savo vaiku, padarė savo dieviškos prigimties dalininku." Per jį (Kristų) (Dievas) dovanojo mums didžiausius ir brangiausius pažadus, kad jūs jais pasidarytumėte dieviškos prigimties dalyviai", sako šv. Petras Apaštalas (.2 Petr. 1, 4). Žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą (Pradž. 1, 26), todėl jis yra ypatingas Dievo rankų kūrinys, apdovanotas nemirtinga siela ir laisva valia, skirtas amžinoje laimėje pas Dievą gyventi. Tuo būdu žmogus jau pačia savo būtybe ir paskirtimi iškyla viršum šio regimojo pasaulio ir yra jo valdovas. Taigi jis negali būti pavergiamas žemės reikalams, bet veikiau viskas turi būti jo priklausomybėje ir valdžioje. Žmogus yra sau tikslas ir negali keno nors tik įrankiu tapti. Štai kodėl religija visuomet skelbia ir gina žmogaus asmens nepalyginamą vertę: jo asmens kilnumą, didybę, jo teises, jo laisvę. Kaip religijos šviesoje žmogus kyla, taip be jos spindulių jis nyksta ir smunka. Tikrai, kur neigiamas Dievas ir religija, ten žmogui visa tai paneigiama ir jis degraduojamas į paprastus gyvulius ar žvėrelius, nebent jam pripažįstamas tik aukštesnis evoliucijos laipsnis. Bet esmėje nuo gyvulių jis nieku nesiskiriąs, kaip tai ypač ryškiai šiandien pabrėžiama marksistiniam ateizme, kur todėl žmogui nepripažįstama jokių įgimtų teisių ir kur jis turi tik tai, kas jam valstybes kokiais nors sumetimais suteikiama. Ten ir "humaniškumo" sąvoka kategoriškai skiriasi nuo krikščioniško humaniškumo sąvokos. Įdomu pastebėti, kad kadaise vienas ateistinių sąjūdžių kaip tik reiškėsi kova už žmogaus teises ir jo didybę. Pripažinti Dievą viršum visa ko, laikyti jį visatos centru (teocentrizmas), buvo laikoma žmogaus pažeminimu, jo degradavimu. Jų teigimu, žmogui turėjo būti pripažinta pasaulyje centrinė vieta (antropocentrizmas). Deja, atskilęs nuo savo natūralaus centro — Dievo, pats panorėjęs būti visa ko centru, žmogus nepajėgė ilgai toje savo didybėje išsilaikyti. Naujieji ateistai greit pradėjo kėsintis ir į pasaulio centran iškeltąjį žmogų: jis tuoj buvo jų pastatytas vienoje eilėje su kitais gyviais ir vienodai su jais buvo vertinamas bei traktuojamas. Taigi, atskirtas nuo Dievo žmogus visu logišku nuoseklumu buvo nusmukdytas iki gyvulio. Prieš tuos jų pasikėsinimus šiandien tik religija, tik Bažnyčia nuoširdžiai gina žmogų, gina jo kilnumą ir jo teises. Šiuos nuopelnus Katalikų Bažnyčiai šiandien atvirai pripažįsta ir kitatikiai. 3. Religija stiprina atskirų žmonių ir tautų dorą. — Dorinio įstatymo sankcija yra pats Dievas. Žmogų tai veikia visai kitaip, negu Kanto kategorinis imperatyvas: tu privalai tai daryti. Žmogui neužtenka žinoti, kad jis privalo tą ar kitą daryti. Labai dažnai jis reikalingas daug stipresnio akstino, kad elgtųsi dorai, žinant ypač jo silpnumą jo gimtosios nuodėmės, kuri, nors Žmogaus prigimties nesunaikino, vistik ją pažeidė ir per tai gerokai susilpnino. Štai kodėl žmogus dažnai daro ne tai, ko nori, bet tai, ko nenori, elgdamasis prieš aiškų Dievo įstatymą. "Mes juk žinome, kad įstatymas yra dvasinis; bet aš esu kūninis, parduotas į nuodėmės valdžią. Nes ką aš darau, aš neišmanau; nes ne gera, kurio noriu, aš darau, bet darau pikta, kurio nekenčiu. O jei tai darau, ko nenoriu, aš juk pritariu įstatymui, kad jis geras. Dabar gi tai darau jau nebe aš, bet gyvenanti manyje nuodėmė. Nes žinau, kad manyje, tai yra, mano kūne, negyvena gerumas. Nes norėti yra arti manęs, bet padaryti gera aš neįstengiu. Nes aš darau ne gera, kurio noriu, bet darau pikta, ko nenoriu. O jei aš tai darau, ko nenoriu, darau jau nebe aš, bet gyvenanti manyje nuodėmė. Taigi, aš randu tokį įstatymą, kad kai aš noriu daryti gera, prie manęs yra prikibęs piktumas. Aš, tiesa, gėriuosi Dievo įstatymu, žiūrint vidujinio žmogaus, bet matau savo sąnariuose kitą įstatymą, pasipriešinantį mano proto įstatymui ir darantį mane belaisvį nuodėmės įstatymo, kurs yra mano sąnariuose", sako šv. Povilas Apaštalas (Rom. 7, 14—23). Šie pilni kartėlio Apaštalo žodžiai yra kasdieninės patirties patvirtinti. Štai kodėl reikia labai stiprių motyvų, kurie padėtų tikrai efektyviai žmogiškos prigimties maištingumą prieš Dievo įstatymus apvaldyti. Tai padaro ne tik Dievo malonė, stiprinanti žmogų iš vidaus, bet ir prisiminimas Dievo, kurs baudžia įstatymo laužytojus. Tiesa, religija apskritai žmogų moko veikti iš Dievo meilės, o ne iš baimės. Tačiau kartais ir baimės akstinas žmogui yra reikalingas ar bent naudingas. Ne kiekvienas baimės jausmas yra peiktinas. Ypač gi mūsų santykiuose su Dievu baimė iš pagarbos ("timor reverentialis") nė kiek nesusilpnina mūsų meilės Jam. Kiek daug pasitarnauja religija asmenų ir tautų dorinimui, lengva pastebėti gyvenimo praktikoje. Kur religija gilesnė, ten ir dora aukštesnė. Religija yra tikrai asmenų ir tautų doros pagrindas. Tiesa, ne kartą tenka matyti tautose ir liūdnesnių reiškinių, kada, rodos, nė religija nepajėgia žmogaus apvaldyti. Tai pastebima ypač ten, kur įsigali blogi papročiai, pav., girtavimas, seksualinis palaidumas, arba didelių sukrėtimų valandose, kaip karai, kada žmogaus dorinis jausmas nelemtų papročių ar įvykių dažnai yra gerokai atbukinamas ir maištingai žmogaus prigimčiai atsiranda palanki siautėjimo dirva. Tokiose sąlygose kaip tik ne retai ir prasiveržia žmogaus laukiniškumas. Ir tai nenuostabu, nes religija juk nepakeičia žmogaus prigimties, tik daugiau ar mažiau stiprina jame geruosius pradus, žiūrint, kaip giliai religija žmogų yra apėmusi. Jei ji dar nebuvo spėjusi visą žmogų persunkti ir buvo tik jo paviršiuj, be abejo, ji negalėjo pareikšti visos savo įtakos, ir todėl didelių sukrėtimų valandose žmogus dažnai nepajėgia išlaikyti pusiausvyros. Be abejo, tokie reiškiniai verčia susimąstyti kiekvieną ir peržvelgti, kaip giliai religija yra įleidusi tautoje šaknis. Jie gali labai akivaizdžiai parodyti, kaip ji dar labai paviršutiniška ir dar visai nesuaugusi su tautos kūnu. Jei dora, atremta religija, kartais, nelengvai žengia gyvenimo keliu, tai laisvamanių skelbiamoji nepriklausomoji arba laisvoji etika žmogų visai suklupdo, išvesdama jį į gyvenimo šunkelius. Pastangos sukurti dorovinius nuostatus, nepriklausomus nuo Dievo, žmonijai tikrai nieko gero nedavė. Žmogus čia paliekamas savo gyvuliškume, kuriam pataikaujama. Tikrai, laisvoji etika yra paremta tik utilitaristiniais išskaičiavimais ir nežiūri žmogaus vidaus pakėlimo, jo sudvasinimo. Dažnai ji leidžia daryti tai, kas tikrai yra nedora. Nepripažindama Dievo ne jo įstatymų, laisvoji etika atmeta arba ignoruoja daug dorinio gyvenimo reikalavimų, kuriuos skelbia dorovė, religija pagrįsta. Tiesa, jų skelbimas dar nereiškia jų įgyvendinimo. Bet iš kitos pusės principinis jų atsižadėjimas žmonijos tikrai nepakels aukščiau dorovėje, o jų skelbimas ir nuolatinis reikalavimas tuos doros nuostatus įgyvendinti žmogui yra vis naujas akstinas sutelkti savo jėgas kilti dorovėje. Geros valios žmoguje ilgainiui tai tikrai neš vaisiaus, ypač kad Dievas veikia žmoguje savo malone ir padeda jam doros reikalavimus įgyvendinti. Žmogų psichologiškai veikia teigiamai dar ir tai, jog jis žino, kad Dievas stebi žmogaus pastangas ir jas laimina,, žino taip pat, kad už dorą gyvenimą jo laukia gausus už-mokesnis danguje. Žmogus jau toks yra, kad jis veikia daugybės akstinų įtakoje ir apskritai jo veikimą nulemia stipriausieji. 4. Religija veikia jaunimo auklėjimą. — Religijos įtaka jaunimo auklėjime yra viena reikšmingiausių, nes duoda žmogaus gyvenimui kryptį ir nužymi visam jo veikimui gaires. Jauno žmogaus asmenybės formavimas priklauso nuo vienokios ar kitokios pažiūros į žmogų ir į jo gyvenimo uždavinius bei tikslus. Jei žmogaus gyvenimas ir veikla, turi ribotis gyvulio pasauliu, auklėjimo uždavinys bus Jame tik gyvulį ištobulinti, jį išdresiruoti. Jei tačiau žmogus bus suprantamas, kaip dviejų pasaulių — dvasios ir kūno — junginys, kuriame gyvena Dievybės kibirkštis, ir kuris todėl gali siekti nuostabių aukštumų, žmogaus auklėjimo uždaviniai bus visai kitokios apimties. Religija žmogaus dėmesį kreipia ypač į trans-cedentinį pasauli ir visuomet pabrėžia mūsų sąsają su juo. Bet ji nėra abejinga ir šiam pasauliui bei mūsų gyvenimui jame. Priešingai, ji nurodo, kad tai tik du skirtingi to paties mūsų gyvenimo etapai: laikinasis ir amžinasis, ir kad antrasis yra esminėje priklausomybėje nuo pirmojo: amžinasis gyvenimas bus laimingas ar nelaimingas žiūrint, kaip buvo gyvenamas laikinasis gyvenimas, t. y. žiūrint, kaip buvo gyvenama čia žemėje. Šios žemės kelionėje turėti aiškias ir tikras direktyvas, kokias teikia religija, ypač yra svarbu jaunimui. Eksperimentams jis laiko neturi. Jie būtų jam net žalingi, nes klaidingi žingsniai gali įbrėžti į jautrią jaunimo sielą net neišgydomas žaizdas. Ypač idealistiniam jaunuomenės auklėjimui daug padeda religija, nurodydama jaunuomenei tarnscendentinius idealus ir padėdama užmiršti savo asmeninius interesus. Priešingai, ten kur religija gyvenime nepirmauja, susidaro labai palankios sąlygos išaugti žemam egoizmui. Tada pradedama vertinti tik apčiuopiami dalykai, nešą asmeninės medžiaginės naudos. Ten matas viskam tampa medžiaga ir jos teikiami malonumai. Gyvenime tačiau idealizmas yra reikalingas, nes jis dažnai reikalauja nesavanaudiško pasiaukojimo. Apie tokį kaip tik dažnai kalba religija ir jo moko, jį siedama su transcendentinėmis ir amžinomis vertybėmis. Religijai, atseit Bažnyčiai, dažnai daromas stambus priekaištas, esą, faktiškai ji maža žmogų paveikianti arba net visai nedaranti įtakos žmogaus gyvenimui. Antai, net po ilgo auklėjimo kilnių idealų meilėje žmogus staiga šunkeliais nueina. Ar didelė pažanga matyti žmonėse beveik po dviejų tūkstančių metų žmonijos religinimo Kristaus mokslu? Svarbiausia, kad šiame priekaište' identifikuojama religijos skelbėjų uolumas ar neuolumas su pačia religija. Į tai tenka pasakyti, kad religija žmogaus prigimties nepakeičia, tik stengiasi ją apvaldyti, panašiai kaip laukinę kalnų vandens srovę stengiamasi suvesti į kanalus ir vamzdžius, ir taip priverčiama ją sukti naudingą jėgainės ratą. Tačiau ir apvaldvta prigimtis nėra tai ramūs vandens, kurie teka neišsiliedami į krantus. Ji dar vis panaši į verpetą, tiesa, apvaldytą, bet kuris dar vis kunkuliuoja, ir todėl gali iškilti į paviršių ir mažiau kilnūs elementai. Kad jie neiškiltų, žmogus turi nuolat budėti, vengdamas palankių sąlygų tam iškilimui, tuo pat laiku stiprindamas savo dvasios polėkius intensyviu sakramentiniu gyvenimu. Kas tokiomis pastangomis įsigyjama, netampa žmogiškos prigimties, bet tik individo asmenine nuosavybe, todėl iš tėvų nepaveldima drauge su paveldima iš jų žmogiška prigimtimi. Štai kodėl kiekvienas žmogus turi viską pradėti iš naujo ir pereiti tuos pačius etapus. Bažnyčia negauna į rankas jau suformuoto krikščionies, bet tokį pat pagonį, kokie buvo jo tėvai ir jo tėvų tėvai, su tokiais pat nuodėmingais puolusio žmogaus palinkimais, taip kad Bažnyčia savo auklėjimo darbą turi pradėti nuo pat pradžių. Jį gali palengvinti tik kultūros didesnis ar mažesnis paveldėjimas iš savo prosenių. Bet pats antgamtinis gyvenimas yra nepaveldimas. Tai turėjo būti tačiau privilegija nepraradusios pirmapradžio teisumo žmonijos. Deja, ji negrąžinamai žuvo visai žmonijai su pirmųjų tėvų nuodėme. Jei Bažnyčios religinimo ir auklėjimo darbas neneša kartais pakankamų vaisių, tai čia dažniausiai kaltos sąlygos, kuriose Bažnyčiai tenka dirbti. Juk yra tiek daug veiksnių, kurie tą Bažnyčios darbą be atvangos trukdo. Bedievybė visuose savo laipsniuose veikia ne tik trukdomai, bet ir griaunamai. Ar tai vieši persekiojimai, ar tai Bažnyčios veiklos trukdymai valstybiniais įstatymais po laicizmo, laisvamanybės priedanga, ar tai nesudraudžiamas žmonių viliojimas į nuodėmę, trukdo Bažnyčios išganingai veiklai pasireikšti visame savo veiksmingume. Visi šiandien matome ir jaučiame, kiek blogo daro pasaulyje laisvamaniškoji spauda, nedoras kinas ir kt. Bažnyčiai visa tai atsverti yra didelis uždavinys, ir anų daromą žalą jai ne išsyk pavyksta sutramdyti. Ypač jaunimui dėl to tenka nukentėti, kadangi jis yra jautresnis ir lengviau pasiduoda įspūdžiui. Reikia dar pažymėti, kad religija savaime nieko nedaro. Ji veikia tik ten, kur su ja bendradarbiaujama, kur jai talkininkaujama. Ir gražiausi bei kilniausi mokslai gyvenime nieko nepadeda, jei jie nebus išklausomi ir nebus jų nurodymais gyvenama bei veikiama. Taip ir žmonijos išganymas gali ateiti tik sąmoningu mūsų prisidėjimu ir įsijungimu į antgamtinį mūsų perkeitimo procesą. "Kas jį priėmė, tiems jis davė galios būti Dievo vaikais", sakoma apie Kristų šv. Jono Evangelijos prologe (1, 12). Krikščionybės nuopelnų, jos veikimo vaisių pasaulyje mes vistik neturime mažinti. Jie tikrai yra milžiniški, žiūrint, kiek daug pagerinimų žmonijoje ir jos labui ji yra sukūrusi. Ir jei dar vis yra trūkumų, tai čia kalta nekrikščionybė, bet jau pats žmogus, kuris nepajėgia įgyvendinti tai, ko religija iš jo reikalauja. Taigi, ne pati sistema kalta, bet žmogaus nepajėgimas jos realizuoti gyvenime. Būtų todėl didžiausias neišmanymas norėti pakeisti pačią sistemą, kai dėl pasitaikomų trūkumų ne ji kalta, o tik pasirinktos ŠIAULIŲ ŠV. PETRO IR PAULIO BAŽNYČIA V. Augustino foto priemonės, įrankiai. Štai kodėl pasaulis neturi ieškoti krikščionybei pakaitalo, — geresnio už ją jis nieko ir neras, — bet tik stengtis labiau įtempti savo jėgas ir stropiau stengtis realizuoti gyvenime tai, ką krikščionybė jau du tūkstančiai metų skelbia. Tai tinka ne tik atskiriems asmenims, bet ir tautoms. Ir tautas religija giliau paveikia tik tas, kur randama jai daugiau pritarimo ir noro bendradarbiauti, kur leidžiama jai laisvai prabilti į kilniausius tautos jausmus. 5. Religija stiprina valstybes ir švelnina tautų tarpusavio santykius. — "Iustitia est funda-mentum regnorum", sako sena patarlė, daugelio tūkstančių metų praktikos patvirtinta. Kam gi daugiau už religiją rūpi įgyvendinti teisingumas visuose valstybės sluogsmuose? Jai rūpi teisingumas ne tik piliečių tarpusavio santykiuose, bet ir piliečių valstybės atžvilgiu bei valstybės atžvilgiu į savo piliečius. Kai tai yra įgyvendinta, valstybėje yra tvarka ir ramybė; kur jos nera, kiekvienas mano esąs įgaliotas ginti savo teisę pats, iš kur kyla sąmyšiai ir revoliucijos, ir valstybė eina silpnėjimo bei irimo keliu. Remdama dorą visose srityse, religija, atseit Bažnyčia, daug prisideda prie piliečių sudraus-minimo valstybės atžvilgiu, reikalaudama paklusti teisingiems valstybės įstatymams ir sąžinėje. "Kiekvienas tepasiduodie aukštesniosioms vyriausybėms; nes nėra valdžios, kaip tik iš Dievo; kurios gi yra, jos Dievo įstatytos. Taigi, kas priešinasi valdžiai, tas priešinasi Dievo sutvarkymui. Kurie priešinasi, patys sau pelnosi pasmerkimą . . . Taigi, yra jums reikalo pasiduoti ne tik dėl rūstybės, bet ir dėl sąžinės", sako šv. Povilas Apaštalas (Rom. 13, 1-2, 5). Bažnyčia tačiau smerkia valstybinį absoliutizmą ir jokios vertės jos neteisingiems įstatymams nepripažįsta. Tokie įstatymai žmogaus sąžinėje nesaisto, nes tai jokie įstatymai. "Jūs patys nutarkite, ar teisinga Dievo akivaizdoje labiau jūsų klausyti, kaip Dievo", sako Petras ir Jonas Apaštalai sinedrijaus žmonėms, kurie norėjo jiems uždrausti kalbėti minioms apie Kristų (Apd. 4, 19). Tai yra įspėjimas tiems, kuria bandytų leisti neteisingus potvarkius krašte Valstybė nėra visagalė, ir ji joks moralybės mastas. Kreipdamosi į piliečių sąžinę, Bažnyčia reikalauja būti lojaliais savo kraštui ir savo valstybei. "Atiduokite, kas ciesoriaus, ciesoriui ir, kas Dievo, Dievui", sako Kristus (Mk. 12, 17). Tą pačią mintį ir šv. Povilas iškelia savo laiške romėnams: "Atiduokite visiems, ką esate kalti: kam mokestį — mokestį, kam muitą — muitą, kam baimę —. baimę, kam pagarbą — pagarbą'" (Rom. 13, 7). Taigi, Bažnyčia nėra valstybės priešas ar konkurentas, bet nuoširdus rėmėjas ir bendradarbis. To negali matyti tik aršus bedievis ar prisiekęs lai-cistas, kurie bijo gilios ir galingos Bažnyčios įtakos žmonėse ne pagal jųjų įsitikinimus. Stiprindama savo religine dorine veikla tautas ir valstybes, Katalikų Bažnyčia negali remti ir neremia nesveiko tautų ar valstybių uždarumo, ypač gi jų antagonizmo. Ir tai suprantama, nes juk visi žmonės yra Dievo vaikai ir broliai savo tarpe. Jei jie gyvena pasidalinę atskiromis tautinėmis šeimomis, tai ir tuomet jie neturi užmiršti, kad tai broliškos šeimos ir kad jų tarpe i.ari viešpatauti broliška santarvė ir meilė.
Deja, gyvenimo pavyzdžiai kalba priešingai. Tautų ir valstybių antagonizmas ir iš to kylą karai eina tarsi raudona gija per visus šimtmečius, kartais daugiau, kartais, mažiau beliepsno-ją. Tai rodo, kad žmonija dar labai toli nuo Bažnyčios skelbiamos solidarumo minties ir kad tikintiesiems čia dar labai plati darbo dirva. Dar daug teks žmoniją kultūrinti, iki ji pilnai įsisąmonins, kad ne karas yra tinkamas ginčų sprendėjas. Jėga teisės nekuria, bet tik pastato prieš įvykusį faktą. Ir mažieji bei silpnieji turi lygias teises su didžiaisiais ir galingaisiais į egzistenciją. 6. Religija veikia įstatymdavystę. — Žmonija yra tvarkoma ne tik Dievo, prigimties ir Bažnyčios įsakymais, bet ir pozityviais valstybės įstatymais. Bet šie neturi prieštarauti pirmiesiems. Tai būtina sąlyga ir darniam valstybės augimui, vystymuisi ir pastoviai jos piliečių gerovei bei laimei. Ten, kur nepaisoma prigimties ir Dievo įstatymų, kur nebojama tikinčiųjų religines bendruomenės reikalų, pilnutinis tautos išsivystymas yra slopinamas ir dėl to pati tauta pradeda silpnėti ir nykti, nes tuo griaunami žmogaus dvasinio gyvenimo pagrindai ir raunamos viso jo gyvenimo gairės, kurios turi nurodyti ir to gyvenimo kryptį ir sudaryti darniam žmogiškų galių išsivystymui tinkamas sąlygas. Deja, istorija ir net mūsų laikai rodo daug šios rūšies faktų, kur žmogus, atplėštas nuo Dievo ir nuo jo bei prigimties įstatymų, pradėjo eiti nužmogėjimo bei sugyvulėjimo keliu. Tik nusto-įant būti žmogumi, deja, žmogui nepavyksta tapti gyvuliu, nes gyvulys veikia bent savo sveiko instinkto vadovaujamas, kai tuo tarpu toksai nužmogintas žmogus ir to neturi, ir todėl jis už žvėrį yra baisesnis. Kur tačiau religija yra pagarboje, kur noriai klausoma jos balso ir paisoma jos direktyvų, tautos gyvenimas įgauna visai priešingą kryptį. Čia valstybės įstatymai, jei jie ir nepakartoja Dievo ir Bažnyčios įsakymų, tai jie jų ne tik negriauna, bet veikiau juos suponuoja ir sudaro savo piliečiams sąlygas juos gyvenime realizuoti. Valstybė savo įstatymais neturi būti indiferentiška religijos atžvilgiu. Tai reikštų indiferentizmą paties Dievo atžvilgiu, kas yra neleistina. Šiandien daug kalbama apie sąžinės laisvę, apie laisvę rašyti, mokyti ir t. t. Tai nereiškia, kad valstybė turi būti indiferentiška gero ir pikto, tiesos ir netiesos atžvilgiu. Jų vienodas traktavimas reikštų visišką valstybinės minties nusigy-venimą ir valstybės autoriteto bei pačios valstybės griovimą, nes tai būtų kasimasis po doriniais valstybės pagrindais. Tai reikštų ir klaidingą valstybės bei jos uždavinių supratimą: valstybė yra žmonių labui. Vienodai vertinant dora ir pikta, ji nusikalsta šiam savo natūraliam paskyrimui. Bažnyčiai rūpi, kad doriniai valstybes pagrindai būtų itin stiprūs, kad teisė ir teisingumas dvelktų visuose jos įstatymuose, kas yra laidas jos jėgos ir klestėjimo. Štai kodėl jai rūpi, kad įstatymų leidimo organai būtų be priekaištų ir tikrai nuoširdžiai rūpintųsi valstybės gerove. Ji todėl nėra abejinga, kas bus išrinktas į aukščiausias valstybės institucijas: jai rūpi, kad į ten patektų žmonės, kurie paiso ir religinių tautos interesų ir pozityviai juos remia. Iš savo tikinčiųjų todėl ji reikalauja aktyvaus prisidėjimo prie šių klausimų sprendimo. Ypač to reikalauja mūsų amžius, kada tikrai milžiniškos jėgos yra sutelktos kovoje prieš Dievą ir religiją. Pasyvi tikinčiųjų laikysena tokiu momentu būtų tiesiog šių nepalyginamų vertybių išdavimas. Bažnyčia valstybės įstatymų leidime nedalyvauja. Tai nereiškia tačiau, kad jie jai nerūpėtų. Ji patenkinta ir laiminga, kai tame dalyvauja geri ir sąžiningi jos vaikai. Ji tada tikra, kad tikrieji valstybės interesai nebus apeiti. 7. Religija teigiamai veikia literatūrą ir meną. — Religija veikia ne tik žmogaus protą bei valią; ji veikia ir jo jausmus, juos kilnindama bei švelnindama. Ne tik tiesa ir gėris, bet grožis pagauna žmogų. Štai kodėl Bažnyčia nori pateikti žmogui tikrojo grožio dalykus, kurie žmogų keltų, primindami jam amžinąsias vertybes. Veikdama šia kryptimi, Bažnyčia įkvepia literatūrą ir meną, kurie, jos paveikti, stoja žmogaus dvasios tarnybon, ir tuo padeda jai dorinti žmones ir tautas. Menui ir literatūrai Bažnyčia daro ne tik tiesioginės įtakos, juos įkvėpdama ir vairuodama; ii juos veikia ir netiesiogiai, juos saugodama nuo blogų įtakų pseudomenininkų ir kitų, drausdama mene, literatūroje nuodėmei pataikauti ar platinti klaidingas pažiūras. Stovėdama tikėjimo ir doros sargyboje, ji imasi net griežtų sankcijų prieš tuos, kurie tai daro. Prieš blogas knygas ji irgi turi savo priemones: jas draudžia platinti, skaityti. Tikrą grožį Bažnyčia visuomet saugojo ir globojo. Antai, senovės profaninę literatūrą tik Bažnyčia apsaugojo nuo žlugimo. Vienuolynuose tų veikalų perrašinėjimui žmonės aukodavo visą savo gyvenimą. 8. Religijos įtaka architektūrai. — Jei yra sritis, kur savo įtaką yra tikrai nuostabiai reiškusi religija, tai architektūra, iškilusi į sunkiai pasiekiamas aukštumas Dievo namų statyba. Ji čia sukūrė tiesiog stebuklus, nors techninių priemonių senovėje turėta maža. O tačiau dar ir šiandien mus stebina tų architektūrinių liekanų didingumas. Tai rodo, kad noras sukurti ką nors Dievo garbei žmones padarė genialius. Tenka dar pažymėti, kad juo religinis jausmas buvo gilesnis, tuo statyba buvo didingesnė. Statydami Dievo namus ir juos išpuošdami, mūsų amžiaus žmonės, atrodo, žiūri dažniau žmonių patogumo, negu Dievą pagerbti pačia sta-tvba. Tiesa, Dievo namai yra maldos namai ir todėl jie turi tarnauti žmogui, padėti jam nusiteikti maldai ir apskritai bendrauti su Dievu. Anksčiau, atrodo, jau pats pastatas buvo laikomas tarsi himnu Dievui ir todėl buvo puošiamas net ir ten, kur žmogaus akis nepasiekė. Tokios yra kaip tik viduramžiais statytos gotinės bažnyčios, kurių figūras, puošiančias jų stogus, bokštus ir bokštelius, žmogaus akis tikrai dažnai nepasiekia. Grandiozinė Dievo namų statyba savo architektūra ne tik lavino žmogaus estetinį skonį, bet ir kėlė jo sielą Dievop, kėlė jį į gyvenimo aukštumas, primindama jam Dievą ir amžinuosius dalykus, primindama ir šio gyvenimo nepastovumą bei praeinamumą. To siekia, be abejo, Bažnyčia ir dabar, nors ir ne monumentaline statyba. Tik, deja, modernusis menas čia dar vis nepajėgia surasti pagaunančios religinės išraiškos formų. Savo masyvumu modernūs Dievo namai dažnai žmogų ir jo maldą prie žemės slegia, užuot jiems davę sparnus kilti prie Dievo sosto. 9. Religija skatina labdarybę. — "Beturčių jūs visuomet turite su savim ir, kada tik norite, galite daryti jiems gera", yra pasakęs Kristus (Mk. 14, 7). Iš tiesų, pasaulyje jų niekuomet nestokojo, ir tuo būdu niekuomet žmonėms netrūko progos daryti jiems gera. Prie jų reikia pri-skaityti be globos paliktus našlaičius, ligonius, invalidus. Jie visi lygiai reikalingi mūsų užuojautos, pagalbos ir globos. Nietzsche visa tai smerkia. Užuojautos jausmas jam yra didžiausias nusikaltimas. Tokie žmonės, visokie paliegėliai ir panašūs, turį būti sunaikinti be jokio pasigailėjimo, ir neturį būti nei valstybei nei paskiriems žmonėms našta. Šias Nietzschės pažiūras vokiečių naciai pritaikė gyvenime. Tūkstančiai buvo žudomi Vokietijoje visokie proto ligoniai ir į juos panašūs. Tai sukrėtė visą pasaulį. Kas gi stojo tada tų vargšų ginti? Bažnyčia! Ji šaukte šaukė, kad žmogus neturi teisės disponuoti ne tik savo, bet ir kito gyvybe. Net jei kito -nužudymas atrodytų jam patarnavimas (eutanazija), ir tuo atveju žmogus neturi teisės jo žudyti. Tik Dievas yra žmogaus gyvybės Viešpats. Jis žmogų pašauks pas save, kada jam tai patiks. Visi gerai matome, kiek daug yra pasaulyje vargo ir skurdo. Ir kiek visokių nelaimių žmogų ištinka jo gyvenimo kelyje! Ir dažnai nematyti, kad nelaimingasis būtų pats dėl to kaltas. Daug nekaltai kenčia dėl kitų žmonių piktumo. Jei Dievas tačiau tai leidžia, tai, be abejo, kad jis turi sau vienam žinomų motyvų. Jis tačiau to neleistų, jei jis nebūtų tiek galingas, kad ir iš pikto galėtų gera išvesti, sako šv. Augustinas. Jis leidžia piktam pasaulyje reikštis, duodamas progos geriesiems savo gerumą parodyti darbais. Kai kartą mokytiniai Kristų paklausė: "Rabbi, kas nusidėjo, šitas, ar jo gimdytojai, kad jis gimė aklas? Jėzus atsakė: Nei šis nusidėjo, nei jo gimdytojai, bet — kad pasireikštų jame Dievo darbai" (Jn. 9, 2-3). Dievo darbai žmonėse — tai jo gerumo stebuklai, kuriuos Jis gausiai daro visiems, neišskirdamas net piktųjų. Jis "leidžia savo saulei teketi ant gerųjų ir piktųjų ir lydina ant teisiųjų ir neteisiųjų" (Mt. 5, 45). Savo gerumą tačiau Dievas nori pareikšti ir per kitus, į gerų darbų darymą įtraukdamas kiekvieną paskirą žmogų. Štai kodėl Kristus taip pabrėždamas skelbė artimo meilės įsakymą, ir tai ne bet kokios, o efektyvios meilės, kuri reiškiasi gerais darbais, pagalba artimui, kokią parode gerasis samarietis, nelaimėje padėjęs savo artimui. Tą pat labai ryškiai pabrėžė ir šv. Jokūbas savo laiške: "Ką padės, mano broliai, jei kas sakytųsi turįs tikėjimą, bet neturėtų darbų? argi tikėjimas galės jį išganyti? Jei brolis ir sesuo būtų pliki ir stigtų jiems kasdieninio išlaikymo, ir kas nors iš jūsų sakytų jiems: Eikite ramybėje, su-sišildykite ir pasisotinkite, bet neduotumėte jiems, ko kūnui reikia, ką tai padės? Taip ir tikėjimas, jei jis neturėtų darbų, yra pats savyje miręs" (Jk. 2, 14-17). Artimo meilė ir jos darbai yra tai ženklas, iš kurio turi būti pažįstami Kristaus mokiniai: "Iš to visi pažins, kad jūs mano mokytiniai, jei turėsite meilę vienas kito" (Jn. 13, 35). Šitą įsakymą Kristaus Bažnyčia labai gerai suprato ir jį vykdė dideliu rūpestingumu: ji globojo paliegėlius, šelpė beturčius ir 1.1. Mūsų "špitolės" yra dar liekana ir prisiminimas iš tų senų laikų, kada ligonių globa ir aptarnavimas buvo vienas didžiausių Bažnyčios rūpesčių. Specialiai ligoniams ir vargšams padėti tuomet įsisteigė ir visa eilė vienuolijų, kurios šį savo darbą dirba iki šiolei. Šiais laikais daug šios rūšies rūpesčių Bažnyčiai atpuolė, kadangi tuo dažnai pasirūpina valstybė, kuri šiam reikalui pajamas surenka iš savo piliečių. Vistik šalia valstybinės paramos savo piliečiams dar daug vietos geriems darbams lieka ir savanoriams tikintiesiems, kurie į šį darbą eina Kristaus meilės vardu. Valstybei tokie pagalbininkai labai naudingi, nes ji pati tikrai nepajėgia visakuo pasirūpinti, turėdama daugybes kitų reikalų. Pažymėtina, kad totalitariniuose režimuose nenorima Bažnyčios prie labdaros prileisti. Esą, visa kuo turinti pasirūpinti valstybė. Bet ar tai tikrasis motyvas, dėl ko nenorima leisti Bažnyčiai čia veikti? Juk jie patys mato, kad visko nepadaro, ką turėtų padaryti. Šiuo veikiau jie nori Bažnyčią iš gyvenimo išstumti, kaip nereikalingą gyvenimui veiksnį. Jie bijo taip pat, kad savo labdaros darbais Bažnyčia gali laimėti žmonių širdis, ko jie nepageidauja. Reikia pažymėti, kad valstybinė globa, vykdoma tarnautojų ne iš idealizmo, bet už algą, beveik visur yra šalta, kartais net beširdė. Visai kitaip tačiau artimui patarnauja religijos perimtas žmogus. Tuo turėjo progos įsitikinti net totalitarinių režimų žmonės. Šio praūžusio karo metu tai labai gerai pastebėjo sužeistieji kariai, patekę į seselių vienuolynų aptarnaujamas ligonines. Čia jie matė tikrai didvyrišką seselių pasiaukojimą vargšams sužeistiesiems. Valstybinė parama savo piliečiams niekuomet neatstojo ir neatstos privatinės ar bažnytinės labdaros, ir juo jos daugiau bus, tuo žmonėms bus geriau. Reikalingų gi paramos visuomet buvo ir bus. Jei valstybė ir daugiau parūpins savo piliečiams duonos ir pakankamą pastogę, tai vistik Bažnyčiai darbo nepritruks labdaroj : juk yra visa eilė gerų darbų žmogaus sielai padėti. Todėl tikintieji niekuomet nesiliaus ėję savo Mokytojo pėdomis, apie kurį šv. Petras yra pasakęs, kad jis perėjęs žemę "gera darydamas" (Apd. 10, 38). Baigiamasis žodis Apžvelgdami katalikų religijos, atseit Bažnyčios, įvairias veiklos ar įtakos sritis asmens ir tautų gyvenime, paminėjome tik pačias svarbiąsias ir ryškiąsias. Savo išganinga veikla Bažnyčia siekia daug plačiau, siekia visur, kur tik žmogus ir tautos atsistoja Dievo, Jo įsakymų bei amžinųjų vertybių akivaizdoje, visur, kur tik reiškiasi pilnasis žmogus, kuriam, kaip integralinės, sudedamosios dalys, priklauso ir religija su dora.
Kalbėjome taip pat tik labai konspektyviai, nenorėdami išeiti iš siauro straipsnio ribų. Atrodo tačiau, kad iš visko pakankamai matyti, jog Bažnyčia nėra svetima žmogaus ir tautų gyvenimui čia žemėje, jog ji nėra svetima nei jų rūpesčiams nei jų reikalams, bet visur ir visada ji tiesia savo ranką kilnioje bendradarbiavimo dvasioje. Ir jei žmogus bei tautos pasiekė ką didžiai humaniško bei kilnaus, tai tik šios religijos išganingos pagalbos ir jos realios įtakos dėka. Katalikų Religija, atseit Bažnyčia, dėl to nesididžiuoja, tik džiaugiasi, galėdama sėkmingai atlikti savo misiją žemėje. |
|
|
|