| |
|
|
|
"ŽVILGSNIŲ" PROZA IR POEZIJA |
 |
 |
 |
|
Parašė Leonas Miškinas
|
Jean Cocteau vienos savo poezijos knygos įžangoje mano, kad esančios trys knygų rūšys: knygos, kurios bando, savo laimę, kurios ją pratęsia, ir laimingos knygos. Mūsų literatūros kasdienybėje dažniausiai pasirodo antrosios rūšies knygos, t. y. tos, kurie pratęsia savo kažinkuomet įgytą, nors ir nedidelę laimę, leidžiančią šiaip taip laikytis paviršiuje ir nenugrimzti į dugną. Tos knygos nieko nebesiekia, nieko nebebando, bet pasitenkina nuolatiniu savo gilioje praeityje miegančių, kadaise išgyventų ir naftalinu dvelkiančių sentimentalinių nuotykių išstatymu.
Laimingos knygos, ką ir minėtas Jean Cocteau pabrėžia, yra labai retos. Tačiau nemažiau retos pas mus yra ir tokios knygos, kurios tikra to žodžio prasme bando. Skaitytojas, be abejo, pastebės, kad knygos su "pirmųjų bandymų" parašte yra labai dažnas reiškinys. Nesusipratimams išvengti, turime paaiškinti, kad ne apie anuos "pirmuosius bandymus", "širdies stygų virpėjimus" ir "margus laiškelius" norime čia kalbėti. Praktiškai šios knygos nieko nebando literatūrine prasme. Jų bandymų tikslas yra kaip nors įsigyti rašytojo bilietą ir paskui sau ramiai valdininkauti. Bandančiomis knygomis mes laikome tas, kurios pasirenka dažnai labai pavojingą naujos formos ieškojimo arba atnaujinimo kelią.
Šio tikro ir sunkaus bandymo ženklu yra pažymėtos ir visos trys "žvilgsnių" išleistos knygos (1. PROZA. Landsbergis — A. ir J. Mekai— Lėtas. Rinktinė "Žvilgsnių" proza, "žvilgsnių" leid. Kassel, 80 egz. Dail. V.- L. Adamkevičius; 2) Adolfas Me-kas"Une Reverence"."Žvilgsnių" leid. Kassel, 1949 m. Tiražas — 28 numeruoti egzemplioriai. Dail. V. L. Adamkevičius; 3. Jonas Mekas. Semeniš-kių Idilės. Kassel. "žvilgsniai" 1948. Giedra. 200 iliustruotų egz. ir 200 be iliustracijų. Dail. V. L. Adamkevičius. Visi trys leidiniai atspausti rotatoriumi). Jas šioje recenzijoje trumpai aptarsime.
Bandyti nėra taip lengva. Reikia daug ko atsisakyti. Visi iš tavęs juokiasi. Bandymų nemėgsta ne tik publika, bet ir romieji rašytojai, fami-liariškai sugulę popiečio ir susitarę vieni kitiems nedrumsti palaimintos tylos. Bet staiga žaidžiantis vaikas meta akmenuku į langą — ir pogulis sutrukdytas. Publika, įpratusi skaityti patriotiškas, doras, nekenksmingas, be priekaištų, bet šiaip nieko nevertas ir bespalves knygas, pajutusi ką nors nauja, ima ir pasišiaušia, "žvilgsniai", būdami atviri, savo ketvirtame numeryje deda plačios visuomenės nuomones apie save, kurios yra ne tik kad nepalankios, bet tiesiog užgauliojančios. Publika paprastai pyksta jau ir tuomet, jei leidinyje neranda savo idealo. Publikos reikia vengti dar ir dėl to, kad ji ne tik visuomet pasiruošus, bet ir moka nepaprastai iškilmingai laidoti, liūdėti mirusio, jo nuopelnus padvigubinti, bet taip pat meistriškai engti gyvuosius, jokia kaina nesutinkančius įsijungti į jos unisoną, kaip anas genialus voyou voyant.
Kaip vienoje vietoje jau esame pastebėję, kartais šios piktos konserva-tyvizmo varnos surenka pasėtą sėklą; labai dažnai ir sėkla pasirodo nepribrendusi, ir tuomet vargas sėjėjui — ji nesudygsta; bet kartais ji išauga į milžiniškus medžius, kurie nustelbia visas piktžoles. Iš to, kas pasakyta, matyti, kad mokėjimas nepaklausyti publikos bei oficialių sluogsnių apskritai visuomet garantuoja rašytojui racionalesnį talento realizavimą.
Pirmoji knyga (Landsbergio, A. ir J. Mekų ir Lėto Proza), turinčioji dar ir antrąjį — paaiškinantį pavadinimą — rinktinė "Žvilgsnių" proza, laikytina sumuojančiu žvilgsniečių leidiniu, kuriame sudėti geriausi jų prozos bandymai. Eksperimentinis charakteris šioje knygoje labai ryškus. Mūsų galva, pagrindinis ir didžiausias šios bandymų knygos nuopelnas yra pastangos sukurti savitą stilių ir išsilaužti iš užburto prozos tematikos ir santykio su aplinka rato. Be kita ko, jie stengiasi atnaujinti užveltą mūsų prozos odą, išgyventi tiesioginį aplinkos ir epochos veikimą. Tai viena pusė. Iš kitos pusės, jie stengiasi iš pozicijos "veidu j Žemaitę" visomis jėgomis atsisukti i tikrą poziciją, būtent, "veidu į pasaulį", nė kiek neprarandant savo ryšio su gimtąja žeme. Savo lietuviškumą jie akcentuoja, bet ne plakatiškai sentimentaliai.
Beveik visų autorių darbuose, išskyrus gal tik Leoną Lėtą, jaučiami naujosios amerikiečių literatūros pėdsakai. Tačiau jie niekur nenusileidžia iki pamėgdžiojimo ir išlaiko autentišką charakterį.
Algirdas Jeronimas Landsbergis ("Nakties dugnu") gal laisviausiai iš jų visų valdo kompozicinę techniką, o jo proza turi daugiausiai vadinamojo prozinio ritmo. Tačiau jis,, bent šį kartą, daugiausia slysta paviršium ir giliau neįsminga sąmo-nėn. Broliai Mekai pasirodo besą skirtingo charakterio. Kiek Adolfas yra švelnus lyrikas, tiek Jonas yra aštrus, sodrus, kartais net grubus prozaikas. Jo dalykas ("Apie Povilą, jo išėjimą ir grįžimą") yra vienas iš stipriausių knygoje. Jis gerai moka statybininko darbą, užtikrintai deda plytą prie plytos, nors jam ir trūksta Landsbergio ritmingumo. Gerai valdo vidinį monologą, tik sujungtas žodžių rašymas, vaizduojąs nelogišką minčių srovę, kažin ar pateisintinas, kaip ir visos kitos topografinės išdaigos, kurios, be to, yra gerokai nebenaujos.
Sunkiausia kalba apie Leoną Lėtą. Jo "Atkritumi" turi simpatiškų prošvaisčių, bet kartu ir kankina savo sintaksiniais šifrais. Paneigiant tradicinę kalbos logiką, reikia naujos ir nemažiau pagrįstos logikos. Toki sakiniai tiesiog uždusina: "šviesa krito pro bėdinus, suplaišėjusiais stiklais, kaikur ir popierio ar iš kažnakur išvogtų mokyklinių, į sienas kabinamų žemėlapių, užkaišiojimu, keturis langus." (Proza, 53—54 psl.). Galima kartais ir pakankinti surambėjusią publiką, bet ne čia yra naujos formos ieškojimo tikslas.
Antroji knyga — Adolfo Meko "Une Reverence" ("žalia ir sidabrą") — irgi verta dėmesio. Pirmiausia įdomus jos literatūrinis žanras. Tai eilėraštis-reportažas. Autorius šiuose trumpuose dalykuose, kurie balansuoja tarp lyrikos ir essai, moka būti kondensuotas, dalykiškas ir lyriškas. Nors tai ir nėra esminis dalykas literatūros veikale, bet negalima nepaminėti labai simpatiško autoriaus patriotizmo, kurio galėtų pasimokyti ir tie, kurie savo patriotizme neapsieina be "partizano kraujo" tiesiog šventvagiško valkiojimo. Štai, mūsų nuomone, charakteringas visai knygai dalykas:
Pora šokėjų
Troboj mergaitės, motinai nematant, šokt mokinas, jos taip rimtai, ir damai nusilenkdamos, o kada uždeda ant juosmenio rankas ir kaip nykštukai sukasi suktinio, aš per-svyru atvertame lange ir ugnimi nu-glostau jų rankas, akis ir liemenj; jos metasi kerten, gėdos pilnais veidais, ir aš taip pat, nuraudęs, pasitraukiu, ir nuobodžio pilnom akim nuslystu pūko ir rasos lengvumo degas šokėjų muzika, ar jų gležnus, it peršviečiamas, kūnas, jų kojų muzika ir rankų pamylavimai nesutrupa smulkiais vaivorykštes purslais? o troboje mergaites išbaidytos, storom vilnonėm kojinėm ir milo sijo-nukėm, nedrįsta, žmogui matant, šokti.
(Puslapiai nežymimi, L. M.)
Trečioji knyga — Jono Meko "Se-meniškių idiles" — yra knyga, kurios nebegalime laikyti vien bandymais. Joje pasiekti rezultatai gana žymūs. "Idilėse" Jonas Mekas įsiskverbia iki pačių vidinės kaimo buities ir peizažo gelmių, atskleisdamas tiesiog archeologiškai stiprų kvapą, šios idilės, kaip beformė upė, užlieja skaitytoją, versdamos išgyventi jų intensyvumą ir gyvastingumą. Meko "Idilių" personažai — žmonių darbai, pagal kuriuos jis suskirsto metų laikus: vasaros karštis, pavasario gaivalingas kvepėjimas, durų girgždesys, plūgo verčiamų velėnų čežėjimas, lėtai žengiantys arkliai, vežimai ir t. t. — eina beveik per visas idiles, tik metų laikams keičiantis, įgaudami naują kvapą ir skambėjimą. Jo idilės ir yra beveik išimtinai kvapas ir tam tikras realybės skambėjimas. Skaitydamas jauties, lyg būtum užrištom akim perkeltas Meko vaizduojamon buitin ir visu kūnu jaustum šios buities ritmą.
Idilėse, kaip viename iš labiausiai tradicinių žanrų, sunku išvengti joms būtino tradicinio elemento, tuo pačiu ir įtakų. Visus idilininkus savotiškai suvienodina temos ir tonas. Todėl ir Jono Meko kūriniuose pastebime tikrų ar tariamų įtakų, pradedant nuo Donelaičio ar net James Thomson, iki pačių naujausių mūsų poetų. Tačiau pro visas šias įtakas, kaip anas Baranausko lakštingalos balsas, prasimuša ir dominuoja autoriaus tiesiog moliusko jautrumu išgyventa buitis ir autentiškas lietuviškos žemės kvapas.
Formaliniu požiūriu ir ypač idiles vertinant kaip grynos poezijos kūrinį šių dienų prasme, yra daug silpnų punktų. Pirmoje eilėje — jų tarpusavio panašumas. Visose idilėse yra tiek daug pasikartojančių elementų, reiškiamų labai panašiomis stilistinėmis priemonėmis, jog skaitydamas naujas idiles, imi galvoti, kad tai tik tos pačios nauja versija, pakeitus jos foną. Poezijos kūriniai yra pavydūs vieni kitiems ir nepakenčia pamėgdžiojimo bei nuolatinio tematikos ar puošmens kartojimo.
Nesant aiškaus eiliavimo bei ritmikos principo (nebūtinai tradicine prasme) jos nenoromis primena gamtos ir buities aprašymus, paimtus iš epinio (prozos) veikalo ir surašius eilėmis. Man rodos, toks eksperimentas būtų visiškai įmanomas padaryti su Reymonto "Kaimiečių" metų laikų aprašymais. Iš paviršiaus žiū-rint, sakysim, tokių Amy Lowell, R. Frost, A. McLeish, St. John Perse ar ankstyvojo Julės Supervielle poezija atrodo "beformė", tačiau geriau įsigilinęs pamatai, kad ji yra valdoma tiesiog geležinės ritminės logikos. Mekas gi daugeliu atvejų yra medžiagos valdomas. Mums gi dar atrodo, kad Jono Meko talentas yra grynai epinis. Jam trūksta grynai poezijai būtino "intelektualizmo" ir konden-suotumo. Jam reikia išsitiesti. Tokiame plačiame išsiliejime išnyksta kartojimosi įspūdis, kaip upėje, ir savo monotonija ne vargina, bet gaivina.
čia duodame vieną pavyzdį — "Ir kai grįžtame iš laukų, mūsų laukia iškūrentos pirtys", nors taip pat norėtųsi pacituoti ir "Auksinį vasaros nakties Kvepėjimą", ir "Greit, greit ateis jau orė", "Senas yra lietaus šniokštimas krūmų šakomis", "Kaip kvepia pavasaris" ir "Ruduo, paskutinieji mėšlavežiai."
Einame lėtai, sustodami ir neskubėdami,
įsižiūrėdami stoguosna,
šypteldami, ir pora žodžių
išsprūsta pro kvepėjimą ir vakarą.
Ir štai — namai, didžiulis juodas sodžius,
topolių, beržų ir mėdžlepių viršūnės.
Ir kai mes žvilgterim pakluonėsna—
prie išsipaišinusių juodalksnių kerų—
jau rūksta šiltos, pakūrentos pirtys,
raudonai įdegę akmeninės krosnys.
O, gali uost jau kvapnią malkų šilimą,
karštą beržo vantų garą,
kaip dega įsi raudę, rasoję odos
ant apjuodavusių beržinių plautų.
*
Tegu nuplaus, kas dušnume pridulko,
ant šieno prėslo, avižų vežimų —
ir prakaitas, nugulęs ant pečių,
kai skubini sukrauti paskutinį kūgį,
užplakant lietums.
O vakare, kai dar šlapiais plaukais,
po šviežios, baltai užlietos bulvienės,
gulsim kvepiančiuosna šieno prėsluos —
ak, kvepės ant kūno baltas linas, balto lino drobė. —
Pacitavus aukščiau minėtus ir dar "Vis labiau įsigalint rudeniui", tebūtų galima įrodyti šio autoriaus buities pažinimą ir įsijautimą.
Visi recenzuojami leidiniai, nors ir rotatoriniai, švariai ir skoningai išleisti. Dailininko Adamkevičiaus iliustracijos šį kartą blogesnės, ypač palyginus su kaikuriais "žvilgsniuose" matytais jo dalykais. "Seme-niškių Idilių" ir "Une Reverence" iliustracijos nuslysta iki moderninio eklektizmo ir miesčionių gąsdinimo. Be to, jis labai vienodas, "neišradingas". Pavyzdžiui, "Une Reverence" dedikacijos raidės yra visai neįmanomos. Tačiau, apskritai imant, dailininkas turi skonį, moka estetiškai sutvarkyti patį leidinį ne tik meninėmis, bet ir tipografinėmis priemonėmis.
1951. II. 24. Leonas Miškinas
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
