Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MERKELIS GIEDRAITIS arba LIETUVA DVIEJŲ AMŽIŲ SĄVARTOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ZENONAS IVINSKIS   
IV. Dramatiškos varžybos dėl Medininkų vyskupijos
мотто:
"Garbingasis Tėve Kristuje, priderėtų per Jo šventenybę (= popiežių) sugėdinti tų, kuris pradėtų žygį prieš jų (lietuvių) Senato ir diduomenės teises ir laisvę, kas šiuo atveju ne tik kad nepadidintų paklusnumo Šv. Sostui, o netgi skaudžiai pakenktų Apaštalų Sosto vardui ir autoritetui, prasidėtų iš to daug kitokių blogybių, ir tokiame sąmyšyje tik žalos atneštų ir Bažnyčiai, ir kataliku tikėjimui, jau pradedančiam čia atgimti."

Iš Jėz. Varševickio laiško (1575. VII. 28) savo generolui į Romą (Epist.  Germ. t. 136; II, 356 r).
"Paminėtina ir tai, kad jis (Giedr.) gerai moka žemaičių kalbą, o tai irgi reikšminga savybe, mat, padės geriau bendrauti su žmonėmis ir juos mokyti. Be to, ji naudinga klausant išpažinčių ir išrišant tikinčiuosius iš tų nuodėmių, kurios vyskupo valdžiai yra paliktos . . ."
Iš Vilniaus vysk. V. Protasevičiaus laiško 1575. VII. 22. popiežiui (Nun. Pol. 8, 289 rv).


1. Charakteristika kovų dėl Vilniaus (1591— 1600) ir Žemaičių (1574-76) vyskupijų. Plačiai nuskambėjo Lietuvoje ir už jos sienų 16-tojo amž. gale kova dėl Vilniaus vyskupo sosto. Žygimantas IV Vaza pravedė jauną kardinolą, kunigaikšti Jurgi Radvilą, į Krokuvą (1591). Tas po Valeriiono Protasevičiaus mirties (1579) buvo tapęs Vilniaus vyskupu. Tad, pagal karaliaus planą, Lucko vyskupas lenkas Bernardas Maciejevs-kis turėjo būti perkeltas į Vilniaus dieceziją. Lietuviai tačiau lenko, kaip ne Lietuvos piliečio, nesutiko priimti. Labai priešinosi Vilniaus kapitula, šiaušėsi Lietuvos ministeriai. Ypač kietai laikėsi kancleris Leonas Sapiega, ir jokiu būdu nenorėjo Lietuvos kanclerio antspaudo pridėti prie lenko nominacijos akto. O savo keliu jis energingai buvo kovojęs prieš pavartojimą lenkiškojo antspaudo tokiam dokumentui. Priešinosi taip pat kiti didikai, bajorų visuomene. Metai po metų vakuojančio Vilniaus vyskupo sosto reikalas tapo gyvai svarbiu dienos politikos klausimu. Jis buvo svarstomas Lietuvos bajorų suvažiavimuose (konvokacijose), keliamas dviejuose bendruose seimuose. Abi pusės, žinoma, rašinėjo Romon ir siuntinėjo ten savo pasiuntinius. Atidžiai tą ginčą sekė bendrai respublikai popiežiaus skirtasis nuncijus. Ryšium su tuo užsitęsusiu kivirču Vilniaus vyskupijon buvo atsiųstas ir vizitatorius Kūmulėjus. Lietuviai tačiau užsispyrė, kapitula nenusileido, ir Maciejevskis, kaip neturįs Lietuvos "indigenato" (t. y. jos pilietybės), netapo Vilniaus vyskupu, nors Romos kurija to labai pageidavo, nors ir labai spaudė pats karalius. Bet aštrus vaidas išsisprendė nelauktai. 1600 m. žiema Romon į jubiliejų iš Krokuvos atvyko kard. Radvila. Čia jis staiga mirė. Bernardas tuoj galėjo būti nukeltas į Krokuva, o lietuvis Benediktas Vainius (Voina) įkopė į ilgai be ganytojo našlavusį Vilniaus sostą.

Apie šitą atkaklų skirtingų interesų susirėmimą Vatikano archyvuose yra išlikę gausios medžiagos, niekur iki šiol nespausdintos ir nepanaudotos. Apie ginčą tačiau jau nuo seniau nemaža buvo žinoma, ir kai kalba eidavo apie po-liublinius lietuvių ir lenkų santykius, vis būdavo prisimenamas tas charakteringas konfliktas. Pagaliau apie jį, labiau panaudodamas "Lietuvos Metrikos" šaltinius, parašė prof. I. Lappo 45 pusi. atskirą studijėlę ("Praeitis" I, 1930).

Nemažiau buvo įdomus ir kitas susikirtimas. Jis vedė į dviejų kandidatų varžybas dėl Medininkų vyskupijos. Tas ginčas, į kurį taip pat įsijungė ano meto vadovaujantieji sluogsniai, buvo iškilęs 16-ka metų anksčiau prieš Vilniaus konfliktą. Apie šitą ankstyvesnį kivirčą tačiau daug kas dar nepaskelbta ir nieko plačiau nežinoma. Tačiau įvairiuose Vatikano archyvų skyriuose yra pasilikę žymių jo pėdsakų. Jie aptinkami ir jėzuitų archyve. Šiuo reikalu daug buvo išlieta rašalo ir nemaža prirašyta popieriaus. Varžybos yra vertos dėmesio dar ir dėl to, kad jų fone ryškėjo savitarpio politinės nuotaikos, kultūriniai ir religiniai santykiai.

Tiesa, rungtyniavimas tesitęsė tik dvejus metus. Bet jame netrūko dramatiškų įtempimų. Čia gi pirmą kartą po Liublino unijos aštriai iškilo kandidato į vvskupus pilietybės ("indigenato") klausimas. 1574-76 prasidėjo įdomus žaidimas plačiau nežinomo Lietuvos kampo vyskupo sosto reikalu. Jame dalyvavo daug asmenų. Ir čia pirma kartą Lietuvos istorijoje į varžybas buvo sukeltos visos aukštosios bažnytinės jėgos. Aktyvią role Varšuvoje turėjo nuncijus Lietuvai— Lenkijai Vincentas Laureo, o Romos kūrijoje jį palaikė valstybės sekretorius Baltramiejus Gaili (Como kardinolas), palenkdamas ir patį popiežių Grigalių XIII-jį. Nuncijus, per valstybės sekretorių, labai stengėsi remti Lenkijos primo, t. y. Gniezno arkivyskupo, Jokūbo Uchanskio seserėną. Ir tik per plauką Medininkų vyskupu netapo vienas iš anų "nebylių apaštalų", nes Lietuvos kandidatą terėmė tik Vilniaus vysk. V. Protasevičius, pati Žemaičių kapitula ir per savo generolą (Romoje) Eberhardą Merkurianą — Vilniaus jėzuitai. Lietuvis prieš lenką, tiesa, turėjo ilgą laiką abejotinoms varžybių svarstyklėms vieną svaresnį grūdelį — Lietuvos ano meto visuomenės, t. y. bajorų ir didikų pritarimą. Su Mikalojum Radvila ("Našlaitėliu"), didžiojo kalvino Radvilos Juodojo sūnum, Romoje buvo labai skaitomasi. Buvo džiaugiamasi jo grįžimu katalikybėn ir dedama į jį daug vilčių kovoje prieš protestantus. Tad kunigaikščio Radvilos nuomonės buvo negalima nepaisyti. Be to, kadangi Lietuvos kandidatas mokėjo lietuviškai, iš to buvo padarytas svarbus įrodymas jo tinkamumui. Giedraičio naudai prisidėjo ir kiti veiksniai. Lenką palaikė tie, kurie stovėjo toli nuo krašto reikalų ir rūpesčių. Giedraičio rėmėjais gi buvo žmonės, kurie akis į aki susitiko su negailestinga gyvenimo tikrove, reikalaujančia Žemaičiams nuoširdaus religinio vado ir apaštalo. Pirmam labiau rūpėjo vieta senate ir gal vyskupo beneficija, kai šio rūpestis buvo imtis tvarkyti skęstančią vyskupiją. Šitaip prasidėjo, išeinant iš skirtingu interesų ir nevienodų nuotaikų, įdomus žaidimas!

Toji kova išsiliejo plačiau. Kai Henrikas Va-lois pabėgo Prancūzijon (1574), ji įgijo viešesnį pobūdį, ir 1575-76 m. naujo valdovo rinkimų kampanijoje sudarė atskirą epizodą. Bet jeigu respublika daugiau kaip metus nebūtų buvusi be karaliaus ir jei nuncijus nebūtų iš karto taip aštriai boikotavęs Stepono Batoro išrinkimo, tai, dar galimas daiktas, Merkelis būtų pasilikęs belaukiąs ... Iš naujo karaliaus 1575 m. rudenį vis buvo tikimasi, kad jis išves iš nominacijų painiavos. Bet nuncijaus ir arkivyskupo kandidatui (Habsburgui Maksimilijonui) nepasisekė tapti valdovu. O su Batoru nuncijus tik 1577 tesuėjo į sąlytį.

Čia vaizduojame kai kuriuos reikšmingesnius dviejų pusių susikryžiavimus. Nespausdinta Vatikano ir jėzuitu archyvų medžiaga įteigia nepereiti i sintetiškus apibendrinimus. Tad stengėmės duoti iš pačių versmių ištraukų ir jų vertimų. Lyg kokiame veidrodyje ta kova pirmiausia su visomis smulkmenomis spindi iš nuncijaus Laureo (Italijos Mondevi vysk.) reliacijų. Jo įdomūs pranešimai, tvarkingai kas savaitę, nustatyta dieną būdavo siunčiami į Romą, popiežiaus (t. y. valstybės) sekretoriui. Keliuose tomuose nuolat mirga Lietuvos, Radvilų, Chodkevičiaus. Lietuvos kandidato i karalius Ernesto ir kiti mūsų dėmesio verti vardai. Jaučiamos visos 1574-76 metų nuotaikos. Jie skaitomi lyg koks romanas, nes apdairiuose pranešimuose gali rasti visą gyvą to meto respublikos gyvenimą, daugiau, tiesa, politinį. Th. Wierzbowskis "labai su trūkumais" (L. Pastor IX 665) išleido Laureo raštus į kard. Gailį. Jie taip pat parodo, kokiomis įdomiomis aplinkybėmis buvo lemta Vilniaus kustošui tapti Medininkų vyskupu. O jo kelias į Varnių sostą tikrai ėjo per dideles kliūtis. Iš varžymosi faktų matyti, kaip labai užsispyręs laikėsi ark. Uchanskis. Lenkijoje tada buvo įsigalėjęs nepotizmas (noras artimus gimines aprūpinti geromis bažnytinėmis vietomis). Lenkijos primas palaikė tą paprotį. Jis būtinai stengėsi savo sesers Voronckienės sūnų Jokūbą, jau (Skiersnoviciuose) klebonaujantį Lovicy (Gniezno arkiv. vasaros buveinė) ir valdantį dvi parapijas Lietuvoje, aprūpinti ten dar viena, būtent, pačia aukščiausia beneficija — vyskupija. Tuo būdu būtų buvusi užtikrinta tada taip branginama kėdė senate. Žinia, vyskupai buvę laikomi garbingiausiais nariais senato, kuriame dėdė ir seserėnas būtų drauge sėdėję.

2. Lenkijos primo pastangos per nuncijų savo seserėnui laimėti Medininkų vyskupiją. Jaunas klebonas Jokūbas Voronieckis jau valdė turtingiausią Vilniaus vyskupijos beneficiją, bent 3-4 kartus daugiau metinių pajamų duodančią, negu, pav., Žemaičių vyskupija. Tai buvo Geranainių parapija. Jėzuitas Kasp. Nieseckis savo "Her-barz Polski" (IX. 430), kur jis sunaudojo nemaža iki mūsų dienų nebeišlikusių rankraščių, teigia, kad Voronieckis dar buvęs ir Kauno klebonas. Uchanskis gi savo gausiai giminei buvo rūpestingas globėjas, geraširdiškas dėdė, kurio didelis rūpestis buvo savo gausią giminę praturtinti. (T. Wierzbowski: Jakob Uchanski, 1895, 694—697). Tad ir labiau nusisekusį savo artimą giminaitį norėjo iškelti, išvesti į platesnį politinį gyvenimą. O nuncijus Laureo, kaip ir turėjo būti, palaikė gana šiltus santykius su primų. Jam žadėjo tuo reikalu paramą. Jis dažnai buvo sutinkamas pas arkivyskupą Varšuvoje, Skiernovi-ciuose ar Lovice. Suprantama, kodėl tiek daug rūpinosi jį pravesti, nes pats nuncijus buvo puikios nuomonės anie kandidatą į Medininkus, nors šiam vyskupija buvo labiau reikalinga kaip visuomeninis-materialinis postas.

Neturime tikslios dienos, kada 1574 m. mirė Giedraičio pirmatakas Medininkų vysk. Jurgis Petkevičius, kuriam istoriografija iki šiol buvo vienašališka ir perdėtai nepalanki. Greičiausiai jis mirė vidurvasarį, nes rudenį vyskupija jau vakavo. Tad Lietuvos bajorų suvažiavime Vilniuje per Visus Šventus (1574. XI. 1) jau buvo svarstytas Žemaičių vyskupo klausimas. Luomų ir pareigūnų vardu buvo surašytas raštas (XI. 5) į Paryžių pabėgusiam Henrikui, prašant jį nominuoti Žemaičių vyskupą. To rašto nuorašas yra patekės į jėzuitų archyvą Romon (Epp. Extern. 27, 239), gal kaip priedas prie Vilniaus vyskupo Protasevieiaus rašto. Rašte pasakyta, kad Žemaičių vyskupas mirė "neilgai trukus po to, kai Jo Didybė karalius išvyko į Prancūziją . . .". O tai atsitiko birželio 18 naktį. Tad Petkevičius galėjo mirti apie liepos mėn.

Laisva vieta tuoj ir susidomėjo primas. Paprastai anuo metu gandas apie Lietuvoje atsiradusią gerą vietą Lenkijos dvasininkuose sukeldavo vilčių ją užimti, t. y. prie turimų beneficijų prisidėti dar naują. Kaip 1919 m. atsistatanti Lietuva daugelyje sričių išgyveno specialistų trūkumą, taip 16-17 amž. vis buvo kunigų trūkumas, kuris teikė kaimyno kunigams daug vilčių praturtėti. Vienas iš daugelio pavyzdžių,— 1571 m Kaune, Vilniuje ir daugelyje vietų Žemaičiuose siautė maras (Vat. Arch., Nunz. Pol. 1, 209 r — 10 r; 6, 68 r). Dėl jo mirė Medininkų kanauninkas Poznanės lenkas (Grigalius Czer-wo). Tuoj kitas (teisių daktaras ir Varšuvos kanauninkas) veržėsi į tą vietą (t. p. 1, 223 r). Juo labiau tai įvykdavo, kai kuri nors vyskupija imdavo vakuoti. Tada, laiku pas nuncijų Varšuvoje atsiradęs, kandidatas galėjo sau ko nors tikėtis.

Šį kartą nuncijus vienam kandidatui buvo labai palankus, ir jau 1574 m. gale (1574. XII. 20) pirmukart Romai paminėjo Žemaičių vyskupijos reikalą. Įdomūs tada buvo mėnesiai respublikoje. Dar vis buvo bandoma gyventi viltimi, kad prieš pusmetį (VI. 18) vogčiom ištrūkęs karalius Henrikas Valois sugrįš iš Prancūzijos atgal į sostą. Jis dar visus metus skaitėsi formaliu valstybės viešpačiu ir pats save tokiu laikė.

Tad svarbus buvo pirmas tikslus bei geras žingsnis ir Medininkų reikalu. Pirmiausia kandidatui į vyskupus reikėjo iš karaliaus išgauti nominaciją. Žinia, Lietuvoje—Lenkijoje valdovui priklausė pirmoji teisė parinkti tokį kandidatą, ir per nuncijų Romai atskiru raštu buvo pristatoma tvirtinti (konfirmuoti). Prieš tai dar vyskupijos kapituloje galėjo būti atlikti rinkimai Tad trys formalūs aktai: nominacija, elekcija, konfirmacija. Vatikano archyve iš 16—18 amž. yra dešimtimis originalių nominacijos aktų, liečiančių Lietuvos ir Lenkijos vyskupus. Formali nominacija, pav., buvo reikalinga ir tokiam Jurgiui Radviliukui (Arm. 44, t. 25), kuris pusmečiu anksčiau tapo Vilniaus koadjutoriumi.

Nuo galimybės laiku gauti karaliaus nominaciją (lietuviškai "paskyrimą" ar "parinkimą") daug priklausė. Tad V. Laureo ir rašė valstybės sekretoriui kardin. Gaili:
". . . šiomis dienomis negalėjau praleisti progos ir parašiau karaliui (Henrikui į Paryžių), rekomenduodamas Lovicio kleboną, jo (Uchanskio) seserėną, gerą kataliką ir tinkantį Žemaičių vyskupijai" (Nunz. Pol. 10, 75 v; Wierzbowski: 129 p.).
Taip vyskupija našlavo be ganytojo! Tačiau ar šis, ir toliau vis kiekviena proga karaliui ir Romai peršamas kandidatas, iš tiesų tiko į vyskupo vietas Lietuvoje, atskleis to pat laiko versmės.

3. Nuncijaus pastangos pas karalių Henriką Valois (Paryžiuje). Laiškus ir pranešimus (vad.
"depešas") nunc. Laureo iš respublikos kardinolui Gaili reguliariai ir nustatytais terminais rašė labai plačius. Jie daugiausia lietė politinius valstybės reikalus, naujos elekcijos galimybes, karaliaus sosto klausimą, kovas tarp katalikų ir protestantų, Lenkijos ir Lietuvos didikų, ypač Radvilų ir Chodkevičių laikyseną, ir t. t. Šalia tų pareigos raštų, nuncijus susirašinėjo su karaliumi. Jis, pav., labai baiminosi 1575 m. kovo mėn., kad būsianti "nauja ir audringa elekcija" (Nunz. Pol. 10, 102 v), jeigu karalius nesugrįš. Henrikui jis parašė (kovo mėn. pirmoje pusėje) tris labai draugiškus laiškus, įtikinėdamas iki nustatyto termino (1575 m. V. 12) sugrįžti. Ten buvo, be kitko, pastoviai dėstomos ir nuotaikos Lietuvoje, nuolat pranešama žymesnių didikų laikysena. Pav., apie Radvilas vienoje vietoje pasakyta trumpai, kokio kandidato į valdovus jie pageidauja:
"Radvilai, kurie yra galingiausi Lietuvoje, nenorės niekada Maskviečio (= Jono Žiauriojo) dėl baimės netekti (savo) įtakos. Jie sutinka tačiau su kandidatūra vieno iš Pias-tų (= Lenkijos vietinių kandidatų) dėl tos bičiulystės, kurią su jais palaiko, o dar labiau dėl vilties, kad galės per trumpą laiką, dėl Piasto silpnumo, pasidaryti šeimininkais Lietuvoje" t Nunz. Pol. 10, 103 v).

Toliau taip pat įdomiai nusakyta ir Chodkevičių laikysena, kurie labiau stojo už Ernestą Habsburgą. Pagaliau, po tos rūšies plačių relia-cijų, apie kurias reikėtų atskirai kalbėti, nuncijus užbaigia karaliui trečią laišką jam rūpimu reikalu:      '
"O kas liečia Žemaičių vyskupiją, Jūsų Didybė malonėjo man pranešti, kad esate, mano prašymo pasėkoje, patenkinę poną Gniez-no arkivyskupą, Lovicio klebono, jo seserėno naudai. Neminint to, kad šitoji bažnyčia yra aprūpinta vertu asmeniu, minėtasis arkivyskupas pasilieka nepaprastai dėkingas Jūsų Didybei, o (aš) po to bučiuoju pagarbiai ranką" (t. p. 107 r).
Vadinasi, karalius jau buvo pažadėjęs Jokūbui Voronieckiui nominaciją. Atrodo, kad per karaliaus paliktą vietininką prancūzą de Pibrac turėjo būti išduotas koks nors raštas, nes apie tą "nominacijos aktą" nuncijus keliais atvejais užsiminė ir už jo vėliau kabinosi.

4. Lietuvos stengimasis pravesti savo šalies vyskupą. Akivaizdoje šitokių žygių iš Varšuvos ir Skiersnovicių-Lovicio,pačioje Lietuvoje buvo prasidėjusi priešinga akcija. Ji, be abejo, vyko toje savos valstybinės sąmonės dvasioje, kuri taip buvo gyva tuoj po Liublino seimo. Anų karčių, prieš šešerius metus išgyventų, prisiminimų poveikyje Lietuvos politikai didikai ir bajorija rodė nepriklausomą savo nusistatymą. Jis atsispindėjo ir Žemaičių vyskupo atveju. Gaila tik, kad ne-
 
VALERIJONAS  ŠUŠKOVSKIS PROTASEVIČIUS, Vilniaus vyskupas (1556—1579), jėzuitų įkūrėjas  Vilniuje,  uolus  rėmėjas  Merkelio Giedraičio į Medininkų vyskupus.

turime ankstyvesnių tos įdomios veiklos pėdsakų, ir juos, be abejo, labiau būtų galima aptikti, jei ne pačioje Lietuvoje, tai bent "Lietuvos Metrikoje" (Maskvoje). Romos gi archyvuose su Lietuvos pastangomis pravesti lietuvį į Medininkus, jei neminėti dar 1574. XII. 1. vysk. Vai. Prota-sevičiaus rašto tuo reikalu jėzuitų generolui, susitinkame tik tada, kai tos pastangos jau buvo užsuktos plačiu mastu.

Henrikas Valois vis nesirodė Lenkijoje ir vainikavosi Prancūzijos karaliumi. Žinia, Lenkijos ir lenkų jis nemėgo. Apie lietuvius tačiau šis jaunas vyras buvo susidaręs palankią nuomonę. Sakoma, kad Lietuvos maršalas Mikalojus Kristupas Radvila ("Našlaitėlis"), kuris karaliaus išbėginio metu gyveno Krokuvoje ir su juo bičiuliavosi, žinojęs net jo slaptus planus (I. Jonynas: Liet. Encikl. VII 898). Tą Henriko Valois palankumą Lietuvai ir Radvilai, berods, užtenkamai patvirtina ir vienas įdomus laiškas. Krokuvos kanaun. Kristupas Varševickis (garsiojo jėzuito Stanislovo brolis) iš Paryžiaus (1575. IV. 4.) rašė "Našlaitėliui", kad karalius labai pasitiki "tikėjimu ir pastovumu lietuvių tautos". Jos teises jis keletą kartų pripažinęs:
"O apie Jūsų Šviesybę (sako), esąs įsitikinęs, kad Jūsų Šviesybė dabar šitame akte ir reikale (= grįžimo bei detronizacijos klausimas) savo pastovų nusistatymą parodys; ir kur tik pasitaiko, — o pasitaiko dažnai —, pamini (karalius) Jūsų Šviesybę su dideliu malonumu ir dėkingumu" (Th. Wierzbowski: Chr. Varsevvicii opuscula, 1883, 152 p.).

Lietuvoje Henrikas rėmėsi Mik. Radvila. Vargu jis pats grįžti beketino, nors apie tai įsakmiai rašė Kr. Varševickis, nors karalius savo teises vis dar gynė. Už penkių savaičių tačiau suėjo terminas, ir jis jų nebeteko.

Merkelio Giedraičio istorijoje tas Henriko palankumas lietuviams suvaidino svarbią rolę. Lietuviams buvo svarbu jį vikriai išnaudoti, vesti savo politiką nepriklausomai, ir jos žymes vis toliau aptiksime per keliolika metų ant kiekvienos pėdos, ypač per elekcijas. Tad ir prancūzo išbė-gimas, lygiai kaip ir vengro (Batoro) ar švedo (Žygimanto Vazos) rinkimai, sudarė Lietuvai progą išryškinti savo atskirą politiką. Ji tuoj krinta į akis!

1574 m. per Visus Šventus Vilniuje susirinkęs Lietuvos luomų suvažiavimas nutarė, jeigu Henrikas nesugrįžtų, savo balsus atiduoti už imperatoriaus sūnų Habsburgą Ernestą (I. Lappo: Liet. ir Lenk. po Liubl. 1932, 54-5 p.), nes jis apsaugosiąs Lietuvos teises. Čia pat buvo nutarta svarstyti Žemaičių vyskupo reikalas. Lapkričio 5 d. buvo surašytas Henrikui raštas. Į Medininkų vyskupus pasiūlytas Žygimanto kanceliarijos sekretorius M. Giedraitis. To rašto originalas gal išliko Paryžiuje Nacionalinėje Bibloitekoje, kur yra daug medžiagos iš Henriko Valois laikų (Coli. ex Arch. Com. Histor. VIII). Jo nuorašas pateko, gal būt, su Protasevičiaus laišku jėzuitų generolui (Epp. Extern. 27, 239 r.).

Gyvenimas parodė, kad to rašto nepakako. Tad "Lietuvos luomai" ir siuntė 1575 m. pavasarį pas savo valdovą į Paryžių savo atskirą pasiuntinį. Tokiu delegatu buvo parinktas pats Vilniaus kustošas.Iš Šviat.Orzelskio smulkaus beka-ralmečio aprašymo susidaro įspūdis, lyg Giedraitis būtų buvęs siųstas greitai po Vilniaus suvažiavimo. Bet išvykimas nusitęsė. Jis ten pavadintas nominatu-vyskupu (Scr. rer. Polon. 22 t., 279 p.), bet tokiu Giedraitis titulavosi, tik grįžęs iš Paryžiaus. Nuvykęs pas karalių, jis turėjo, be abejo, įkalbėti valdovą grįžti ir apskritai išdėstyti lietuvių nusistatymą karaliaus grįžimo klausimu. Jo paties asmeniškas tikslas buvo gauti sau ir nominaciją. O galėjo tai būti iš viso vienas iš svarbiausių kelionės tikslų. Tad ir pasiuntinio pasirinkimas nebuvo atsitiktinis!

5. Merkelio Giedraičio kelionė į Paryžių 1575 m. pas karalių. Paprastai iki šiol būdavo painiojama ir rašoma, kad Giedraitis jau 1573 m., kartu su Lenkijos delegatais, kaip Lietuvos atstovas, vykęs į Paryžių "paswejkinti nauje kara-laus". Esą, jis išgavęs iš neseniai išrinkto karaliaus raštą į Grigalių XIII, nominuojantį jį Žemaičių vyskupu. Taip rašė M. Valančius (Žem. vysk. I 107). Girdi, kustošas taip įtikęs naujam karaliui, kad tas, vos pajutęs apie Jurgio III (Petkevičiaus) mirtį "tujaus pralota Merkieli praminė Zematju Wiskupu". Tokios pat žinios pasakotos ir Liet. Encikl. (VIII 1427-28). Tačiau vysk. M. Valančius ir kiti juo sekusieji Giedraičio kelionę paankstino dvejus metus!

Aiškiai buvo sumaišyta! 1573 m. Giedraitis iš viso niekur nefigūruoja, o jis vyko į Paryžių ne 1573 m. pasveikinti naujai išrinkto Valois, o 1575 m. pavasarį, įkalbinėdamas jį grįžti. Jau J. Bartoševičius (Enc. Powsz. Orgelbr. IX, 721) teisingai atkreipė dėmesį: logiškai samprotaujant, dar nekarūnuotas, o tik išrinktas būsimas karalius, iš svetur nebūtų galėjęs davinėti jokių paskyrimų ir privilegijų. O gausi to laikotarpio spausdinta ir archyvinė medžiaga niekur nenurodo Vilniaus prelato pavardės. Priešingai, įsakmiai žinome, kad 1573 m. delegacijoje į Prancūziją, kai Henrikas buvo išrinktas, Lietuvą atstovavo tas, kuris jį paskutinis Krokuvoje matė, būtent, Radvila "Našlaitėlis".

Valstybes protestantai iš Henriko laukė tikėjimo laisvės ir savo teisių pripažinimo. Pop. Grigalius XIII baiminosi, kad Paryžiuje, besiderant su Valois, nebūtų pažeistas katalikų tikėjimas. Tad jis bendros delegacijos įtakingiausiems asmenims, dar prieš jų išvykimą, parašė laiškus (Vat. Arch. Arm. 44, t. 22, 53 v — 55). Į Mikalojų Radvilą, kurio svoris Lietuvoje per nuncijų Romai gerai buvo žinomas, popiežius taip pat atskirai tuo klausimu rašė (t. p. 53 r.). O apie Giedraitį nėra jokio pėdsako. Jo nemini nė prancūzų šaltiniai (memuarai), kurių autoriams, be kitko, delegacija padariusi keistą įspūdį. Galima dar pridėti, kad jau 1871 m. buvo paskelbta daug tą delegacijos kelionę liečiančių dokumentų: leidimai — "pasai", įgaliojimai su viso delegacijos sąstato pavardėmis ir t. t. (Biblioteka Ordynacyi Krasinskich, t. III, 489—503). Iš Lietuvos figūravo nuo senatorių tik Radvila "Našlaitėlis" ir nuo bajorijos Aleksandras Prunskis, vėliau Trakų kaštelijonas (t. p. 492 p.). Tik tuos du vardu tepaduoda ir Šviat. Orzelskis (Scr. rer. Pol. 22, 131 p.; plg. A. Przezdziecki: Jagiellonki Polskie w XVI w., t. 4, 113—118 p.).

Giedraitis, be to, negalėjo 1573 m. rūpintis gauti mitrą, kai Žemaičių vyskupas tebebuvo gyvas. Tad kova dėl Medininkų prasidėjo 1514 m. gale; o Giedraičio kelionė Paryžiun įvyko 1575 m. pavasarį. Taip parodo mūsų šaltiniai. Įdomu, kad (Arkiv.) J. Skvireckas, rašydamas 1909 m. "Draugijoje" apie Giedraitį (atsp. 9 p.), jau teisingai pastebėjo: Lietuvos ponai siuntė (1575) kunigaikštį Merkelį tartis "su išsižadėjusiu Lenkijos sosto karaliumi Henriku Valois".

Apie pačią Giedraičio kelionę dar neaptikome pėdsakų. Atrodo, kad Vilniaus jėzuitai prelatui buvo surašę rekomendaciją, ir Paryžiaus jėzuitai jį bus globoję pas save. Kai tik Giedraitis grįžo iš Prancūzijos, Lenkijos viceprovincijolas Pranciškus Sunier, kuriam tada dar priklausė ir Lietuvos jėzuitai, rašė savo generolui: jis paminėjo, kad "Melchior Gedroitz custode Vilnense" yra doras ir kilnus dvasininkas. Esąs net atlikęs jėzuitų rekolekcijas ir, gal būt, jį generolui jau rekomendavę Prancūzijos jėzuitai (Jėz. Arch. Ep. Germ. 155, 123 r). Vėlesnės aplinkybės rodo, kad Giedraitis jau 1575 m. gegužės mėn. pradžioje turėjo jau būti Paryžiuje. Lenkai savo karaliui per ankstyvesnę delegaciją buvo davę terminą sugrįžti iki 1575. V. 12. Jam iki tol nepasirodžius, turėjo prasidėti "bekaralmetis" ir ruošimasis naujiems rinkimams. Giedraitis gi Lietuvos senatorių vardu buvo įgaliotas grįžimo terminą nukelti iki rudens.

Iš tos reikšmingos misijos neturime dokumentų ir galime spėti iš kitų raštų, kaip ilgai pasiuntinys užtruko. Tiesa, apie jį nė žodžio neužsiminė savo raštuose į Romą iš birželio vidurio (15—18 dienos)  maršalas Radvila ir jo brolis Jurgis. Jiedu buvo susirūpinę šeimos išaukštinimu. Aštuoniolikos metų jaunuolis, kalvino-ari-jono Juodojo sūnus, kuriam 1574 m. Didžiąją Savaitę P. Skarga suteikė absoliuciją, turėjo būti padarytas Vilniaus koadjutoriumi (ir. Arm. 44, t. 22, 290—92). Tad jis labai dėkojo popiežiui už tą paskyrimą. O brolis Mikalojus žadėjo brolį tuoj siųsti mokslui į Romą (Theiner: Ann. Ec-clesiast. II 106-7 p.; Nunz. Pol. 8, 1224 r.).

Atrodo, kad vyresniam broliui pagrindinis rūpestis buvo užbaigti Jurgio reikalą. O tas gerai klostėsi. Šio perspektyvos į Vilnių buvo žymiai geresnės už Giedraičio į Žemaičius. Jį palaikė ne tik karalius Henrikas Valois, kapitula, pats vyskupas, jėzuitai (P. Skarga), bet svarbiausia — nuncijus Laureo. Su pasitenkinimu jis rašė (1575. VI. 25) kardinolui B. Gaili, kad koadjutorius dar birželio mėn. gavo pirmą tonzūrą ir keturis mažuosius šventimus (Nunz. Pol. 10, 161 v.). Iš jo tuoj buvo paimtas tikėjimo išpažinimas (t. p. 163 r.). Giedraitis galėjo tik pavydėti, kada jo kelias į Medininkus dar buvo labai miglotas . . . Tiesa, dar ir toliau bus iš 1575 m. Radvilų korespondencijos su nuncijum ir popiežiumi, bet Žemaičių vyskupo reikalas ten nefigūruos. Tad suprantama, kodėl ir VI. 16 nei maršalas, nei koadjutorius to klausimo nekėlė.

Žečpospolitoje tačiau tą dieną Giedraičio kelionės vaisiai jau buvo žinomi, nes kaip tik VI. 16 d. savo pranešime nunc. Laureo (Nunz. Pol. 10, 158 r) jaudinosi, kad Vilniaus kustošas apgavės karalių ir gavęs nominaciją, tik jį įtikindamas, kad karalius tuo būdu laimės Lietuvos bajoriją. Bet Lietuvoje Merkelio birželio pusėje dar nebuvo. Tai, rodos, patvirtina ir minėtasis Pranciškaus Sunier itališkas laiškas savo generolui iš Brausbergo 1575 m. liepos 4 d. Vice-provincijolas prašydamas reikalą, kai tik bus progos, išdėstyti pačiam popiežiui, jau kalba apie Melchiorą kaip apie "mūsų karaliaus nominatą į Žemaičių vyskupus". Sunier rekomenduoja jį, ir jis esąs čia visų laikomas geru žmogumi. O poz-naniškiai (jėzuitai), tur būt, parašysią dar pilniau (Ep. Germ. 155 f. 123).

Iš to gero atsiliepimo matyti, kad grįžtąs į namus Giedraitis liepos pradžioje nepraleido sau progos pasiimti gerų rekomendacijų iš žymaus jėzuito, kuri pažino iš Vilniaus laikų. O tai buvo tas pats Sunier (lot. Sunerius), kuris 1569 m. rugsėjo rnėn. atvedė pirmuosius jėzuitus į Vilnių. Tai buvo tas pats vyras, kuris ir kuriant Vilniaus kolegiją ir dar gerokai vėliau vien iš Lietuvos sostinės yra prirašęs jėzuitų generolams (Prane. Borgijai ir Eber. Merkurianui) dešimtimis įdomių laiškų, kurie bus čia ir kitur panaudoti.

6. Lietuvių, ir jų šalininkų raštai į Romą. Kai tik Medininkų nominatas apsireiškė Vilniuje, tuoj užvirė tikroji veikla jo naudai. Nuo liepos 23 dienos prasidėjo eilė raštų. Romos archyvuose yra išlikę vien tik Giedraičio reikalu trys originalai popiežiui, du nuncijui ir 7 raštai jėzuitų generolui. Iš jų pats Giedraitis rašė visiems po vieną raštą. Žinoma, tuos duomenis dar nėra reikalo laikyti galutinais, nes dar gali kur nors pasitaikyti koks naujas tos rūšies raštas. Visų Romon rašytų dokumentų tikslas buvo gauti Merkeliui popiežiaus konfirmaciją. Panašiai Paryžiaus archyvuose reikėtų paieškoti raštų į Henriką — Giedraičio nominacijos reikalu. St. Ku-tzeba Nacionalinėje Bibliotekoje aptiko iš jo laikų daug medžiagos, kurios tik mažą dalelę tepaskelbė.

Nuostabu, kad pats J. Uchanskis, kurio didelis stengimasis ir spaudimas apčiuopiamas iš nuncijaus pranešimų Romai, nėra tuo reikalu parašęs nė vieno raštelio. Daugumas primo veiklos laiškų yra išleista 4-se tomuose (Th. Wierzbows-ki: Uchansciana, 1884-92). Bet ir toje dalyje korespondencijos, kuri liko nepaskelbta (Jez. Arch. ir Vatic. Arch.), niekur nėra pėdsakų Medininkų reikalu. Formalaus preteksto prie to klausimo prieiti, matyti, nebuvo. Tiesa, primą dar slėgė 1575 m. vasarą būsimos elekcijos rūpesčiai. Jis gi buvo bekaralmečio galva. Bet jam nereikėjo rašyti, nes visą laiką arkivyskupas galėjo veikti per nuncijų. Šis gi turėjo gerą savo informacijos aparatą (pašto kurjerius). V. Laureo, be abejo, šį reikalą laikė tikru, ir vis patikindavo primą. Aišku, nebuvo galima aptikti archyvuose nė paties J. Voronieckio klabinimo pėdsakų. Abu jiedu su dėde Uchanskiu veikė gyvu žodžiu per nuncijų, o šis per Como kardinolą Romoje. Lietuviai panašiai veikė jėzuitus ir daugiausia stipriai argumentuotais raštais. Jiems juk reikėjo perlaužti pačių galingiausių nusistatymą.

Kas tuose raštuose į Romą buvo dėstoma?

Pats nominatas Giedraitis savo laiškuose popiežiui Grigaliui XIII (1575. VII. 23) ir nuncijui (VII. 27) teisinasi, kodėl jis iš Prancūzijos negalėjęs pasukti Romon ir ten gauti konfirmaciją. Jis labai skubiai turėjęs sugrįžti (Nunz. Pol. 8, 291, 297). Tad popiežiui rašo jis — Henriko pavesti politiniai reikalai vertė jį, kaip galima greičiau, pasiekti Lenkiją, "o karaliaus valios ir jo paliepimų negalėjau neklausyti" (t. p. 291). Gal galima buvo spėti, kad karalius per Merkelį norėjo užbėgti už akių savo detronizacijai. Nuncijui Laureo tačiau Giedraitis aiškiau išsireiškė, kad "Lenkijos karalienės reikalai" spyrė jį nutraukti kelionę Romon (t. p. 297). Čia turima, be abejo, galvoje Žygimanto Augusto sesuo Ona, toji nelaimingoji, 50-ties su viršum metų, nuotaka. Tai buvo paskutinis taip branginamo jogai-laičių kraujo palikuonis! Kiekvienam kandidatui j karalius buvo pastatoma sąlyga ją vesti, ir pirmajam Henrikui tai buvo įrašyta į paktą konventą. Sakoma, kad tai buvęs vienas iš punktų, kurio labiausiai purtęsis jaunas Henrikas, nors jis pačios Onos akivaizdoje Lenkijoje jai rodęs savo malonų nusistatymą. Ona atiteko Batorui; bet jis vengė su ja drauge gyventi, ir karalienė laikėsi nuošaliai. Batoro laikais ir būdama našlė (mirė 1596), yra prirašiusi kiekvienam popiežiui dešimtimis laiškų, kurie yra gerai išsilaikę.

Kokius Onos reikalus Giedraitis tvarkė, galima būtų tik spėlioti, nes nieko daugiau nežinome. Henrikas buvo manęs Lenkijos sostą išlaikyti Onos pagalba. Jis galvojo pats likti formaliu karaliumi, o ten pasodinti tik savo vietininku, pav., brolį — d'Alencon kunigaikštį, ar turtingą Feraros kunigaikštį Alfonsą. Bet kiekvienas iš jų turėjo vesti Oną, ir Henrikas vis gąsdino, įkalbinėjo savo kandidatus: karaliumi bus tas, kas ves Oną. Taip ir įvyko! Juo tapo Batoras.

Šitokiose Henriko Valois kombinacijose ir pastangose, išlaikyti sostą ar nudelsti detroniza-ciją, Merkelis ir buvo, matyti, siųstas pas Oną su kokiais nors pasiūlymais. Jis pakluso karaliui; o šis juk pasirodė palankus Merkeliui. Tad no-minatui prisiėjo, Romos nepamačius, paties savo reikalų griebtis raštu. Ir anuo minėtu tuzinu mums žinomų raštų buvo gelbimas kustošo reikalas.

Kai kurie paties Giedraičio laiškų argumentai pakartojami ir kituose laiškuose. Tad prie jų dar grįšime. Daugiausia įrodymų savo kustošo naudai pateikė Vilniaus vysk. Valerijonas Prota-sevičius. Jis rūpestingai surašė po įdomų laišką, popiežiui (VII. 22) ir nuncijui (VII. 28). Jėzuitu generolui tą reikalą jis buvo dėstęs pusmečiu anksčiau (1574. XII. 1), nemanydamas, kad kaimyninė Medininkų vyskupija turės našlauti kaip tik tada, kada jai labiausiai buvo reikalingas ganytojas.

Senukas vysk. Protasevičius Grigaliui XIII-jam aiškino, kad karalius Giedraiti jau yra nominavęs, o kapitula išrinkusi Žemaičių vyskupu (" . . . nominatus, ac deinceps a Capitulo Samo-gitiae electus est ac postulatus . . . ", A. Theiner: Ann. Eccl. II 105 p.; Nunz. Pol. 10, 289-90). Tai formalinė pusė! Pereidamas prie paties asmens, vysk. Valerijonas charakterizuoja savo kapitulos kustošą, kaip nusitikėjimo vertą vyrą, kuris visus kitus žvmiai pralenkiąs savo pamaldumu ir gyvenimo rimtumu. Jį rimtai vertiną ir palaiką ir Lietuvos luomai:
Šitam, nukreipdamas savo argumentus prieš arkiv. Uchanskio seserėną, Vilniaus vyskupas pateikė dar daugiau įrodymu Giedraičio naudai. Svarbiausias jų buvo — pabrėžimas, kad šis moka lietuviškai. O toji kalba padėsianti geriau bendrauti su žmonėmis, juos mokyti, sutvarkyti vyskupo valdžiai pavestus išpažinčių nuodėmių atvejus. Ir toliau vyskupas jautriai prabyla:
'Aš pats pastoraciniame darbe Lietuvoje neturiu jokio kito bičiulio, išskyrus Žemaičių vyskupą, su kuriuo galėčiau pasitarti ar mintimis pasikeisti. Dėl to man ir bet kuriam kitam Vilniaus vyskupui labai svarbu, kad į Žemaičių vyskupo sostą patektų toks asmuo, kuris tam sostui tarsi iš kito laivo ištiestų pagalbos ranką ir svariu savo sprendimu ištikimai paremtų Senate." Priminęs popiežiui, kad Giedraitis "visų luomu pritarimu" yra iau karaliaus nominuotas, senelis vyskupas Valerijonas užbaigia dar graudžiau:
"Jūsų Šventenybė gerai suprantate, kad aš, sulaukės gilios senatvės, kuri jau baigia užgesti, nieko kito netrokštu, tik didesnės Dievo garbės ir naudos Bažnyčiai .. ." (Nunz.
Pol. 8 t., f. 289 rv.; A. Theiner: Ann. Ecclest. TI, 106).

Ne trumpesnį laišką Vilniaus vyskupas parašė nuncijui; ir šitas raštas kai kuriais savo naujais ir įdomiais išvedžiojimais pralenkia visus kitus. Pirmiausia Protasevičius reiškia pasten-kinimą, kad jam tapo paskirtas vyskupas-pagal-bininkas J. Radvila:
"Mano gi senatvė dabar be rūpesčių galės pailsėti, gavus tokį įpėdinį, kuris, kaip tikiuosi, po mano mirties daug pasitarnaus Katalikų Bažnyčiai ir tikrajam tikėjimui šiuose kraštuose . . ." Toliau, primindamas,  kad  "man, vyskupui, yra gerai žinomi ir pažįstami pono kustošo gyvenimo tobulumas ir dorybės, kuriomis mano katedroje jis prieš visus švietė", Valerijonas prašo pranešti Šv. Sostui:
". . . jog visi Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos luomai yra susirūpinę, kad kas nors svetimas, į vyskupo sostą skiriamas, nepažeistų tėvynės įstatymų, ir todėl jie remia Pono No-minato, kaip vietinio, kandidatūrą. Be to, jo nominacija jau yra patvirtinta antspaudais ne tiktai jo Karališkos Didybės Prancūzijoje, bet taipgi. Jo Didybei paliepus, ir Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės Kanclerio. Jis yra Kapitulos išrinktas, mūsų pristatytas, gi visų šios Kunigaikštystės Senatorių tikruoju No-minatu pripažintas." Giedraitis turėjo pirmenybės prieš kitus ne tik dėl to, kad jis buvo Žemaičių kapitulos išrinktas  ("electus et postulatus"), bet jo nominavi-mas jau buvo patvirtintas karaliaus ir Lietuvos kanclerio antspaudais. Tai skaitėsi svarbus argumentas1 Kai už 16-kos metų, pav., kilo konfliktas dėl Vilniaus vyskupo sosto, Lietuvos kancleris atsisakė pridėti savo antspaudą prie B. Maciejevs-kio nominavimo dokumento.  Tada  nelaimingai buvo pridėtas Lenkijos kanclerio antspaudas.  O ta aplinkvbė davė lietuviams formalų pagrindą prisikabinti ir ta dokumentą Lietuvoje laikyti ne-galioiančiu. Pats kancleris Leonas Sapiega stoio piestu ir ilgai vedė aštrią kova, kam buvo pridėtas lenkiškas  antspaudas  prie  Lietuvai  skirto akto.

Savo dėmesio verta laišką Protasevičius drąsiai, nedviprasmiškai baigia, nurodydamas pavojus. kurie atsirastų, jeigu būtų nueita priešingu keliu:
"Jei kas kitas į šia vietą (= Žemaičių vyskupo) įsigautu, arba kieno nors būtų rekomenduotas, arba klastingai įsiveržtų, ypač neturėdamas Karaliaus teisėtai  prašvto ir gauto paskyrimo,  nei Kapitulos išrinkimo bei parėmimo, negalėtų šios vietos užimti kitaip, kaip tik su dideliu visų įžeidimu ir nuo Anaštalų Sosto nusigręžimu." Tokiem^ žodžiams Roma negalėjo likti ne-iautri, vpač  kai neseniai buvo grįžusios katali-kvbėn žymiosios didikų šeimos, dėl kurių Apaštalu Sostas reiškė daug džiaugsmo.  Įsidrąsinęs, beveik grasindamas, baigia vyskupas savo raštą nuncijui:
 
A.  GALDIKAS            SAULĖLYDIS
 
"Reikia tada (= jeigu kas kitas į Žem. vyskupus patektų) baimintis, kad su Radvilų šeimos parama taip gražiai pradėtas ir besi-pletojąs katalikybės atgijimas nebūtų sustabdytas ir sukliudytas, kad nekiltų neramumai ir, jei kas prieš įstatymus būtų padaryta, kad, šiais blogio pilnais laikais, netgi nesusilptų katalikų paklusnumas Šventajam Sostui. To nerašyčiau, jei daugelio dalykų nežinočiau, ir nenumatyčiau, bei nebūčiau priesaika įpareigotas apie tai pranešti Šventajam Tėvui. Visa tai prašau Jūsų Šviesybe išdėstyti ir išaiškinti Šventajam Tėvui. Manau, kad ir Nominatas, jei tiktai kai kurie Valstybės pavojai praslinks, atvyks ir patsai į Romą." (Nunz. Pol. t. 8, 298 rv.).

Iš čia paduotų tų dviejų Vilniaus vyskupo laiškų ištraukų, krinta į akis skirtumas įrodinėjimuose. Popiežių senelis vyskupas nuolankiai prašo išklausyti jo, jau žengiančio į grabą . .. Nuncijui gi, kuris buvo uolus J. Voronieckio kandidatūros šalininkas, tiesiog grūmojama skaudžiomis pasėkomis, vis prašant apie tuos dalykus pranešti Šv. Tėvui. Iš tiesų niekas kitas Giedraičio reikalu tokiais posmais nebuvo bandęs rašyti nei Romon, nei nuncijui. Ypač iš rašto į Laureo matyti ano meto nuotaikos Vilniuje, aiškus nusistatymas prieš bandymą Lietuvos bažnytinius reikalus tvarkyti iš kitos valstybės. Lietuvos didikų — senatorių valstybinė sąmonė buvo taip gyva, ir į "koroniarų" (lenkų) tokias užuoma-čias nepalankiai žiūrėta. Juk tai buvo tik šeštieji metai po Liublino unijos! Patriotiškai — valstybinė sąmonė buvo palietusi ir aukštuosius bažnytinius Lietuvos Kunigaikštystės sluogsnius.

7. Mokėjimas lietuviškai — svarus įrodymas tinkamumui į vyskupus. Trijuose raštuose, kurie, atrodo, maždaug vienos redakcinės rankos darbas, vis figūruoja tas pats posakis, kad kandidatas į Žemaičių vyskupus moka "žemaitiškai". Vykusiai buvo sugalvota, kai "Varnių katedros Žemaičiuose prelatai ir kanauninkai" 1575 m. liepos 19 d. surašė laišką pačiam popiežiui Grigaliui XIII. Pranešę, kad M. Giedraitį esą išrinkę savo diecezijos ganytoju, jie kreipė dėmesį į jo pavyzdingą gyvenimą,  religinį uolumą ir pažymėjo kilmę iš labai senos bei garbingos giminės ir t. t. Pagrindinę laiško dalį tačiau užima akcentavimas, kad jis moka lietuviškai. Tad ir tarp vietinių gyventojų geriau atliksiąs pastoraciją. Jis turįs ir karaliaus nominaciją, tačiau tik labai nepatinkąs aniems, kurie nemoka žmonių kalbos. Visų argumentų išvadoje kapitula prašė Giedraitį tuoj tvirtinti, nes vyskupo sosto vakavimas nešas didelius nuostolius (Nunz. Pol. t. 8, f. 281 rv.f A. Theiner: Eccl. II, 106 p.).

Šitie išvedžiojimai, ypač apie lietuvių kalbos mokėjimą, nusipelno dėmesio, nes anais laikais negalei o Žemaičių kapitulos sudaryti vien lietuviai. Iš 1575-jų metų, prieš Giedraičiui užimant Medininkų vyskupiją, nėra žinoma kapitulos narių sudėtis. Tačiau ir po 33-jų Giedraičio veiklos metų kapituloje dar buvo lenkų. Kai 1609. V. 11 Varniuose buvo laidojamas Giedraitis, šeši ten buvę vyskupijos kapitulos nariai kreipėsi į popiežių ir nuncijų. Tarp pasirašiusiųjų, pav., buvo mozūras Jonas Wyszemiersky (A. Theiner: Veter. Mon. III p. 329 klaidingai "Toyszemiers-ki"). Jis tapo vėliau Medininkų koadjutoriumi (Vat. Arch. Proc. Consist. t. 25, f. 835). Pozityviai žinome, kad aiškūs lietuviai ten buvo du kanauninkai: pirmoje vietoje pasirašęs vyskupijos administratoriumi "Nicolaus Daugša" ir mums pažįstamas žemaitis iš Daustarų dvaro kun. J. Kazakevičius, f Proc. Consist. t. 43—364). Iš pavardžių atrodytų, kad dar ir kiti trys ("Christo-phorus Dirwoniskijs", "Josephus Gardiski(s)", "Petrus Petconius"), ypač pirmieji du, gali būti kildinami iš tos pat vyskupijos ar Lietuvos. Bet kapitulos sąstatas dar negalėjo būti pilnas. Buvo ir tokių kapitulos narių, kurie retai rodydavosi savo vyskupijoje, arba joje ir visai negyvendavo. Ir štai tuoj po Giedraičio mirties kaip tik (1610 m.) paaiškėjo, kad kapitulos archidijakonu buvo dar kitas lenkas — Motiejus Klodzinskis, paskirtas i kapitulą 1575 metais. Jis turėjo "daug kitu beneficijų Lenkijoje, Lietuvoje, Mozūruose ir Žemaičiuose", skundėsi Romai Giedraičio įpėdinis vysk. Mikalojus Pacas. M. Klodzinskis "per visą 20-ties metų laikotarpį, kada naudojosi archidijakonato vaisiais, niekuomet vyskupijoje negyveno, niekada vyskupijos neaplankė, net neatvyko nė vienu reikalu i kapitulą..." (Nunz. Pol. t. 174, f. 123). Ir kai Žemaičių vyskupas tokį netinkamą bei apsileidusi kapitulos nari atstatė, Klodzinskis kėlė daug triukšmo, atsirado platus susirašinėiimas su Roma (Vat. Arch. Fondo Borg-hese Ser. II 227, f. lllr.; ten pat Scr. II 427, 53 v., 72 rv.).

Visa tai mums, berods, užtenkamai parodo, kad Žemaičių kapitulos sudėtis negalėjo būti geresnė prieš Giedraitį. Ji buvo, be abejonės, mišri ir, tur būt, ne vietinės kilmės kanauninkų joje buvo daugiau. Tad juo labiau mus stebina visos kapitulos prelatų ir kanauninkų vardu raštas, kuriame lietuvių kalbos mokėjimas pastatomas svarbiu įrodymu nominato tinkamumui į vyskupus. Dar daugiau: ten yra aštrus posakis konkurentų atžvilgiu. Iš vienos pusės sakoma, kad "sklandžiai mokėdamas kalbėti gimtąja žemaičių kalba, (Giedraitis) nuoširdžiau ir našiau galės darbuotis čiabuvių gyventojų tarpe", o iš kitos pusės primenama, kad tas "tarsi Dievo įkvėptas, toks naudingas šiai vyskupijai, kuris, tačiau, taip nepatinka tiems, kurie nemoka žemaičių kalbos" (Nunz. Pol. t. 8, f. 281 rv).

Štai toks raštas ėjo popiežiui vardu ir tų kapitulos prelatų ir kanauninkų, kurie buvo kilę iš Lenkijos ir, žinoma, nemokėjo lietuviškai. Tad ar galėjo šis raštas atsirasti vien pačios kapitulos iniciatyva? Apie užsitęsusį ginčą ir vilkinamą vyskupo paskyrimą kapitula, be abejo, žinojo. Su 1575 m. vasara iš Paryžiaus sugrįžusiu Vilniaus kapitulos kustošu ji, be abejo, turėjo tiesioginį ryšį. Tad lengva prileisti, kad Žemaičių kapitulos raštas popiežiui buvo padiktuotas iš Vilniaus. Tai parodo ne tik gana apdairus turinys, kurio įrodymus vienu ar kitu būdu primena už trijų ir devynių dienų rašyti Vilniaus vyskupo raštai ir nuncijui Laureo. Tai patvirtina ir panašūs posakiai apie lietuvių kalbos mokėjimą dviejuose tų raštų.

Žemaičių kapitula liepos 19 d. apie Giedraitį rašė: ". . . linguae Samogiticae, cum qua inter indigenas majore cum commmendatione atque fractu versari possit, peritum . . ." (Nunz. Pol. 8, f. 289 rv.).
Už 9 dienų (VII. 28) vyskupas nuncijui parašė: ". . . linguam Samogiticam novit, cum qua inter oviculas suas majore cum jructu versari possit." (Nunz. Pol. t. 8, f. 298).

Suprantama, kad šitoks formulavimų panašumas nebuvo atsitiktinis daugelio žodžių sutapimas laiškuose dviejų redaktorių, kurie būtų sėdėję skirtingose vietose (Varniai ir Vilnius), įdomus panašumas vėl posakiuose aptinkamas net tarp visų trijų raštų, kai eina kalba apie Giedraičio charakterio įvertinimą. Abu laiškai popiežiui (iš Varnių ir Vilniaus), keldami aukštai jo asmenį, rašo tame pačiame linksnyje,susižavėjęjo "integritate viiae" — t. y. "gyvenimo tobulumu". Nuncijui rašydamas vysk. Valerijonas sako, kad jam (vyskupui) yra pažįstamas kustošo "virtus et integritas vitae". Vadinasi, ir trečiame laiške charakteristikai pasirinkti tie patys žodžiai. Iš čia aišku, kad Varnių kanauninkų raštas buvo sustatytas Vilniuje Tad suprantama, kodėl jame buvo tokie įdomūs posakiai apie lietuvių kalbą ir tas nedraugiškas atsiliepimas apie tuos, kurie jos nemoka.

Nepereidami i platesnę laiškų tekstų analizę, turime padaryti išvadą: jeigu Medininkų kapitula sutiko su parinkimu kandidato į vyskupus, jeigu ji motyvavo, kad Giedraiti "didžiai vertina visi šios kunigaikštystės luomai", tai ji turėjo sutikti ir su visais įrodymais tai kandidatūrai pravesti. Tad ir autoriai to Varnių rašto turėjo būti tie patys, kurie ir Protasevičiaus laiškuose kalbėjo, kad kandidatas moka lietuviškai. Iš pirmo žvilgsnio gal dar toks pažymėjimas apie lietuvių kalbos mokėjimą neturėtų būti nuostabus. Juk tokių pažymėjimų, kad būsimasis ganytojas moka lietuviškai, jau sutinkame net apie pirmuosius du Medininkų vyskupus. Apie pirmąjį, t. y. buvusį Vilniaus kleboną Motiejų, pav., 1417 m. buvo pasakyta, kaip apie užtenkamai Žemaičių tarmę mokantį: "de ydiomate Samagitico suffi-cientissime institutum . . ." (Mon. med. aevi t. 12, Cod. ep. saec. XV, t. 2, Nr. 78, 94 p.; plg. Ciolek: I, 1871, 106 (424). Tačiau niekada iki tol kalbos veiksniui nebuvo suteikta tokios sprendžiamos reikšmės. Juk ir pats Giedraitis, rašydamas jėzuitų generolui į Romą ir prašydamas paremti savo kandidatūrą, priminė savo kukliame prašyme, kad jam lietuvių kalba yra įgimta. (Jez. Arch. Ep. Germ. t. 136; II, f. 357).

Nustačius, kad anie trys įdomus raštai Giedraičiui į vyskupus pravesti bus buvę apjungti vienos minties ir išėję iš vienų rankų Vilniuje, kyla klausimas, kas galėjo prie šito reikalo taip aktyviai ir lemiamai prisidėti?
(Bus daugiau)



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai