Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ANTIKOMUNIZMO PRASMĖS KLAUSIMU PDF Spausdinti El. paštas


Visi esame antikomunistai, kurie rinkomės verčiau palikti savo tėvynę, negu vėl patekti Sovietų Sąjungos komunistinėn vergijon. Būdami lietuviai patriotai ir trokšdami Lietuvai laisvės, negalime nebūti antikomunistai. Laisvojo pasaulio lietuviuose antikomunizmas nekelia klausimo. Nekyla klausimo dėl antikomunizmo, bet kyla klausimas dėl jo prasmės. Šį klausimą ypač išryškino neseniai mūsų spaudoje ir visuomenėje praūžusi "perkūnija" ryšium su ginčais dėl Vilniaus universiteto rektoriaus J. Kubiliaus pasimatymų su ištisa eile laisvojo pasaulio lietuvių, kai jis lankėsi JAV. Nors tie pasikalbėjimai buvo privatiniai (tiesa, ne tik pavieniui, bet pora kartų ir grupėmis), dėl jų nemažai buvome savo tarpe "susižaibavę" — net ligi senų lietuvių patriotų, dirbančių Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdyboje, įtarimo prokomunistinėmis tendencijomis. Taigi pasirodė, kad nevisi vienodai suprantame antikomunizmo prasmę.

Neliečiu šioje vietoje "kultūrinių ryšių", "bendradarbiavimo" ir "bendravimo" klausimo, dėl kurio tiesiog ginčas vyko. Šiuo klausimu autoritetingai pasisakė visų veiksnių develando suvažiavimas, kurį mūsų žurnalo pereitame (kovo) numeryje komentavo bendradarbis A. R. Šį kartą pasisakoma tik dėl šio ginčo pagrinde slypėjusio klausimo, kokią prasmę reikia teikti savo antikomunizmui.

Per ginčus buvo labai karštai savo tarpe "susižaibuota". Praėjus audrai, matome, kad jai buvo mažiau pagrindo, negu pačiu jos metu atrodė, nes pagrindiniuose dalykuose nebuvo išsiskyrimo. Niekas tuose ginčuose nesiėmė pritarti sovietinio komunizmo okupacijai Lietuvoje ir niekas nemanė išsižadėti nepriklausomybės Lietuvai siekimo. Tačiau erzelio ir kartėlio susidarė tiek, kad verta ateičiai pasimokyti, ramiai persvarstant, ar pakankamai esame įsisąmoninę savo antikomunistinį nusistatymą, jog taip lengvai leidomės susikiršinti dėl vieno žmogaus iš Lietuvos Amerikoje pasimaišymo.

Iš esmės dėl antikomunizmo galioja tas pats principas, kaip ir dėl visų "anti", prieš ką nors nusistatymų: jie yra ne pirminiai, o tik antriniai nusistatymai. Už ką visada yra svarbiau, negu prieš ką, nes pirma apsprendžia ir antra. Esame prieš komunizmą kaip krikščionys dėl to, kad esame už Dievą, į kurį tikėjimą komunistai stengiasi teroru išrauti. Esame prieš komunizmą kaip lietuviai dėl to, kad jis kėsinasi į visų tautų laisvę, skelbdamas "tautų draugystę", o faktiškai vykdydamas rusiškąjį imperializmą. Esame prieš komunizmą žmogaus ir laisvės vardan, nes komunizmas reiškia žmogaus pavergimą ir laisvės užgniaužimą. Be abejo, žinome, dėl ko esame prieš komunizmą. Tačiau vis tiek faktiškai yra pavojus suabsoliutinti savo antikomunizmą, lyg pirmasis rūpestis būtų kova prieš komunizmą, o ne kova už Dievą, Lietuvą ir aplamai žmogiškąją laisvę.

Šis "prieš" ir "už" skyrimas nėra tik žodžių reikalas, jis atspindi fanatizmo ir idealizmo skirtybę. Kai idealizmą gaivina to ar kito idealo meilė, tai fanatizmas dega to ar kito priešo neapykanta. Kur  "prieš"  užgožia  (tegu  ir kaip nejučiomis ir neprisipažįstamai) "už", ten neišvengiamai idealizmą ima drumsti fanatizmas, o fanatizmas visada žaloja žmogų, nes iškreipia blaivų žvilgsnį ir stelbia sąžinės jautrumą. Todėl svarbu budėti, kad fanatizmu nevirstų nė mūsų visų antikomunizmas. Reikia tai pasakyti, nors ir rizikuojant dėl to būti apšauktam "išsižadant" kovos prieš komunizmą. Toks nepagrįstas įtarimas kaip tik ir liudytų, kad ligi fanatizmo neturi eiti nė antikomunizmas.

Fanatiškas antikomunizmas monopoliškai jaučiasi esąs pats gryniausias ir tikriausias antikomunizmas. Tačiau šia monopoline pretenzija tenka stipriai suabejoti. Svarbiausia, tenka stipriai suabejoti, ar toks fanatiškai "gryniausias ir tikriausias" antikomunizmas iš tiesų sėkmingai kovoja prieš komunizmą.

Kai tik vien komunizmas turimas prieš akis, tai visur pradeda vaidentis jo šmėkla. O tai ir drumsčia blaivų žvilgsnį: šokama ieškoti priešų ir ten, kur jų nėra, o nematoma tų žaizdų, kurios rengia komunizmui dirvą. Pakanka komunistams paremti savais motyvais (nuoširdžiai ar suktai) kurį nors reikalą, kad tuojau pat jis būtų priskirtas komunistams. Besibaiminant komunizmo, nejučiomis atsiduriama socialinėn reakcijom O tokio socialine reakcija besiremiančio antikomunizmo iš tiesų nėra ko komunistams baimintis, nes jis greičiau tiesia komunizmui kelią negu užtvenkia. Be abejo, nei aplamai socializmas bei marksizmas, nei sovietinis komunizmas neįsižiebė iš nieko. Tačiau sunku tikėtis entuziazmo socialinei pažangai, kur jos imamasi tik kaip paskutinės ir dėl to vis atidėliojamos priemonės užtvenkti kelią komunizmui. Socialinė pažanga iš tikro gali daug patarnauti kovoj prieš komunizmą. Tačiau tikras socialinis jautrumas visų pirma remiasi ne komunizmo baime, o žmogaus meile. Todėl, turint tai visa galvoj, netenka antikomunizmo vardan nepaisyti, su kuo susidedamą, ar nuvertinti visa, kas tiesiog netarnauja kovai prieš komunizmą. Priešingai, ne iš antikomunizmo viskas semia savo vertę, o pačiam antikomunizmui teikia vertę kova už pozityvius idealus — už asmens ir tautų laisvę, už socialinę pažangą, už aplamai geresnį pasaulį.

Svarbiausia, ir ten, kur tenka tiesiog kovoti prieš komunizmą ar kurią kitą priešingą nusistatymą, daugiau sėkmės yra pažadėta kantriam ir žmogų gerbiančiam atvirumui, negu be-atodairiniam "kovingumui", užkertančiam kelią į žmones. Net ir komunizmas galutinai bus nugalėtas idėjiškai, kai komunistinių idėjų pragaištis bus permatyta ne tik iš šalies, bet ir pačiose jo užlietose šalyse. Todėl kiek galint reikia veikti ir tuos, kurie vienaip ar antraip yra patekę į komunistų įtaką. Šia prasme ir reikia skirti peršamą "koegzistenciją" tų, kurie linkę komunizmui nuolaidžiauti savo tyla, nuo besi-imamo "dialogo" tų, kurie nori komunistus paveikti. Ir komunistus galima daugiau paveikti ne nuo jų bėgant, o su jais kalbantis. Nėra ko baimintis ir su komunistais kalbėtis, tik reikia patiems nepasimesti, būtent žinoti, dėl ko kalbamasi, kad būtų tikrai kalbamasi, ne nutylint pagrindinius klausimus, o atvirai juos keliant. Kaip anksčiau kita proga buvo pasakyta, reikia dialogo, būtinai reikia, bet reikia tikro dialogo, ne pataikaujančio, o nesibaiminančio. Užuot rūpinęsi ar piktinęsi Katalikų Bažnyčios tam tikromis pastangomis nutiesti dialogą ligi komunistų, turime greičiau persvarstyti, ar mes savo antikomunizmo nesustingdome ligi fanatizmo, visur aistringo, bet niekur vaisingo.

Tiek aplamai dėl antikomunizmo. Daug jautriau klausimas kyla nebe principinėje, o mūsų lietuviškoje plotmėje. Skaudus mūsų antikomunizmas, nes beveik kiekvieno atveju jis remiasi ne tik Lietuvos pavergimu, bet ir asmeniškai artimų žmonių žuvimu per sovietinio teroro metus, ištrėmimu į Sibirą, sunkia dalia pačiame krašte. Galima suprasti, kad mūsų antikomunizmas yra ne tik principinis nusistatymas, bet ir emocinis nusiteikimas. Vis dėlto ir mūsų antikomunizmas neturi eiti ligi fanatizmo, ir būtent kaip tik dėl to, kad fanatinė neapykanta iškreiptų jo prasmę. Konkrečiai turiu galvoj visus tuos atvejus, kuriais antikomunizmo neapykanta (sąmoningai ar nejučiomis) faktiškai perkeliama patiems lietuviams, patekusiems komunistų valdžion.

Visiems, kurie esame lietuviai patriotai ir trokštame Lietuvai laisvės, nėra kalbos apie broliavimąsi su okupantais ar jiems ištikimai parsidavusiais kolaborantais. Tačiau dėl to netenka lyg raupsuotais laikyti visų kitų lietuvių, nors ir einančių vienokias ar kitokias pareigas. Vienaip ar antraip visi krašte likusieji per dvidešimtį metų turėjo ilgainiui prisitaikyti prie režimo. O jaunoji karta neišvengiamai auga komunistinėse organizacijose. Būtų didžiai nelemta, jei mūsų antikomunizmas ir krašte likusiųjų vienokio ar kitokio pobūdžio susitaikymas su komunizmu nebeleistų vieniems antrų gerbti ir, kiek galima, palaikyti ryšį. Okupanto spauda kursto fanatinę neapykantą visiems laisvojo pasaulio lietuviams. Bet žinome, kad pavergtieji lietuviai tokio fanatizmo nerodo. Iš savo pusės privalu ir jiems parodyti daugiau supratimo. Nerodymas didesnio dėmesio tam, ką pavergtojoj tėvynėj pasiekia patys lietuviai, išdidus žiūrėjimas į jų kultūrinius laimėjimus ir stengimasis antikomunizmo vardan juos nuvertinti — visa tai nieku būdu nepadeda jiems ginti savo dvasinę laisvę nuo komunizmo, o greičiau tik stumia juos nuo mūsų.

Tai sakydamas, konkrečiai turiu galvoje tą praktiką, pagal kurią daugiau laikome savo pareiga piktintis rastais komunizmo štampais Lietuvoj pasirodančiuose literatūros ar mokslo veikaluose, negu objektyviai įvertinti, ko tie veikalai iš tikro meniškai ar moksliškai verti, nepaisant tų štampų, kurių komunistinėj okupacijoj neįmanoma išvengti. Taip traktuodami lietuvių mokslininkų, rašytojų ir kitų menininkų kūrybą, netiesiog juos pačius paverčiame, kaip anksčiau išsireiškiau, lyg kokiais raupsuotaisiais ar nusikaltėliais dėl to, už ką kaltas komunistinis režimas ir sovietinė okupacija. Ką pasakėme dėl mokslininkų ar rašytojų, galioja ir dėl kitų, einančių vienokias ar kitokias pareigas. Nors tai pareigos ir komunistiniame režime, netenka jų laikyti kažkokiu nusikalstamu kolaboravimu su okupantais. Okupacinė padėtis užsitęsė taip ilgai, kad vienaip ar antraip niekas negali pragyventi be tam tikro režimui nusilenkimo.

Tėvynėje pasilikusieji yra ne raupsuotieji, o nelaimingieji. Vyresnieji yra nelaimingi, kad turėjo bent išoriškai susitaikyti su komunizmu. Jaunesnieji yra nelaimingi, kad nuo mažens turėjo dusti komunizme. Galime jų dalią užjausti, o ne juos pačius teisti. Nebuvo mūsų nuopelnas palikti tėvynę, dar labiau nebuvo jų kaltė likti tėvynėje. Iš toli mes neturime nei teisės teisti krašte likusiuosius, nei duomenų spręsti, kur tikras okupantui parsidavimas ir kur tik neišvengiamas savisauginis prisitaikymas. Sovietinėje sistemoje nieko negalima spręsti net iš kalbų. Tik laisvėje kalba tarnauja paties žmogaus minčiai išreikšti. O sovietiniame režime viešosios kalbos tėra oficialių tezių rutina. Kartais garsiausiai šaukia tas, kuriam daugiausia reikia save dengti. Kadangi sovietiniame režime nėra teisės būti opozicijoje, išoriškai visi turi būti prisitaikę. Bet kaip tik dėl to šiame režime mažai ką reiškia ir kalbos, ir pareigos, ir net pats komunistinėse organizacijose dalyvavimas. Koks kieno komunizmas, galutinai lieka kiekvieno asmeninė paslaptis. Dažnai, gal būt, tokiose sąlygose pats žmogus savęs tikrai nežino ir net nenori žinoti. Todėl sovietai yra priversti visą laiką šaukti prieš priešus, nors seniai jų nebeturėtų būti pagal sovietinių rinkimų duomenis. Galime būti tikri, kad ir Lietuvos išorinis sukomunistinimas anaiptol nereiškia jos vidinio sukomunistėjimo, nors, be abejo, per laiką komunizmas turi būti padaręs gana gilios įtakos.

Tokia padėtis reikalauja ne šalintis nuo krašte likusiųjų, o juos suprasti ir atjausti. Turime sudaryti jiems atramą, o ne įspūdį, kad pasidarėme sustabarėję žmonės, su kuriais nebegalima susikalbėti.

Rodos, tai aiškus dalykas. Tačiau nevienam norisi tik piktintis viskuo, kas ateina iš Lietuvos, visiškai pamirštant, kad tai virsta piktinimusi nebe komunizmu, o tuo, kad ir komunistinėje vergijoje mūsų žmonės kiek galėdami tęsia lietuviškosios kultūros gyvybę. Rodos, nekilo protesto, kam radijo valandėlėse pagrojama plokštelių ir iš Lietuvos. Nepiktino, pvz., ir Čiurlionio reprodukcijų aplankas. Bet įsidėta tebegyvo Lietuvoj likusio dailininko reprodukcija jau kai ką papiktina. Visi laikraščiai perteikia Eltos ko-munikatines informacijas apie naujai Lietuvoj pasirodžiusias knygas, mokslininkų, rašytojų ir kitų menininkų sukaktis ar mirtis. Tačiau atskiro recenzinio vertinimo Lietuvoj išleistų literatūros ar mokslo veikalų beveik nėra mūsų spaudoj (susidomima, kai daugiau yra pagrindo kuo nors pasipiktinti, negu pasidžiaugti). Kas pabando plačiau pasidomėti Lietuvos rašytojais, lengvai susilaukia priekaišto, ar nesiima "bendradarbiavimo". O įsidėti eilėraštį ar paminėti mirusį ar gyvą Lietuvoj likusį rašytoją kai kam tiesiog atrodo jau nebesilaikymu "linijos".

Linija reiškia principinį nusistatymą. Tačiau principingumo nereikia suprasti atžarumu. Tai galioja ir antikomunistinei linijai. Nėra kalbos lietuviams susitaikyti su sovietine okupacija ir jos primestu komunistiniu režimu. Tai galime viešai reikšti ir tai visi reiškiame. Bet negalime to paties laukti iš krašte pasilikusiųjų, kuriems vienoks ar kitoks susitaikymas su padėtimi yra egzistencinio išsilaikymo būtinybė. Tačiau dėl to nieku būdu netenka atžariai laikytis jų atžvilgiu, nes tokia "linija" ne padėtume jiems kiek galint savo viduje spirtis prieš komunizmą, o patys netiesiog juos stumtume visiškai komunizmui kapituliuoti. Šia prasme ir galioja įspėjimas: nė antikomunizmo nepertempkime ligi "linijos", kuri nebeleistų blaiviai vertinti tėvynėje likusiųjų. Tik meilei nėra ribų, o neapykantą reikia riboti. Niekada nebus per daug lietuviško idealizmo, bet antikomunizmą galima ir perdėti, kai jo vardan žiebiamas nepasitikėjimas savo tarpe ir, svarbiausia, užsidaroma nuo pačios tautos. Okupanto užskleistos geležinės uždangos nedvigubinkime savo pačių geležine linija. Tai nieko daugiau, kaip įspėjimas skirti pavergėjus nuo pavergtųjų ir savo jausmų okupantui neperkelti mūsų pačių broliams.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai