Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
IDEALINES VERTYBES DONELAIČIO ASMENYBĖJE IR "METUOSE" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VINCAS. NATKEVIČIUS   
Beveik kiekvienas rašytojas kūryboje išsako savo asmenį. Tie idealai, siekiai, problemos ir vertybės, kuriais rašytojas gyvena ir kuriuos jis trokšta realizuoti, iškyla jo kūriniuose, ypač pagrindinėmis idėjomis, veikėjais ir pažiūromis į aprašomąjį laikotarpį. Turėdamas prieš akis tą ryšį, pirmiausia pažvelgsiu, koks yra Donelaitis gyvenime ir kokia jo asmenybė.1

1. Donelaitis — religinių, dorinių ir lietuviškųjų vertybių puoselėtojas gyvenime
Donelaičio gimtinė tik maždaug už 15 km nuo Didžiosios Lietuvos sienos (gimė 1714 Lazdynėliuose, Gumbinės apskrityje, laisvųjų ūkininkų šeimoje). Visa plačioji apylinkė buvo nusėta vien lietuviškais vietovardžiais. Jos gyventojai kalbėjo ta pačia tarme, kaip ir už sienos gyveną "didlietuviai"-suvalkiečiai. Bet Donelaičio gimimo metais pirmoji kolonizacijos banga jau buvo praėjusi, atnešdama kraštan svetimtaučių iš Vokietijos, Šveicarijos, Prancūzijos, Olandijos, Salzburgo — po 1709-1711 metų baisaus maro ir bado. Kolonistai buvo protestantai, persekioti ar net išvaryti katalikų valdovų. Maras ir badas nušlavė beveik pusę Rytprūsių gyventojų: iš 300.000 teliko tik apie 150,000. Donelaičio gimtinės apylinkėse buvo dar blogiau: žmonių išmirė apie du trečdalius. Po antrojo kolonistų srauto 1721-25 metais dar tik kas ketvirtas gyventojas buvo nelietuvis; po trečiojo 1736 — lietuvių Gumbinės apylinkėje liko mažiau nei kolonistų. Tolminkiemio apylinkėje, kur Donelaitis klebonaus, buvo blogiausia: iš 27 kaimų ateiviai įsikūrė 23-uose, iš viso 103 šeimos. Jos gavo pačius geriausius ir didžiausius ūkius — po 30-60 margų. Lietuvių teliko tik 67 ūkiuose, ir jie tapo antraeiliais gyventojais. Ne vienam žiūrėjo į akis vargas ir skurdas. Skurdo ir Donelaičio tėvai su 7 vaikais, nors jie baudžiavos ir nėjo.

Kristijonui einant 7 metus, mirė tėvas, ir vienai motinai užgriuvo sunki našta išleisti vaikus į žmones. Kaip ji tai darė, nėra daug žinių. Patiriame, jog apie 1721 m. Kristijonas atsidūrė Karaliaučiuje, kur turbūt jau gyveno vyresnysis brolis Fridrichas, auksakalys, laikrodininkas ir fizikos, optikos bei muzikos instrumentų gamintojas. Atrodo, kad Kristijonas bus kurį laiką dirbęs pas brolį jo įmonėje ir ten lavinęs savo nagingus pirštus, kurie paskui, jau būnant klebonu, padirbo fortepijoną, 3 pianinus, barometrų ir mikroskopą. Gal iškilus kokiam šeimos konfliktui, būsimas poetas netrukus išeina nuo brolio į vargšams įkurtą mokyklą prie Karaliaučiaus katedros ir gyvena jos prieglaudoje. Apie 1731 m. jis pradeda lankyti tos pačios katedros, arba Kneiphofo, penkmetę viduriniąja mokyklą; ją baigia 1736, jau eidamas 23 metus. Šie 15-16 metų Karaliaučiuje buvo Donelaičiui patys vargingiausi: jis neturėjo kuo apsirengti ir sočiai pavalgyti — kartą iš bado net buvo sukritęs. Uždarbiavo mokydamas ponų vaikus, plaudamas studentų valgyklėlėse indus, giedodamas laidotuvėse.

Tapęs klebonu, Donelaitis pastabose savo įpėdiniui rašė, kad mokėjęs dainuoti bei skambinti savo fortepijonu. Taip pat žinome, jog jis yra sukūręs keletą oratorijų ir kantatų, kurios, gaila, neišliko. Greičiausiai bus skardžiabalsis Donelaitis giedojęs ir kurios nors Karaliaučiaus bažnyčios berniukų chore ir čia įsigijęs pirmąsias muzikos žinias, kartu uždirbdamas ir vieną kitą talerį. Tolminkiemio parapijos metrikų knygose Donelaitis yra palikęs apie save tokį sakinį: "Aš esu prisižiūrėjęs visokių liūdnų pavyzdžių, nes kitados sukiojausi tarp sugedusių žmonių". Tektų spėti, jog tas "kitados" sietinas su priešstudijiniais metais Karaliaučiuje, kai vargšas jaunuolis skendo nepritekliuose ir skurde. Tai jį galėjo suvesti su visuomenės skurdžiais ir gal net valkatomis Karaliaučiuje, kuris tada su 50.000 gyventojų buvo beveik tokio pat dydžio kaip Berlynas.

Kai 1736 m. būsimasis poetas įsimatrikuliavo studijuoti teologijos į senąjį Karaliaučiaus universitetą, įkurtą jau beveik prieš du šimtus metų (1544), jis pateko į tokią alma mater, kurioje klestėjo senos, dar iš vidurinių amžių kilusios tradicijos. Jų viršūnė buvo imatrikuliacijos aktas. Į jį studentai, vadinami "geltonsnapiais", ateidavo išsi-puošę, kaip kas pajėgė ir sugebėjo. Jie pirmiausia būdavo egzaminuojami universiteto pareigūnų, statant sąmojingus klausimus, pavyzdžiui: "Ar turėjai motiną?" "Geltonsnapis", žinoma, atsakydavo teigiamai, bet egzaminatorius jam paaiškindavo, kad taip negalėję būti, nes tik motina jį turėjusi, o ne jis motiną . . . Už tokį nesusivokimą "geltonsnapis" gaudavo nuo raumeningo pareigūno į "minkštą vietą" smėlio ir sėlenų pripilta dešra . . . Pareigūnas uždėdavo jaunikliams studentams ragus ir vėl juos kirviu nuskeldavo, o apeigos gale jiems įbrukdavo po panašią dešrą, kuria pats studentus mušdavo ir, juos privaikęs bei kitaip prikankinęs, pasiųsdavo pas dekaną. Pas šį kilmingieji pirmo kurso studentai vykdavo su savo luomo ženklais — kardu bei rapyromis, o žemojo luomo studenčiokai — bent iškilmingai apsirengę. Dekanas, kruopščiai išaiškinęs įsirašymo apeigų mintį, duodavo studentui nuryti žiupsnelį druskos, kuri turėjo simbolizuoti, jog, kaip ji paskaninanti valgį, taip mokslas nušviečiąs gyvenimą. Po to dekanas užpildavo naujokui ant galvos trupučiuką vyno ir įrašydavo jo pavardę į storą, odiniais viršeliais knygą, nuo senumo atsiduodančią pelėsiais ar kitais čiaudulį iššaukiančiais kvapais . . . Kristijonas į šią knygą buvo įrašytas ne kaip Dona-litius (taip jis dažniausiai, jau klebonu būdamas pasirašinėdavo), o Donelaitis. Pilna lietuviška pavardė liudytų, kuo save Donelaitis ir universitetas jį laikė būtent lietuviu.

Pridėkime dar vieną nuokrypą apie ano meto gyvenimą Karaliaučiaus mieste, nes šitas gyvenimas galėjo, kaip mano kai kurie biografai, įkvėpti poetą sukurti "Metus". XVIII amžiaus pirmosios pusės Karaliaučius, jei ir nebuvo taip ištvirkęs, kaip anie Šventraščio miestai, vis dėlto to meto sąlygose jį turėtume laikyti nuopuolio miestu. Jis buvo ne tik puošni antroji Prūsijos karalių s< tinė, kurioje vyravo Friedricho VVilhelmo I spacia-liai išrinkti aukštaūgiai gvardiečiai (jų aukščiausias karaliui per metus kainavęs daugiau kaip išlaikymas viso Karaliaučiaus universiteto, taip pat per metus . . .). Esą karaliaus valdininkai šiems vyrams milžinams visoje Prūsijoje bei Brandenburge ir Pomeranijoje ieškodavę atitinkamų stiprių ii aukštų žmonų: mat karalius tais savo gvardijos vyrais manęs pagerinti žmonių rasę. Karaliaučiuje anuomet vaikštinėjo elegantiški turtingi puošeivos su iškvėpintais perukais, lazdelėmis bei ilgais raiščiais prilaikomais akiniais ir išsipudravusics laibaliemenės panelės bei ponios, įlindusios : spyruoklėmis išpūstas dviejų metrų platumo suknias. Karaliaučius tada buvo taip pat lizdas girtuoklių, valkatų, vagių, dykaduonių ir prostitučių Prieš juos karalius žiauriai kovojo, įsakydamas nusikaltėlius viešai miesto aikštėse paguldyti ant ketvirtinio rato ir, jį sukant, juos pribaigti arbi net gyviems nulupti odą. Kas dar nebuvo tokiu egzekucijų matęs, galėjo apie jas pasiskaityti karaliaus įspėjimuose, iškabintuose ant miesto tvorų ar išgirsti pastorių pamoksluose. Tačiau visa Ui nedaug gelbėjo: miestas pasiliko patvirkęs ir akis badąs aštriais kontrastais. Iš kaimo kilęs jaunuolis Donelaitis, matydamas tokį miestiečių sugedimą, bus giliai į širdį įsidėjęs kai kurių Karaliaučiaus universiteto profesorių pietistų mintį pašlijusią žmonių moralę kelti ne religinėmis apeig;-mis ir iškilmėmis, kurios anuomet buvo labai mėgstamos, o gilinantis į Šventraštį, gaunant b tus moralinius pagrindus bei duodant žmonėms doro gyvenimo pavyzdį. Galbūt anuomet jaunajame idealiste jau užsimezgė mintis literatūriniu kuriniu atskleisti žmonių ydas, kad jie pasibjaurėtų ir tuo pačiu ryžtųsi taisytis. Juk "Metai kupini idealistinių polėkių atgrasinti būrą nuo: tinginystės, girtavimo, valkatavimo ir bedievybei

Žinome, kad Donelaitis, baigęs 1740 universitetą, mokytojavo Stalupėnuose, o po trejų metų skiriamas klebonu į Tolminkiemį, kur išgyveno 37 metus —- iki mirties, 1780 m. Dabar bandykime atkreipti dėmesį į tuos Donelaičio charakterio bruožus, kurie Tolminkiemyje labiausiai jame atsiskleidė. Visų pirma krinta į akis nepaprastai nuoširdus religingumas, kuris itin ryškiai prabyla iš šių 1743 m. krikšto metrikų knygoje įrašytų žodžių: "Viešpatie Jėzau, tu didysis nupuolusių žmonių ganytojau, aš noriu būti ganytoju ir avinėliu. Ganytoju man patikėtos parapijos, bet avinėliu tavo ganomoje bandoje. Prisipažįstu, kad mano jėgos silpnos, bet aš taip pat žinau, kad tu esi pakankamai stiprus ir mielai savo stiprybe pagel-bėsi silpnajam. To aš maldavau tave šiandien. Mano išganytojau, teišsipildo viskas. Taip pat maloniai išklausyk, ko visa parapija už mane prašė, ir leisk, kad ateityje visuose savo veiksmuose jausčiau, jog šiandien tu visus savo vaikų dūsavimus išgirdai. Dabar amen, aš einu tena:, kur tu mane šiandien pasiuntei. Eik su manim, amen." Šitoje maldoje galėtume įžiūrėti tą patį gilų religingumą, kuris kyla iš Strazdelio giesmės Pulkim ant kelių". Čia Donelaitis artimas žindžio nuotaikai, išreikštai eilėraštyje "Oigi gražus gražus tolimasis dangus, kada man' pašauksi ten. Dievuliau brangus". Donelaičio gilų religingumą iškėlė ir jo draugas precentorius K.V. Šul įrašęs parapijos mirimų knygoje apie savo kleboną šiuos žodžius: "Be to, sąžiningas neiškreipto krikščioniško mokslo gerbėjas ir mylėtojas. Dievas telaimina jo kapą ir teleidžia man prieš savo sostą kada nors susitikti su juo".

Su giliu nuoširdžiu religingumu Donelaitis, aišku, siejo ir dorinį nusiteikimą, kuris ypač ryškėja, kritikuojant savo konfratrų gyvenimo būdą bei jų ydas. Tai galėtų paliudyti kelios ištraukos iš jo asmeniškų užrašų, vadinamų "Žinių". "Tebūnie man leista dar pridurti", rašo vienoje vietoje poetas, "kad garbingam dvasininkui labai žalinga, jei jis drįsta linksmose draugijose dalyvauti ir viskam pritarti. Ir mano laikais jau taip atsitikdavo, ir daugelis dievobaimingų žmonių būdavo suerzinami bei papiktinami. Aš pažinojau jaunų kunigų, kurie nesidrovėdami kalbėdavo draugijoje bjaurius žodžius, keikdavosi ir ne blogiau, kaip koks bedievis politikas, lošdavo lumperį iš pinigų".

Dar stipriau priekaištaujama kunigams šia pastaba: "... mano laikais jau atsirado karta, kuri vien tiktai vilnų, o ne avių ieškojo. Jei apie ką nors ir būdavo šnekama, tai dažniausiai tik apie pajamų padidinimą ir pakėlimą, o dievobaiminga ir rimta kalba darėsi vis tylesnė ir silpnesnė. Kai žemiškai nusiteikę kunigai susitikdavo, retai išgirsdavai šnekantis apie mokslus ir kalbas; apie pajamų padidinimą ir žemišką pelną būdavo iki koktumo mielai plepama". Panašiai kieta yra ir ši pastaba: "Anksčiau buvo manoma, kad dvasininkai yra niūrūs ir griežti, tačiau aš savo senatvės dienomis mačiau ir pažinau tokių, kurie elgėsi iš-tvirkėliškai ir papiktinančiai. Mano įpėdini, įsidėmėk tai. Mes ir linksmindamiesi turime būti sektinu pavyzdžiu ir nieko nepiktinti, kad šiais netikėjimo laikais nebūtų šmeižiama krikščionybė. Ir kiek daug nuo to kenčia dvasininkų luomas. Nes mums viskas laikoma už bloga, nors tai kartais būtų visiškai nekaltas dalykas".

Donelaitis buvo kritiškai nusistatęs ir ne vieno dvarponio atžvilgiu. Kad daug yra moraliai sunykusių ponų, jis ypač turėjo pajusti byloje dėl Tolminkiemio parapijos laukų, į kuriuos kėsinosi amtmonas Rugys. Jo adresu, praradęs kantrybę, Donelaitis yra parašęs labai aitrių žodžių: jis esąs žmonių priešas, jų giminės atmata, neturįs nei tikėjimo, nei krislelio sąžinės; jį Dievas prakeiksiąs, nors kaip krikščionis Donelaitis kartu ir meldžiasi už jį, prašydamas Dievą jam atleidimo. Teismas, poeto nuomone, byloje buvęs šališkas — Rugys jį papirkęs. Net visiems karaliaus valdininkams Donelaitis nepagailėjo tokių žodžių: "Kokie yra valdininkai ir koks begalinis jų žiaurumas, jeigu jų nesustabdysi, gerai žinoma". Tik vienu karalium poetas pasitiki ir jo autoritetu neabejoja. Iš dalies karalius Donelaičio ir neapvylė, nors tik po skundėjo mirties, 1790 m., įsikišus karaliui, byla buvo baigta poeto labui.

Kovojęs dėl tiesos ir teisybės, budriai žiūrėjęs, kad šios vertybės būtų paisomos ponų, Donelaitis taip pat buvo neatlaidus ir doriškai puolusių būrų atžvilgiu. Nepaprastai piktindamasis, gimimo metrikų knygose jis mini savo parapie-čių dorinį sugedimą, nevengdamas pačių kiečiausių žodžių. Štai 1745 m. užrašyta: "Tėvas kareivis, pavarde Johanes Ksaveras Zeifertas, kuris jau prieš jungtuves turėjo santykių ir po to, kadangi neturėjo jungtuvių pažymėjimo, nebuvo sutuoktas. — Justina, triskart dviguba kekšė". 1768 m. rašė: "Tėvas Jons Červinsks, vedęs vyras iš Ožininkų, motina — Katarina Pakštinatin ir pagal tėvus Stokim N.B. Visa šeima iš kiaulidės, nes jos motina taip buvo ištvirkusi, jog dar gyva pradėjo pūti ir prieš (?) keletą metų Tolminkiemyje atsigulė į patalą ir palengva mirė". 1770 m. Donelaitis tęsė: "Tėvas — Johanas Grau, vedęs jaunas vyrukas, šaltyšiaus Odės žentas. Motina — Ana Deikin, netekėjusi, ką tik konfirmuota. O tempora,
0 mores". Piktų pasmerkimų knygose būtų galima dar daug surasti.

Yra nuomonių, jog toks kietas Donelaitis buvo suformuotas pietizmo, kuriuo jis persiėmė studijuodamas Karaliaučiuje.2 Kažin. Be abejo, negalima visai neigti pietizmo įtakos, tik daugiau reikšmės reiktų skirti tai aplinkybei, jog Donelaitis, kilęs iš liaudies ir tapęs jos ganytoju, atsirėmė lietuvių liaudyje įsigalėjusia religijos samprata, kuri aukštai iškėlė šeiminiame žmonių gyvenime dorinius reikalavimus. Gal Donelaitis, kovojęs su amtmonais ir valdininkais dėl jų grobuoniškumo ir suktumo, smerkęs savo konfratrų supasaulėjimą, piktinęsis jų ydomis, palaikęs liaudinį moralizuojantį religijos pobūdį, bus buvęs ne tiek paveiktas pietizmo, kiek savo pažiūromis ir veikla išreiškęs gero mūsų liaudies žmogaus įgimties savybes. Tokių moralistu ganytojų mūsų tauta turi nemaža, ir jų žymiausias yra vysk. Motiejus Valančius.

Iškėliau moralinį Donelaičio asmenybės bruožą, kuris, atrodo, būdingas lietuviams. Jei dar gvildentume Donelaičio lietuvybę, bei jo patriotinį reiškimąsi, medžiagos rastume minėtose krikšto knygose. Bene ryškiausias būtų šis 1749 m. įrašas: "Mano įpėdini! Tegul tavo sūnūs, jeigu jų turėsi ir norėsi skirti teologijai, laiku išmoksta gerai lietuviškai, kad galėtų tinkamai vadovauti parapijai lietuvių kalba. Aš turėjau precentorių Tortilovijų, iš kurio juokdavosi, kai jis sakydavo pamokslus". "Metų" fragmentuose Donelaitis yra įjungęs šitokią pastabą: "Aš prašau kiekvieną, kuris ateityje nori tarnauti Dievo Bažnyčiai Lietuvoje, tvirtai įsisąmoninti, kad lietuviai iš tikrųjų turi nepaprastą skonį ir kad menkiausią konstrukcijos ar kirčiavimo ydą tuojau pajaučia. Aš turiu pavyzdžių iš patyrimo. Vienas žmogus, puikiai mokąs lietuviškai, kartą man pasakė: 'Aš esu girdėjęs pamokslą, kurio žodžiai visi buvo lietuviški, bet aš nesupratau, ką ten sakė' ". Iš šių įrašų, be abejo, negalėtume padaryti Donelaičio tokiu patriotu, kokio kartais norėtų mūsų dienų lietuvis. Čia Donelaitis lietuvybę pajungia religijai, bet negalima neigti, kad jam lietuvybė yra aukšta vertybė, kurią sušvintant išvysime "Metuose".

2. Religinės, dorinės ir patriotinės vertybės "Metuose"
Vertybių filosofija, kurią mūsų laikais pradėjo puoselėti vokiečių filosofas Max Scheler (1874-1928), teigia, kad idealinių, ypač etinių ir religinių, vertybių nešėjai tegali būti tik asmenys. Jie kritikuoja Kantą, kuris gėrio ir blogio kriterijumi pastatė ne asmenį, o "bendrąjį dėsnį", veikiantį visuose žmonėse per protą visuotinai bei būtinai ir įgalinantį atskirti gėrį nuo blogio. Nepaisydami šio dėsnio, esą susilaukiame sąžinės priekaištų. Donelaitis, be abejo, nebuvo veikiamas kantizmo, nes pagrindinis Kanto etikos veikalas "Kritik der praktischen Vernunft" išėjo tik 1788, taigi 8 metais vėliau po poeto mirties Donelaičiui dora buvo susieta su konkrečiu, pavyzdį rodančiu asmeniu, kaip matėme iš jo reikalavimų, statomų kunigams. Todėl ir "Metuose poetas savo etines bei religines pažiūras atskleidžia ne bendrais pamokymais, atskirtais nuo veikėjų, bet jas surišdamas su veikalo personažai-Tai liudija ir jo, kaip didelio rašytojo, įžvalgą — idėjas reikšti, pasirenkant konkrečius asmenis o ne sausus pamokslus sakyti. Religinėms, dorinėms ir patriotinėms vertybėms iškelti "Metuose ypač pasirenkami trys personažai: Seimas, Piifr kus, Krizas.

Religines vertybes labiausiai įsisavinęs ir jomis gyvenąs yra vertai pagirtinas Seimas. Jo namai kaip bažnyčia: ant stalo, lyg ant altoriaus, padėtos šventos knygos, iš kurių jis ir jo gražiai išauklėti vaikai po darbo meldžiasi ir gieda. Jis supranta, kad gyvenime ir visame pasaulyje Dievas, būdamas išmintingas ir geras, nuolat mumis rūpinasi. Jis yra nustatęs ir gyvenimo tvarką, iš kurios negalima iškrypti:

O tu miels Dieve, tu dangiškas geradėji!
Tu pirm amžių, kaip mes dar dūmot negalėjom,
Jau išmislijai, kaip kartą mes prasidėsim
Ir ko mums reikės, kad šviesą šią pamatysim.
Tu mums sąnarius ir ūmus visus dovanojai
Ir sudavadijai kiekvieną reikalą mūsų.
Tu dienas verksmų bei džiaugsmų mūsų paskyrei
Irgi nulėmei jau kožnam ilgumą dienelių.

Selmas mano, kad Dievo išmintis yra nustačiusi ir socialinę tvarką:

Juk be Dievo sviete nieks negal nusiduoti.
Ponai žemės šios negal be jo ponavoti,
O mes būrai vėl be jo negalime vargti.
Kožnas tur, kaip Dievs jam skyręs yr, pasikakint.
Tas, kurs užgimdams aukštai kaip pons atsisėdo,
Mislyt tur, kad jį tenai miels Dievs pasodino;
O tasai, kurs užgimdams būru prasidėjo,
Gėdėtis vyželių būriškų neprivalo,
Kad tik viežlybai kaip reik atliekt savo darbus
Ir labiaus, kad jis širdingai bijosi Dievo.

Kai kam gali nepatikti šis Selmo konservatyvumas. Jis ypač nepatinka dabartinės Lietuvos literatūros istorikams ir kritikams, ir jie už tai peikia Donelaitį, įžiūrėdami jo pažiūrose nenuoseklumą, nes šiaipjau jis ginąs "liaudines pozicijas". Tikrasis (liaudinis?) Donelaitis pasirodąs tada, kai jis čia pat Seimo lūpomis šitaip vanoja poną:

Tu savavalninke didpilvi, vis pasišiaušęs
Ir nei žaibas koks žaibuodams gandini būrą,
Ar tu ne taip jau kaip biedžius toks prasidėjai,
Ir moma taip tau, kaip jam pasturgalį šluostė?
Kas tau liepė vargdienį nuliūdusį spardyt
Ir pasidžiaugt dėl to, kad jis vaitoja dejuodams?

Bet Donelaičio nesutvarkysi: jis užpuolęs ponus, tuoj Selmo lūpomis nurodo, kad Dievas juos paskyręs piktųjų baudėjais ir kad jis kiekvieną, ne tik poną bet ir būrą, teis pagal jų darbus:

Dievs ant sosto prakilnaus tau paliepė sėstis
Ir piktus koravot bei baust tau įdavė šoblę;
Bet teisiuosius kirst ir durt tau nedavė valią.
Taigi dabokis, aštrų kardą savo pakeldams,
Kad n'įžeistumbei tau klausantį nabagėlį.
Ale matau, kad tu, tyčioms akis užsimerkęs.
Vieryt jau bijais, kad Dievs visur tave mato
Ir kad kartą jis atidengs tavo visą raspustą.
Tič tikt, ik sūdžia šio svieto tau pasirodys
Ir ponus taip, kaip ir mus, sūdop suvadinęs,
Algą kiekvienam, kaip pelnęs yr* sudavadys.

Selmas primena prieš metus mirusį gerąjį poną amtsrotą, kurio būrai taip verkę, jog jiems net akys iškirmijusios, ir tuo parodo, kad esti ir gerų ponų. Seimui aišku, kad Dievas yra žmogui skyręs pasaulyje rūpintis, dirbti ir vargti dėl jo nusikaltimų, ypačiai dėl pirmapradės nuodėmės. Vu dėlto gerasis Dievas nuodėmingųjų žmonių nėra visai atstūmęs: jais išmintingai rūpinasi, pramato visa, ko jiems reikia, ir tai duoda. Mes esame nuo jo priklausomi, nors to labai dažnai neįžvelgiame. Šitai Seimas "Metų" paskutinėse eilutėse mums nepaprastai jautriai pasako. Tai viena gražiausių kūrinio vietų, kur poetas nebegali išsilaikyti šaltojo epo rėmuose ir leidžia savo veikėjui prabilti nuoširdžiu lyrizmu, gal kiek primenančiu Putino "Rūpintojėlio" lyrizmą:

Bet be tavęs, tu dangiškasis mūsų Tėtuti,
Nieks negal mums tekt, ką miela vasara žada.
Ką mums mačy s priprovos, ką mūsų triušeliai?
Ar kad, sėtuves ir naujus noragus nusipirkę,
Art ištrauksim ir grūdelius kaip reik pasisėsim?
Vislab bus niekai, ką veiksim argi pradėsim,
Kad žegnojanti rankelė tavo negelbės.
Tu mus išlaikei per visą prašokusį metą,
Tu dar ir toliaus mus išlaikyti galėsi.
Ką mums vasara duos, mes rods numanyti negalim,
Bet tu jau žinai, kiek mums reikės, surokavęs.
Mes glūpi daiktai n'išmanom tavo davadą;
Ir tavo mislys neigi bedugniai mums pasirodo,
Kad mes kartais per giliai pasidrąsinę žiūrim.
Taigi, Tėtuti, toliaus už kožną reikalą mūsų
Rūpink tėviškai, kad vėl jau vasara rasis
Ir mes vėlei ant laukų trūsinėdami vargsim.

Akivaizdu, kad Donelaitis Seimą parodė mums ne kokį prieš ponus kylančios liaudies atstovą ir taip pat ne kokį konservatyvų kaimietį, bet įsitikinusį krikščionį, kuris įžvelgia visų žmonių, tiek ponų, tiek būrų, kaip Dievo tvarinių, lygybe ir taip pat jų vienodą atsakomybę Dievui už gera ir bloga. Nelygybė yra tik antrinė aplinkybė, kilusi iš nuodėmės. Šiai minčiai, kuri, be abejo, išreiškia paties poeto pažiūras, dar labiau atstovauja "Metuose" šaltyšius Pričkus. Jis, pavyzdžiui, pasakoja apie įgimtą žmonių lygybę, kuri geriausiai regima vaikuose:

Poniški vaikai, su būriškais susisėdę,
Kartais broliškai purvus krapštydami žiopso
Ir taip viens, kaip kits, niekus be razumo plūsta.
Juk ir ponų vaikesčiai jau per subinę gauna,
Kad jie, kaip kiti vaikai, į patalą meža.

Ir augdami vaikai, tiek ponų, tiek būrų, primena toliau Pričkus, lygiai mėgsta žaisti, tik vieni šilkinėmis lėlėmis, kiti iš skrandgalio susuktomis. Beje, ir "gyvos lėlės" abiejų "klykia nešvankiai", nes, kaip pasaulis pasauliu, vaikams skirta vargti ir verkti:

Dar nei viens ikšiol n'užaugo vis besijuokdams;
Ir iš lopšio dar nei viens n'iškopo neverkęs.

Vargas, sunkūs darbai, skriaudos, neteisybės ir nelygybė yra vaisius pirmapradės nuodėmės, mano Pričkus:

Ak, Adom! tu pirms žmogau išdykusio svieto.
Tu su savo Ieva, sode pavasarį švęsdams
Ir gėrybes uždraustas slaptoms rągaudams,
Sau ir mums nabagėliams daug padarei vargelių.

Ir antraeilis "Metų" veikėjas Bužas ta pačia prasme, kaip Selmas ir Pričkus, kalba apie įgimtą žmonių lygybę ir jų funkcinę nelygybę, sakydamas:

Žinom juk visi, kaip mes nuoginteli gemam,
Taip didžiausias pons, kaip mes, vyžoti nabagai,
Ciesorius taipjau, kaip jo skaroti padonai;
Ubags taip, kaip pons kytriausias, užgema glūpas,
Ir taip viens, kaip kits, iš papo moterų surbia.

Ponų dar nei viens su kardu negimė sviete,
O tarp būrų vėl nei viens sau n'atnešė žagrę.

Be abejo, prigimtinės lygybės idėja nėra Donelaičio pasiskolinta iš jo amžininko J.J. Rousseau, kaip tvirtinama pereitais metais Lietuvoje išleistoje akademinėje "Lietuvių literatūros istorijoje", I t.3 Mat norima sąmoningai Donelaitį niikrikščio-ninti, nes kaip krikščionis jis netinka į komunistinės literatūros kritikos rėmus. Čia iškeltos "Metų" veikėjų pažiūros į pasaulį, gyvenimą ir Dievą aiškių aiškiausiai parodo, jog religija, o ne kokia rusų teorija yra šių pažiūrų versmė.
Iškeliant Doneleičio kūrinio religines vertybes, tenka pabrėžti, jog tiek Seimas, tiek Pričkus piktinasi, kad ponai ir jų tarnai tolsta nuo Dievo, neina į bažnyčią, negieda, nesimeldžia prieš valgį:

Ak, — tarė Selmas, — rods nešvankios mūsų gadynės
Ant visų šelmystų jau visai pasileido.
Pons ir tarnas jo peklon tikt bėga, tikt bėga.
Ans, įsirėmęs vis ir poniškai pasipūtęs,
Vardo dieviško jau gėdijąs paminėti,
O šisai, kad jam įtiktų, niekina Dievą.
Pons apjekėlis, velniop šuoliais besisukdams,
Ir tarnus sau išrinktus apjekti mokina.
Dievs ir žodis jo, bažnyčių mūsų grožybės,
Giesmės nobažnos taip jau, kaip poteriai mūsų,
Neprieteliams tokiems nei smarvė mėžinio smirdi.
Lumper irgi kamedigės apjekino poną,
O tarnai jo be drausmės kekšaudami juokias.
Ak, kur dingo viežlybums jau mūsų gadynių!

Tas pats Selmas prikiša ir būrams, kad jie nebijo Dievo, į bažnyčią tik "kyšteria galvą", o paskui "tuoj žaist ir šokt į karčiamą bėga".

Ponų ir būrų bedievystei priešingą vaizdą Donelaitis piešia paukščių gyvenimu, kuris yra supersonifikuotas. Jie, kadangi nepaliesti pirmapradės nuodėmės, kaip skelbė Seimas, gyvena lyg kokioje rojaus idilėje. Štai pavasarį jie nesiskundžia, kad nedaug ką lesti suranda, kad jų "rūbai sudilę", o tik džiaugias, lakstydami iki debesų ir laibai ar storai giedodami, garbina Dievą. Parlėkęs gandras su gandriene rado savo "trobą" visai sugriuvusią ir daug triūsė, kol ją atstatė. Savo darbą pabaigę, "valgį sau sužvejot pas klaną nulėkė greitai ir, kelias varles bei rupuižes paragavę, Dievui iš širdies visos viernai dėkavojo". Poetas po to nepraleidžia pridurti, kad žmogus turi mokytis iš gandro ir, gardžiau pasisotindamas, neužmiršti savo Dievo. Gegužės, strazdai, kregždės, gervinąs — visi jie pavasarį džiaugiasi ir savo Tvėrėją, linksmai rykaudami, giria. Už vis gražiausiai Dievą garbina ir kartu savo daina, kuriai "smuikai ... ir kanklys tur su gėda nutilti", linksmina žmogų lakštingala. Net ir žvirbliai manosi, kad jų "giminė taip jau vis šlovina Dievą". Tikra, jog poetas šiuo dievobaimingu paukščių gyvenimu nori mums nurodyti, kokia turėtų būti žmonių bendruomenė ir kartu tuo išreiškia savo giliausius krikščioniškus įsitikinimus.

Trumpai palieskime moralines "Metų" vertybes, kurios yra tampriai susietos su religinėmis. Šį ryšį nedviprasmiškai perduoda Selmas, sakydamas:

Juk mums Dievs aštriai, kaip žinom, zokoną duodams.
Draudęs yra klastas visas ir visą vagystę
Ir nei šiaip, nei taip prigaut mums nedavė valią.

Dievobaimingumui menkėjant, silpsta ponų ir būrų dora. Selmui gyvenamasis laikas atrodo visai panašus į šventuosiuose raštuose pavaizduotą pasaulio pabaigą:

Sako juk visi šventųjų prarakų žodžiai,
Ir pons Kristus pats bei jo mokintinių raštai,
Kad prieš svieto pabaigą bus toks sumišimas,
Kad baisybės pekliškos visur išsiplatins
Ir tarp ponų taip, kaip glūpintelių būrų,
Tikt klastas ir šelmystes išvysime kyšant.
Matom juk kasdien, kaip jau visur karaliaudams
Velnias vis bausiaus piktųjų suvelia kudlą.
Ak, broleliai, ak, išbuskim irgi pajuskim,
Kaip visur išsižioję peklos plyšta bedugniai
Ir kaip pekliškas razbaininks mūsų gadynę
Su savo mokslais velniškais sudūkina visą.
Vogt, klastuot, išplėšt ir su gvoltu pasisavint,
Šelmystes pramanyt, kekšaut bei Dievą paniekint
Ir, kas dar daugiaus yra pramonių, pramanyti, —
Tai visa viera baisingos mūsų gadynės.
Ak, katrul jau čėsas mūsų nelabs nusibastė!

Kada šis dorinis sunykimas prasidėjo? Kokios jo priežastys? Į tai labai aiškų atsakymą duoda darbštusis "Metų" veikėjas Krizas:

Bet kaip sviets po tam didžiuotis jau prasimanė
Ir lietuvninkai su vokiečiais susimaišė,
Štai ir viežlybums tuojaus į nieką pavirto.

Šitomis eilutėmis išreikšta pažiūra, kad moralę griauja vienos tautos susimaišymas su kita. Tuo aiškiai išeinama prieš kolonizaciją Mažojoje Lietuvoje. Užvis stipriausiai šita prasme pasisako Selmas, kuris laiko, jog Mažoji Lietuva tiesiog atiduota kolonistams:

Ak! — tarė Seimas, —jau koktu su mūsų gadyne,
Kaip jau šveisteris ir prancūzas Lietuvą gavo.

Selmą net būtų galima mūsų laikų terminu pavadinti patriotiniu rezistentu. Mat jis labiausiai iš visų "Metų" veikėjų gina ir giria visa, kas lietuviška ir visų pirma dėl to, kad lietuviu būti jam reiškia tuo pačiu būti geresniu už vokietį. Juk, vertindami lietuvius, vokiečiai ir kiti kolonistai imą sau gamintis jų valgius ir rengtis jų drabužiais:

Žinot juk visi, kaip kožnas Lietuvą giria
Ir kaip daug svetimų žmonių, kad mus pamatytų,
Iš visų kampų šio svieto jau susibėgo.
Ne tikt vokiečiai visoki mūs pažiūrėti,
Bet ir daug prancūzų mus mylėt susirinko;
Taip kad ir lietuviškai kalbėdami valgo
Ir jau rūbais mūs, kaip mes vilkėti pagavo;
Tikt margų marginių dar nešioti nedrįsta.

Dėl to Selmas prašyte prašo lietuvninkus laikytis savo tikėjimo, lietuviškų papročių, doros ir savito gyvenimo būdo:

Mes lietuvninkai, pirm to nepažindami svietą,
Dingojom vis, kad tik šveisteris ir prancūzas
Žmones su svetimais savo mokslais moka supainiot
Ir kad vokiečiai tikt vogt ir keikt nesigėdi.
O štai tarp lietuvninkų taip jau nusiduoda
Kad lietuviškas tūls smirdas irdi bedievis
Lietuvai ir lietuvninkams mums gėdą padaro.
Ak lietuvninkai, širdingi mano broleliai!
Ben nesilyginkim akliems šio svieto bedieviams
Ir n'atbokim, kad į mus žiūrėdami bloznai
Šypso ir glūpus štūkius pramanydami juokias.

Pričkus yra lygiai patriotas, kaip Selmas. Jis irgi sielojasi dėl lietuvių dorinio puolimo, piktinasi ponų gyvenimo būdu. (Jis ir savo gyvenimą baigė dėl ponų sužvėrėjimo: šykštuolis amts-rotas jį mirtinai sumušė už tai, kad jis pražaidęs vieną šilingą už parduotus Karaliaučiuje pono grūdus). Būdamas seniūnu, Pričkus gerai pažino ponus, nes, perduodamas jų įsakymus būrams, turėjo progos prisižiūrėti, kaip ponai gyveno. Jis matė, kaip jie daros bedieviais, tinginiais, išnaudotojais, net išsigimėliais. Dėl to jis padarė išvadą, jog tai stačiai priklauso prie jų būdo, galima sakyti, prie jų vokiškumo. Ir nuo šito sugedimo jis stengiasi būrus apsaugoti, jį iškeldamas ir juo stebėdamasis:

Kad koks lenkiškas ar žydiškas balamūtas
Taip nesvietiškai klastuot ir vogt užsimano
Ar kad vokietis koks, vokiškai pameluodams,
Taip ponus, kaip ir būrus, apgaut pasidrąsin,
Tai nesidyviju, nes jiems toks prigimė būdas.
Ale ką mislijat, kad toks tūls randasi smirdas,
Kurs lietuviškai kalbėdams pradeda branyt
Ir visai n'atboj, kad Krizas Krizą prigauna?

Peržvelgę kelių pagrindinių "Metų" veikėjų religinę, dorinę bei patriotinę laikyseną, atrodo, galėtume įsitikinti, kad Donelaitis "Metus" rašė turėdamas galvoje vieną pagrindinį tikslą: atskleisti būrų gyvenimo ir jų charakterio bruožais religinių, dorinių bei patriotinių vertybių svarbą ano meto nuosmukyje. Šis tikslas, arba pagrindinė "Metų" idėja, atitinka Donelaičio gyvenimo būdą ir jo religinius, dorinius bei lietuviškus įsitikinimus, kuriuos bandžiau iškelti pirmoje straipsnio dalyje.
----------
1. Apie Donelaičio jaunystę gerą straipsnį ("Miestas prie jūros") yra išspausdinęs š.m. Pergalės Nr. 2 V. Kuzmickas. Juo čia pasinaudota.
2. Plg. A. Vaškelis, "Pietistinis sąjūdis Mažojoje Lietuvoje ir Kristijonas Donelaitis" (Aidai, 1964, Nr. 3).
3. Skyrių apie Donelaitį čia yra parašęs L. Gineitis.
1964 m. jis Vilniuje išleido knygą "Kristijonas Donelaitis
ir jo epocha". Joje jis giria poetą už jo tariamas liaudines
pozicijas "Metuose" ir visiškai ignoruoja autoriaus religines
bei dorines intencijas, jose įžiūrėdamas vidinius prieštaravi-
mus. Dr. J. Grinius "Veiduose ir problemose lietuvių li-
teratūroje" (I) iš esmės pasisako prieš šio poeto žalojimą,
iškeldamas, jog pagrindinės "Metų" idėjos yra religinės- V.
Kuzmickas aukščiau minėtame straipsnyje netiesiogiai pritaria
dr. J. Griniaus ir mano čia išreikštai nuomonei.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai